скачать книгу бесплатно
Jei Tovmasianas nuo šio riksmo būtų sugniužęs, persigandęs, galbūt binbašis iš savo puikybės aukštumų būtų leidęs pasiimti ožkas. Tačiau pastorius kalbėjo toliau ramiai, bet atkakliai:
– Aš liepsiu ginti paskui ištremtuosius mūsų namų ožkas, kad vaikai, kaip įpratę, gautų pieno.
– Jūs, pastoriau, laikysit įžūlų liežuvį už dantų ir paklusit mano įsakymams!
– Be to, efendi, laikysiu jus atsakingu už vaikų namų likimą. Tai neliečiama Amerikos piliečių nuosavybė, ją globoja Amerikos ambasadorius.
Binbašis iš pradžių neteko žado. Tokie dievukai paprastai greitai išsigąsta, kai pasirodo aukštesni dievai. Po ilgesnės, majorui gana gėdingos pertraukos jis tūžmingu balsu pasakė:
– Ar žinote, kad galiu jus sutrėkšti kaip kokį parazitą? Užtenka man tik pūstelėti, ir jūs išnyksite!
– Aš jums to netrukdysiu, – atsakė pastorius Aramas ir atsakė visai rimtai, nes tą akimirką jį apėmė nepaprastas mirties troškimas.
Kai Aramą, Hovsaną ir Iskuhi klausdavo, koks ištrėmimo momentas buvo baisiausias, jie visi atsakydavo:
– Laikas iki tol, kol mūsų kolona pajudėjo.
Tai buvo akimirka, kai tikrosios nelaimės jie dar gerai nesuvokė, tačiau jautėsi visiškai sugniuždyti, tarytum sapne, kamuojami iš senovės kraujyje likusios siaubo patirties, prisiminimo apie tamsioje praeityje likusius laikus, kai žmonės dar nebuvo sėslūs, kai neegzistavo jokia teisė. Tūkstančių žmonių masė, be jėgų, be orumo. Jie jautė, kad dabar ne tik galutinai praranda bet kokią nuosavybę, kad gresia pavojus gyvybei, bet dar labiau – kaip visuma, kaip tauta, jie suvokė, kad dabar praranda viską, visas dvasines ir kultūrines vertybes, didžiulėmis pastangomis sukurtas per tūkstančius metų. Pastorių Aramą ir abi moteris apėmė visuotinis, neišmatuojamas liūdesys.
Apniukusi diena, žemai kabantys debesys, juose taip gerai pažįstami Zeituno kalnai slėpė savo viršūnes; toks oras sunkiam žygiui daug palankesnis nei saulės kaitra. Ir vis dėlto šios dienos liūdesys ištremtųjų nugaras slėgė labiau nei toji našta, kurią valdžia leido jiems neštis. Pirmasis žingsnis reiškė taip daug, buvo toks šventas ir siaubingas, kad vėrė kiekvieną širdį. Šeimų nariai glaudėsi vieni prie kitų. Nesigirdėjo nė žodžio, net vaikai neverkė. Tačiau po pusvalandžio, kai paskutinieji priemiesčių namai liko už nugarų, pasidarė šiek tiek lengviau. Viršų paėmė pirmykštis žmonių vaikiškumas, jų graudus, greitai nelaimes pamirštantis lengvabūdiškumas. Kaip priešaušryje pabunda nedrąsus paukštelio čiulbesys, o prie jo netrukus prisijungia visas didžiulis choras, taip ir keliaujančiųjų būrį greitai apipynė skardūs vaikų balsai. Motinos juos draudė ir ramino. Vyrai irgi šūkčiojo vienas kitam. Kartais pasigirsdavo net prislopintas juokas. Daug moterų ir vyresnio amžiaus žmonių sėdėjo ant asilų, ant kurių buvo sukrauta ir patalynė, antklodės, maišai. Koloną lydintis karininkas tam neprieštaravo. Atrodė, kad jis nori savo atsakomybe ir rizika sušvelninti griežtus valdžios nurodymus. Aramas žmonai irgi parūpino asilą. Tačiau ji dažniausiai eidavo pėsčia šalia vyro, nes bijojo kratymo. Našlaičių namų auklėtiniams tikriausiai būtų buvę protingiau leisti bėgti kolonos priekyje, bet jie ėjo paskutiniai. Paskui juos ginė tik ožkų būrelį, kurį pastorius, nekreipdamas dėmesio į pokalbį su binbašiu, liepė prijungti prie eisenos. Vaikai šią kelionę iš pradžių palaikė linksma permaina ir tikru nuotykiu. Iskuhi ėjo kartu su jais ir kaip išmanydama stengėsi palaikyti gerą nuotaiką. Niekas nebūtų atspėjęs, kaip jai teko sielotis ir kiek naktų praleisti be miego. Kad ir koks švelnus ir silpnas buvo jos kūnas, viską įveikė jaunystė ir gebėjimas prisitaikyti. Ji net bandė padainuoti su vaikais. Tai buvo graži daina dar iš Johunoluko laikų. Tenykščiai žmonės ją dainuodavo dirbdami soduose ir vynuogynuose. Iskuhi išmokė šios dainos ir Zeituno našlaičius:
Liūdesio valandos greitai praeis,
Kaip žiemos diena jos ateina, išeina.
Skausmai nekankins mūs ilgai,
Jie lyg pirkėjai turgun ateina, išeina.
Aramas atskubėjo prie jos ir liepė nedainuoti. Jaunajam pastoriui tekdavo nueiti du ar tris kartus ilgesnį kelią nei kitiems. Jis pasirodydavo čia prie pirmųjų grupių, čia eisenos gale, užsikabinęs didelę iš moliūgo padarytą gertuvę daugelį vaišino rakija. Jis spinduliavo gerą nuotaiką, juokavo, taikė susiginčijusius, bandė net ir tokiomis sąlygomis rasti sugyvenimo formą, kurioje kiekvienam tenka atlikti tinkamus darbus. Pavyzdžiui, batsiuviai poilsio metu taisydavo suplyšusią avalynę; atsirasdavo darbo ir kitiems amatininkams. Nors kolonoje buvo tik keletas protestantų, Tovmasianas, šiaip ar taip, buvo vienintelis kunigas. Visi armėnų bažnyčios ir katalikų kunigai buvo išvaryti per pirmąsias dvi tremties dienas. Taigi pastoriaus pareiga buvo rūpintis ir žmonių sielomis. Norėdamas patausoti jų jėgas, jis laikėsi savos taktikos. Nepakeliama, kai žmogus nemato prieš akis jokio tikslo, tai jis patyrė savo kailiu. Todėl su linksmu pasitikėjimu jis nuolat kartojo žmonėms:
– Rytoj vakare prieisime Marašą, ir viskas pasikeis. Tikriausiai ten mus apgyvendins ilgesnį laiką, kol ateis įsakymas, kad galime grįžti namo. Mes grįšime namo, tuo galite neabejoti. Stambulo vyriausybė nepalaikys to, kas čia dedasi. Juk turime savo deputatus, savo nacionalinę tarybą. Be to, didžiausią triukšmą pakels ambasadoriai. Po dviejų trijų savaičių viskas grįš į savo vėžes. Dabar svarbiausia, kad sveiki ateitume į Marašą, kad išliktumėte stiprūs ir žvalūs.
Tokios kalbos padėdavo išsivaduoti iš sunkių minčių net ir tiems, kurie iš prigimties pesimistai arba per daug protingi, kad patikėtų, jog centrinė vyriausybė čia niekuo dėta. Išsekę veidai pašviesėdavo. Stebuklingai veikė ne tik optimistiški ateities vaizdai, bet ir tikslas, aiškiai apibrėžta perspektyva: rytoj būsime Maraše. Per didįjį poilsį jaunasis karininkas, vadovaująs palydos kareivių kuopai, pasirodė esąs tiesiog puikus žmogus. Kai kareiviai pasigamino pietus, jis pasiūlė pastoriui pasinaudoti lauko virtuve. Taigi ligoniams ir nusilpusiems buvo paruošta karšto maisto. Kadangi jau rytoj jie pasieks didelį miestą, sveikieji taip pat netaupė savo atsargų. Todėl per artimiausias valandas žygis atrodė nesunkus ir kėlė daugiau vilčių. Kai atvirame lauke sustojo nakčiai, kai mirtinai nuvargę ir vangumo apimti žmonės sugulė ant paklotų, liko tik iš širdies padėkoti Dievui, kad pirmoji diena praėjo visai pakenčiamai. Netoli nuo jų nakvynės vietos buvo didelis kaimas – Tutlisekas. Naktį pas turkų sargybinius iš kaimo atėjo kalnų gyventojai. Vyrai oriai sėdėjo, ceremoningai rūkė pypkes ir kalbėjosi apie kažkokius svarbius dalykus. Kai Zeituno žmonės rytą pabudo ir norėjo pagirdyti asilus ir ožkas, gyvuliai buvo dingę.
Tokia buvo šios sunkios dienos pradžia. Jau antrąją kelionės valandą vienas senukas griuvo negyvas. Kolona sustojo. Jaunas karininkas, atrodęs toks geras, prijojo arčiau:
– Nesustoti! Pirmyn!
Kai kas bandė senuką pakelti ir nešti toliau, bet greitai vėl turėjo paguldyti ant žemės. Vienas zaptijas paspyrė jį koja:
– Kelkis, apgavike!
Kadangi senukas nesujudėjo, gulėjo išplėstomis akimis ir pravira burna, jo lavoną nustūmė į pakelės griovį. Karininkas ginė juos pirmyn:
– Nestovėti! Draudžiama! Pirmyn, pirmyn!
Nei Aramo prašymai, nei giminaičių dejonės nepadėjo, jiems neleido nei pasiimti mirusiojo, nei paskubomis palaidoti. Teko pasitenkinti tuo, kad mirusiojo galvą pakėlė kiek aukščiau, o iš šalių padėjo po didelį akmenį. Sudėti ant krūtinės rankas jau nebespėjo, nes zaptijai staiga pradėjo keikdami mušti stabtelėjusius būrius lazdomis ir kuokomis. Kolona suiro, visi leidosi netvarkingai bėgti; kiek aprimo tik tada, kai lavonas liko toli už jų nugarų, o virš jo jau sklandė plėšrūs Tauro kalnyno paukščiai.
Žmonės dar nespėjo atsigauti iš siaubo po pirmosios aukos, kai koloną pasivijo negrabus dvikinkis vežimas. Tremtiniai buvo nuvaryti nuo siauro kelio į pelkėtą lauką. Vežime sėdėjo apkūnus maždaug dvidešimt penkerių metų ponas, pirštai apmaustyti žiedais. Brangakmeniais išpuošta ranka atsainiai ištiesė komendantui raštą. Jis turėjo valstybės antspaudu patvirtintą teisę išsirinkti vieną ar kelias armėnes, kad patarnautų jo namuose. Kadangi vežimas sustojo tarp prieglaudos našlaičių, jo malonus nuvargęs žvilgsnis iš karto krito ant Iskuhi. Jis parodė į ją lazda ir šypsodamas pamojo, kad prieitų artyn. Šis garbus ponas nelaikė savęs moterų grobiku, greičiau išvaduotoju, juk jis tik norėjo apsaugoti vieną iš šių varganų būtybių nuo siaubingo likimo, paimti ją pas save, į puikią šeimą, į gražius namus mieste. Todėl labai nustebo, kai gražuolė, užuot dėkinga atsidavusi į jo rankas, garsiai sušuko: „Aramai!“ ir pabėgo nuo jo. Vežimas nusekė jai iš paskos. Tikriausiai nebūtų padėję jokie įtikinėjimai ir pastorius nebūtų išgelbėjęs sesers. Jis paminėjo, kad ji mokėsi Europoje, bet tai buvo klaida, padaryta iš nevilties, kadangi ši žinia neatvėsino geraširdžio gelbėtojo norų, o dar labiau juos įkaitino. Tik vikrus jaunojo karininko įsikišimas padarė galą deryboms. Jis čia pat sudraskė uolaus nuotakų ieškotojo popiergalį ir pareiškė, kad tik jis, atsakingasis komendantas, gali spręsti tremtinių likimą. Jei efendi tučtuojau nedingsiąs jam iš akių, jis čia pat areštuosiąs jį ir jo vežimą. Patvirtindamas savo žodžius jis uždrožė kairiajam arkliui rimbu per strėnas. Nespėjęs padaryti gero darbo, storulis paleido arklius šuoliais ir nuvažiavo šalin. Iskuhi greitai atsigavo po šio įvykio. Netrukus ši istorija jai ėmė rodytis kaip pokštas, su kuriuo ji neturi nieko bendra, o prisiminusi juokingas detales garsiai juokėsi. Tačiau juokai greitai praėjo. Po pietų prasidėjo vaikų vargai. Keista, kad iki kraujo nutrintos kojos suskaudo ne pamažu, o visiems iš karto. Staiga prasidėjo dejonės, verkšlenimai, skundai, nuo kurių moterims plyšo širdis. Geraširdis jaunasis karininkas dėl vieno dalyko buvo neperkalbamas. Išskyrus būtinas poilsio valandėles, niekas neturėjo teisės sustoti ar atsilikti. Jam buvo įsakyta šį vakarą atvesti koloną į Marašą. Visus kitus dalykus jis dažnai tvarkydavo savo nuožiūra, nepaisydamas nurodymų, tačiau šį įsakymą norėjo įvykdyti tiksliai ir laiku. Tai jis įsikalė į galvą iš tariamos savigarbos. Taigi nebuvo ko ir svajoti apie poilsį, kurio metu žaizdotas vaikų kojas būtų galima patepti aliejumi ar skausmą malšinančiais vaistais.
– Nieko nebus! Galėsite gydytis, kai ateisime į Marašą! Pirmyn!
Nebuvo kas daryti, dalį vaikų teko nešti. Nors jėgos buvo menkos, Iskuhi stengėsi iš paskutiniųjų, tačiau netrukus ją ištiko dar baisesnė nelaimė.
Brolis ją ne kartą įspėjo nelikti kolonos gale, neiti iš paskos našlaičiams, kurie buvo paskutiniai. Čia pat buvo pikti kareiviai ir visokie baisiai atrodantys smalsuoliai iš aplinkinių kaimų. Tai tikrai pavojingiausia kolonos vieta. Tačiau Iskuhi nepaklausė, nes laikė savo pareiga prižiūrėti vaikus, juo labiau kad jie kas minutę ėjo vis sunkiau, vos pavilkdami kojas. Kiti našlaičių namų mokytojai dažnai pasišalindavo, ir panelė Tovmasian likdavo viena, bandydama vaikus kaip nors įkalbėti, kad judėtų į priekį. Dėl nuolatinio vargšų vaikų klupinėjimo kolona persiskyrė, atsirado gana didelis plyšys tarp priekinės dalies ir atsiliekančių vaikų. Kartą, kai vaikai vėl buvo toli atsilikę nuo pagrindinės kolonos, Iskuhi pajuto, kaip kažkas stvėrė ją iš užpakalio. Ji suriko ir pabandė išsivaduoti. Prieš ją išniro siaubingas veidas, didžiulis, su nešvariais barzdos šeriais, šniokščiantis, vartantis akis, dvokiantis, nežmoniškas. Ji dar kartą šaižiai suriko, tada tylėdama ėmė grumtis su užpuoliku, ant jos tryško jo seilės, rudos letenos plėšė nuo jos drabužius ir gniaužė apnuogintas krūtis. Ji neteko jėgų. Veidas prieš jos akis augo virsdamas čia kalnu, čia pragaro liepsnomis, nuolat keitėsi. Ją troškino dvokiantis užpuoliko kvėpavimas. Laimė, išgirdęs šaižų vaikų klyksmą, greitai prijojo karininkas. Rudos letenos pargriovė mergaitę ant žemės. Užpuolikas leidosi bėgti, bet karininkas spėjo uždrožti jam per sprandą plokščiu kardo šonu.
Iskuhi atsistojo neturėdama jėgų net verkti. Iš pradžių jai atrodė, kad kairioji ranka nuo grumtynių prarado jautrumą, tarytum užtirpo. Tačiau staiga lyg liepsnos ją pervėrė beprotiškas skausmas. Iš skausmo netekusi žado ji nieko negalėjo paaiškinti broliui. Hovsana ir Aramas turėjo paimti ją už parankių. Iskuhi lūpos nepratarė nė žodžio. Ji visa tarsi apmirė, kojos vos lietė kelią. Nesuprantama, kaip jos nunešė ją iki Marašo. Kai pasirodė miestas, Tovmasianas netverdamas iš susijaudinimo priėjo prie karininko ir išdrįso jį paklausti, kiek laiko tremtiniai stovės Maraše. Karininkas neslėpdamas atsakė, jog viskas priklauso tik nuo mutesarifo, tačiau aišku, kad jiems teks likti čia kelias dienas, kadangi dauguma ankstesnių kolonų dar tebėra mieste. Matyt, žmonės bus iš naujo paskirstyti. Aramas maldaudamas iškėlė rankas:
– Jūs matote, kokia mano sesers ir mano žmonos būklė. Labai jus prašau leisti mums šiandien vakare nueiti į amerikiečių misiją.
Jaunas vyriškis ilgai dvejojo. Pagaliau užuojauta vargšei Iskuhi pasirodė stipresnė už baimę, kad gali būti nubaustas. Neišlipdamas iš balno jis parašė leidimą pastoriui Aramui ir abiem moterims.
– Neturiu teisės jūsų išleisti. Jei jus sugaus, man teks už tai atsakyti. Įsakau jums kasdien pasirodyti stovykloje ir prisistatyti man.
Misijų tėvai sutiko tris buvusius auklėtinius su meile ir susirūpinę. Jie buvo pašventę savo gyvenimą krikščioniškai armėnų tautai. Ir štai dabar trenkė žaibas, kuris gali būti masinių žudynių pranašas. Tučtuojau pakvietė gydytoją, labai jauną ir, deja, neturintį didelės patirties. Jis sukiojo Iskuhi ranką ir šiaip, ir taip. Nuo pragariškų tokios apžiūros kančių, nuo kelionėje patirto siaubo ji kelias minutes prarado sąmonę. Gydytojas pasakė, jog kaulas nelūžęs, bet ranka keistai išsukta ir patempta. Blogiausia, kad pažeistas petys. Jis uždėjo didelį kietą tvarstį ir davė skausmą raminančių vaistų. Būtų gerai, patarė jis, nejudinti rankos mažiausiai tris savaites. Iskuhi tą naktį nesudėjo akių. Hovsana tame pat moterims skirtame kambaryje tučtuojau užmigo lyg netekusi sąmonės. Tuo metu Aramas Tovmasianas sėdėjo su misijų tėvais ir tarėsi, ką daryti toliau. Tėvų sprendimas buvo vieningas. Rektorius, kunigas E. C. Vudlis, aiškiai pasakė:
– Kad ir kas būtų, tau negalima toliau eiti su tremtiniais. Hovsana ir Iskuhi numirs jums dar nepriėjus Alepo. Be to, tu nesi Zeituno gyventojas, ten tave pasiuntėme mes.
Pastoriui Aramui tai buvo sunkiausia sąžinės kova jo gyvenime:
– Kaip galėčiau palikti savo bendruomenę dabar, kai ją ištiko didžiausia nelaimė?
Jį paklausė, kiek protestantų bendruomenės narių yra kolonoje. Jis turėjo pripažinti, jog protestantai joje sudaro tik nedidelę dalį, visi kiti esą senosios armėnų bažnyčios nariai ir unitai. Tačiau tai jo nė kiek nenuramino:
– Tokiomis sąlygomis nėra ko gilintis į smulkmenas. Aš esu vienintelis jų visų kunigas.
E. C. Vudlis bandė jį nuraminti:
– Su jais mes pasiųsime kitą kunigą. O jūs keliausite į savo tėviškę. Ten palauksi, kol paskirsime tau naujas pareigas.
– O kas bus su vaikais? – sudejavo Aramas.
– Vaikams nebus geriau, jei tu kartu su jais eisi į mirtį. Zeituno našlaičių namai yra mūsų įstaiga. Tu atlikai savo pareigą, atvedei vaikus iki Marašo. Visa kita – mūsų rūpestis. Tai jau nebe tavo reikalas.
Bet kankinamas sąžinės balsas nenutilo:
– Ar išskyrus savo pareigas aš neturiu didesnės pareigos?
Senasis Vudlis ėmė netekti kantrybės, nors širdyje džiaugėsi Aramo laikysena.
– Nemanyk, Aramai Tovmasianai, kad mes nepasirūpinsime našlaičių namų likimu. Toli gražu dar ne viskas nuspręsta, kaip bus su vaikais. Bet tu, jaunuoli, mums tiesiog trukdai! Kaip Zeituno pastorius tu esi susikompromitavęs. Ar supranti? Gerai. Taigi aš atleidžiu tave iš našlaičių namų direktoriaus pareigų.
Aramas jautė, kad jam reikia dar kelias minutes nepasiduoti, ir Vudlis neatsispirs prieš jo valią, palaimins jį krikščioniškai kankinystei. Tačiau nepaisydamas šio aiškaus jausmo jis daugiau nieko neatsakė, nusileido misijų vadovo argumentams. Jam atrodė, kad daro tai dėl Hovsanos ir Iskuhi. Ir vis dėlto, kai pabusdavo iš neramaus miego, iš margų sapnų, suvokdavo, kad skaudžiai pralaimėjo, kad nusikalto savo pašaukimui, kad turi gėdytis dėl savo silpnos valios.
Kitą rytą kunigas Vudlis, lydimas Amerikos konsulato darbuotojo, nuvyko pas mutesarifą ir išreikalavo Tovmasianų porai bei Iskuhi leidimą keliauti į Johunoluką. Leidimas galiojo tik keturiolika dienų, per tiek laiko keleiviai turėjo pasiekti tikslą. Nepaisant sunkios Iskuhi būklės, jau trečią dieną jie turėjo leistis į kelionę. Būtų galėję rinktis trumpesnį kelią per Bagčę, artimiausią Anatolijos geležinkelio stotį, tačiau juos primygtinai atkalbinėjo nuo šio sumanymo. Keliai į Taurą buvo užtvindyti Džemalio Pašos Ketvirtosios armijos karinių ešelonų. Iš atsargumo reikėjo vengti susidūrimų su kariškiais, juo labiau kai tave lydi dvi armėnės moterys. Kadangi pastorius kartą jau pakluso tėvams misionieriams, jis ir šį kartą jiems nusileido. Užuot greitai nuvažiavę traukiniu, jie leidosi į sunkią, varginančią daugelio dienų kelionę, pirmiausia į Aintabo kalnus, paskui varganu vingiuotu perėjos keliuku per Tauro kalnyną, tada žemyn, į Alepą. Tėvai misionieriai paskyrė pastoriui didelį dvikinkį vežimą ir atsarginį arklį, ant kurio būtų galima joti. Be to, išsiuntė telegramą į Aintabą savo atstovybei, kad ten paruoštų kitą vežimą.
Keleiviai nespėjo išvažiuoti iš Marašo priemiesčių, kai arklių kanopų kaukšėjimą nustelbė sunkus alsavimas ir maldaujantys šūksniai. Našlaitė Sato ir namų darbininkas Gevorkas dejuodami atsivijo juos iš paskos. Laimė, buvo ankstyvas rytas ir kelyje nesimatė žmonių, taigi niekas negalėjo jų įskųsti. Pastoriui neliko nieko kito kaip priimti šiuos nelabai pageidaujamus bėglius. Abu jie nebuvo visiškai normalūs. Mažutė sulysusi Sato, labai sunkiai pasiduodanti auklėjimui, buvo tikras kryžius Zeituno našlaičių prieglaudai. Kas trys ar keturi mėnesiai jai užeidavo valkatavimo nuotaikos. Staiga kažkur dingdavo ir grįždavo tik po daugelio dienų sulaukėjusi, murzina, apėjusi utėlėmis ir labai išsigandusi. Šių priepuolių metu su Sato būdavo neįmanoma susikalbėti. Ji nesugebėdavo artikuliuoti žodžių, prarasdavo visus jai taip sunkiai įkaltus įpročius. Laikyti ją užrakintą nebuvo jokios prasmės, ji kaip vaiduoklis prasiskverbdavo pro visas sienas. O jei pasprukti nepavykdavo, Sato tapdavo tikru velniūkščiu, šiurpindavo visus namus genialiai sugalvotomis šunybėmis ir piktomis išdaigomis. Tik Iskuhi įtaka sušvelnino jos būdą, gal net visiškai ją išgydė, tačiau tai nebuvo pedagoginis laimėjimas. Apie pedagogiką Iskuhi išmanė nedaug. Tiesiog mažoji Sato ją nepaprastai pamilo. Toji meilė sukėlė liguistoje Sato galvelėje didžiulį sąmyšį, sunkius pavydo priepuolius, net tokį pavojingą jausmą kaip savęs niekinimą. Bėgdama šalia vežimo plevėsuojančiu chalatu Sato nesustodama šaukė:
– Kiučiuk chanum! Mažoji panele! Nepalik Sato vienos!
Ši liesutė žmogiška būtybė maldavo mirtinai išsigandusiomis ir kartu įžūliomis akimis, kuriose galėjai įžvelgti ryžtingą jėgą. Prieš tokią jėgą neatsispirsi. Iskuhi ir Hovsana dažnai jausdavo pasibjaurėjimą šia mergaite, kartais net baimę. Kad ir švariai nuprausta, sušukuota, moterims ji kėlė nesuprantamą šleikštulį. Tačiau dabar, kad ir koks nepageidautinas buvo draugijos pagausėjimas, teko ją įsprausti ant galinės sėdynės. Namų darbininkas Gevorkas atsisėdo šalia vežiko.
Gevorkas buvo kilęs iš Adanos. Per vieną iš daugelio „incidentų“ paauglys berniukas gavo smūgį į galvą šautuvo buože ir tapo ramaus būdo idiotu. Kalbėdamas smarkiai mikčiojo. Kaip Sato užeidavo valkatavimo potraukis, taip Gevorką pagaudavo aistra šokti, ir tada su juo irgi būdavo neįmanoma nieko padaryti. Ši šventiška beprotybė, dėl kurios jį praminė „šokėju“, buvo tylus ir visiškai nepavojingas pamišimas, kuris pasireikšdavo retai, dažniausiai tada, kai jį kas nors sujaudindavo. Šiaip Gevorkas ištikimai ėjo savo tarnystę, kūreno krosnis, nešiojo vandenį, kapojo malkas, dirbo sode, tyliai ir labai atsidėjęs dirbo dviejų vyrų darbą. Kiek daug sveikų vaikų ir suaugusiųjų būtų galima išgelbėti, sukosi mintis Aramo galvoje, o štai Dievas siunčia man mažąją nusikaltėlę ir silpnaprotį. Pastoriui rodėsi, kad šis įvykis yra reikšmingas atsakas į jo abejingumą, išdavystę, kuria jis nusikalto Zeituno žmonėms. Tuo tarpu Sato apėmė nejauki, nevaldoma linksmybė. Ji smailiais keliukais įsirėmė į Iskuhi, springo iš juoko, lyg tremtis būtų maloniausia dovana ir didžiausia šventė. Gal pirmą kartą važiavo vežimu? Ji tiesė iš vežimo tarytum per valties kraštą savo mažą ranką su bjauriais plačiais nagais, susižavėjusi gaudė vėsų ryto orą. Šis besaikis gyvenimo džiaugsmas erzino ir pykdė keleivius. Iskuhi pastūmė jos kelius į šalį. Pastorius, jodamas šalia vežimo, pagrasino Sato be gailesčio išmesiąs iš vežimo ar bent surišiąs jai rankas.
Varginanti kelionė į Aintabą – teko dvi naktis nakvoti varganose kaimo užeigose – praėjo be ypatingų nuotykių. Aintabe jie tris dienas ilsėjosi. Armėnų bendruomenė, gavusi Vudlio telegramą, laikė parengusi kitus arklius. Praėjusią dieną į miestą buvo atvykusi pirmoji Zeituno tremtinių kolona, ir visi pamatė vargšus išvytuosius savo akimis. Aintabo žmonės praradę žadą ėmė laukti savo galo. Jie beveik neišeidavo iš namų. Sklido siaubingi gandai. Buvo kalbama, kad vyriausybė su Aintabu susidoros greičiau ir pigiau: armėnų gyvenamą rajoną sudegins, o žmones iššaudys. Tačiau pastorių ir abi moteris bendruomenė sutiko su nepaprastu rūpestingumu. Galėjai pamanyti, kad pagelbėdami šioms aukoms jie tikisi išgelbėti ir save. Aramas Tovmasianas pabandė apgyvendinti Sato pas Aintabo žmones. Bet ji su tokiu siaubu įsitvėrė į Iskuhi, kad galų gale jis vėl pasodino ją ant galinės sėdynės. Mergaitė atrodė tarytum bausmė už jo nuodėmes.
Iki Alepo viskas ėjosi gerai, nors Tauro kalnų perėjomis teko lėtai slinkti keturias dienas, labai sunku buvo pasikeisti arklius, o dvi naktis teko nakvoti tuščiose daržinėse. Tačiau didžiulis miestas, milžiniškas turgus, grįstos gatvės, daug rūmų, administracinių ir karinių pastatų, gražūs sodai, tvarkingos užsienio misijos, viešbučiai ir užeigos namai dvasiškai ir fiziškai išsekusiems keleiviams pasirodė tarytum išsivadavimas. Prie miesto užkardos zaptijai juos rūpestingai iškratė – Sato ir Gevorką po kelių išgąsčio minučių pavyko įsivežti kaip tarnus – tačiau gatvių vaizdai, ramiai vaikštinėjantys žmonės suteikė belaisvių sieloms laisvės regimybę.
Misionieriai ir bendruomenės atstovai čia juos sutiko visiškai kitaip negu Maraše ar Aintabe. Misionieriai buvo taip užsivertę darbais, pareigomis ir rūpesčiais, visur buvo tiek biurokratizmo, kad Aramas nenorėjo jų prašyti pagalbos. Sau ir šeimai jis gavo du kuklius kambarius. Čionykštė armėnų bendruomenė buvo labai turtinga, todėl žmonės šykštesni ir labiau įsibaiminę negu neturtingi Aintabo gyventojai. Susirūpinimas ateitimi buvo juo didesnis, nes jie turėjo daugiau ką prarasti negu kiti. Ir dar: kai pastorius imdavo pasakoti apie Zeituną, tuoj pastebėdavo, kad nelemto miesto vardas didmiesčio broliams armėnams sukeldavo nemalonų jausmą. Matyt, prieš vyresnybę jie norėjo pasirodyti, kad neturi nieko bendra su tais, kurie smerkiami ir laikomi nepataisomais maištininkais. Zeituno pastoriaus buvimas tarp jų galėjo pridaryti nemalonumų. Dabar reikia iš paskutiniųjų stengtis rodyti fanatišką ištikimybę valstybei ir nebendrauti su įtartinais asmenimis. Pastoriui pasiūlė piniginę paramą, esą daugiau niekuo negali jam padėti. Jis padėkojo ir atsisakė.
Laiko liko mažai, ir Tovmasianas turėjo nuomotis vežimą; stovėjimo vietose laukė gana daug vežikų. Iš pradžių savininkas nenorėjo net kalbėti apie tokią ilgą ir sudėtingą kelionę iki pat pajūrio, net už Antiochijos. Pasipiktinęs tokiu prašymu jis griebėsi už feso. Bet paskui, daug kartų kartodamas „Inšalah“ ir „Alah bilir“[26 - Garbė Alachui. Alachas žino (arab.).] ėmė derėtis dėl kainos, reikalaudamas du trečdalius sumokėti iš anksto. Taip ir buvo padaryta. Kiti vežikai būtų pasielgę lygiai taip pat, pastorius tai žinojo. Aramas pasirinko kelią per Aleksandretę, nors šis buvo ilgesnis ir darė didelį lanką. Tikėjosi po dviejų kelionės dienų privažiuoti kelią, sukantį į Antiochiją, o nuo ten per dvidešimt keturias valandas pasiekti namus. Bet pirmąją kelionės dieną, prieš pat saulėlydį, vežikas nulipo nuo pasostės, susirūpinęs apžiūrėjo arklių kanopas, ratus ir ašis ir pareiškė, kad jam jau užteksią, arkliai nuvaryti, vežimas perkrautas, be to, ne jo pareiga vežioti po pasaulį visokius armėnus, todėl jis tuoj pat suksiąs atgal, kad iki sutemos pasiektų Turontą, kuriame gyvena jo giminaičiai. Nepadėjo jokie prašymai, netgi pasiūlyta nemaža pinigų suma. Jis savo dalį jau atsiėmęs, daugiau jam nieko nereikia, kilniaširdiškai aiškino turkas. Tačiau jis vis dėlto galįs jiems padėti, be atlyginimo nuvežti iki Turonto, o ten jie galėsią puikioje jo giminaičių užeigoje gerai pailsėti ir išsimiegoti tikrose lovose. Pastorius Tovmasianas pakėlė lazdą ir būtų išlupęs tam begėdžiui kailį, jei Hovsana nebūtų stvėrusi jam už rankos. Tada turkas išmėtė iš vežimo jų daiktus, trūktelėjo vadžias ir paliko penkis žmones tuščioje, nykioje vietovėje. Jie dar valandą ėjo keliu, tikėdamiesi prieiti kokį kaimą ar sutikti vežimą. Tačiau kiek akys užmato, nebuvo nieko, nei vežimo, nei daržinės, nei pašiūrės, nei kaimo. Vėl teko praleisti naktį po atviru dangumi. Naktis pasirodė ilgesnė už pirmąją, nes buvo visiškai netikėta. Kelio vingis švietė blyškioje mėnesienoje tarytum grėsmingi lenkto kardo ašmenys. Jie sugulė toliau nuo kelio ant plikos žemės. Tačiau ir žemė, visų žmonių motina, šį kartą armėnams pasirodė nesvetinga. Iš apačios pro antklodes veržėsi drėgmė, o virš galvų tarsi užvožtas gaubtas kabojo slogus pelkės oras, kuriame savo nuodingą giesmę giedojo uodai. Gevorkas ir pastorius ėjo sargybą, pastorius neišleido iš rankų medžioklinio šautuvo, kurį buvo gavęs iš Marašo misionierių.
Tačiau didžiausias vargas jiems dar buvo prieš akis: penkiasdešimt valandų kelio iki Johunoluko. Tikra Dievo malonė, kad neatsitiko nelaimė Hovsanai, kad nepalūžo Iskuhi. Pastorius padarė klaidą, nenorėjo eiti pagrindiniu keliu ir per anksti pasuko mažu keliuku į pietų pusę. Kai nuėjo kelias mylias, kelias tiesiog pranyko. Teko ilgai ieškoti, klaidžioti, ir šiame paskutiniame erškėčiuotame kelyje pravertė neišsenkanti Gevorko jėga. Jis pakaitomis ilgas kelio atkarpas nešdavo moteris ant nugaros. Nešulius jie netrukus paliko pakelėje. Pastorius žingsniavo pirmas, galvodamas tik viena: nepamesti krypties, nuolat žvalgytis į pakrantės kalnų debesis. Retkarčiais pasirodydavo keliukas, kuriuo eiti būdavo šiek tiek lengviau, upelius įveikdavo sutrešusių lentų lieptais. Kartais juos paveždavo kangni, jaučių traukiamas vežimas. Iš sutiktų žmonių jie nepatyrė nieko bloga. Tie nedaugelis musulmonų, kuriuos sutiko kelyje, kaimiečiai, elgėsi draugiškai, duodavo atsigerti vandens, pavaišindavo sūriu. Jei kas būtų juos užpuolęs, jie nebūtų pajėgę apsiginti. Net Aramas, gana stiprus vyras, ėjo svirduliuodamas, nelabai suvokdamas aplinką, paskendęs mirguliuojančių vaizdų jūroje. Kartais garsiai nusijuokdavo. Stebėtinai ištverminga ir nejautri skausmui pasirodė esanti Sato. Žaizdotomis, pamėlusiomis kojomis ji bėgo paskui Iskuhi, matyt, valkataudama buvo pripratusi prie visko.
Kai Gabrielis Bagratianas pamatė bėglius ant bažnyčios laiptų, jie dar nebuvo atsitokėję iš nuovargio ir bejėgiškumo. Bet jie buvo jauni, staiga suvokė, kad pagaliau išsigelbėjo, pamatė priešais šmėžuojančius tėvo, kunigo, gydytojo veidus, pasigirdo iš nekantrumo virpantys žodžiai, juos apsupo gimtinės šiluma, todėl greitai atsipeikėjo, nežmoniškas nuovargis dingo, užleisdamas vietą audringam žvalumui.
Pastorius Aramas Tovmasianas be paliovos kartojo:
– Nelyginkite to su praeities žudynėmis! Tai daug žiauriau, daug liūdniau, daug negailestingiau, o svarbiausia – trunka daug ilgiau. Tai nesibaigia nei dieną, nei naktį…
Jis spaudė kumščius prie smilkinių:
– Negaliu suvokti… Prieš akis visą laiką stovi vaikai… Ak, kad Vudliui pavyktų juos išgelbėti!
Daktaras Altuni tylėdamas apžiūrinėjo Iskuhi ranką. O vyrai nenustojo kamantinėti Aramą. Iš visų pusių pasipylė suprantami klausimai:
– Ar užteks vieno Zeituno?
– Gal ir Aintabo žmonės jau išvaryti?
– Kas girdėti Alepe?
– Ar yra žinių iš kitų vilajetų?
– O kas bus su mumis?
Gydytojas, nuvyniojęs tvarstį ir plaudamas Iskuhi ranką šiltu vandeniu, karčiai nusijuokė:
– Kur mus dar galima ištremti? Prie Musa Dago mes ir taip tremtyje.
Iš gatvės veržėsi minios triukšmas. Ter Haikazunas nutraukė pokalbį. Jis įsmeigė į Bagratianą drovias, bet valingas akis:
– Būkite toks geras, Gabrieli Bagratianai, tarkite žmonėms keletą raminamų žodžių, liepkite skirstytis.
Kodėl Ter Haikazunas šiam uždaviniui pasirinko Gabrielį, paryžietį, kuris su šiais kaimiečiais turi mažai ką bendra? Su žmonėmis turėtų kalbėti muchtaras Kebusianas. O gal kunigas, prašydamas jį, turėjo kažkokį slaptą tikslą? Gabrielis išsigando ir sumišo. Vis dėlto jis paklaũsė Ter Haikazuno, į šventorių už rankos išsivedė ir Stefaną. Armėnų kalba buvo jo gimtoji kalba, bet pirmąją akimirką, kai reikėjo kreiptis į žmones – jų jau buvo susirinkę apie penkis šimtus – jam tai pasirodė tarytum įžūlumas, neleistinas kišimasis ne į savo reikalus. Jam, ko gera, būtų paprasčiau kalbėti turkiškai, kariuomenės kalba. Bet tik pirmieji žodžiai sekėsi sunkiai, paskui skiemenys jungėsi vis sklandžiau, senoji kalba atsigavo, ėmė skleistis ir šakotis. Jis prašė Johunoluko žmones ir tuos, kurie atėjo iš kitų kaimų, ramiai skirstytis ir eiti namo. Įstatymų pažeidimų įvykę tik Zeitune ir niekur daugiau, tikrosios priežastys bus greitai išaiškintos. Kiekvienas armėnas žino, kad Zeitunas nuo seno esąs išskirtinis miestas. O Musa Dago žmonėms, gyvenantiems visai kitoje srityje ir niekada nesikišantiems į politiką, nesą nė mažiausio pavojaus. Bet kaip tik tokiais laikais šventas dalykas yra tvarka ir ramybė. Jis, Gabrielis Bagratianas, pasirūpinsiąs, kad nuo šiol kaimams būtų pranešama apie kiekvieną svarbų įvykį. Jei reikės, bendruomenėms teks rinktis į pasitarimą ir nuspręsti, ką daryti ateityje.
Gabrielis ir pats stebėjosi, kad kalba su pasitikėjimu, randa tinkamų žodžių ir kad klausytojus jo žodžiai ramina. Kažkas net sušuko:
– Tegyvuoja Bagratianų šeima!
Bet vienas moteriškas balsas aimanavo:
– Astvac im, mano Dieve! Kas bus su mumis?
Žmonės iš aikštės ir nesiskirstė, susibūrė į mažas grupeles ir jau nebestovėjo apsupę bažnyčią. Iš zaptijų liko tik Ali Nazifas, du jo draugai nuėjo savais keliais. Gabrielis priėjo prie rauplėtojo žandaro, kuris dabar nebuvo tikras, ar laikyti jį dideliu ponu, ar chansir kiafir, kiaule netikėliu, kuriam, taip klostantis aplinkybėms, net neverta atsakinėti į klausimus. Suprasdamas šias jo abejones, Bagratianas kreipėsi į zaptiją labai išdidžiai:
– Tu žinai, kas aš. Esu aukštesnis už tave, tavo viršininkas, aš – armijos karininkas.
Ali Nazifas nutarė, kad geriausia bus atiduoti pagarbą. Gabrielis reikšmingu gestu įkišo ranką į kišenę.
– Karininkas neduoda bakšišo. Bet aš tau štai duodu dvi medžidijas, avansą už netarnybinę užduotį, kurią tau pavedu.
Ali Nazifas dar labiau pasitempė. Bagratianas mostu parodė, kad zaptijas gali stovėti laisvai.
– Pastaruoju metu tarp jūsų, zaptijų, pasirodė naujų veidų. Ar jūsų postas sustiprintas?
– Efendi, mūsų buvo per mažai. Juk tarnyba sunki ir atstumai tokie dideli. Todėl gavome pastiprinimą.
– Ar tai tikroji priežastis? Na, į šį klausimą gali ir neatsakyti. Kaip tu gauni įsakymus, atlyginimą ir visa kita?
– Vienas iš mūsų vyrų kas savaitę joja į Antakiją, ten ir gauna įsakymus.
– Duodu tau netarnybinę užduotį, Ali Nazifai! Jei gautum kokį įsakymą ar iš savo draugų sužinotum ką nors, kas būtų svarbu šių kaimų žmonėms, tučtuojau ateik į mano namus! Ar supranti? Tada tau sumokėsiu tris kartus daugiau.
Neprarasdamas išdidumo Bagratianas paliko zaptiją stovėti, o pats grįžo į zakristiją.
Altuni baigė apžiūrinėti Iskuhi ranką ir su pašaipa pasakė:
– Maraše yra didelė ligoninė, instrumentai, operacijų salė, medicinos bibliotekos, o tas asilas mano kolega net nesugebėjo įstatyti į vietą sąnario. Ko galima reikalauti iš manęs? Juk aš neturiu jokių prietaisų, išskyrus surūdijusias reples dantims traukti. Turėsime įtverti ranką dviem lentelėmis. Ji atrodo baisiai. Mergaitei reikia jaukaus kambarėlio, lovos ir geros priežiūros. Žinoma, tavo žmonai, Aramai, taip pat!
Senasis meistras Tovmasianas susiėmė už galvos:
– Kai pardaviau namą, pas mane taip maža vietos. Kaip mes visi sutilpsime?
Gabrielis Bagratianas iš karto pasiūlė užleisti panelei Tovmasian vieną savo namų kambarį su gražiu vaizdu į kalnus. Ten ji bus slaugoma taip, kaip reikalauja daktaras Altuni. Gydytojas labai apsidžiaugė:
– Goh em, aš patenkintas, mano drauge! O šią nelaimingą būtybę, Sato, galbūt irgi priimsi į savo namus, kad visi mano gerbiami pacientai būtų po vienu stogu? Mano senos kojos būtų tau labai dėkingos.
Taip ir buvo padaryta. Aramas ir Hovsana nuėjo su tėvu Tovmasianu, pasiėmė ir Gevorką, šokėją, kuris senajam Tovmasianui galės padėti namuose ir dirbtuvėje. Gabrielis pasiuntė Stefaną namo, kad praneštų Žiuljetei naujienas. Berniukas be kvapo įpuolė į namus:
– Mama, mama! Žinai, kas atsitiko! Pas mus ateis svečių. Panelė Iskuhi, Zeituno pastoriaus sesuo. Ir maža mergaitė su kruvinomis kojomis.
Žiuljetę netikėta žinia labai sujaudino. Gabrielis niekada nesikviesdavo į savo namus žmonių nepasitaręs su ja. Jųdviejų santykiuose galėjai jausti savotišką netikrumą, nepasitikėjimą, ypač kai reikėdavo bendrauti su jo tautiečiais. Bet kai jis po dešimties minučių pasirodė su Iskuhi, daktaru Altuni su žmona ir Sato, Žiuljetė visus sutiko labai nuoširdžiai. Kaip daugelį gražių moterų ją papirkdavo moteriškas žavesys, ypač jaunesnės už ją būtybės. Vargšės Iskuhi išvaizda pažadino joje vyresnės sesers rūpestingumą, norą padėti. Duodama nurodymus, kaip apgyvendinti svečius, ji su malonumu mintyse kalbėjo: „Ji iš tiesų ypatinga! Tokie subtilūs veidai tarp jų retai pasitaiko. Kad ir apdriskusiais drabužiais, ji atrodo kaip kilminga moteris. Ir prancūziškai kalba kaip reta kuri tarp armėnių.“ Greitai kambarys buvo paruoštas. Žiuljetė pati atnešdavo Iskuhi vieną ar kitą smulkmeną, net puikius nėriniuotus naktinius marškinius iš savo atsargų. Nepagailėjo kvepalų ir tualetinio vandens, nors šios brangenybės čia taip sunkiai pasiekiamos.
Altuni dar kartą, plūsdamas didmiesčio Marašo medikus, apžiūrėjo Iskuhi ranką.
– Ar tau skauda, vaikeli?
– Ne, skaudėti jau nebeskauda, tik toks jausmas, slogus… – ji ieškojo tinkamo žodžio, – nejautrumo jausmas.
