скачать книгу бесплатно
– Suprantu tik tiek, kad vyriausybė planuoja smogti mūsų tautai tokį smūgį, kokio neišdrįso smogti net Abdiulchamidas.
Gabrielis sušnypštė ant Ter Haikazuno su tokiu pykčiu, lyg priešais jį būtų stovėjęs priešas, Itihado narys.
– Ar mes iš tikrųjų tokie bejėgiai? Ar turime tylėdami kišti galvą į kilpą?
– Mes bejėgiai. Mes turime kišti galvą į kilpą. Galbūt dar galime rėkti.
Prakeikti Rytai su savo kismet[22 - Kismet – likimas (arab.).], su savo nuolankumu, šmėkštelėjo mintis Bagratianui. Kartu jo galvoje sukosi daugybė vardų, ryšių, galimybių.
Politikai, diplomatai, kuriuos jis pažįsta, prancūzai, anglai, vokiečiai, skandinavai.
Reikia supurtyti pasaulį! Bet kaip? Spąstai užsitrenkė. Iliuzijos sklaidosi. Jis vos girdimai pratarė:
– Europa to nepakęs.
– Jie stebi mus iš tolo, – Ter Haikazuno ramybė buvo tiesiog nepakenčiama.
Šiandien yra dvi Europos. Vokiečiams turkų vyriausybė reikalingesnė, negu turkų vyriausybei reikalingi vokiečiai. O kiti negali mums padėti.
Gabrielis įsmeigė į kunigą akis; šio protingo, į kamėją panašaus veido niekas negali sudrumsti:
– Jūs esate daugelio tūkstančių sielų dvasinis ganytojas, – Bagratiano balsas įgavo aštrų, kone karišką skambesį, – ir visą savo įtaką panaudojate tik tam, kad nuslėptumėte nuo žmonių tiesą, kaip slepiama žinia apie nelaimę nuo vaikų ar senelių, kad jų neišgąsdintų. Ar tai viskas, ką galite padaryti savo tikintiesiems? Ką jūs darote dar?
Šis Gabrielio priekaištas, regis, smarkiai užgavo kunigą. Jo rankos, gulinčios ant stalo, iš lėto susigniaužė į kumščius. Galva nusviro ant krūtinės:
– Aš meldžiuosi… – sušnibždėjo Ter Haikazunas lyg gėdydamasis išsiduoti, kokią dvasinę kovą jis dieną ir naktį kovoja su Dievu dėl savo tikinčiųjų išgelbėjimo. Gal Avetiso Bagratiano vaikaitis yra laisvamanis ir nori iš jo pasityčioti? Bet Gabrielis sunkiai alsuodamas vaikščiojo po kambarį. Staiga jis delnu taip smarkiai trenkė į sieną, kad pabiro tinkas.
– Melskitės, Ter Haikazunai!
Ir tokiu pat įsakmiu balsu pridūrė:
– Melskitės… Bet kartais ir Dievui turi kas nors pagelbėti!
Pirmasis įvykis, iš kurio Johunolukas sužinojo apie tai, kas daroma slapta, nutiko dar tą pat dieną. Buvo šiltas, apsiniaukęs balandžio penktadienis.
Sūnaus prašomas Gabrielis Bagratianas vilos parke pastatė kelis paprastus gimnastikos prietaisus. Berniukas mėgo mankštintis, buvo vikrus, be to, labai ambicingas. Kartais ir tėvas prisijungdavo prie šių pratybų. Labiausiai abu mėgo šaudyti į taikinį. Žiuljetė geriausiu atveju dalyvaudavo tik tada, kai žaisdavo kroketą. Šiandien tuoj po pietų – per kuriuos tėvas nepratarė nė žodžio – Gabrielis, Avakianas ir Stefanas nuėjo į šaudyklą, įrengtą už parko tvoros miškingame priekalnės šlaite. Maždaug penkiasdešimties metrų tarpeklyje Bagratianas buvo liepęs iškirsti krūmokšnius. Po aukštu ąžuolu buvo pastatytas gultas su medine atrama, iš čia galima gerai matyti taikinį, pritvirtintą prie medžio kitame tarpeklio gale. Avetisas jaunesnysis buvo palikęs broliui gerą ginklų rinkinį: aštuonis medžioklinius šautuvus, du Mauzerio sistemos šautuvus ir daugybę amunicijos.
Gabrielis šaudė neblogai, tačiau šį kartą iš penkių šūvių tik vienas pataikė visiškai tiksliai. Trumparegis Avakianas atsisakė dalyvauti varžybose, kad neprarastų autoriteto auklėtinio akyse. Tačiau jo mokinį teko pripažinti geriausiu šauliu, nes iš septynių šūvių mažiausiu medžiokliniu šautuvu šeši pataikė į lošimo kortą, pritvirtintą prie taikinio vidurio, iš jų keturi į kortoje nupieštą figūrą. Berniuką labai įkvėpė tai, kad jis pasirodė geriau už tėvą. Laikyti rankose šautuvą, atitraukti spyną, smarkiai įstumti šovinį, taikytis, išgirsti šūvį ir pajusti atatranką – visi šie kovos veiksmai kiekvieną paauglį įkvepia ir svaigina. Jis nejautė skausmo nuo buožės atatrankos į liesą dešinį petį ir būtų žaidęs šį vyrišką žaidimą iki pat vakaro, jei tėvas staiga nebūtų numojęs ranka:
– Užteks!
Gabrielį apėmė keista būsena, kurią jis pajuto pirmą kartą gyvenime: kažkoks pasibjaurėtinas savęs pajautimas. Liežuvis atrodė sausas ir sunkus. Rankos ir kojos šalo. Kraujas atslūgo iš galvos kraujagyslių. Tačiau tai buvo tik išoriniai požymiai kažko, vykstančio gyvenimo gelmėse. „Aš nesergu, – pagalvojo jis, valandėlę pasiklausęs, kas su juo dedasi, – tik norėčiau išsinerti iš savo odos, atsikratyti savo tapatybės.“ Kartu jį apėmė beprasmiškas noras bėgti, pabėgti iš čia nesvarbu kur.
– Eime truputį pasivaikščioti, Stefanai, – nusprendė jis.
Gabrielis nenorėjo likti vienas. Jam atrodė, kad likęs vienas jis neatsigręždamas greitais žingsniais nueis tolyn, kol išeis už šio pasaulio ribų.
Avakianas paėmė ginklus ir nunešė juos namo. Tuo tarpu tėvas ir sūnus išėjo iš parko ir pasuko keliu žemyn į Johunoluką, iki kurio eiti reikėjo apie dešimt minučių. Gabrielį staiga apėmė jausmas, tarytum jis būtų labai senas, kūnas atrodė toks apsunkęs, kad jis turėjo atsiremti į Stefaną. Jiems dar nespėjus prieiti bažnyčios aikštės pasigirdo šaižių balsų šurmulys. Armėnai, priešingai negu arabai ir kiti Rytų šalių triukšmadariai, viešose vietose laikosi tyliai ir santūriai. Jų nuo amžių sunkus likimas neleidžia jiems jungtis prie rėksmingų sambūrių ar juo labiau patiems tokius rengti. Bet dabar čia buvo susirinkę apie tris šimtus kaimo gyventojų ir puslankiu apsupę bažnyčią. Tarp šių vyrų ir moterų, valstiečių ir amatininkų ne vienas grūmojo kumščiais ir kimiais balsais šaukė prakeiksmus. Keiksmai, be abejo, buvo nukreipti į zaptijus[23 - Zaptijas – žandaras (turk.).], kurių apspurusios kailinės kepurės kyšojo virš minios. Tvarkos saugotojai, matyt, norėjo pastumti minią atgal, toliau nuo bažnyčios laiptų ir durų. Gabrielis stvėrė Stefaną už rankos ir ėmė brautis pro minią. Iš pradžių jie pamatė tik aukštą, apdriskusį vaikiną, apsivyniojusį apie savo juodą kepurę šiaudų vainiką ir dešine ranka mojuojantį trumpai nupjautu saulėgrąžos žiedu. Tarytum paklusdamas kažkokiam vidiniam ritmui, jis be galo rimtai kilnojo nuvargusias kojas ir šoko nesuprantamą šokį. Iš karto galėjai pastebėti, kad tai jokiu būdu ne girto žmogaus kraipymasis. Minia į šokantįjį su saulėgrąža nekreipė nė mažiausio dėmesio. Jų žvilgsnius kaustė kitas reginys.
Ant bažnyčios laiptų sėdėjo keturi žmonės. Vyras, dvi jaunos moterys ir dvylikos ar trylikos metų mergaitė. Visi atrodė kaip sustingę luitai, Gabrielis tokio vaizdo dar nebuvo matęs. Nors kūnai gyvi, tačiau panašūs į sėdinčius lavonus. Panašiai sėdi atkasti žmonių palaikai, kuriuos prieš du tūkstančius metų buvo užpylusi lava ir pelenai: „Tarytum gyvi“. Visi keturi plačiai atmerktomis akimis, atbukusiais žvilgsniais žvelgė į tolumą nieko nematydami – nei susijaudinusios minios, nei kiek toliau stovinčių vaistininko namų. (Kas yra žmogaus žvilgsnis? Vos pastebimas vyzdžio pasikeitimas, suteikiantis tamsesnį ar šviesesnį atspalvį. Tačiau kartu tai sparnuota būtybė, angelas, kurį žmogus pasiunčia pranešti žinią. Tačiau šie angelai su savo žinia skrido pro šalį, prisidengdami sparnais akis.)
Vyras, dar jaunas, siauru veidu ir susivėlusia barzda, vilkėjo ilgą pilką medvilninį surdutą, tokius šiuose kraštuose dėvi protestantų pastoriai. Minkšta šiaudinė skrybėlė buvo nuriedėjusi prie laiptų, kelnių klešnės apačioje virtusios draiskalais. Suplyšę batai, storas dulkių sluoksnis ant veido ir drabužių rodė, kad jis daugelį dienų ėjo pėsčias. Moterys vilkėjo europietiškais drabužiais, kadaise, kaip buvo galima spręsti, gana neblogais. Ta, kuri sėdėjo prisiglaudusi prie pastoriaus, matyt, jo žmona, negalėdama atsispirti alpuliui ar traukuliams, staiga atsilošė ir būtų trenkusis galva į laiptus, jei vyras nebūtų ištiesęs rankos ir ją prilaikęs. Tai buvo pirmas judesys, nors ir koks nevikrus, tarytum išjudinęs sąstingį. Kita moteris, regis, dar labai jauna, net ir tokios būsenos atrodė labai graži. Kad ir koks blyškus ir sulysęs buvo jos veidas, akys švytėjo karštligišku blizgesiu, švelnios praviros lūpos sunkiai gaudė orą. Atrodo, ji kentė didelius skausmus, gal buvo sužeista, gal sužalota, nes kairioji ranka atrodė keistai perkreipta ir kabojo parišta. Pagaliau mažoji mergaitė, liesa kaip žvirblelis, vilkėjo dryžiuotu chalatu, kokius vilki prieglaudų vaikai. Iš po chalato mažoji mėšlungiškai tiesė basas kojas, saugodamasi prie ko nors jomis prisiliesti. „Taip sužeistas žvėrelis, – pagalvojo Gabrielis, – tiesia savo nesveikas letenas.“ Ir iš tikrųjų vargšės mergaitės kojos buvo ištinusios, su juodomis ir mėlynomis kraujosruvomis ir atviromis žaizdomis. Visiškai sveikas ir pilnas jėgų atrodė tik šokėjas su saulėgrąžos žiedu.
Per aikštę prie minios bėgo pagyvenęs vyras, matyt, pašauktas nuo darbo, nes buvo užsirišęs darbinę prijuostę. Stefanas atpažino meistrą Tovmasianą, neseniai remontavusį jų vilą. Tovmasianas didžiuodamasis pasakodavo berniukui, iš smalsumo dažnai besisukiojančiam prie amatininkų, apie savo sūnų Aramą, kuris Zeituno mieste esąs žinomas žmogus, pastorius ir našlaičių prieglaudos direktorius. „Tas žmogus ant laiptų tikriausiai jo sūnus“, – spėjo Stefanas. Senasis Tovmasianas sustojo priešais nelaiminguosius keliauninkus klausiamai iškėlęs rankas.
Pastorius Aramas su didelėmis pastangomis atitraukė žvilgsnį nuo neaprėpiamos tolumos, pašoko su apsimestiniu lengvumu ir pabandė ramiai nusišypsoti, lyg nieko ypatinga nebūtų atsitikę. Atsistojo ir moterys, tačiau abi labai sunkiai, nes vienai buvo sužalota ranka, o kita, pastoriaus žmona, buvo nėščia. Tik mažoji su dryžiuotu chalatu liko sėdėti įtariai spoksodama į savo nelaimės draugus. Šūksnių, dejonių ir klausimų iš pradžių negalėjai suprasti. Bet kai pastorius Aramas apkabino tėvą, akimirką jo savitvarda dingo. Galva nusviro senukui ant peties, jis sukūkčiojo, pasigirdo šiurkštus, kančios kupinas švokštimas. Tai truko ne ilgiau kaip vieną sekundę. Moterys tylėjo. Tačiau per susibūrusią minią tarytum perbėgo elektros smūgis. Žmonės ėmė verkšlenti, kūkčioti, krenkšti. Tik engiamos ir persekiojamos tautos taip greitai persiima skausmu. Kas atsitinka vienam, atsitinka visiems. Čia, priešais Johunoluko bažnyčią, trys šimtai tautos vaikų pajuto kančią, kurios priežasčių dar nežinojo. Net Gabrielis, svetimas, paryžietis, pasaulio pilietis, seniai įveikęs savo kilmės naštą, net ir jis turėjo nuryti sunkų gumulą, kylantį į gerklę. Jis slapčia pažvelgė į Stefaną. Šaudymo čempiono veidas prarado visas spalvas. Žiuljetė būtų išsigandusi ne tik dėl to, kad berniukas toks nublyškęs, bet ir dėl tokios ryškios nesuprantamo siaubo išraiškos jo veide. Ji būtų išsigandusi, kad Stefanas atrodo kaip tikras armėnas.
Tuo tarpu pasirodė daktaras Altuni, jo žmona močiutė Antaram, abu mokytojai, kuriuos pašaukė iš mokyklos, muchtaras Kebusianas ir galų gale Ter Haikazunas, ant savo asiliuko grįžtantis iš kelionės į Bitiasą. Kunigas turkiškai sušuko zaptijui Ali Nazifui keletą žodžių. Niekam iš minios nebuvo galima įeiti į bažnyčią. Kunigas įstūmė tik Tovmasianų šeimą ir mažąją mergaitę pro duris į vidų. Iš paskos įėjo gydytojas ir jo žmona, muchtaras, mokytojai. Gabrielis Bagratianas su sūnumi taip pat įėjo vidun. Lauke, karštoje vidurdienio saulėje liko minia ir šokėjas su saulėgrąža, beje, jis susmuko ant laiptų ir užmigo.
Ter Haikazunas nuvedė iškamuotus keleivius į zakristiją, didelę šviesią patalpą, kurioje stovėjo sofa ir pora bažnyčios suolų. Zakristijoną pasiuntė atnešti vyno ir šilto vandens. Gydytojas ir jo žmona nedelsdami ėmėsi darbo. Pirmiausia apžiūrėjo merginą su sužalota ranka – Iskuhi Tovmasian, pastoriaus seserį. Apžiūrėjo žaizdas ir Sato – mažos našlaitės, kurią pastorius Aramas buvo pasiėmęs iš Zeituno.
Gabrielis Bagratianas stovėjo atokiau kaip pašalinis arba vis dar pašalinis žmogus, nepaleisdamas Stefano rankos, ir klausėsi padrikų klausimų ir padrikų atsakymų. Kad ir koks nenuoseklus ir nesklandus buvo pasakojimas, jis vis dėlto sužinojo liūdną Zeituno miesto ir pastoriaus Aramo šeimos istoriją.
Zeitunas – tai senas, kalnuose įsikūręs miestelis Kilikijos Tauro kalnyno vakarinėje pusėje. Jo gyventojai iš seno buvo beveik vieni armėnai kaip ir kaimuose prie Musa Dago. Zeitunas – nemažas miestelis su trisdešimčia tūkstančių gyventojų, todėl turkų valdžia ten laikė didelį skaičių zaptijų, kariuomenės, karininkų ir valdininkų su šeimomis kaip ir kitose vietose, kur reikia išlaikyti atsvarą ne turkų tautybės žmonėms ir juos kontroliuoti. Tai pasaulyje paplitusi taktika tose imperijose, kuriose vadinamoji titulinė nacija viešpatauja virš kitų tautinių mažumų. Turkijoje šis viešpatavimas buvo ypač ryškus, kadangi osmanai, didžiuodamiesi savo privilegijomis prieš kitas bendruomenes, neturėjo prieš jas net kiekybinio pranašumo. Tik tokie žmonės kaip Gabrielis Bagratianas, gyvenantys Paryžiuje ir kitose sostinėse, idealizmo apsvaiginti, iki pat šio pavasario galėjo tikėti, kad po jaunaturkių vėliava įmanoma sutaikyti prieštaravimus, pašalinti kruviną neapykantą, nutiesti kelius teisingumui. Gabrielis pažinojo nemažai advokatų ir žurnalistų, kurie per revoliuciją spėjo iškilti į valdžią. Kai buvo rengiamas sąmokslas, jis su jais kiauras naktis sėdėdavo Monmartro kavinėse, diskutuodavo iki paryčių. Turkai ir armėnai tada negailėjo vieni kitiems amžinos ištikimybės pažadų, kalbėjo apie mesianistinį tautų vaidmenį. Dėl šios atsinaujinančios tėvynės (su kuria jį mažai kas siejo) jis, jau vedęs, įstojo į Karo akademiją ir išėjo į frontą, nors daugumai anų turkų patriotų net į galvą neatėjo tai padaryti. O dabar? Jis mintyse vis dar matė jų veidus, dar neišblėsusi prisiminimų šiluma jame maišėsi su nuostaba: „Kaip? Mano senieji draugai dabar tapo mirtinais priešais?“
Įvykiai Zeitune – žiaurus atsakymas į šį klausimą. Įsivaizduokite aukštą tarpeklių išraižytą uolą, kurios viršūnę vainikuoja rūsti citadelė, o ant uolos lyg bičių korys prilipęs senas miestas. Atšiauri, išdidi piramidė su viena virš kitos kylančiomis gatvelėmis ir skersgatviais, kurie tik apačioje jungiasi su naujesnėmis miesto gatvėmis, pereinančiomis į lygumą. Zeitunas nuo seno buvo nemaloni rakštis turkiško nacionalizmo kūne. Pasaulyje yra šventų vietų ir piligrimus traukiančių miestų, keliančių žmogaus dvasią prie dieviškų dalykų, bet yra ir pykčio bei rūstybės vietovių, nuo kurių nacionalistams fanatikams užverda kraujas. Neapykanta Zeitunui turėjo visai aiškias priežastis. Pirmiausia, miestas beveik iki pat devynioliktojo amžiaus pabaigos turėjo savivaldos teises. Šis faktas liudijo kažkokią nemalonią patirtį, matyt, valstybinė nacija žiloje senovėje čia patyrė pralaimėjimą. Be to, Zeituno armėnai išsaugojo seną, istorinį savo nepriklausomybės pojūtį, kurį rodė išdidus ir turkus žeidžiantis jų gyvenimo būdas. Bet labiausiai jiems nebuvo galima atleisti ir pamiršti to, kaip netikėtai jie pasielgė 1896 metais. Juk tada gerasis sultonas Abdiulchamidas šalia kitų savanoriškų dalinių sukūrė ir „Hamidiję“ – iš paleistų kalinių, plėšikų ir klajoklių sudarytas gaujas – norėdamas turėti po ranka judrius ginkluotus būrius, galinčius be sąžinės graužimo išprovokuoti įvykius, kuriais jis tikėjosi užkimšti gerklę reformų reikalaujančioms armėnų bendruomenėms. Šie narsuoliai visur puikiai susidorodavo su savo užduotimis, tačiau kaip tik Zeitune jie smarkiai gavo per sprandą ir praliejo nemažai savo kraujo, nors tikėjosi ir čia – bent taip jiems buvo pažadėta – surengti linksmas ir pelningas skerdynes. Dar blogiau – net reguliariosios armijos daliniai, atskubėję paremti pogromininkų, buvo zeituniečių sumušti, patyrė žiaurių nuostolių ir turėjo išsinešdinti iš ankštų Zeituno gatvelių. Po šio pralaimėjimo miestą apsupo didelės karinės pajėgos, bet ir jos nieko nepešė. Zeitunas buvo nepaimamas. Kai pagaliau Europos diplomatai stojo narsiųjų armėnų pusėn, kai pasiuntiniai prie Aukštųjų Vartų, nerandančių išeities iš gėdingos situacijos, išreikalavo visišką amnestiją Zeitunui, keršto ir pažeminimo jausmams nebuvo ribų. Visos karingos tautos, ne tik osmanai, lengviau pakelia karinius pralaimėjimus, kai grumiasi su sau lygiais. Kad juos sumuštų tautinė mažuma, nelinkusi į karinius išpuolius, kad armiją pažemintų pirkliai, amatininkai ir knygų graužikai, to karingoji pusė niekada negali pamiršti. Taigi naujoji vyriausybė, nustūmusi senąją, perėmė prisiminimus apie Zeituno gėdą, paveldėjo neapykantą.
O kada, jei ne didžiojo karo metais, geriausia proga atkeršyti? Buvo paskelbta ypatingoji padėtis, pradėjo veikti karo meto įstatymai. Dauguma jaunų vyrų buvo fronte arba kareivinėse, toli nuo savo gyvenamųjų vietų. Likę užnugaryje armėnai pirmosiomis karo dienomis per kratas buvo visiškai nuginkluoti. Trūko tik vieno – palankios progos.
Zeituno meras buvo Nazaretas Čaušas. Liesas, gunktelėjęs, išblyškęs, su vešliais, po kumpa nosimi nukarusiais ūsais. Būdamas jau nebejaunas ir ligotas, jis ilgai spyrėsi, nenorėjo prisiimti atsakomybės. Ateitis kvepėjo degėsiais, jis tą jautė. Raukšlės virš jo nosies darėsi gilesnės kasdien, kai jis stačia gatvele kopdavo į seniūniją išgirsti naujų kaimakamo potvarkių. Podagros subjaurota ranka, gniaužianti gumbuotą lazdą, skaudėjo. Išmintingasis Nazaretas Čaušas iš karto suprato, kad nuo dabar teks laikytis tik vienos taktikos: nepasiduoti jokiai provokacijai, nepakliūti į maištingų minčių spąstus ir su Dievo ar velnio pagalba vaizduoti griežtą Osmanų imperijos patriotą. Beje, Nazaretas Čaušas, kaip ir kiti Zeituno armėnai, nepuoselėjo širdyje neapykantos Turkijai. Tai jo tautos likimas. Negali kovoti su žeme, kurioje gyveni, su oru, kuriuo kvėpuoji. Jis nepasiduodavo vaikiškoms svajonėms apie išsivadavimą, nes galų gale rinktis tarp sultono ir rusų caro ne tik sunku, bet ir neįmanoma. Jis pritarė posakiui, kadaise paplitusiam tarp armėnų: „Verčiau fizinė mirtis Turkijoje negu dvasinė Rusijoje.“ Trečio kelio nėra.
Taigi laikysena turkų valdžios atžvilgiu visiškai aiški. Gyvas vadovo Nazareto Čaušo pavyzdys vertė žmones laikytis geležinės drausmės. Iki šiol neįvyko nieko, kas duotų pagrindo valdžiai imtis slapta trokštamų represijų. Kraugeriška komisija paskelbė ligonius ir luošius tinkamus karinei tarnybai. Gerai! Vyrai nė nemirktelėję pakluso šiam sprendimui. Kaimakamas paskyrė neteisėtus mokesčius ir karo meto prievoles. Gerai! Mokesčiai būdavo laiku sumokami. Tas pats kaimakamas kvailiausiomis progomis įsakydavo švęsti pergales ir rengdavo patriotines eitynes. Gerai! Žmonės išeidavo į gatves, demonstruodavo šaunumą, akompanuojami turkų karinių orkestrų giedodavo nurodytus himnus ir pergalės giesmes.
Taigi neįvyko jokių „incidentų“. Kai nepavyko didelės provokacijos, bandyta imtis nedidelių. Netikėtai turguje, kavinėse, viešose vietose pasirodė nematyti, bet mėgstantys bendrauti armėnai, kurie kišdavosi į pokalbius, prisijungdavo prie lošiančių kortomis ar kauliukais, prasiskverbdavo net į namus ir sunkiai dūsaudami kalbėdavo apie nepakeliamą armėnų padėtį ir didėjančią priespaudą. Tačiau šių išdavikų, šnipų ir skundikų pastangos neatpirko net jiems skirtų išlaidų. Atėjo pirmoji karo žiema, o iš tylių Zeituno vandenų nepavyko sužvejoti nė menkiausio „incidento“, kurio taip troško aukštesniosios instancijos. Tada kaimakamui teko imtis agent provocateur vaidmens.
Nazareto Čaušo laimė ar tikriau nelaimė buvo ta, kad kaimakamas pasirodė esąs nelygiavertis priešininkas. Jis nebuvo kruvinas tironas, greičiau senamadiškas vidutinis tarnautojas, saugąs savo ramybę, tačiau, kita vertus, norėjo gerai atrodyti vyresnybės akyse. Toji vyresnybė – tai pirmiausia Marašo mutesarifas, kuriam buvo pavaldus Zeitunas. Mutesarifas, be galo griežtas valdininkas, ištikimas Itihado narys, pasiryžęs be gailesčio vykdyti Envero ir Talaato nuosprendį „prakeiktai rasei“ net nepaisydamas savo viršininko – Alepo vali Dželalo Bėjaus – nurodymų. Mutesarifas užvertė kaimakamą klausimais, raginimais ir kandžiais priekaištais. Todėl apkūnusis Zeituno kaimakamas (jam būtų buvę daug maloniau taikiai sugyventi su armėnais) pasijuto priverstas sukurpti kokį nors kaltinimą bent prieš vieną žmogų, geriausiai prieš žymų žmogų.
Juk pilko valdininkėlio esmė ir yra ta, kad jis, neturėdamas tikro charakterio, tampa savo viršininko atspindžiu. Taigi kaimakamas ėmėsi globoti Nazaretą Čaušą, kasdien kviesdavo jį į svečius, rodė didžiausią draugiškumą ir net siūlė gerų sandėrių su aukštesne valdžia. Čaušas pakviestas ne tik visada ateidavo laiku, bet ir priimdavo jo dalykinius pasiūlymus nutaisęs nekalčiausią veido išraišką. Per tokius susitikimus pokalbiai, žinoma, darėsi vis atviresni. Kaimakamas aiškino Nazaretui savo aistringą meilę armėnams. Bet Čaušas prašė jį nepersistengti ir armėnų per daug negirti; juk kiekviena tauta turi savų trūkumų, ir armėnai čia ne paskutiniai. Jie turėtų pirmiausia įgyti daugiau nuopelnų tėvynei ir pagal juos būti vertinami. Kokius gi laikraščius skaitąs muchtaras, iš kur gaunąs teisingų žinių apie dabartinius įvykius? Tik „Taniną“, oficialų valstybinį laikraštį, atsakė jam Čaušas. Dėl teisingumo ir tiesos juk dabar vyksta visa griaunantis karas, o tiesa yra vienas iš slaptųjų ginklų. Iš bejėgiško naivumo kaimakamas darėsi vis atviresnis ir pradėjo keikti Itihadą, tą valdžią už valdžios kulisų. (Galimas dalykas, kad tai jis pasakė visai nuoširdžiai.) Nazaretas Čaušas gerokai išsigando:
– Tai dideli žmonės, o dideli žmonės visada nori to, kas geriausia.
Pajutęs, kad vėl susimovė, kaimakamas įniršo:
– O Enveras Paša? Ką tu manai apie Enverą, muchtarai?
– Enveras Paša yra didžiausias mūsų laikų karvedys. Bet ką aš apie tai išmanau, efendi?
Kaimakamas ėmė skausmingai mirksėti akimis ir kone maldauti:
– Būk su manimi atviras! Ar žinai, kad rusai veržiasi pirmyn?
– Ką tu kalbi, efendi? Aš tuo netikiu. Ir laikraštis to nerašo.
– Užtai aš tau sakau. Būk atviras! Ar tai ne geriausia išeitis?..
Nazaretas Čaušas nutraukė jį lyg nieko nesuprasdamas:
– Turiu tave įspėti, efendi! Toks aukštas asmuo kaip tu! Dėl Dievo, nekalbėk tokių dalykų. Tai būtų valstybės išdavimas. Tačiau nebijok! Aš tylėsiu kaip žemė.
Kai tokia subtili klasta nepadeda, ją pakeičia niekuo neužmaskuota jėga.
Ir Zeitune, ir jo atšiauriose apylinkėse, suprantama, buvo įtartinų „elementų“. Juo ilgiau truko karas, juo labiau gausėjo jų gretos. Iš Marašo kareivinių paspruko ne vienas armėnas ir tikrai ne mažiau musulmonų. Kareivinėse sklido kalbos, kad tarpeklių išraižytas Ala Kadžos kauburys esanti saugi ir maloni priebėga visokio plauko dezertyrams. Prie dezertyrų prisijungdavo ne vienas vėjavaikis jaunuolis, kokia dešimtis mėgėjų pasiplėšikauti, jie buvo arba prasikaltę valdžiai, arba tiesiog nemėgo kvėpuoti miesto oru. Šios neaiškios bendruomenės nariai kartais naktį pasirodydavo miesto gatvėse, norėdami gauti maisto ar aplankyti savo šeimas. Išskyrus kelias nedideles vagystes, jie nedarė nieko bloga ir net stengėsi nesupykdyti valdžios.
Bet vieną dieną kalnuose buvo sumuštas turkas asilų varovas, nors niekas tikrai nežinojo, ar tai padarė dezertyrai. Kai kurie skeptikai tvirtino, esą šis utėlėtas nenaudėlis už vyresnybės atlyginimą susižalojęs. Bet juokai buvo menki: vyras tikrai gulėjo pakelės griovyje žiauriai prikultas. Pagaliau atsirado ilgai lauktas pretekstas. Miudirai ir žemesnieji valdininkai tarytum užsidėjo neperžvelgiamas kaukes, zaptijai patruliavo gatvėse po du, o Nazaretas Čaušas šį kartą buvo ne pakviestas pas kaimakamą pasisvečiuoti, o gavo raštišką šaukimą pasiaiškinti.
Kaimakamas skundėsi, kad revoliucionieriai darosi vis įžūlesni ir pavojingesni. Jo viršininkai, ypač Marašo mutesarifas, reikalauja imtis griežtų priemonių. Jei kaimakamas delsiąs ilgiau, jam galas. Todėl jis labai tikisi, kad jam padėsiąs jo draugas Nazaretas Čaušas, juk jo autoritetas čia labai didelis. Jam būsią nesunku armėnų bendruomenės labui atiduoti egzekucijai kelis maištautojus ir nusikaltėlius, besislapstančius apylinkėse, o gal net mieste. Čia išmintingas žmogus pateko į kvailio paspęstas pinkles. Jam reikėjo sakyti: „Efendi! Aš visiškai paklūstu jo ekscelencijos mutesarifo ir tavo reikalavimams. Įsakyk, ką turiu daryti“.
Tačiau čia jis pirmą kartą padarė klaidą:
– Aš nieko nežinau apie nusikaltėlius ir revoliucionierius, efendi.
– Vadinasi, tu negali parodyti mums, kur slepiasi tie valkatos, kurie vidury dienos gali užpulti dorą osmanų pilietį?
– Kadangi nepažįstu tų valkatų, negaliu pasakyti, kur jie slepiasi.
– Man labai gaila. Bet blogiausia, kad tu praeito penktadienio naktį du tokius valstybės priešus buvai įsileidęs į savo namus.
Nazaretas Čaušas pakėlė podagros subjaurotus pirštus ir prisiekė, kad nieko panašaus nebuvo. Bet priesaika neatrodė labai įtikinama. Tada kaimakamui šovė į galvą mintis, ne iš klastos, o dėl to, kad jis labai vertino ramybę ir nemėgo žiaurumų:
– Žinai ką, Čaušai! Turiu tave paprašyti. Visa ši sumaištis man labai nemaloni. Esu taikingas žmogus, ne koks policijos šuo. Nuimk nuo manęs šią naštą. Prašau tave, važiuok į Marašą! Pakalbėk su mutesarifu! Tu esi miesto galva, o jis už viską atsakingas. Aš jam jau pranešiau, kas atsitiko. Judu abu tikrai rasite teisingą sprendimą.
– Ar tai tavo įsakymas, efendi?
– Juk sakau tau: tai tik asmeniškas prašymas. Gali atsisakyti, bet man būtų labai skaudu.
Kaimakamas tikėjosi dvigubos naudos. Jis atsikratys Čaušo ir jam nereikės pačiam kišti jo į kalėjimą, kartu perduos į mutesarifo rankas svarbiausią miesto asmenį. Nazaretas Čaušas ilgai galvojo. Raukšlės virš jo nosies įsirėžė dar giliau. Jis sunkiai atsistojo remdamasis lazda. Jo pranašumas dingo, jis staiga pasijuto senas ir apsunkęs.
– Jei važiuosiu į Marašą, neišvengsiu bėdos…
Kaimakamas geraširdiškai jį ramino:
– Bėdos? Kodėl? Keliai saugūs. Duosiu tau savo vežimą ir apsaugą – du zaptijus, kurie lydės tave. Įduosiu tau ir rekomendacinį laišką mutesarifui, kurį galėsi iš anksto perskaityti. Jei turi dar kokių norų, visus išpildysiu.
Raukšlėtas kalnų armėno veidas papilkėjo. Jis atrodė senas, irstantis kaip uola, ant kurios stovi Zeitunas. Beviltiškai svarstė, kaip galėtų atsisakyti šios kelionės. Bet lūpos po nukarusiais ūsais nesujudėjo. Nesuprantama jėga palaužė jo valią. Kitą dieną jis labai paprastai atsisveikino su šeima. Nedidelė kelionė. Užtruksiąs ne ilgiau kaip savaitę. Vyriausias sūnus palydėjo iki kaimakamo vežimo. Dėl skaudančių sąnarių senukui buvo sunku įlipti. Jaunuolis jam padėjo. Užkėlęs koją ant pakylos ramiai ir tyliai pratarė sūnui, kad vežikas neišgirstų:
– Oglum bir, daha gelmem. Mano sūnau, aš negrįšiu.
Jis nesuklydo. Marašo mutesarifas susidorojo su Nazaretu Čaušu nieko nelaukdamas. Nepaisant šilto rekomendacinio laiško, jis buvo apkaltintas kažkokiu nesuprantamu dalyku, turėjo pakelti sunkius kryžminius tardymus ir galų gale buvo įmestas į Osmanijos kalėjimą kaip valstybės išdavikas ir sąmokslininkas, norėjęs nuversti valstybinę valdžią. Kai ir per tolesnius tardymus neišaiškėjo, kokia ta armėnų antivalstybinė organizacija nei kur yra Zeituno dezertyrai, jam buvo paskirtas žiauriausias mušimas lazdomis. Po to deginančia rūgštimi jam apipylė kojas. Senas kūnas to jau nebegalėjo ištverti. Po valandos neapsakomų kančių jis mirė. Po kalėjimo langais grojo janičarų orkestras. Būgnai ir švilpynės slopino kankinamų žmonių riksmus už kalėjimo langų.
Bet ir kankinio Nazareto Čaušo mirtis nedavė laukiamų rezultatų. Zeitune ir dabar nieko neįvyko. Tik žmonių liūdesys ir karti neviltis įgavo kone apčiuopiamą formą. Niūriame kalnų mieste ir žmonių sielose įsigalėjo tamsa, nuo kurios buvo sunku kvėpuoti lyg nusileidus tirštai miglai.
Tik kovo mėnesį pagaliau įvyko du dalykai, davę vyresnybei progą įvykdyti savo ketinimus. Vienas žandaras, ėjęs pro nukankinto Nazareto Čaušo namus Jeni Diunijos rajone, buvo apšaudytas ir lengvai sužeistas. Užuot pradėjęs tirti incidentą, kaimakamas pareiškė, kad Zeitune jo gyvybei gresia pavojus, išsiuntinėjo į visas įstaigas telegramas ir perkėlė savo rezidenciją į kareivines, esančias už miesto. Šiuos jo veiksmus taip pat nulėmė jo charakteris, primityvus gudrumas ir baimingas poreikis ramiai gyventi. Kartu musulmonų tikybos miestiečių apsaugai jis įsteigė „piliečių savigynos“ būrius, tai yra, atsitiktinai surinktiems kriminaliniams tipams išdalijo žalius raiščius ir įdavė Mauzerio tipo šautuvus, visai kaip kadaise darė Abdiulchamidas. Padorūs turkai, gyvenantys Zeitune, pirmieji ėmė protestuoti dėl tokios jiems ginti skirtos apsaugos. Jie nusiuntė delegaciją pas kaimakamą ir pareikalavo tučtuojau panaikinti savigynos būrius. Tai nieko nepadėjo. Vyresnybė iš paskutiniųjų stengėsi tėviškai globoti savo tautiečius. Toji „piliečių savigyna“ pagaliau davė puikią antrąją progą, kuri viską ir nulėmė.
Nedideliame sode naujojoje miesto dalyje Eski Bostone po pietų mėgdavo rinktis armėnų moterys ir mergaitės. Prie gražaus fontano senų platanų pavėsyje stovėjo suolai. Vaikai žaisdavo prie fontano. Moterys su rankdarbiais plepėdavo susėdusios ant suolų. Šerbeto pardavėjas stumdydavo po skverą savo vežimėlį. Taigi kartą šį sodą ir užpuolė būrys niekingiausių naujosios „piliečių savigynos“ narių. Sunkiai alsuodami jie puolė moteris, ėmė jas smaugti, plėšė joms nuo kūno drabužius. Ne mažiau stiprus kaip troškimas žudyti prakeiktos rasės vyrus buvo noras pasimylėti su jų moterimis, tomis trapiomis būtybėmis su jausmingomis lūpomis ir keistomis didelėmis akimis. Ore aidėjo pagalbos šauksmai ir vaikų riksmas. Bet netikėtai pasirodė ir pagalba. Daug armėnų vyrų, nujausdami kažką pikta, pasekė miesto sargus, ėmė lupti juos kumščiais, diržais ir lazdomis, smarkiai sumušė ir, žinoma, atėmė iš jų šautuvus ir durklus. Tai galbūt ir buvo didžiausia nelaimė.
Atviras maištas prieš valstybės pajėgas! Nereikėjo nė įrodinėti nusikaltimo sudėties: sukilėliai nuginklavo savigynos būrius. Dar tą pat vakarą kaimakamas atsiuntė sąrašą visų Zeituno gyventojų, kuriuos privalo išduoti bendruomenės taryba, kadangi jie turi būti suimti. Visi surašytieji tame sąraše įniršę ir pasipiktinę susirinko į būrį ir šventai prisiekė nepasiduoti. Jie įsitvirtino sename teke, apleistame dervišų vienuolyne, kadaise buvusioje piligrimystės vietoje, esančioje už pusės valandos kelio nuo miesto. Sužinoję apie tai, nuo Ala Kadžos ir kitų kalnyno vietų nusileido dalis dezertyrų ir prisijungė prie pabėgėlių. Mažoje tvirtovėje iš viso susirinko apie šimtas vyrų.
Marašo mutesarifas ir vyriausybė Stambule nutarė, kad tikslas pasiektas. Nedidelių provokacijų laikai praėjo, čia jau tikras maištas. Dabar neutralių ir sąjunginių valstybių konsulai negalės užmerkti akių ir nematyti armėnų klastos. Po dviejų dienų į Zeituną atvyko karinis pastiprinimas, dvi pėstininkų kuopos. Juzbašis, šioms kuopoms vadovaująs majoras, nedelsdamas apsupo vienuolyną. Nežinia, ar jis iš tiesų buvo bebaimis didvyris, ar paprastas kvailys, kai be priedangos su nedideliu daliniu ant žirgo nujojo prie vienuolyno, norėdamas taip paprastai, vienu rankos mostu užimti tvirtovę. Jį ir šešis kareivius nudėjo vietoje. Tai jau buvo iš tikrųjų daugiau, negu galėjai tikėtis. Apie didvyrišką majoro mirtį nedelsiant ištrimituota visuose imperijos miestuose. Itihadas karštligiškai dirbo, kad pasipiktinimo bangą nukreiptų norima linkme. Nepraėjo ir pusė savaitės, kai Zeitunas virto kariuomenės stovykla. Atsiųsti keturi batalionai ir dvi baterijos, nors reikėjo įveikti tik būrelį įnirtusių vyrų ir dezertyravusių kareivių. Visa tai vyko tuo metu, kai Džemalio Pašos Ketvirtajai armijai buvo reikalingas kiekvienas kareivis ir kiekviena patranka. Nepaisant galingos kariaunos, į apgultą vienuolyną pasiųstas derybininkas, kad paragintų pasiduoti tuos, kurie ir taip buvo pasmerkti. Jis išgirdo atsakymą, vertą antikos laikų herojų:
– Jei mums vis tiek lemta mirti, verčiau mirsime kovoje.
Keisčiausia buvo tai, kad mirti jiems nebuvo lemta. Vos artilerija paleido keturis netaiklius šūvius į apgriuvusį pastatą, kažkokia paslaptinga jėga staiga nutraukė ugnį. Gal tokį neregėtą žmoniškumą paskatino tai, jog tarp maištautojų buvo keletas musulmonų? Kad ir kas buvo planuojama, juokingai atrodančios milžiniškos karinės pajėgos, išdėstytos priešais saujelę dezertyrų ir moterų garbės gynėjų, nuo to momento nieko neveikė. Kareiviai dykinėjo, valgė įprastinį kareivišką maistą, girdė arklius, rūkė, lošė kortomis. Zeituno gyventojai iš šios apgaulingos ramybės laukė ypatingos klastos ir nelaimių. Apimti mirtinos baimės jie siuntė delegaciją pas kaimakamą prašydami, kad narsūs turkų kariai juos kuo greičiau išvaduotų iš prakeiktų maištininkų. Miesto gyventojai neturį su jais nieko bendra. Jei bent vienas iš tų nusikaltėlių atbėgtų į miestą, jie be gailesčio išduotų jį vyresnybei. Kaimakamas gailiai dejavo, kad miestiečiai per vėlai atėję į protą: nuo šiol viską sprendžia karinė vadovybė. Jo valdžia dabar nieko nereiškia, jis džiaugiasi, kad jo apskritai dar nenušalino. Pasiuntiniai maldavo, kad jis imtųsi tarpininkauti tarp miestiečių ir jo ekscelencijos Alepo vali Dželalo Bėjaus. Jei kas gali visų labui išnarplioti šią painiavą, tai tik jis, garbingas ir geraširdis vyras. Kaimakamas susiraukė. Jis galįs tik patarti neminėti Dželalo Bėjaus vardo. Mutesarifas turi ryšių visai kituose sluoksniuose. O Alepo vali esąs žuvęs žmogus. Štai kas atsitinka, kai rodai per daug gerumo armėnų bendruomenei. Tą ir jis asmeniškai patyręs.
Vieną saulėtą kovo rytą mieste pasklido siaubingas gandas: apsuptieji maištininkai naktį, palikę du mirusius, kurių buvo neįmanoma atpažinti, paspruko ir pasislėpė kalnuose. Kas iš Zeituno gyventojų netikėjo stebuklais, negalėjo suprasti: kaip šimtas apdriskusių, kaipmat į akis krintančių žmonių galėjo be pėdsakų prasibrauti pro daugiau kaip keturių tūkstančių reguliariosios kariuomenės kareivių apsuptį? Kas taip klausė, žinojo, ką tai gali reikšti. Tai, ko žmonės labiausiai bijojo, prasidėjo tą pat dieną, vidurdienį. Karo komendantas ir kaimakamas apkaltino visus Zeituno gyventojus, kad jie padėję bėgliams pasprukti. Zeituno žmonės – valstybės išdavikai – kažkokiomis velniškomis gudrybėmis pravedė apsuptuosius pro saldžiai miegančių kareivių žiedą, pro sargybos postus ir leido jiems pabėgti. Sužinojęs apie šį nusikaltimą, iš Marašo savo vežimu atskubėjo pats mutesarifas. Šaukliai su būgnais vaikščiojo po miestą, visur girdėjosi duslus tarškesys. Paskui juos ėjo kurjeriai, kviesdami seniūnus ir visus žymesnius Zeituno žmones į „pasitarimą su mutesarifu ir komendantu dėl susidariusios padėties“. Pašauktieji, penkios dešimtys gerbiamiausių miesto žmonių – gydytojų, mokytojų, kunigų, pirklių, verslininkų – nedelsdami atėjo į paskirtą vietą, dauguma su darbo drabužiais. Tik nedaugelis, blogų nuojautų paskatinti, pasiėmė ir pinigų. Pasitarimas buvo toks, kad šiuos senyvus gerbiamus žmones karininkai šiurkščiai suvarė į kareivinių kiemą ir suskaičiavo tarytum galvijus. Jų klastingiems darbeliams atėjęs galas, pasakė jiems. Dar šiandien prasidėsiąs jų „perkeldinimas“ keliu per Marašą ir Alepą į Mesopotamijos dykumą Deir es Zorą. Vyrai tylėdami žvelgė į vienas kitą, nieko neištiko priepuolis, niekas neverkė. Prieš pusvalandį jie buvo gerbiami, puikiomis savybėmis pasižymį vyrai, o dabar virto gyvais žemės luitais, pilkais, neturinčiais jokios valios. Naujasis muchtaras, jų derybininkas, drebančiu balsu paprašė tik vieno: dėl gailestingojo Dievo malonės neliesti šeimų, palikti jas ramiai gyventi Zeitune. Tada jie klusniai priimsią likimo skirtą bausmę. Atsakymas buvo žiaurus, pilnas patyčios: ne, jokiu būdu! Juk mes pakankamai gerai pažįstame armėnus. Niekas neketina atskirti garbingų šeimos tėvų nuo mylinčių ir mylimų giminaičių. Patys privalo raštu nurodyti savo šeimoms, kad pasirengtų žygiui rytoj, dvi valandos po saulės patekėjimo, kad pasiimtų mantą. Žmonos, sūnūs, dukterys, vaikai, dideli ir maži. Iš Stambulo atėjęs įsakymas perkelti visus gyventojus armėnus, net ir žindomus kūdikius. Taigi Zeituno daugiau nebus, nuo dabar jis vadinasi Sultanijė. Neliks nė prisiminimo apie miestą, kuris išdrįso pasipriešinti didvyriškai osmanų tautai.
Kitą dieną nustatytą valandą iš tikrųjų pajudėjo pirmoji liūdna eisena, pradėdama vieną baisiausių tragedijų, kokios istoriniais laikais buvo ištikusios žemės žmonių tautas. Ištremtuosius lydėjo kariškiai, ir čia staiga paaiškėjo, jog galingi kariuomenės būriai, neva pašaukti bėgliams apsupti, turėjo kitą klastingą tikslą. Kiekvieną rytą kartojosi tas pat širdį draskantis spektaklis. Po penkiasdešimties kilmingiausių šeimų buvo ištremta šimtas mažiau kilmingų, juo nereikšmingesnė buvo tremiamųjų socialinė padėtis ir juo mažesnis turtas, juo didesni būriai buvo varomi į tremtį.
Žinoma, ir Europos frontuose didžiulėse užnugario srityse būdavo iškeldinami ištisi kaimai ir miestai, bet kad ir koks sunkus būtų evakuotųjų likimas, jo negalima nė lyginti su tuo, ką turėjo kęsti Zeituno gyventojai. Karo metu evakuojamus žmones iškeldindavo iš mirties zonos, kad apsaugotų jų gyvybes. Net ir svetimame krašte jais būdavo rūpinamasi. Jie neprarasdavo vilties po kiek laiko sugrįžti į namus. Armėnai neturėjo jokios apsaugos, jokios pagalbos, jokios vilties. Jie pakliuvo į nagus ne priešams, kurie dėl abipusių interesų turėtų paisyti tarptautinės teisės normų. Jie pakliuvo į nagus daug baisesniam ir niekieno nevaržomam priešui – savo valstybei.
Daugeliui sunku net pakeisti gyvenamąją vietą. Gimtinėje visada lieka dalis tavo gyvenimo. Daugeliui sunku ryžtis persikelti iš gimtojo miesto į kitą, tėvynę iškeisti į kitą šalį. Juk net recidyvistui sunkus kelias į kalėjimą. Bet ir nusikaltėlį gina įstatymai. O ką reiškia neturėti net tokių teisių kaip nusikaltėlis? Būti per kelias dienas išvarytam iš savo namų, nuo savo darbo, nuo visko, ką sukūrei per ilgus darbo metus! Be jokios pagalbos vilktis Azijos vieškeliais, tūkstančius mylių dulkėtų, akmenuotų, pelkėtų kelių prieš akis! Žinoti, kad niekada negausi žmogui tinkamos nakvynės, nevalgysi ir negersi prie žmoniško stalo. Bet tai dar ne viskas. Jie neturėjo net tokios nelaisvės, kokią turi kalinys! Jie buvo pasmerkti, išstumti už įstatymo ribų, juos bet kas galėjo žudyti nebaudžiamas. Sugrūsti į slenkančią pasmerktųjų minią, keliaujančią koncentracijos stovyklą, kurioje be leidimo negalima atlikti net gamtos reikalų. Kas išdrįstų pasakyti, kad gali išmatuoti skausmą, kurį Zeituno žmonės patyrė tą ilgą savaitę – tarp pirmosios ir paskutiniosios ištremtųjų kolonos? Net jaunas vyras pastorius Aramas Tovmasianas, kurio perspektyvos buvo geresnės, nes jis buvo gimęs ne Zeitune, per septynias dienas tapo panašus į šešėlį.
Pastorius Aramas – žmonės jį dažniausiai vadindavo tik vardu – jau daugiau kaip metus dirbo Zeitune protestantų parapijos pastoriumi ir vadovavo dideliems našlaičių namams. Amerikos misionieriams Maraše Aramas buvo mylimiausias mokinys, į jį dėta daug vilčių, todėl jam, dar neturinčiam trisdešimties metų, pavedė vadovauti prieglaudai, skyrė trejų metų stipendiją baigti studijas Ženevoje. Todėl jis sklandžiai kalbėjo prancūziškai ir visai neblogai vokiškai bei angliškai. Marašo amerikiečių misijų tėvų įsteigti našlaičių namai buvo vienas puikiausių sumanymų, kuriuos jie įgyvendino per penkiasdešimt savo kultūrinės veiklos metų. Didelėse, šviesiose salėse apgyvendinta daugiau kaip šimtas vaikų. Šalia pastatyta mokykla priimdavo ir kitus miesto vaikus. Našlaičių namams priklausė nedidelis ūkis, taigi ožkų pienu, daržovėmis ir kitais maisto produktais namai apsirūpindavo savo jėgomis. Našlaičių namų vadovybė turėjo rūpintis ne tik pedagoginiu auklėjimu, bet ir išmanyti ūkio reikalus. Pastorius Aramas, kaip ir kiekvienas jaunas žmogus, susižavėjo galimybe veikti savarankiškai ir su įkvėpimu griebėsi darbo. Puikiai darbuodamasis praleidęs metus, jis puoselėjo dar ambicingesnius planus. Praėjusių metų pavasarį, prieš pradėdamas vadovauti, vedė Hovsaną, kurią seniai mylėjo. Ji buvo mergaitė iš Marašo, pirmosios kartos misionierių pastoriaus duktė. Dauguma armėnių yra trapios ir greičiau nedidelio ūgio, o Hovsana buvo aukšta ir kiek pilnoka mergina. Ji judėjo lėtai, kalbėjo nedaug, dažnai atrodydavo abejinga savo aplinkai. Bet Iskuhi kartą pareiškė broliui, kad Hovsana ne visada tokia romi, ji kartais gali būti užsispyrusi ir net kiek kerštinga. Ši juokais pasakyta charakteristika, matyt, buvo neteisinga, nes kokia kieto būdo moteris galėtų pakęsti savo namuose vyro seserį? Devyniolikmetė Iskuhi turėjo savo istoriją. Aramas labai mylėjo savo jaunesniąją seserį. Po motinos mirties, kai Iskuhi ėjo devinti metai, brolis išsivežė ją iš Johunoluko, kad ji galėtų lankyti Marašo misijų mokyklą. Paskui ją pasiuntė į Lozaną, ir ten ji vienerius metus gyveno pensionate. Tokių kilnių broliškų ambicijų kainą Aramas padengė sumaniai apribodamas savo išlaidas. Jis negalėjo įsivaizduoti, kaip gyventų be Iskuhi. Hovsana tai suprato ir pasiūlė gyventi visiems trims kartu. Jaunoji mergaitė pradėjo dirbti našlaičių namuose pagalbine mokytoja, dėstė prancūzų kalbą. Nėra ko stebėtis, kad Iskuhi mylėjo daugelis ir ne tik broliška meile. Žavingos buvo jos akys, o ypač – tamsiai raudonos lūpos. Jos spindėjo drėgnu blizgesiu, dažnai šypsojo; kartais atrodydavo, kad lūpomis ji gali matyti.
Trise jie gyveno gražiai, tačiau kiek kitaip nei paprasti vietos žmonės. Pastoriaus butas buvo našlaičių namuose. Hovsanos rankų dėka jis greitai tapo jaukus, šeimyniškas. Ji turėjo gabumų taikomajam menui ir gerą nuovoką, rinkdamasi gražius daiktus. Keliaudavo po miestus ir aplinkinius kaimus pirkdama iš vietinių moterų senus nuostabius audinius, medžio dirbinius ir kitas puošmenas, kuriomis padabindavo savo namus. Tokia veikla užpildydavo jos laiką ištisas savaites. Iskuhi labiau linko prie knygų. Aramas, Hovsana ir Iskuhi gyveno gana uždarą gyvenimą. Našlaičių namai ir mokykla buvo lyg atskiras pasaulis. Veiklūs ir užsiėmę darbais, jie nė nejautė, kokie sunkūs debesys kaupiasi virš Zeituno. Sekmadienio pamoksluose pastorius iki pat kovo mėnesio skatino džiaugtis, būti žvaliems ir darbštiems. Tai veikiau atspindėjo jo ramų gyvenimą, o ne supratimą, kas dedasi šalyje, kokie yra vyriausybės kėslai.
Smūgis buvo toks baisus, kad Aramas visiškai sutriko. Jis matė, kaip griūva viso gyvenimo darbas. Tačiau tada jis griebėsi menkos vilties, kad valdžia neišdrįs uždaryti našlaičių namų. Aramas greitai suėmė save į rankas. Dar pirmąją trėmimų dieną jam suteikė jėgų Hovsanos žodžiai. Tik tokiomis akimirkomis kaip ši labiausiai išryškėja krikščioniškos kunigystės prasmė. Taip kalbėjo pastoriaus duktė. Prisimindamas priesaką Aramas iš paskutiniųjų įtempė jėgas. Jis ne tik dieną ir naktį laikė atidarytą bažnyčią, kad vienai tremiamųjų grupei po kitos suteiktų dvasinės stiprybės kankinystės kelionėje; jis vaikščiojo iš vienų parapijos tikinčiųjų namų į kitus, iš vienos šeimos į kitą, lankė verkiančius, kiek išgalėdamas paremdavo pinigais, organizuodavo tremiamųjų kolonose šiokią tokią tvarką, laiškais prašė pagalbos visose misijose, esančiose tremiamųjų kelyje, rašė laiškus turkų valdininkams, maldaudamas, kreipdamasis į jų gailestingumą, kūrė pareiškimus ir pažymas, bandė kai kuriems asmenims atidėti tremtį, derėjosi su turkais, turinčiais mulus, dėl kainos, vienu žodžiu, darė viską, ką galėjo tokioje siaubingoje situacijoje, o kai negalėdavo niekuo padėti, net Evangelijos žodžiais apie Kristaus kančias, sėsdavosi tarp suakmenėjusių iš skausmo žmonių, užmerkdavo akis, mėšlungiškai sunerdavo pirštus ir visa siela šaukdavosi Kristaus.
Miestas kasdien tuštėjo, tuo tarpu vieškelyje į Marašą knibždėjo didžiulės žmonių eisenos, kurios, regis, net nejudėjo į priekį. Jei kas būtų tai stebėjęs iš Zeituno citadelės, būtų pamatęs, kad eisenos nusidriekė iki pat kalnų, ir niekas nebūtų taip sukrėtę kaip toji slenkančių mirčiai pasmerktųjų tyla, kuri atrodė dar žiauresnė nuo ginkluotų parankinių šūksnių ir juoko. Tuo tarpu išmirusias Zeituno gatveles pamažu pripildė dvėselienos ištroškę plėšrūnai, atsitiktiniai grobikai ir profesionalūs vagys, miesto padugnės ir apylinkių plėšikai. Jie kėlėsi gyventi į apleistus namus ar bent juos atidžiai apieškodavo. Prasidėjo gyvas krovinių judėjimas. Suvažiavo kaimiški vežimai, atlingavo asilai. Į vežimus ir ant gyvulių nugarų ramiai krovė kilimus, drabužius, skalbinius, lovas, baldus, veidrodžius, viskas atrodė lyg paprastas kraustymasis. Valdžia plėšikauti nedraudė. Regis, netgi stengėsi tylomis apdovanoti turkų padugnes, svarbu, kad armėnai būtų išvyti be pasipriešinimo. Į kažkokią absurdišką pasaką buvo panašu tai, kad „Sultanijėje“ turėjo likti po šešis kiekvieno amato meistrus, nes reikėjo išlaikyti skęstančios kasdienybės skeveldras ir išsaugoti šiokią tokią buitį. Tačiau šiuos laiminguosius paskirdavo ne turkų vyresnybė, tai turėjo padaryti armėnų bendruomenė, – dar viena rafinuota bausmė, dar vienas moralinis išbandymas.
Prasidėjo jau penktoji diena, o pastorius Aramas vis dar negavo paliepimo keliauti į tremtį. Tik vienas musulmonų mula, ne vietinis, pareikalavo iš pastoriaus bažnyčios raktų. Jis mandagiai paaiškino, kad bažnyčia iki vakarinių pamaldų būsianti peršventinta į mečetę. Tovmasianas vis dar neprarado vilties, kad našlaičių namai bus palikti ramybėje. Jis įsakė niekam, nei mokytojams, nei vaikams, neišeiti iš namų, nesirodyti gatvėse. Liepė visą dieną laikyti uždarytas langines, vakare nedegti šviesos, garsiai nekalbėti. Šiaip jau triukšminguose namuose įsiviešpatavo mirtina tyla. Bet negundyk Dievo, kad neužrūstintum likimo. Kitą dieną, jau šeštąją, vienas iš pasiuntinių, kurie slankiojo po miestą kaip baisūs mirties angelai, įdavė pastoriui šaukimą nedelsiant vykti pas miesto komendantą.
Aramas atėjo su kunigo apdarais. Jo maldos išklausytos. Jis nesižemino, neatrodė išsigandęs ar susijaudinęs. Deja, šiuo atveju tai buvo labai pavojinga laikysena. Mat binbašiui[24 - Binbašis – majoras (turk.).] patikdavo, kai jam po kojomis raitydavosi maldaujantys, verkiantys sutvėrimai. Tada jis galėdavo net nusileisti, parodyti šiokį tokį gailestingumą. Bet dėl pasitikinčios Aramo laikysenos jo gerumas išgaravo. Tik matydamas žemėje besiraitantį kirminą jis pajusdavo savo didybę.
– Jūs esate protestantų pastorius Aramas Tovmasianas, gimęs Johunoluke prie Aleksandretės?
Griausmingu balsu perskaitęs šiuos duomenis, majoras suriko savo aukai:
– Rytoj jūs išvyksite su paskutiniu būriu! Marašo – Alepo kryptimi! Supratote?
– Aš pasiruošęs!
– Aš neklausiu, ar jūs pasiruošęs… Jūsų žmona ir kiti šeimos nariai išvyks kartu. Negalite imti daiktų, kurių patys nepajėgsite nešti. Jei bus galimybė, gausite po šimtą dirhemų[25 - Dirhemas – svorio vienetas, 3,06 gramo.] duonos vienai dienai. Visa kita galėsite nusipirkti. Už bet kokį savavališką atsiskyrimą nuo kolonos komendantas jus nubaus, o jei tai kartosis, nubaus mirties bausme. Naudotis bet kokiais vežimais draudžiama.
– Mano žmona laukiasi, – tyliai pratarė Aramas.
Šis prisipažinimas, regis, prajuokino binbašį:
– Apie tai reikėjo pagalvoti anksčiau.
Tada vėl žvilgtelėjo į savo popierius:
– Našlaičių namų auklėtiniai, kadangi jie armėnai, žinoma, taip pat ištremiami. Jie visi turi susirinkti nustatytu laiku, jie ir visas namų personalas.
Pastorius Aramas žengė žingsnį atbulas:
– Noriu paklausti, ar tuo šimtu nekaltų vaikų bus tinkamai pasirūpinta? Daugelis dar neturi nė dešimties metų ir niekada nėra ilgai keliavę pėsčiomis. Vaikams reikia pieno.
– Jūs neturite teisės uždavinėti man klausimų, turite klausyti mano įsakymų! – suriko majoras. – Jau savaitė, kai esate karo veiksmų zonoje.
