скачать книгу бесплатно
– Dėl Dievo, palikite mane su ja! Mano sesuo kurčnebylė, be manęs pražus!
– Nėra ko jaudintis, džanum, širdele! Gražioji sesutė eis su mumis.
Sužadėtinius nutempia į kažkokią purviną lūšną. Ten greitai paaiškėja tiesa. Jaunuolį nužudo iš karto. Nupjauna jo lyties organą ir įgrūda lavonui į burną. Jaunuolio lūpos nudažytos chna, kad atrodytų panašesnis į moterį. Mergaitė po siaubingų prievartavimų nuoga pririšama prie sužadėtinio lavono, galva prie galvos, kad veidas liestų kruviną organą.
Slenkantis kilimas, nuaustas iš likimų, kurių niekas nebeišpainios. Štai dar viena motina, kelias dienas tempianti maiše ant nugaros badu mirusį vaiką, kol giminaičiai įskundžia ją zaptijams, nes nebepakelia lavono kvapo. Štai išprotėjusios Kemacho moterys, kurios giedodamos giesmes meta savo vaikus nuo aukštos uolos į Eufratą švytinčiomis akimis, lyg darydamos Dievui patinkantį darbą. O štai kunigas, vardapetas. Jis puola prieš miudirą ant kelių verkdamas:
– Efendi, pasigailėk šių niekuo nekaltų vargšų!
Miudiras atsako, kaip jam liepta:
– Nesikišk į politiką! Su tavimi man leista kalbėti tik apie religinius klausimus. Vyriausybė gerbia bažnyčią.
Daugelyje kolonų neįvyksta nieko ypatinga, jokių dėmesio vertų siaubų, tik badas, troškulys, kruvinos žaizdos ant kojų ir ligos. Priešais Marašo ligoninę stovėjo vokiečių vienuolė, gailestingoji seselė, ką tik atvykusi į darbą. Ilga, nebyli armėnų kolona slinko pro pastatą, į kurį ji rengėsi eiti. Nepajėgė žengti nė žingsnio, kol praėjo paskutinis žmogus. Ją apėmė kažkas, ko ir pati nesuprato: ne užuojauta, ne siaubas, ne, kažkas nesuprantamai didinga, kažkoks pakilimas pripildė jos sielą. Vakare ji giminėms rašė: „Sutikau didelę eiseną ištremtųjų, kurie neseniai paliko savo kaimus. Jie atrodė dar gana tvirti. Ilgai laukiau, kol visi praėjo. Šio vaizdo niekada neužmiršiu. Vyrų tarp jų buvo nedaug, daugiausia moterys ir vaikai. Daugelis šviesiais plaukais, didelėmis mėlynomis akimis. Jie žvelgė į mus su tokia rimtimi… Žvelgė taip rūsčiai, su tokiu įgimtu didingumu, kad atrodė lyg Paskutiniojo Teismo angelai.“
Vargšai Paskutiniojo Teismo angelai ėjo iš Zeituno, Marašo, iš Aintabo, iš Adanos vilajeto, jie žengė iš šiaurės – iš Sivaso, Trapezundo ir Erzerumo, iš rytų – iš Charberdo, kurdų gyvenamo Diarbekiro, iš Urfos ir Bitliso. Anapus Tauro, dar nepriėjusios Alepo, kolonos susiliedavo į begalinį šliaužiantį žmonių kilimą. Alepe nevyko nieko, kaip ir tirštai gyvenamuose vilajeto kaimuose ir miesteliuose. Ramus ir nepaliestas plytėjo pajūris, stūksojo Musa Dagas. Atrodė, kad jis nieko nežino apie siaubingą eiseną, slenkančią visai netoliese.
Ilgos savaitės! Gyvenimas Johunoluke, kaip sakoma, ramiai tekėjo savo vaga. Žinoma, toks priežodis čia vargu ar tiko net ir paviršutiniškiausia prasme. „Apie tai“ žmonės nekalbėjo, bet baisu buvo, kad jie apskritai beveik nustojo kalbėti. Visi dirbo savo įprastus darbus laukuose, soduose, prie audimo staklių ar staliaus varstoto, dirbo galbūt uoliau ir smarkiau negu iki šiol. Pirkliai kaip paprastai keliaudavo parduoti savo prekių į Antiochijos turgų. O į kaimus, kaip nuo seno įprasta, atvykdavo turkų pirkliai ir neskubomis derėdavosi dėl kiekvieno para, lyg pasaulyje nesidėtų nieko nepaprasta. Viskas buvo kaip visada ir kartu visiškai kitaip. Žmones buvo apėmęs hipnotiškas snaudulys, kiekvienas triūsė nelabai suvokdamas, ką daro. Visi viską žinojo. Visi žinojo, kad jiems šitaip gyventi liko gal kelios savaitės. Kiekvienas tai žinojo ir vėlgi nežinojo. Gal pavojai aplenks Musa Dago vaikus? Juk iki šiol nieko neįvyko. Vietovė tokia nuošali, gal valdžia ją tiesiog pamiršo? Ar toji didelė tyla nėra geras ženklas? Šią didžiulę tylą dar didino žmonių tylėjimas. Kad nepažadintų nelabųjų dvasių, kiekvienas stengėsi paskęsti kasdienybėje, nugrimzti į darbus, į savo gyvenimo snaudulį, apsimesdamas, kad viskas saugu ir nepajudinama. Tokios laikysenos pavyzdį rodė gydytojas Altuni, vaistininkas Grikoras ir net Ter Haikazunas. Senasis daktaras raitas ant savo asiliuko lankė ligonius, keikdamas savo nenusisekusį likimą, lyg nieko blogesnio ir negalėtų būti. Grikoras sukviesdavo mokytojus į naktinius sokratiškus pasivaikščiojimus, tiksliais skaičiais ir vardais apibūdindavo žvaigždes, aiškino nuotolius iki jų, ir niekas nedrįso prieštarauti. Kai nuo milijardų kilometrų imdavo suktis galva, niekas negalėdavo išgirsti net menkiausio pavojaus aido. Šviesos greičio sparnais Grikoras skrisdavo į savo pakrikštytus žvaigždynus. Užtekdavo pažvelgti į viršų, ir trėmimai virsdavo niekuo nepagrįstais gandais. Galbūt jis iš tikrųjų jais netikėjo. Juk niekur apie tai nerašoma juodu ant balto. Armėnų laikraščiai nebeateidavo, o turkiškuose tik porą kartų pasirodė atsargios oficialių įstaigų užuominos. Ter Haikazunas, nesižvalgydamas į šalis, dirbo įprastus darbus. Dėstė mokykloje, laikė iškilmingas pamaldas, keliavo po parapijas. Kunigas pasistengė, kad ir šiais metais įvyktų nuo senų laikų įprasta piligriminė kelionė į šventojo Tomo vienuolyną, kai pagal labai seną paprotį būtų aukojama mataho auka – pjaunamas avinėlis. Tiesa, šiais metais Ter Haikazunas nieko neaiškindamas atšaukė didžiąją liaudies šventę, kurią po aukojimo žmonės su muzika ir šokiais švęsdavo iki pat ryto.
Suprantama, kad europiečiai Žiuljetė ir Gonzaga, matydami tokią ramią vietinių autoritetų laikyseną, gyveno visai be rūpesčių. Vieną dieną Žiuljetė tiesiai ir atvirai pasakė vyrui:
– Iki rudens, mielasis, aš neliksiu čia su tavimi. Man vis neramiau darosi dėl Prancūzijos. Pastarosiomis dienomis dažnai galvoju apie motiną.
Ilgas, mįslingas Gabrielio žvilgsnis leido jai suprasti, kad jos žodžiai įžūlūs ir beprasmiški.
Gabrielis Bagratianas ir toliau keliavo po kaimus tyrinėdamas padėtį. Jis net praplėtė savo tyrinėjimų apimtį. Keliaudamas į pietų pusę dažnai nujodavo už Svedijos, šiaurėje po ilgos kelionės kartą pasiekė Beilaną, ištuštėjusią turtingų Aleksandretės armėnų vasarvietę. Vieną kartą išdrįso nukeliauti į Antiochiją. Oronto tiltą saugojo keletas zaptijų, nors anksčiau tiltas nebūdavo saugomas. Sargybiniai nepareikalavo iš Gabrielio dokumentų, praleido jį visiškai ramiai. Akimirką jam pasirodė, kad ir kitos sargybų užkardos be kliūčių praleistų ekipažą su Žiuljete ir Stefanu. Gal išsigelbėjimas daug paprastesnis negu jam atrodo?
Bet kai įžengė į naują hiukiumeto[31 - Hiukiumetas – valdžia, vyresnybė (turk.).] informacijos biurą, didžiulis skelbimas jam parodė, kad padėtis kur kas blogesnė. Nė vienam armėnui, skelbė plakatas, neleidžiama parduoti bilietų į traukinį ar pašto vežimą. Dar grėsmingiau atrodė tolesnės eilutės: „Armėnų bendruomenės atstovas, pasirodęs už savo gyvenamosios vietos ribų be paso ir kelionės dokumentų, turi būti suimtas ir pristatytas į artimiausią deportacijos stovyklą.“
Šį negailestingą įsakymą, susidedantį iš kelių punktų, pasirašė Mustafa Abdulas Halil Bėjus, narsiojo Dželalo įpėdinis, regis, daug klusnesnis valdžiai nei jo pirmtakas. Nepaisydamas grėsmės Bagratianas iš lėto nuėjo į turgų. Siaura, visada sausakimša gatvė šį kartą buvo beveik tuščia, nedaugelis žmonių atrodė išsigandę ir nuliūdę. Nors trėmimai dar nebuvo jų palietę, armėnų pirklių krautuvės buvo uždarytos, galėjai pamanyti, kad jų iš viso niekada ir nebuvo. Bet ir musulmonams nebuvo ko džiaugtis. Pirmasis šešėlis, kurį metė ant imperijos armėnų persekiojimas, buvo staigus turkiškų popierinių pinigų nuvertėjimas. Jau kiek laiko pirkliai nenorėjo imti užmokesčio auksu ar sidabru, todėl šie gėdingi metalai greitai dingo iš prekybos. Ekonomikos išminčiai Stambulo ministerijose painiai aiškino šią, rodos, niekuo nepagrįstą ir tokią netikėtą nuvertėjimo paslaptį. Bet kad pinigų apyvarta gali būti susijusi su moralės vertybių kaina, to iki šiol nė vienas ekonomikos išminčius nėra supratęs. Antiochijos turkai lėtai, nedrąsiai slankiojo po turgavietę, kurioje telkšojo balos, klanai, gulėjo krūvos šiukšlių; ši vieta atrodė kaip purvina priemiesčio gatvelė.
Senoviniai agos Rifaato Bereketo namų vartai buvo uždaryti. Gabrielis kelis kartus pabeldė plaktuku į variu apkaustytus medinius vartus, bet niekas neatsiliepė. Vadinasi, aga dar negrįžęs iš kelionės po Anatoliją. Nors Gabrielis žinojo, kad ši kelionė skirta padėti armėnų tautai, vis dėlto tai, kad neužtiko savo draugo ir tėvo draugo namuose, kėlė jam liūdesį.
Grįžęs Gabrielis nusprendė būsimų kelionių metu neperžengti Musa Dago srities ribų. Mat tėviškės kalnas juo toliau, juo labiau stebėtinai jį ramino. Kas rytą, atidarius langą ir pasveikinus kalną, siela prisipildydavo šventiškos, nesuprantamos nuostabos. Masyvus kalnas kiekvieną valandą įgaudavo vis kitokią išvaizdą: čia atrodydavo kietas ir standus, čia saulės nušviestas lengvas rūkas ištirpdydavo jį ir paversdavo pūkų kamuoliu. Visi šie amžinai besikartojantys pasikeitimai teikė Gabrieliui jėgų ir drąsos pakelti tas kankinamas mintis, kurios nuo pastoriaus Aramo Tovmasiano atvykimo neleido jam užmigti. Bet vos pasitraukęs iš Musa Dago šešėlio netekdavo drąsos apie visa tai galvoti.
Tuo tarpu jo kelionės po kaimus davė neblogų vaisių. Jis gavo tai, ko norėjo – gana išsamų vaizdą ne tik apie šių valstiečių, sodininkų, šilkverpių augintojų, šerpių audėjų, bitininkų ir medžio drožėjų gyvenimą ir jų darbus, bet galėjo pažvegti ir į jų šeimų santykius bei gilesnes sielos sritis. Tai ne visada būdavo lengva. Daugelis tėvynainių iš pradžių laikė jį išdidžiu svetimšaliu, nors juos rišo nuosavybė ir giminystė. Avetisas Bagratianas jiems, žinoma, buvo artimesnis, nors nekalbus keistuolis beveik su niekuo nebendravo, net su Grikoru, Ter Haikazunu ar mokytojais, o į kaimus nusileisdavo labai retai. Bet jis gulėjo Johunoluko kapinėse tarp jų mirusiųjų. Vis dėlto laikui bėgant pasitikėjimas Gabrieliu augo, didėjo net ir slaptos viltys – tai, ko jie iš jo laukė. Efendi, be abejo, didelis žmogus, gerai pažįsta užsienį, turkai jo prisibijo, žinodami, koks tai įtakingas vyras. Kol jis gyvena Johunoluke, galbūt šiuos kaimus aplenks baisiausias likimas. Niekas aiškiai nesuvokė, ko vertos visos šios viltys. Bet buvo ir kitokių nuojautų. Nors apie ateitį Gabrielis kalbėjo taip pat mažai kaip ir kiti, vis dėlto kai kas jo akyse, jo nerime, jo klausimuose, jo užsirašinėjamose pastabose įžvelgdavo kažkokį tikslą, ypatingą veiklumą, skiriantį jį nuo visų kitų. Vos Gabrieliui pasirodžius, visų akys nukrypdavo į jį. Daugelis kviesdavo jį į namus. Nors kambariai, kaip įprasta šiuose kraštuose, būdavo beveik tušti, jį dažnai stebindavo švara ir jaukumas. Plūkto molio grindys išklotos švariais patiesalais, sėdėdavo ant sofų, užklotų gerais kilimais. Tik neturtingiausiųjų tvartai ir gyvenamieji kambariai būdavo po vienu stogu. Sienos toli gražu nebuvo nuogos. Šalia šventųjų paveikslų žmonės pasikabindavo kokią seną iliustraciją ar paveikslėlį iš kalendoriaus. Ne viena šeimininkė puošdavo kambarius – didelė retenybė Rytuose – šviežiomis gėlėmis plokščiose vazose. Svečiui atsisėdus priešais jį statydavo medinį stalelį su dideliu cino dubeniu, prikrautu sausainių, medaus korių ir saldžių pyragėlių su sūriu. Gabrielis prisiminė šiuos labai saldžius gardumynus nuo vaikystės laikų Johunoluke. Anuomet tai buvo uždraustas malonumas, nes tėvai neturėjo žinoti, kad tarnai su mažuoju Gabrieliu dažnai lankosi kaimo namuose. Dabar Gabrielio skrandis nuo tokių gausių vaišių kartais sutrikdavo, ypač kai tekdavo vaišintis dar ir melionais bei cukruotais vaisiais. Atsisakyti vaišių būtų mirtinas įžeidimas šeimininkams. Jis gelbėdavosi imdamas maitinti saldumynais vaikus, kuriuos šeimininkai visada jam parodydavo, o pats tik retkarčiais įsidėdavo kąsnį į burną. Kėlė graudulį, kad vaikai, ypač mažiausieji, buvo labai gerai prižiūrimi ir mylimi. Moterys rūpestingai ir su pasididžiavimu stengėsi, kad vaikų marškinėliai, švarkeliai ar prijuostės būtų kuo švariausi. Žinoma, vaikams paaugus, moterys nebegalėdavo sukliudyti, kad berniukai iš karinių žaidimų ir medžioklių Damladžko tarpeklyje dažnai grįždavo visiškai sulaukėję.
Dažnai lankydamasis kaimuose Gabrielis Bagratianas įsigijo nemažai draugų. Ištikimiausias tarp jų buvo solidus vyras Čaušas Nurhanas. Tai reiškė „seržantas Nurhanas“. Čaušas Nurhanas prie pietinio kelio, einančio į Johunoluką, turėjo stambiausią amatų įmonę, nusileidžiančią nebent tik Tovmasiano statybinei įmonei. Jis laikė šaltkalvystės dirbtuvę, kalvę, balnų dirbtuvę ir račių dirbtuvę, gaminusią kangni, tose vietose įprastus dviračius vežimus. Pagaliau buvo dar ir slapta uždara šventovė, kurioje jis dirbdavo be liudininkų. Pašvęstieji žinojo, kad jis toje patalpoje remontuoja medžioklinius šautuvus ir gamina jiems tinkamus šovinius. Tačiau ši jo veikla buvo slepiama – pirmiausia nuo zaptijo Ali Nazifo, kad šis neapskųstų valdžiai. Čaušas Nurhanas buvo senas kareivis, likęs armijoje ilgiau už kitus. Jis tarnavo septynerius metus, buvo fronte ir Anatolijos pėstininkų pulko didžiosiose Brusos kareivinėse. Jo laikysena rodė, kad tai tikras kariškis: pražilę ūsai užriesti į viršų, kalboje pilna kareiviškų posakių ir stipresnių žodelių ir pagaliau jo pagarba Bagratianui, kurį jis visada sveikindavo kaip viršininką ir karininką. Gal jautė kažkokias Bagratiano savybes, apie kurias Gabrielis nežinojo? Čaušas Nurhanas dirbo dar Avetisui jaunesniajam, o dabar peržiūrėjo visas ginklų atsargas Bagratianų namuose. Jis išsinešdavo šautuvus į savo slaptą dirbtuvę, išrinkdavo juos, ištepdavo ir vėl surinkdavo. Gabrielis dažnai stebėdavo šį jo darbą. Kartais pasiimdavo ir Stefaną. Apie karinius dalykus vyrai kalbėjosi kaip du aistringi žinovai. Čaušas mokėjo daug kareiviškų istorijų ir anekdotų, o estetas Gabrielis niekad nepavargdavo jų klausytis. Taip neįtikėtinai trėmimų laikais du armėnų vyrai leidosi į prisiminimus apie turkų kareivių gyvenimą, lyg šie būtų jų tėvynainiai. Nurhanas turėjo visą pulką paauglių vaikų, kuriuos ir pats galėjo supainioti, bet savo palikuonimis per daug nesirūpino. Buvęs rekrutų tramdytojas, grėsmingas ūsočius savo kraujo paveldėtojų gaujai buvo švelniai abejingas, ramiai palikdavo juos rūpintis savimi. Kai baigdavosi darbas ir meistrai atiduodavo jam dirbtuvių raktus, jis neidavo nei į vaikų pilnus savo namus, nei belsdavosi į kaimyno duris. Su vyno ąsočiu vienoje rankoje ir turkų pėstininkų kornetu, pagrobtu iš valstybės iždo, kitoje eidavo į abrikosų sodą. Prietemoje aidėdavo kaimo žmonėms gerai pažįstami orą draskantys korneto garsai. Užsikirsdami, su pertraukomis, šaižiai spiegdavo turkų armijos kariniai signalai ir ryžtingas pabaigos akordas. Atrodė, kad Čaušas nori, kol dar visai nesutemo, sušaukti visus slėnio žmones.
Tuo tarpu tarp kaimų kilo nedidelis kultūrinis kivirčas dėl mokyklos vaikų. Pagal Armėnų mokyklų susivienijimo – pagrindinės nacionalinio švietimo įstaigos – nuostatus mokslo metai turi baigtis prasidėjus pirmosioms karštoms vasaros dienoms, taigi apie gegužės vidurį. Tačiau Ter Haikazunas, vyriausiasis mokyklų vadovas, staiga pareiškė, kad po trumpų aštuonių dienų atostogų vėl reikia pradėti pamokas. Kunigo sprendimo priežastis buvo ta pati kaip ir nepaprasto kitų gyventojų darbštumo. Artėja tvanas! Taigi gresiančiai suirutei ir sunaikinimui reikia priešpastatyti dvigubai griežtesnę tvarką, o ateinančiai neišvengiamai nevilčiai – didžiausią tikslumą ir discipliną. Juk ir taip šiomis nerimo dienomis netramdomi atostogaujančių vaikų riksmai ir kvaili išdykavimai visiems būtų sunkiai pakeliami. Aišku, visi būtų pritarę Ter Haikazuno sprendimui, bet smarkiai pasipriešino mokytojai. Su Hrantu Voskanianu priešakyje mokytojai norėjo išsaugoti savo atostogas, priklausančias jiems pagal sutartį. Mokytojai prašė muchtarų užtarimo, gąsdino tėvus, esą vargšų vaikų smegenys gali rimtai nukentėti nuo per didelių pastangų, ir dar tokiame karštyje. Tylenis Voskanianas pradėjo tikrą neapykantos kampaniją prieš Ter Haikazuną. Tačiau niekas nepadėjo. Kunigas nenusileido. Jis surinko septynių kaimų muchtarus ir trumpa kalba sugebėjo juos įtikinti. Taigi naujieji mokslo metai, nors buvo vasara, prasidėjo, vos pasibaigus seniesiems. Kaip paskutinę priemonę mokytojai pabandė įtraukti į šią kovą Gabrielį Bagratianą. Šatachianas ir Voskanianas, laikydamiesi visų formalumų, apsilankė viloje. Bet Gabrielis aiškiai ir ryžtingai pasisakė už tai, kad pamokos būtų tęsiamos. Pritarė tam ne tik dėl kitų, bet buvo ir asmeniškai suinteresuotas. Jis pareiškė nusprendęs pasiųsti savo sūnų Stefaną į mokyklą pas poną Šatachianą, kad berniukas galėtų bendrauti su savo amžiaus ir savo tautybės vaikais. Mokytojas Šatachianas nusilenkė ir gražia prancūzų kalba pareiškė, kad dabartiniai higienos ir atostogų džiaugsmo reikalavimai prieštarauja pasenusioms griežtoms pažiūroms į mokymosi procesą. Jam baigus kalbėti, Bagratianas nustebęs paklausė:
– Kodėl jūs su manimi kalbate prancūziškai?
Hapetas Šatachianas įsižeidęs bandė gintis:
– Tik dėl jūsų, efendi.
Hrantas Voskanianas įpykęs stumtelėjo jį iš už nugaros, lyg norėdamas pasakyti: „Matai, per savo tuštybę viską sugadinai.“ Mokytojams nieko nebeliko kaip tik pripažinti, kad pralaimėjo. Bet tylenis savo neapykantą išliejo Ter Haikazunui skirtu pasityčiojimo eilėraščiu. Vieno naktinio susibūrimo metu, Grikoro vadovaujami, jie liepė liesajam dainininkui Asajanui paskaityti rimuotą pamfletą. Mokytojo Asajano balsas piktai virpėjo iš susijaudinimo. Kadangi Asajanas kartu buvo ir bažnyčios choro vadovas, jis dar labiau prisikentėjo nuo griežtos Ter Haikazuno disciplinos. Kovinga poema baigėsi grasinamais žodžiais:
Tavo abitas norėtų ir saulę uždengti
Kaip tamsus debesis, bet šviesa vis vien suspindės.
Kadangi saulė alegoriškai, matyt, reiškė dvasinę šviesą, buvo nelabai aišku, kaip Ter Haikazuno abitas galėtų ją uždengti, jei kunigas pratęstų mokslo metus. Grikoras papurtė galvą, jam nelabai patiko tokie ambicingi jo mokinio išsišokimai. Mokinių būrelis sėdėjo mėnulio šviesoje ant šlaito virš Chederbėjaus vynuogynų. Vaistininkas paprašė parodyti eilėraštį jam. Išjuokiamas satyros herojus jam visai nerūpėjo. Grikorui dažnai nerūpėdavo konkretūs dalykai. Niūriai ir abejingai jis pareiškė:
– Čia kažkoks kratinys, Hrantai Voskanianai. Poetai gyveno tik senovės laikais.
Tačiau senovės laikais buvo ne tik poetų, bet ir žygdarbių, karų, valstybės vyrų, didvyrių. Tik tapęs istorija pasaulis buvo vertas dėmesio. Bet nenorėdamas per daug nuliūdinti savo mokinio Grikoras pakėlė ranką:
– Nepasiduok! Bet turi dar daug ko išmokti, mokytojau!
Paskirtą dieną Gabrielis Bagratianas su Stefanu ir mažąja įname Sato, kurios žaizdotos kojos jau buvo užgijusios, pasirodė Johunoluko mokykloje. Prieš tai kilo nedidelis ginčas su Žiuljete. Ji baiminosi dėl sūnaus, kuriam teks kiurksoti su nesipraususiais vaikigaliais kažkokioje rytietiškoje daržinėje. Juk Stefano net Paryžiuje neleido į bendrąją mokyklą, nors ten mažiau pavojaus užsikrėsti kokiomis ligomis ar utėlėmis. Bet Gabrielis atkakliai laikėsi savo. Gerai pagalvojus, tokie pavojai yra vieni niekai, palyginti su daug didesniais, kurie bet kada galį juos visus užklupti. Jam, tėvui, atrodą daug svarbiau, kad Stefanas pagaliau iki galo pažintų tai, kas jam sava, prigimta. Kitu metu ir kitomis aplinkybėmis Žiuljetė būtų radusi šimtus atsakymų. Bet dabar ji iš karto pasidavė ir nutilo. Nusileido tyliai, net pati nesuprasdama kodėl. Po ano naktinio pokalbio, kai paaiškėjo, kokia neviltis apėmusi Gabrielį, atsitiko kažkas mįslinga. Tas dvasinis artumas, gausus keturiolikos vedybinio gyvenimo metų derlius, vis labiau tirpo. Kartais pabudusi naktį Žiuljetė suvokdavo, kad šalia jos miegantis vyras neturi su ja bendros praeities. Bendroji praeitis liko kažkur Paryžiuje ir kituose skaisčių šviesų nutviekstuose Europos miestuose, visiškai atskirta nuo jų, jiems nebepriklausanti. Kas gi atsitiko? Ar pasikeitė Gabrielis, ar ji? Ji vis dar negalėjo rimtai susimąstyti apie galimą katastrofą. Atrodė juokinga manyti, kad tvanas prieš ją, prancūzę, pagarbiai neatsitrauks. Reikia palaukti dar porą savaičių. O tada namo! Visai nesvarbu, kas įvyks ar neįvyks per šias porą savaičių. Todėl ji nesipriešino, kai Gabrielis nusprendė leisti Stefaną į mokyklą. Bet širdies gilumoje staiga suvokusi savo abejingumą – „tai ne mano reikalas“ – ji išsigando ir pajuto niekada nepatirtą skausmą ne tik dėl savęs, bet dar labiau dėl sūnaus.
Kaip ir galima buvo tikėtis, Stefanas su džiaugsmu priėmė naujieną, kad reikės lankyti mokyklą. Jis prisipažino tėvui, kad gerojo Avakiano pamokose jis jau nesugebėdavo susikaupti ir atidžiai klausytis. Jam, Paryžiaus gimnazistui, pramokusiam graikų ir lotynų kalbų, daug mielesnė buvo armėnų kaimo mokykla. Tai galima paaiškinti ne tik tuo, kad jam nusibodo Avakiano pamokos ir pratybos: Stefano siela buvo sutrikusi ir įsitempusi, ypač nuo tada, kai namuose apsigyveno Iskuhi ir Sato. Dėl Sato kartą kilo didelis sąmyšis. Mat Stefanas ir mažoji vieną ankstyvą rytą staiga dingo ir pasirodė tik gerokai po pietų. Sato tai galėjo blogai baigtis, bet Stefanas riteriškai prisiėmė kaltę sakydamas, kad jie vaikštinėjo Damladžke ir pasiklydo. Žiuljetė iškėlė sceną ne tik Avakianui, bet ir Gabrieliui, o berniukui ateityje uždraudė net kalbėtis su Sato. Valkatėlė buvo visiškai pašalinta iš šeimininkų draugijos ir, būdama namuose, turėdavo sėdėti savo kamarėlėje. Todėl Stefanas dabar dažniau nuslinkdavo pas Iskuhi, kuri irgi pakilo iš lovos, nors sveika toli gražu nebuvo. Kai ji sode gulėdavo šezlonge, jis atsisėsdavo prie jos kojų ant žemės. Daug ko ją klausinėdavo. Iskuhi turėjo papasakoti jam apie Zeituną. Bet jei pasirodydavo motina, juodu kaip kokie sąmokslininkai nutraukdavo pokalbį. „Kaip jie visi traukia jį prie savęs“, – svarstė Žiuljetė.
Johunoluko mokykla buvo solidus pastatas. Didžiausia Musa Dago apylinkių mokykla turėjo keturias klases. Ter Haikazuno pavedimu jai vadovavo Šatachianas. Šis mokytojas savo iniciatyva prie paprastos liaudies mokyklos prijungė dar vieną klasę, kurioje dėstė prancūzų kalbą ir istoriją, o Voskanianas literatūrą ir kaligrafiją. Negana to, buvo vakariniai kursai suaugusiems. Čia savo išmintį galėjo parodyti net ir toks universalus mokslininkas kaip vaistininkas Grikoras. Jis skaitydavo pranešimus apie žvaigždes, gėles, gyvūnus ir uolienas, apie senąsias tautas, poetus ir išminčius. Šių dalykų jis neskirdavo vieno nuo kito, fantastiškai juos sumaišydavo kaip išradingas mokslo pasakų sekėjas. Savo kalbas papuošdavo paslaptingais žodžiais ir skaičiais, o jo klausytojai, nieko nesuprasdami, negalėdavo atitraukti nuo jo akių. Šiaip ar taip, tai rodo didžiulį šios tautos norą lavintis. Vakarinius kursus lankydavo ir seni žmonės, daugiausia amatininkai, nemažai matę ir patyrę šiame pasaulyje. Jie sėdėdavo ankštuose suoluose norėdami gyvenimo pabaigoje išgirsti ir išmokti ką nors nauja. Hapetas Šatachianas priėmė Stefaną į papildomą klasę, kurią lankė trisdešimt mokinių nuo dvylikos iki penkiolikos metų amžiaus. Mokytojas pasivedėjo Gabrielį Bagratianą į šalį.
– Negaliu jūsų suprasti, efendi. Ką gi jūsų sūnus gali pas mus išmokti? Tikriausiai apie daugelį dalykų jis žino daugiau už mane. Tiesa, aš kiek laiko esu studijavęs Šveicarijoje, bet jau daug metų džiūstu šiame užkampyje. Tik pažiūrėkite į tuos vaikus! Jie kaip džiunglių laukiniai! Nežinau, ar tai padarys jam gerą įtaką…
– Kaip tik nenorėčiau atriboti savo berniuko nuo šios įtakos, Hapetai Šatachianai, – pareiškė Gabrielis. Mokytojas stebėjosi tėvo užsispyrimu: kam išauklėtą europietį versti aziatu? Klasėje buvo pilna vaikų ir tėvų, atvedusių čia užrašyti savo vaikus. Sena moteris, priešais save stumdama berniuką, priėjo prie Šatachiano:
– Atvedžiau jį tau, mokytojau! Nemušk jo per daug!
– Štai, pats matote, – kreipėsi Šatachianas į Gabrielį ir giliai atsiduso. Kiek pasenusių sąvokų, prietarų ir tamsos, su kuriais jam tenka kovoti!
Buvo susitarta, kad Stefanas lankys mokyklą keturis kartus per savaitę, pirmiausia gilins armėnų kalbos ir rašybos žinias. Sato įrašė į parengiamąją klasę, kur buvo daugiausia mergaičių, tiesa, gerokai jaunesnių už sunkiai auklėjamą Zeituno našlaitę.
Jau antrąją dieną Stefanas parėjo iš mokyklos įpykęs. Jis neleisiąs juoktis iš savęs dėl tos kvailos angliškos eilutės, pareiškė jis. Norįs vilkėti lygiai tokius drabužius kaip kiti berniukai. Ir labai ryžtingai pareikalavo, kad jam kaimo siuvėjas pasiūtų įprastą entari švarką su diržu ir pūstus šalvarus. Dėl šio reikalavimo kilo didžiulis ginčas su motina, trukęs keletą dienų.
Vietoj pamokų su Stefanu Samvelui Avakianui pavedė visai kitokį darbą. Gabrielis perdavė jam savo padrikus užrašus, viską, ką buvo pasižymėjęs pastarosiomis savaitėmis. Studentas turėjo juos sujungti ir parengti platesnę statistinę apžvalgą. Avakianas nežinojo, koks šio darbo tikslas. Pirmiausia reikėjo įvairiais aspektais išnagrinėti gyventojų sudėtį nuo Vakifo – nėrinių kaimo pietuose – iki bitininkų kaimo Kebusijės šiaurėje. Reikėjo patikrinti ir sutvarkyti duomenis, kuriuos Bagratianas buvo surinkęs iš Johunoluko seniūnijos raštininko ir kitų šešių kaimų seniūnų. Jau kitą dieną Avakianas perdavė Gabrieliui tikslų sąrašą:
Septynių kaimų gyventojų skaičius pagal lytį ir amžių:
Kūdikiai ir vaikai, jaunesni kaip 4 metų..... 583
Mergaitės nuo 4 iki 12 metų...... 579
Berniukai nuo 4 iki 14 metų...... 823
Moterys, vyresnės kaip 12 metų...... 2 074
Vyrai, vyresni kaip 14 metų...... 1 550
–
Iš viso............ 5 609
Į ši skaičių įėjo ir Bagratianų šeima bei visi namiškiai. Be to, buvo surinkti ir kiti įvairiais požiūriais svarbūs duomenys apie šeimos dydį, profesiją ir darbo pobūdį. Tačiau rūpėjo ne tik žmogiški dalykai. Gabrielis bandė suskaičiuoti, kiek apylinkėse gyvulių. Tai buvo nelengvas darbas, kurio iki galo nepavyko padaryti, nes ir muchtarai tikrų skaičių nežinojo. Aišku buvo tik viena: stambiųjų galvijų ir arklių nebuvo visai. Bet kiekviena bent kiek labiau pasiturinti šeima turėjo porą ožkų ir asilą ar mulą naštoms nešioti bei jodinėti. Didesnės atskirų savininkų ar bendruomenių avių bandos pagal kalnų gyventojų papročius ganėsi ramiose kalnų pievose, prižiūrimos samdomų piemenų, laukdamos ateinančio kirpimo sezono. Bent apytikriai nustatyti šių bandų skaičių pasirodė neįmanoma. Stropusis Avakianas džiaugėsi kiekvienu darbu, susirūpinęs bėgiojo po kaimus ir pavertė Bagratiano darbo kambarį kadastrų sandėliu. Bet slapčia jis gūžčiojo pečiais stebėdamasis, kad toks pasiturintis žmogus tokiais nesaugiais laikais gali žaisti sudėtingus, kantrybės reikalaujančius žaidimus. Niekas šiam keistuoliui pedantui neatrodo nesvarbu, jis viską užrašinėja, ko gero, rengia knygą apie žmonių buitį ir gyvenimą prie Musa Dago. Nori žinoti, kiek kaimuose yra tonirų, į žemę įmūrytų kepimo krosnių. Domisi javų derliumi ir, regis, susirūpino, kad kalnų gyventojai kukurūzus ir rausvus siriškus grūdus perka iš lygumos musulmonų. Ne mažiau rūpesčio jam kėlė ir tai, kad nei Johunoluke, nei Bitiase, nei kituose kaimuose nėra nė vieno armėniško malūno. Nepabūgo aplankyti ir vaistininko Grikoro, pasiteirauti, ar jis gerai apsirūpinęs vaistais. Grikoras, žinoma, laukė vizito savo bibliotekoje, o ne vaistinėje, jis nusivylimo kupinu gestu nubrėžė lanką vaistinės skliaute. Ant dviejų nedidelių medinių lentynų stovėjo visokiausi indeliai ir tigliai, aprašinėti kažkokiais nesuprantamais ženklais. Tai buvo viskas, kas priminė vaistinę. Kampe trys dideli bidonai žibalo, maišas druskos, pora ritinių tabako čibukams ir ryšulys šluotų liudijo, kad čia daugiau prekiaujama ne vaistais, o kuo kitu. Grikoras kaulėtu smiliumi didingai pabeldė į paslaptingą vazą.
– Dar Jonas Auksaburnis yra pasakęs, kad visas gydymo priemones galima suvesti į septynias pagrindines: kalkes, sierą, salietrą, jodą, aguonas, gluosnių sakus ir laurų sultis. Šimtais pavidalų tai visada tas pat.
Jis švelniai skambtelėjo tigliais norėdamas parodyti, kad turi visas šias oficialiai privalomas Jono Auksaburnio gydymo priemones. Po šios moderniosios farmakologijos pamokos Gabrielis nieko daugiau neklausinėjo. Laimė, turėjo nemažą savo namų vaistinėlę.
Bet svarbiausia, be abejo, sužinoti, kokia padėtis su ginklais. Čaušas Nurhanas jau buvo šį bei tą neaiškiai užsiminęs. Bet vos tik Gabrielis tiesiai užduodavo šį klausimą seniūnams, tie tučtuojau nutildavo. Kartą užklupęs Johunoluko muchtarą Kebusianą jo namuose, įrėmė į kampą;
– Sakyk atvirai, Tovmasai Kebusianai! Kiek turite šautuvų ir kokių?
Muchtaras ėmė vartyti akis ir purtyti pliką galvą.
– Jėzau Kristau! Tu nori mums užtraukti nelaimę, efendi?
– Kodėl kaip tik manimi negalima pasitikėti?
– To nežino nei mano žmona, nei mano sūnūs, to nežino net mokytojai. Nė vienas!
– Ar tai žinojo mano brolis Avetisas?
– Tavo brolis Avetisas, amžiną jam atilsį, gerai žinojo. Bet jis neprasitarė nė vienai gyvai dvasiai.
– Ar aš panašus į žmogų, kuris nemoka tylėti?
– Jei tai išaiškės, mums visiems galas.
Tačiau kad ir kaip Kebusianas vartė akis ir purtė galvą, niekaip negalėjo išsisukti nuo savo svečio, todėl galų gale, užrakinęs duris dvigubu užraktu, baimingai šnibždėdamas pasakė tiesą. Kai 1908 metais Itihadas pradėjo revoliuciją prieš Abdiulchamidą, jaunaturkių pasiuntiniai dalijo ginklus visoms imperijos sritims ir bendruomenėms, ypač armėnams, juk jie turėjo būti pagrindinis tuometinio sukilimo ramstis. Enveras Paša, be abejo, žinojo apie tai ir prasidėjus Pasauliniam karui išleido griežčiausią įsakymą nuginkluoti armėnų civilius. Kaip šis įsakymas buvo vykdomas, žinoma, labai priklausė nuo atitinkamo valdininko charakterio ir pažiūrų. Jei vilajetuose viešpataudavo karšti provincijos Itihado šalininkai, kaip, pavyzdžiui, Erzerume ar Sivase, atsitikdavo ir taip, kad beginkliai žmonės pirkdavo ginklus iš žandarų ir laikydamiesi vyriausybės įstatymo juos pristatydavo valdžiai. Tokiose vietose ginklo neturėjimas buvo lygus jo piktybiškam slėpimui. Dželalo Bėjaus vilajete, kaip galima spėti, viskas vyko daug paprasčiau. Puikusis administratorius, kurio žmogiškumas negalėjo pakęsti besipuikuojančio karo dievuko Stambule, jo įsakymus, jei apskritai neišmesdavo į šiukšlių krepšį, vykdė nė trupučio neskubėdamas. Šį lėtumą perimdavo ir dauguma pavaldinių, išskyrus griežtą Marašo mutesarifą. Vieną sausio dieną iš Antiochijos Johunoluke pasirodė raudonplaukis miudiras, lydimas policijos kapitono, reikalaudami atiduoti ginklus, bet išgirdę besišypsančių muchtarų tvirtinimus, kad jie niekada nėra gavę ginklų, ramiai išvyko. Laimė, muchtaras niekada nebuvo pasirašęs komiteto pasiuntinio pažymos apie ginklų gavimą.
– Labai gerai, – pagyrė Gabrielis seniūną. – O ar tie ginklai dar ko nors verti?
– Penkiasdešimt mauzerių ir du šimtai penkiasdešimt graikiškų karabinų, Kiekvienam po trisdešimt dėklų šovinių, taigi iš viso po šimtą penkiasdešimt šūvių.
Gabrielis Bagratianas svarstė. Dėl to iš tikrųjų neverta aušinti burnos. O ar kaimiečiai daugiau neturi jokių ginklų? Kebusianas vėl sutriko:
– Tai jų reikalas. Daugelis vaikšto medžioti. Bet ko verti pora šimtų senų šautuvų su titnago skiltuvu?
Gabrielis atsistojo ir paspaudė muchtarui ranką:
– Dėkoju tau, Tovmasai Kebusianai, už pasitikėjimą! Bet dabar, kai viską man papasakojai, norėčiau žinoti, kur jūs visa tai suslėpėte.
– Ar tau iš tikrųjų būtina tai žinoti, efendi?
– Ne! Bet man pasidarė smalsu, be to, nesuprantu, kodėl nori man nutylėti tai, kas svarbiausia.
Muchtaras kovojo su savimi. Apie tai, kas svarbiausia, be jo kolegų, Ter Haikazuno ir zakristijono, daugiau iš tiesų nežinojo nė vienas žmogus. Bet Gabrielis turėjo kažką tokio, kad Kebusianas negalėjo atsispirti. Taigi prisaikdinęs jį neprasitarti, Kebusianas išdavė paslaptį. Dėžės su šautuvais ir amunicija palaidotos Johunoluko kapinėse taisyklinguose kapuose su išgalvotomis pavardėmis.
– Dabar aš atidaviau savo gyvybę į tavo rankas, efendi, – dejavo muchtaras atidarydamas duris ir išleisdamas svečią.
– Galbūt tu iš tikro tai padarei, Tovmasai Kebusianai, – neatsigręždamas atsakė svečias.
Bagratianą be paliovos persekiojo mintys, kurių jis išsigąsdavo, jos taip smarkiai sukrėsdavo, kad negalėdavo jų atsikratyti nei dieną, nei naktį. Nepaisant visų pedantiškų tyrinėjimų, tos mintys plaukiojo tarp sapnų ir tikrovės kaip ir visas gyvenimas alpinių pievų pašonėje. Gabrielis matė tik pradžią, tik kryžkelę, kur skyrėsi keliai. Dar penki žingsniai, ir viskas panirdavo tamsoje, miglose. Bet juk gyvenime, kai reikia apsispręsti, niekas neatrodo taip miglota kaip tikslas. Ir vis dėlto buvo aišku, kad Gabrielis, sukaupęs tiek energijos, nenori išsiveržti iš šio ankšto slėnio, vengia kelių, kurie galbūt dar atviri. Kurgi dingo įspėjimo balsas: „Bagratianai, ko delsi? Kodėl prarandi dieną po dienos? Tu turtingas, turi gerą vardą. Mesk visa tai į svarstyklių lėkštę. Net jei kiltų pavojus ir didžiausi sunkumai, pabandyk su Žiuljete ir Stefanu prasibrauti iki Alepo. Juk Alepas, šiaip ar taip, didmiestis. Ten turi ryšių. Ten galėsi bent žmoną ir sūnų atiduoti saugoti konsulams. Tiesa, žymesnius žmones visur suiminėja, tremia, kankina, žudo. Tokia kelionė būtų didžiulė rizika. Bet ar mažesnė rizika pasilikti? Nedelsk ilgiau, bandyk išsigelbėti, kol nevėlu!“
Šis balsas ne visada tylėjo, tačiau kažkas jį slopino. Ramiai stūksojo Musa Dagas. Niekas nesikeitė. Atrodo, čionykštis pasaulis pateisina agos Rifaato Bereketo žodžius. Į slėnį neprasiskverbia jokių įvykių atgarsiai. Tėvynė, kurią jis iki šiol laikė tolima vaikystės pasaka, dabar apkabino jį ir nepaleidžia. Žiuljetės paveikslas ėmė prarasti buvusį ryškumą. Jei ir būtų panorėjęs, vargu ar būtų išsivadavęs iš Musa Dago.
Gabrielis tvirtai laikėsi pažado, apie ginklus su niekuo nekalbėjo. Avakianas irgi nieko nesužinojo, bet staiga sulaukdavo naujų užduočių. Jis tapo tikru kartografu. Anas Damladžko planas, kurį kovo mėnesį tėvo prašomas neįgudusia ranka buvo nubraižęs Stefanas, įgavo didelę reikšmę. Avakianas turėjo nubraižyti didžiausio mastelio tikslų kalno žemėlapį, tris egzempliorius. Slėniai, žmonės ir galvijai jau ištyrinėti, svarstė studentas, dabar atėjo metas kalnų grandinėms. Damladžkas, kaip žinoma, yra tikrasis Musa Dago centras. Šiaurėje kalnų ketera suskyla į keletą atšakų, kurios leidžiasi į Beilano slėnį fantastiškomis tarytum pilys uolomis ir terasomis, pietuose netikėtai, tarytum nepasirengusi, skardžiu krinta prie Oronto žiočių, bet Damladžko viduryje kalnynas sukaupia visą savo jėgą ir atkaklumą. Čia stipriais uolų kumščiais jis užsitraukia septynių kaimų slėnį ant savo krūtinės lyg raukšlėtą antklodę. Virš Johunoluko ir Hadži Habibli staigiai leidžiasi du jo aukščiausi gūbriai, vienintelės vietos, kuriose neauga medžiai, jas dengia tik trumpa kalnų ganyklų žolė. Damladžko nugara sudaro gana plačią plokštikalnę. Plačiausioje vietoje, Avakiano apskaičiavimu, nuo Ąžuolų tarpeklio iki pajūrio skardžių – iš viso daugiau kaip trys kilometrai.
Bet labiausiai Gabrielį stebino nepaprastai aiškios ribos, kurias gamta nubrėžė šiai plokštikalnei. Pirmiausia įduba šiaurėje, siaura kaip balnas perėja, per kurią iš slėnio eina senas jojimo takas dingdamas krūmuose, kadangi čia per uolų sieną neįmanoma išeiti prie jūros. Tuo tarpu pietuose, kur kalnas smunka žemyn, virš nykoko skaldos puslankio kyla masyvus penkių dešimčių pėdų aukščio uolų bokštas. Nuo šio gamtos sukurto bastiono žvilgsnis gali aprėpti dalį jūros pakrantės ir visą Oronto lygumą, turkiškus kaimus iki pat plikų Džebel Akros aukštumų. Čia matyti galingi Seleukijos šventovių ir akvedukų griuvėsiai, apžėlę vijokliais, čia gali įžvelgti kiekvieną vėžę svarbiame vieškelyje iš Antiochijos į El Eskelį ir Svediją. Baltuoja miestelių namų kubai, dešiniajame Oronto krante prie pat jūros saulėje švyti didelis spirito fabrikas.
Kiekvienas bent kiek karo reikalus išmanantis žmogus iš karto pastebėtų, kad Damladžkas idealiai pritaikytas gynybai. Išskyrus statmeną kalnų pievą iš slėnio pusės, kuria sunku pakilti vaikštinėjantiems turistams, yra tik vienas vienintelis atviras puolimo taškas – siaura Šiaurinė perėja. Tačiau kaip tik čia vietovė teikia šimtus pranašumų gynėjams, kad ir todėl, jog nuogi įdubos šlaitai su nedideliais krūmais, žemaūgėmis pušelėmis, kerojančiais erškėtynais sudaro beveik neįveikiamas kliūtis.
Avakiano kartografinė veikla toli gražu netenkino Gabrielio. Jis nuolat rasdavo trūkumų ir klaidų. Studentas ėmė baimintis, kad darbdavio chimeros vieną dieną nevirstų pamišimu. Jis vis dar nieko nenujautė. Juodu dabar ištisas dienas leisdavo ant Damladžko. Bagratianas, Balkanų karo artilerijos karininkas, turėjo žiūroną, kampainį, kompasą ir kitų panašių erdvės matavimo prietaisų, kurie čia labai pravertė. Jis rūpestingai žiūrėjo, kad eskizuose būtų pažymėtas kiekvienas šaltinis, kiekvienas aukštesnis medis, didesnė uola Bet neužteko vien raudonų, žalių ar mėlynų linijų, prie jų Gabrielis rašydavo keistus žodžius ir skaičius. Tarp viršūnių ir Šaurinės perėjos buvo didelė dauba. Kadangi ji buvo užžėlusi sodria žole, čia visada matydavai juodų ir baltų avių bandas ir piemenis, kurie kaip senovės patriarchai žiemą ir vasarą vilkėdavo kailiniais ir dažnai miegodavo. Gabrielis ir Avakianas, skaičiuodami žingsnius, apėjo ganyklos ribas. Bagratianas parodė du šaltinius, kurie pievos pakraštyje tryško iš vešlių papartynų:
– Tai didelė laimė, – pasakė jis. – Užrašykite virš šios vietos raudonu pieštuku: „Miesto dauba“.
Tokių paslaptingų nurodymų duodavo begales. Ypač kruopščiai Gabrielis ieškojo kitos vietos ir galų gale išsirinko dėl jos šalto, kilnaus grožio. Ji taip pat buvo prie šaltinio, bet arčiau jūros, kur tarp plokštumos ir skardžių plytėjo tamsiai žalias mirtų ir rododendrų laukas.
– Pažymėkite tai, Avakianai, ir užrašykite raudonu pieštuku: „Trijų palapinių aikštė“.
Avakianas neiškentė nepaklausęs:
– Ką reiškia „Trijų palapinių aikštė“?
Bet Gabrielis ėjo pirmyn ir klausimo neišgirdo.
„Aš padedu svajotojui, padedu jam sapnuoti nemiegant“, – pagalvojo Avakianas. Bet ką reiškia Trijų palapinių aikštė, sužinojo po poros dienų.
Daktaras Altuni, nuėmęs nuo Iskuhi rankos įtvarą, smarkiai paniuro:
– Taip ir maniau! Jei būtume dideliame mieste, gal dar viską būtų galima sutvarkyti. Turėjai likti Alepe, mano akių šviesa, gultis į ligoninę. Bet gal ir gerai padarei, kad atvykai čia. Ką šiais laikais gali žinoti? Na, nenusimink, širdele! Mes dar pažiūrėsime!
– Aš nenusimenu, daktare, – ramino Iskuhi senuką. – Laimė, kad nukentėjo kairioji ranka.
Iskuhi netikėjo Altuni raminimais. Ji pažvelgė į savo ranką, kabančią nuo peties, suglebusią, bejėgę, sutrumpėjusią. Pajudinti rankos ji negalėjo. Tačiau mergaitė buvo patenkinta, kad bent nejautė skausmo. Matyt, ji visą laiką liks luoša. Bet argi tai nėra visai menkutė auka, palyginti su tremtinių kolonos likimu, kurį ji turėjo pakelti tik dvi neilgas dienas? (Kaip ir visi čionykščiai žmonės, ji sieloje nematė jokios ateities.) Tačiau naktimis iš jos sapnų iškildavo žiaurūs vaizdai, pasigirsdavo garsai. Tūkstančio kojų šliaužimas, brūžinimas, tapsėjimas, vilkimasis. Pavargę, verkšlenantys vaikai griuvinėja, ir ji, nepaisydama savo negalios, turi pakelti tris ar keturis nuo žemės. Beprotiški riksmai eisenos pradžioje, ir štai zaptijai krauju pasruvusiomis akimis artinasi prie jų mojuodami rimbais. Ją visur persekiojo prievartautojo veidas. Tas veidas buvo ne vienas, jų buvo apie trisdešimt, kai kurie pažįstami ir net nelabai bjaurūs. Bet dažniausiai šis veidas žvelgdavo į ją iš viršaus purvinas, šeriuotas, ištepliotas krauju. Ant storų lūpų putų burbulai. Ji aiškiai matė didelę kaleidoskopiškai mirgančią masę, linkstančią virš jos ir gaubiančią šleikščiu česnakų kvapo debesimi. Ji gynėsi kandžiodama dantimis plaukuotas beždžionės rankas, spaudžiančias jai krūtis. Bet ką tai padės? Aš turiu tik vieną ranką, galvojo ji, lyg tai būtų švelninanti aplinkybė, galinti pateisinti, kodėl ji pasidavė siaubui ir prarado sąmonę.
Dienos po tokių naktų būdavo panašios į maliarijos ligonių dienas, kai kūno temperatūra nuo labai aukštos staiga krinta žemiau bet kokios normos. Tada jos pojūčius tarytum aptraukdavo šydas, gal dėl to ji palyginti lengvai pakėlė savo nelaimę. Suglebusi ranka kaip koks kliuvinys kabojo nuo kairiojo peties. Bet jos kūnas, jaunas ir gyvybingas, kasdien vis geriau prisitaikydavo prie negalios. Pati to nepastebėdama, įprato viską daryti dešiniąja ranka. Ją ypač ramino tai, kad galėdavo apsieiti be pašalinių pagalbos. Iskuhi jau gana ilgai gyveno Bagratianų namuose. Prieš kiek laiko buvo pasirodęs pastorius Aramas Tovmasianas, padėkojo už nuoširdų rūpinimąsi seseria ir pareiškė pasiimsiąs ją, kadangi netoli tėvo namų jie susiremontavę dar vieną tuščią namą. Gabrielis Bagratianas pasijuto įžeistas:
– Kodėl, pastoriau Aramai, norite atimti iš mūsų panelę Iskuhi? Mes visi ją mylime, o mano žmona labiausiai.
– Svetimi žmonės namuose laikui bėgant gali įkyrėti.
– Labai išdidūs žodžiai. Juk pats žinote, kad panelė Iskuhi yra tokia būtybė, kurios buvimo namuose beveik nejauti, ji tokia tyli ir santūri. O be to, argi ne visų mūsų bendras likimas?
Aramas atidžiai pažvelgė į Gabrielį.
– Tikiuosi, kad mūsų likimas jums neatrodo šviesesnis negu iš tikrųjų.
Šie kritiški žodžiai slėpė nepasitikėjimą svetimšaliu, žmogumi iš geros šeimos, nesuprantančiu, koks siaubas vyksta šioje šalyje. Kaip tik pastoriaus nepasitikėjimas nuteikė Bagratianą draugiškiau. Jo balsas tapo šiltesnis:
– Man labai gaila, kad jūs negyvenate pas mus, pastoriau Aramai Tovmasianai! Prašom apsilankyti, kai tik galėsite. Prie mūsų stalo nuo šiandien visada bus dvi laisvos vietos. Prašau jus labai nuoširdžiai, padarysite mums džiaugsmą, jei jūsų žmona neatsisakytų.
Žiuljetė, sužinojusi, kad Iskuhi norėjo iškeldinti iš jų namų, supyko dar labiau. Tarp šių dviejų moterų užsimezgė savotiškas ryšys, ir negalima būtų neigti, kad Žiuljetė siekė jaunosios armėnės palankumo. Tiesa, subtiliausia tokių dalykų esmė yra sunkiai apibrėžiama, o žodis „palankumas“ atspindi šią esmę tik paviršutiniškai. Devyniolikmetė Iskuhi gerai nesuvokė savo galimybių, ypač jei turėsime galvoje, kad Rytuose moterys subręsta anksčiau. Žiuljetė jaunajai mergaitei atrodė didžioji ponia, be galo pranašesnė už ją grožiu, kilme, žiniomis ir charakteriu. Kai jiedvi sėdėdavo Žiuljetės kambaryje viršutiniame aukšte, Iskuhi ir šioje jaukioje aplinkoje negalėdavo atsikratyti nedrąsos. Galbūt tokiomis valandomis ji kentėdavo ir nuo dykinėjimo, kuriam dabar buvo pasmerkta. Tuo tarpu Žiuljetė, nors ieškojo Iskuhi draugystės, šalia jos jausdavosi gana netikra. Taip būna, nors kartais tai sunku paaiškinti. Yra žmonių, kurie nebūtinai turi išsiskirti padėtimi ar charakteriu, tačiau šalia jų mes daromės nedrąsūs. Šalia be jokios regimos priežasties staiga imame elgtis nenatūraliai, nesuprantamai. Galbūt taip buvo galima paaiškinti nervingą šnekumą, kuris užeidavo Žiuljetei panelės Tovmasian draugijoje. Ji galėdavo ilgai žiūrėti į Iskuhi, o paskui pratrūkti:
