скачать книгу бесплатно
– Jei nori žinoti, Rytų moterys man nepatinka, jos tokios tingios, tokių vangių judesių. Beje, mūsų brunetės man irgi nesimpatiškos. Bet tu nesi rytietė, Iskuhi. Kai sėdi priešais šviesą, tavo akys atrodo labai mėlynos…
– Ir tai sakote jūs, ponia! – išsigandusi atsiliepdavo Iskuhi. – O kokios mėlynos jūsų akys ir kokie šviesūs plaukai…
– Kiek dar kartų turėsiu tave prašyti, mano mieloji, nevadinti manęs ponia, o sakyti „Žiuljete“ ir „tu“. Argi tau malonu kiekvieną kartą pabrėžti, kad aš už tave daug vyresnė?
– Ne, ne, to aš tikrai nenoriu… Atleiskite… Atleisk…
Žiuljetė nejučiomis nusijuokė, kad į jos koketišką pajuokavimą žiūrima taip rimtai, tokiomis išsigandusiomis akimis, kone su siaubu.
Iskuhi turėjo palikti Zeitune beveik viską, ką turėjo. Mažas ryšulėlis, kurį Tovmasianams buvo leista pasiimti į tremties kelią, liko gulėti kažkur nesvetinguose laukuose anapus miesto. Ji neturėjo nieko daugiau, tik padėvėtus drabužius, suplyšusius batus ir kojines – tai, su kuo pasirodė Johunoluke. Žiuljetė aprengė ją nuo galvos iki kojų. Jai tai teikė daug džiaugsmo. Pagaliau pravertė didžiulis drabužių prigrūstas lagaminas, ištikimai atkeliavęs su ja iš Paryžiaus per Stambulą ir Beirutą iki šio užkampio (juk niekada nežinai, ko gali prireikti.) Tiesa, moterų drabužiai panašūs į žalius vasaros lapus: jie nuvysta atėjus mados rudeniui, nors audinys atrodytų dar visai naujas, brangus. Žiuljetė nežinojo, kas dedasi Paryžiaus madų pasaulyje, todėl „vien iš nuojautos“ kūrė savo madą, persiūdavo ir keisdavo savo bei Iskuhi apdarus. Šis aistringai dirbamas popietės darbas prasmingai pakeisdavo rytmečio triūsą namuose ir sode, tad Žiuljetė iš tikrųjų neturėjo laiko pagalvoti apie ką nors kita. Madų ateljė buvo atidaryta viename iš tuščių namo kambarių. Ponia pasirinko dvi pagalbininkes iš Johunoluko. Garsas pasklido po kaimus. Pas Žiuljetę be pertraukos ėjo moterys, siūlydamos senus ir naujus šilko audinius ir nėrinius. Žiuljetė susirinko tiek atsargų, kad būtų galėjusi aprengti didelio pobūvio moterų pulką. Valandos bėgo. Nestokodama gražaus įkvėpimo be „Vogue“ pagalbos braižydavo eskizus ant popieriaus. Pagal kai kuriuos iš karto imdavo siūti, visai nesvarbu kokiam tikslui. Vargšė Iskuhi galėjo tik stebėti jos darbą. Užtai ji buvo pasakiškas modelis Žiuljetės menui. Jai ypač tiko blausios spalvos. Iskuhi nuolat turėjo ką nors matuotis, paleisti plaukus, vėl juos sukelti, sukiotis šen ir ten. Visa tai jai patiko. Noras gyventi, kurį buvo palaidojęs Zeituno žmonių likimas, prabudo, jos skruostai lengvai paraudo.
– Tu tikra veidmainė, ma petite, – kalbėjo Žiuljetė. – Galima pagalvoti, kad niekada nevilkėjai nieko kito, tik tuos jūsų švarkus, na, gal dar turkišką šydą ant veido. Bet štai apsivelki mano drabužiais ir žingsniuoji su jais taip, lyg visą gyvenimą tik ir galvotum apie madas. Ne veltui Lozanoje tau buvo prancūzų kultūros pamokos.
Vieną vakarą Žiuljetė pareikalavo, kad Iskuhi užsivilktų gražiausią jos suknelę su iškirpte, be rankovių. Iskuhi veidas patamsėjo.
– Juk tai neįmanoma. Su tokia ranka kaip mano…
Žiuljetė pažvelgė į ją susirūpinusiu žvilgsniu.
– Iš tikrųjų… Bet kiek gi laiko užtruks visa ši istorija? Du mėnesius, tris? Paskui važiuosime į Europą. Tave, Iskuhi, būtinai pasiimsiu. Duodu žodį. Paryžiuje ir Šveicarijoje yra ligoninių, kuriose tokius dalykus išgydo.
Beveik tą pat valandą, kai Gabrielio Bagratiano žmona postringavo reikšdama tokias drąsias viltis, pirmieji išsekusių tremtinių būriai pasiekė Deir es Zoro dykumą, jų tremties tikslą Mesopotamijoje.
Iskuhi ne visada buvo tokia tyli ir nedrąsi. Kai siaubingi vaizdai ilgesnį laiką nutoldavo, kai kaukių kaleidoskopas palikdavo ją ramybėje, ji staiga vėl galėdavo juoktis ir linksmai, nuotaikingai pasakoti įvairias įdomias istorijas iš Zeituno laikų. O Stefanas atrado, kad ji dar ir dainininkė. Jis pradėjo vos ne kiekvieną popietę lankytis siuvykloje. Žiuljetė vėl buvo įsikandusi temą, kuri jos vyrui jau ne kartą gadino nuotaiką. Keista, bet dabar ji vietoj Gabrielio užsipuldavo Iskuhi, kai norėdavo pasakyti kokią niekinamą pastabą apie armėnų tautą ir ją kaip kokį tamsų užkampį priešpastatyti gãlų civilizacijos šviesos jūrai.
– Jūs sena tauta, – postringaudavo ji. – Sakykim! Tauta su savo kultūra! Gerai! Bet kaip jūs galite įrodyti tą savo kultūrą? Žinoma, man visą laiką kartoja vardus: Abovianas, Rafi, Siamanto[32 - Chačaturas Abovianas (1805–1848) – armėnų rašytojas švietėjas, naujosios armėnų literatūros pradininkas.]! Bet kas žino tuos vardus? Tik jūs, daugiau niekas pasaulyje. Jūsų kalbos joks europietis negali suprasti ar išmokti. Jūs neturėjote nei Rasino, nei Voltero. Neturite nei Katulo Mendeso[33 - Katulas Mendesas (1841–1909) – antraeilis prancūzų rašytojas, dažnai vaizduojantis patologinius psichikos reiškinius.], nei Pjero Loti[34 - Pjeras Loti (1850–1923) – prancūzų rašytojas, egzotiškų „kolonijinių romanų“ autorius.]. Ar esi skaičiusi ką nors Pjero Loti, mieloji?
Iskuhi, nustebinta tokios piktos kalbos, pakėlė galvą.
– Ne, ponia… ne, nesu nieko skaičiusi.
– Tai knygos apie tolimas šalis, – pasipiktinusi komentavo Žiuljetė, lyg būtų galima priekaištauti Iskuhi, kad ji nepažįsta Pjero Loti. Žiuljetė elgėsi nelabai kilniai mesdama Iskuhi tokius neparankius palyginimus. Bet dabartinė jos padėtis vertė ją ginti tai, kas sava, nuo galingesnės aplinkos. Iš Iskuhi akių buvo matyti, kad ji turėtų ką atsakyti. Po valandėlės ji tik vargais negalais pratarė vieną dalyką:
– Mes turime senų dainų, jos labai gražios.
– Padainuokite ką nors, panele, – paprašė Stefanas, iki tol žiūrėjęs į ją iš kambario kampo. Iskuhi jo beveik nepastebėjo. Bet dabar jai kaip niekada pasidarė aišku, kad prancūzės sūnus yra tikras armėnų berniukas be jokių kitos tautos priemaišų, po išblyškusia kakta žvelgia nepakartojamos jo tautos akys, nors jos gyvenime matė vien tai, kas gera ir malonu. Gal šis suvokimas padėjo jai įveikti vidinį pasipriešinimą ir ryžtis padainuoti. Ji dainavo ne Žiuljetei, kad įtikintų ją armėnų dainų grožiu. Ji dainavo tik Stefanui, lyg jos pareiga būtų šį nuklydusį berniuką grąžinti į jo ir savo pasaulį. Iskuhi balsas buvo aukštas ir švelnus, ne skardus suaugusios moters sopranas, o greičiau mažos mergaitės balselis. Bet liūdna ritminga melodija vaikišką balsą pavertė tarytum žynės balsu. Ji pradėjo dainuoti dainą, kurią buvo atsinešusi iš Johunoluko į Zeituno našlaičių namus, dainą apie tai, kad viskas ateina ir išeina. Tai buvo septynių kaimų darbo daina ne tik dėl išmintingo teksto, bet ir dėl lakios melodijos:
Liūdesio valandos greitai praeis,
Kaip žiemos diena jos ateina, išeina.
Skausmai nekankins mūs ilgai,
Jie kaip pirkėjai turgun ateina, išeina.
Štai kruvinos negandos gąsdina mus.
Ilgi karavanai ateina, išeina.
Iš žemės sodų išauga žmogus,
Pelai ar balzamas – ateina, išeina.
Stiprus tenesipučia, silpnas teneblykšta,
Pasaulis juk keičias, ateina, išeina.
Saulė tespindi šviesa amžina,
Šventovėje debesys ateina, išeina.
Pasaulis tik prieglauda mums pakely,
O tautos – svečiai, jos ateina, išeina
Žemė myluoja savo šviesų vaikelį,
Nežinomos gentys ateina, išeina.
Klausydama Iskuhi Žiuljetė labai aiškiai pajuto tai, kas joje nepasiekiama, kas priešinasi jos pastangoms drovumo, liūdesio formomis, netgi nenoru priimti jos dovanas. Kadangi ne viską suprato, paprašė kai kurias dainos vietas išversti. Kai priėjo prie paskutinės strofos, ji triumfuodama pareiškė:
– Štai dar vienas liudijimas, kokie jūs pilni didybės. Šviesus vaikelis, kurį myluoja motina žemė, tai armėnai, o nežinomos gentys – tai visi kiti.
Stefanas kone įsakmiu balsu paprašė:
– Dar ką nors, Iskuhi!
Žiuljetė dabar norėjo išgirsti ką nors aistringa. Ne kažkokių mįslių, ne apie šviesius vaikelius ir nežinomas tamsias gentis.
– Tikrą chanson d’amour, Iskuhi!
Iskuhi sėdėjo nejudėdama, kiek palinkusi į priekį. Kairioji ranka su suglebusiais pirštais gulėjo ant kelių. Tamsiai raudona saulės šviesa krisdama pro langą už jos nugaros darė jos veidą tamsų, o bruožus beveik neįžvelgiamus. Po kiek laiko, ji, regis, kažką prisiminė.
– Moku keletą čia dainuojamų meilės dainų. Įsidėmėjau, kai buvau dar maža ir nieko apie tai nesupratau. Ypač įsiminė viena. Ji tikrai beprotiška. Iš tikrųjų ją turėtų dainuoti vyras, nors kalbama kaip tik apie mergaitę.
Mažos mergaitės ir žynės balsas sklido tarytum iš tuštumos. Aistringi žodžiai keistai disonavo su šiuo vėsiu balsu:
Atėjo ji iš sodo
Prispaudus prie krūtinės
Du granato vaisius,
Du švytinčius obuolius.
Ji man juos davė, aš neėmiau.
Tada ranka ji smogė,
Smogė sau į krūtinę
Tris, šešis ar dvylika kartų,
Kol lūžo jai krūtinė.
– Dar kartą, – pareikalavo Stefanas. Bet niekas nebūtų privertęs Iskuhi dainuoti dar kartą. Tyliai prasivėrė durys ir į kambarį įėjo Gabrielis Bagratianas.
Tomis dienomis Bagratianų namai darėsi vis gyvesni. Beveik kiekvieną kartą, kai sėsdavo valgyti, ateidavo svečių. Žiuljetei ir Gabrieliui toks judėjimas patiko. Dabar juodu, galima sakyti, niekada nelikdavo vienu du. Ir laikas bėgo daug greičiau. Kiekviena pragyventa diena būdavo tarytum pergalė, stiprėjo viltis, kad grėsmės šešėlis sulig kiekviena diena tolsta. Artėjo liepos mėnuo. Kiek laiko jiems dar grės pavojus? Sklido gandai, kad kariaujančios šalys greitai pasirašys taikos sutartį. Taika būtų išsigelbėjimas. Pastorius Aramas irgi dažnai svečiuodavosi Johunoluko viloje. Hovsana, dar ne visai pasveikusi, prašydavo vyrą pasirūpinti Iskuhi. Ji žinojo, kaip Aramas prisirišęs prie sesers ir kaip nerimauja bent kelias dienas jos nematęs. Bet ir be Tovmasiano svečių prie Gabrielio stalo netrūko. Dažnai lankydavosi Grikoras ir jo palydovai. Grikoro nuomininkas Gonzaga Marisas irgi būdavo tarp jų. Jaunąjį graiką mėgo ne tik dėl to, kad tas grojo fortepijonu. Jis turėjo aštrų žvilgsnį gražiems ir elegantiškiems dalykams, viską pastebėdavo. Gabrielis Bagratianas nepastebėdavo nieko arba pastebėdavo retai. Žiuljetės sugalvoti drabužių modeliai, iš tiesų tik maloni pramoga be jokio aiškesnio tikslo, atidžiose Gonzagos akyse sulaukdavo įvertinimo. Tuščiai nepataikaudamas jis visada rasdavo tinkamą žodį pagirti ne tik Žiuljetės išvaizdą, bet ir jos išmoningumą, kai ji norėdavo pabrėžti Iskuhi žavesį. Jis kalbėdavo ne kaip apakintas kvailys, o kaip žinovas, kaip menininkas, tyrinėdamas, pakeldamas buku kampu susisiekiančius antakius. Taip Žiuljetės dirbtuvė dėl Gonzagos supratingumo įgavo didesnės vertės, pakilo virš kasdienybės poreikių.
Jo grožio pojūtis buvo neatskiriamas ir nuo jo išvaizdos. Gonzaga, žinoma, buvo neturtingas žmogus, tikriausiai ir jo praeitis nebuvo rožėmis klota. Bet apie tai jis niekada nekalbėdavo. Vengė Žiuljetės klausimų šia tema ne iš perdėto paslaptingumo ar kad būtų norėjęs ką nors nutylėti, o todėl, kad savo praeitį jis, regis, niekinamu gestu nubraukia, laikydamas ją nereikšminga. Nors jo pajamos, aišku, ribotos, o gal kaip tik dėl to į Bagratianų namus jis visada ateidavo gerai apsirengęs. Kadangi savo europietiško garderobo negalėjo atnaujinti, be galo rūpestingai jį saugojo. Tokia graži laikysena ir tvarkingi drabužiai Žiuljetei darė labai gerą įspūdį, nors pati to ir nesuvokė. Tačiau tai visai nepatiko abiem mokytojams Šatachianui ir Voskanianui, žadino jų pavydą ir užgaudavo savimeilę. Ypač žemaūgį Hrantą Voskanianą apimdavo tikri pavydo priepuoliai. Nei kaligrafiškai eilėmis išrašytais pergamento lapais, nei kilniu tylėjimu jam iki šiol nepavyko atkreipti ponios Bagratian dėmesio į savo svarbą visuomenėje ar į vidinio gyvenimo turtingumą. Tuo tarpu pasipūtęs metisas tuščiu stileiviškumu tučtuojau užsikariavo jos dėmesį. Voskanianas nusprendė stoti su juo į nelygią kovą. Nubėgo pas siuvėją, kuris prieš pusę šimtmečio porą metų dirbo Londone. Ant šio anglų meistro darbo kambario sienos kabojo sukirpimo pavyzdžiai ir modeliai, kurie tikrai būtų tikę nepriekaištingai atrodantiems anų laikų lordams. Tiesa, audinių pasirinkimas buvo menkas. Jam pasiūlė pilką ploną audinį, gana seną, tinkantį nebent švarko pamušalui. Voskanianas iš modelių išsirinko kaip tik aukštaūgį, ištįsusį lordą, kurio liemuo buvo aptemptas pilko frako su ilgais skvernais, panašiais į kregždės uodegą. Kai matavosi, paaiškėjo, kad pilkoji kregždės uodega neaukštam vyrukui kone siekė čiurnas. Tačiau jis, nepaisydamas siuvėjo abejonių, nesutriko. Kai drabužiai buvo pasiūti, Voskanianas prie atlapo prisisegė baltą žiedą, taip pat nužiūrėtą iš ano lordo. Deja, ir kai ką sugalvojo – nusipirko Grikoro vaistinėje stiprių kvepalų ir ant savo naujojo frako supylė vos ne pusę buteliuko. Taip jam iš tiesų pavyko jau pirmąją minutę atkreipti į save ne tik ponios Bagratian, bet ir visų kitų dėmesį. Baigėsi tuo, kad Gabrielis jį mandagiai pasivedėjo į šalį ir paprašė apsivilkti vieną iš savo švarkų. O puikųjį pilkąjį fraką teko pakabinti sode, kad išsivėdintų.
Be jau minėtų svečių, dažnai ateidavo ir senyvos poros: Petrosas Altuni su močiute Antaram ir pastorius Harutiunas Nochudianas su savo drovia žmona. Ter Haikazunas iki šiol viloje buvo lankęsis tik kartą. Vieną gražią liepos mėnesio dieną Gabrielis Bagratianas pasiūlė svečiams pramogą: kitą vakarą ir naktį praleisti ant Musa Dago ir sutikti tekančią saulę. Tai buvo tikrai europietiškas pasiūlymas, mintis, galinti ateiti į galvą turistui, kurio gyvenimas bėga tarp betono sienų ir biurokratinių raštų. O kaipgi čia? Svečius gerokai nustebino toks sumanymas. Tik Hapetas Šatachianas, nenorėdamas pasirodyti nevykėliu, ėmė džiaugtis būsimu malonumu pernakvoti po atviru dangumi. Bet Bagratianas jį nuvylė:
– Po atviru dangumi nakvoti nereikės. Sandėliuke radau tris geras palapines su visa įranga. Jos priklausė mano mirusiam broliui, jis jomis naudodavosi medžioklėse. Dvi iš jų yra modernios ekspedicinės palapinės, jis jas buvo užsakęs Anglijoje. Jos tinka dviem arba trims asmenims. O trečioji – labai didelė, prabangi šeicho palapinė. Arba Avetisas parsigabeno ją iš kokios kelionės, arba tai galbūt dar mano senelio nuosavybė…
Kadangi Žiuljetė nuoširdžiai pritarė šiai pramogai, o Stefanas tiesiog spurdėjo iš džiaugsmo, buvo pasirinkta rytojaus diena, šeštadienis. Vaistininkas Grikoras, kuris jau viską kada nors buvo patyręs ir išbandęs, kuriam niekas šiame pasaulyje nebuvo naujiena, pradedant uogienių virimu ir baigiant lyginamąja teologija, pasakojo apie savo patyrimą, kadaise įgytą po atviru dienos ar nakties dangumi. Jo įkypos akys žvelgė į tolumą, gūdus, visą laiką vienodas balsas tarytum rodė, kaip menkai jis vertina šį mažą įgytų žinių trupinėlį: jo pageltusiame veide viskas buvo nejudru, išskyrus ritmingai kretančią ožio barzdelę. Kadaise jis nenusileisdamas į slėnį išgyvendavo ant Musa Dago ne vieną savaitę. Kas iš tikrųjų pažįsta kalną (o kas gi pažįsta jį iš tikrųjų?), tam ir palapinės nereikia, tas visuomet ras saugią užuovėją naktį. Jis, Grikoras, žinoma, turįs galvoje ne tik visiems žinomą olą virš Kebusijės. Žmonių padavimai pasakoja, kad šventasis Sarkisas su kovos žirgu šuoliais lėkęs į Damladžką kovoti su pagonimis ir olas išmušusios galingos žirgo kanopos. Jei Musa Dagas ir neturi nieko bendra su šventuoju Sarkisu, tai nėra abejonių, kad čia gyvenęs atsiskyrėlis Sukiasas ir kiti anachoretai bei vienuoliai, kurie prabėgusiais šimtmečiais pastoge pasirinkdavo minėtas olas. Tiesa, vaistininkui neatėjo į galvą anomis atsiskyrėlio dienomis ieškoti dvasinės paguodos kaip tiems vienuoliams, priešingai, jam tuomet labiausiai rūpėjęs gamtos pažinimas. Anuomet jis rinkęs botanikos pavyzdžius ir sudaręs pilną Musa Dago Thesaurus Herbarum. Gėlių mėgėjai jo registre galėtų rasti kai kurias šluotsmilgių ir pašiaušėlių atmainas, kurių nemini net garsusis Linėjus. Apie šiuos atradimus jis išsaugojo susirašinėjimą su žinomais akademikais. Deja, šiuolaikinis jaunimas prarado domėjimąsi augalų pasauliu ir jo suskirstymu, gyvena per daug nesukdamas galvos. (Tai buvo dar vienas išpuolis prieš mokytojus.) Tuo tarpu Grikoras, būdamas vaistininkas, galįs nesudėtinga aparatūra išgauti iš Musa Dago vaistažolių visus medikamentus, kokie tik gali būti reikalingi. Jam nereikia važiuoti į Antiochiją papildyti chinino ir kitų piliulių bei miltelių iš valstybės atsargų. (Šie žodžiai buvo skirti Bagratianui, kuris įtariu žvilgsniu žvalgėsi po išminčiaus vaistinę.) Išskyrus ponią pastorienę Nochudian, išsigandusią, kad išvyka gali pakenkti jos silpnam ir ligotam Harutiunui, iškyloje nenorėjo dalyvauti tik Iskuhi. Nieko keista. Ji jau žinojo, ką reiškia nepermaldaujamas gyvenimo po atviru dangumi žiaurumas. Tai, ką kiti laikė pramoga, jai atrodė šventvagystė. Jautėsi tarytum mirštantis iš bado žmogus, matydamas, kaip kiti persisotinę mėto valgį į šiukšlyną. Ne toliau kaip septyniasdešimt mylių į rytus keliu svirduliavo mirštančių žmonių minios. Beširdis Bagratiano žaidimas ją įskaudino. Juk ji nesuprato jo tikrosios prasmės.
– Norėčiau likti namie, – prašė Iskuhi.
Gabrielis atsigręžė į ją ir griežtokai pasakė:
– Jokiu būdu, Iskuhi! Nemaniau, kad jums nepatiks šis žaidimas. Judvi su Žiuljete nakvosite didžiojoje palapinėje.
Iskuhi, nepakeldama akių nuo stalo, nežinojo, ką atsakyti:
– Aš… aš bijau… Kiekvieną naktį džiaugiuosi, kad miegu po stogu.
Gabrielis stengėsi pažvelgti jai į akis.
– O aš kaip tik maniau, kad jūs…
Iskuhi vis dar nedrįso pakelti akių, kietai suspaudė lūpas. Bagratianas dėl tokios, rodos, smulkmenos kažkodėl staiga užsispyrė:
– Iskuhi, aš reikalauju.
Jos veidas pradėjo trūkčioti. Tada Žiuljetė davė vyrui ženklą palikti Iskuhi ramybėje, leisdama suprasti, kad vėliau jai pavyks palaužti mergaitės pasipriešinimą. Tačiau tai pasirodė sunkiau, negu ji manė. Iš pradžių bandė įtikinėti moteriškais argumentais. Visi vyrai iš esmės esą vaikai. Moteriai, kuri nori būti savarankiška ir tvarkytis šeimoje savo nuožiūra, geriausia kiek įmanoma vykdyti šiuos vaikiškus norus. Tikras vyras už tai būna labai dėkingas ir nuolankus. Jei nori įgyvendinti savo norus dideliuose gyvenimo dalykuose, galima ramiai nusileisti mažuose. Tokie pamokymai, žinoma, labiau tiko Žiuljetei, ištekėjusiai moteriai. Kas darbo Iskuhi nedideli vyriški Bagratiano kaprizai? Ji sutrikusi žvelgė į šalį:
– Man tai nėra maži dalykai.
– Bet juk tai gali būti visai malonu. Vieną kartą patirti kažką nauja…
– Man jau užtenka to naujo, kurį teko patirti.
– Tavo brolis, pastorius, neprieštarauja…
Iskuhi giliai atsiduso:
– Aš taip elgiuosi ne iš užsispyrimo…
Bet Žiuljetė, regis, jau su viskuo susitaikė.
– Jei tu lieki namie, lieku ir aš. Nenoriu būti vienintelė moteris tarp tiek daug vyrų. Verčiau sėdėsiu namie.
Iskuhi ilgai žiūrėjo į Žiuljetę.
– Ne, taip negalima! Jei tu nori, eisiu kartu. Tas negeras jausmas jau praėjo. Dėl tavęs aš tikrai tai padarysiu.
Žiuljetė staiga pasijuto labai pavargusi.
– Iki rytdienos popietės turime dar daug laiko. Viską dar galima dešimt kartų apgalvoti.
Ji pakėlė ranką prie kaktos, užsidengė akis. Ją apėmė sunkus svaigulys, atrodė, tarytum dalis Iskuhi prisiminimų pateko ir į jos sielą.
– Galbūt tu viską jauti tikriau, Iskuhi! Mes gyvename per daug lengvabūdiškai…
Kitą dieną jie gana anksti išsiruošė į žygį. Dėl moterų pasirinko ne trumpesnį pakilimą per Ąžuolų tarpeklį, o gerokai ilgesnį, bet lengvesnį per Šiaurinę perėją. Kol ją pasiekė, reikėjo pereiti kaimo keliu per Azirą iki Bitiaso vidurio, iš viso apie pusę mylios. Šiandien Musa Dagas atrodė kaip maloni alpinė pieva, nepaisant tarpeklių, stačių uolų ir susipynusių krūmų. Kalnas lankytojams atskleidė savo gražiausią pusę. Iskuhi tylėjimas skendo bendrame triukšme. Bet ir ji, regis, truputį pralinksmėjo.
Gabrielis Bagratianas pastebėjo, kad jo sūnus, lankydamas mokytojo Šatachiano mokyklą, labai sparčiai praranda europietišką auklėjimą.
– Jo beveik neįmanoma atpažinti, – kartą pasakė Žiuljetė vyrui. – Turime jį gerai prižiūrėti. Jis jau kalba tokia pat netašyta prancūzų kalba kaip ir jo šaunusis mokytojas.
Stefanas pažinojo Damladžką ne ką blogiau negu tėvas. Kartais net apsimesdavo esąs visų iškylautojų vadovas. Tačiau jam buvo sunku laikytis maršruto, nes norėjosi išbandyti kiekvieną sunkesnę kliūtį, parodyti savo vikrumą. Kartais jis visus smarkiai aplenkdavo, kartais atsilikdavo taip toli, kad iškylautojai vos girdėdavo jo balsą, atsiliepiantį į jų šauksmus. Atsilikdavo jis ne šiaip sau. Sato, aišku, neleido dalyvauti išvykoje, nors Stefanas to ir prašė. Iki šiol baikščiai, liesai mergaitei nebuvo galima prikišti jokių nusižengimų, bet daugelis bjaurėjosi jos „nešvariomis akimis“. Kadangi namuose Sato buvo vienintelis jo amžiaus vaikas, Stefanas jautė jai savotišką vaikišką solidarumą. Dabar jis irgi buvo tikras, kad ji, įpratusi sekioti iš paskos, eina kartu su jais. Todėl kartkartėmis sustodavo, palaukdavo jos ir paėjėdavo su ja kelis žingsnius. Kalbėtis su Sato buvo labai sunku. Kartais ji atsakydavo visai aiškiai ir sklandžiai, bet paskui ją pagaudavo kažkoks priepuolis ir iš jos burnos imdavo sklisti beprasmiški, šiurpūs garsai.
Nuostabiai gražią pievą jie priėjo anksčiau, negu Gabrielis tikėjosi. Čia, Avakiano prižiūrimi, buvo šauniai padirbėję Kristaforas, tarnas Misakas ir vienas arklininkas. Palapinės jau stovėjo, gerai pritvirtintos prie žemės. Virš šeicho, o gal senelio Avetiso palapinės net plazdėjo vimpelas su išsiuvinėtu senovišku armėnų herbu, kurio centre matėsi Araratas, Nojaus arka ir dangun kylantis balandis.
Palapinė iš tiesų buvo gražus būstas, atkeliavęs iš tolimų didybės ir prabangos laikų. Jos ilgis aštuoni žingsniai, plotis – septyni. Karkasą sudarė rankos storumo brangaus medžio kartys, iš vidaus sienos išklotos puikiais kilimais. Palapinė turėjo ir nemažą trūkumą – aštriai kvepėjo kamparu ir senu audiniu. Palapinės buvo laikomos suvyniotos ir užsiūtos dideliuose maišuose. Namų valdytojas Kristaforas kas kiek laiko apibarstydavo jas kalnais kamparo ir milteliais nuo kandžių. Dvi naujoviškos ekspedicinės palapinės, kurias Avetisas jaunesnysis prieš keletą metų buvo atsigabenęs iš Londono į Johunoluką, visiems atrodė daug įdomesnės, nors pasiūtos iš paprastos palapinių medžiagos. Užtat jose galėjai rasti viską, ko tik gali prisigalvoti patyręs medžiotojas ir kompaniją mėgstantis žmogus. Avetisas, kol jo dar nebuvo pakirtusi netikėta liga, su dviem draugais anglais planavo kelionę į kalnyną ir stepes, į kurias, galima sakyti, dar nebuvo įžengusi žmogaus koja. Palapinėse netrūko nieko. Sulankstomos lauko lovos, ant kurių gana patogu ir minkšta gulėti, šilkiniai miegmaišiai, lengvutės sulankstomos kėdės ir stalai. Virimo reikmenys, arbatos indai, dubenys ir lėkštės – viskas iš aliuminio. Guminės vandens kriauklės ir praustuvai, be to, žibalinės ir spiritinės lempos, gerai apsaugotos nuo vėjo.
Keliautojai ėmė dalytis vietas. Žiuljetė atsisakė nakvoti šeicho palapinėje ir kartu su Iskuhi pasirinko modernią palapinę. Grikorui ir Gonzagai atiteko kita ekspedicinė palapinė. Mokytojas Voskanianas, griežtu žvilgsniu žvilgtelėjęs į Žiuljetę ir daugiau nieko nepaaiškinęs, pasakė, kad jam būsią geriausią praleisti naktį vienam, be žmonių draugijos. Tai sakydamas jis krestelėjo garbanotą galvą tarytum laukdamas, kad visi ims žavėtis jo drąsiu ir išdidžiu sprendimu ir kad draugiškas moters balsas bandys jį atkalbėti. Bet Žiuljetė nepagalvojo nei apie laukinius žvėris, nei apie dezertyrus, kurie galėjo kelti Voskanianui pavojų. Kiti irgi nenorėjo trukdyti jo vienišo pokalbio su savo siela, jis išdidžia veido išraiška nusigręžė į šalį ir likusią vakaro dalį praleido kažką svarstydamas ir negalėdamas atšaukti sprendimo, kurio kiti nelabai suprato. Gabrielis, Stefanas, Avakianas ir Šatachianas įsitaisė miegoti puikioje didžiojoje palapinėje, virš kurios plevėsavo vimpelas.
Bagratianas mintyse pavadino šį vakarą generaline repeticija. Bet vakaras prabėgo be didesnių įvykių, kurie būtų pateisinę šį pavadinimą, prabėgo kaip šimtai panašių iškylų. Neįvyko nieko nepaprasta, nebent tai, kad virėjas Hovhanesas vakarienę ruošė ant didelio atviro laužo. Beje, Misakas prieš porą dienų įsidrąsinęs nuvyko į Antiochiją ir iš pažįstamo karo reikmenų tiekėjo nupirko angliškų konservų tiek, kad vos panešė mulas, taigi šiandien išbandė konservus. Kol visi valgė, Stefanas kelis kartus atsikėlė ir nunešė dalį savo maisto, įvynioto į duoną, išalkusiai Sato, kuri nedrįso pasirodyti laužo šviesos rate. Žmonės sėdėjo kaip pridera ant patiesalų prie laužo ugnies. Misakas lygioje vietoje išskleidė staltiesę, ant jos sustatė dubenis su maistu. Vakaras buvo maloniai vėsus. Mėnuo artėjo prie pilnaties. Laužas ėmė blėsti. Gėrė vyną ir stiprią šilkauogių degtinę, kurią gamina kaimų gyventojai. Tačiau kažkodėl šį vakarą jie nesijautė jaukiai, nesidžiaugė nuotykiu. Žiuljetė gana anksti atsiskyrė nuo kompanijos. Ji buvo kiek prislėgta. Tik dabar suprato Iskuhi priešinimąsi iškylai. Visur aplink tykojo laukinė, negyvenama žemė, rimta ir rūsti. Gal Gabrielis iš tikro sugalvojo kažką šventvagiška? Jiedvi su Iskuhi sulindo į palapinę. Kiti irgi palinkėjo savo kaimynams labos nakties. Voskanianas pakėlęs galvą nužingsniavo toliau, atsigulė netoli tarnų nakvynės vietos ir dėl savo tuštybės visą naktį kentė šaltį. Gabrielis paskirstė nakties sargybą. Du vyrai turėjo pasikeisdami po tris valandas saugoti palapines. Bagratianas įdavė šautuvus su tikrais šoviniais. Kristaforas ir Misakas su jo broliu Avetisu eidavo medžioti ir mokėjo elgtis su ginklais. Pagaliau atsigulė ir Gabrielis. Kaip ir Iskuhi negalėjo užmigti. Mergaitė gulėjo lyg sustingusi, nejudėdama, bijodama pažadinti Žiuljetę. Gabrielis ilgas valandas vartėsi nuo vieno šono ant kito. Jį troškino kamparo ir apipelijusio audinio kvapas. Pagaliau apsirengė ir išlindo iš palapinės. Buvo gal pusvalandis iki vidurnakčio. Sargybinius – Misaką ir virėją – pasiuntė miegoti. Likęs vieninteliu Trijų palapinių aikštės sargybiniu, jis iš lėto žingsniavo čia į vieną, čia į kitą pusę. Kartais įžiebdavo kišeninį žibintuvėlį, kuris apšviesdavo tik nedidelį ratą. Naktis, regis, neslėpė jokių pavojų. Iš slėnio iškylautojų neatsekė nė vienas sulaukėjęs šuo žibančiomis akimis. O juk naktį apačioje jie žmonėms kelia nemažą nerimą. Ir šiaip nesigirdėjo jokių grėsmingų balsų. Tamsoje šmėkščiojo šikšnosparniai. Kai iš debesies išniro jau besileidžiantis į jūrą mėnuo, mirtinoje tyloje staiga pragydo lakštingala – taip skambiai ir gyvai, kad Bagratianas buvo tiesiog sukrėstas. Jis bandė suprasti, kaip jo slapčiausios mintys jau įgavo tokį ryškų pavidalą. Dangaus fone buvo galima įžvelgti visas tris palapines. Kas čia vyksta? Jis negalėjo nieko galvoti, sielą užplūdo tiek daug jausmų. Kai Gabrielis užsidegė dar vieną cigaretę, netoliese pasirodė vaiduoklis, kuris irgi užsidegė cigaretę. Vaiduoklis mūvėjo kailinę turkų kareivio kepurę, buvo pasirėmęs ant šautuvo. Veido nebuvo galima aiškiai įžvelgti, bet cigaretės šviesoje šmėkštelėjusi fizionomija atrodė smarkiai sulysusi. Gabrielis šūktelėjo vaiduokliui. Šūktelėjo antrą ir trečią kartą, bet niekas nesujudėjo. Gabrielis išsitraukė revolverį ir garsiai atlaužė gaiduką. Tai buvo tuščias formalumas, nes Gabrielis žinojo, kad šešėlis nesirengia daryti jam nieko bloga. Vaiduoklis valandėlę stovėjo nejudėdamas, paskui pasigirdo abejingas, niekinamas juokas, cigaretė dingo, o kartu ir žmogus. Gabrielis prižadino Kristaforą:
– Čia kažkas vaikšto. Manau, kad tai dezertyrai.
Namų valdytojas neatrodė nustebęs.
– Tikriausiai dezertyrai. Jiems irgi nelengvas gyvenimas.
– Aš mačiau tik vieną.
– Gal tai buvo Sarkisas Kilikianas?
– O kas gi tas Sarkisas Kilikianas?
– Astvac im! Gailestingasis Dieve!
Kristaforas beviltiškai skėstelėjo rankomis, lyg būtų neįmanoma apsakyti, kas per vienas tas Sarkisas Kilikianas. Bet Bagratianas įsakė savo vyrams, kurie visi jau buvo nubudę:
– Eikite, paieškokite to Sarkiso Kilikiano! Duokite jam pavalgyti. Jis turbūt smarkiai išalkęs.
Kristaforas ir Misakas, pasiėmę kelias dėžutes konservų ir žibintuvėlį, leidosi ieškoti bėglio, bet po valandėlės grįžo nieko nenuveikę. Ko gero, paskutinę akimirką jie pabūgo.
Vakaras prabėgo liūdnai, o rytas atnešė tikrą nusivylimą. Pasaulis skendėjo ūkuose. Visus apėmė nerimas. Saulė patekėjo, bet jos nebuvo matyti. Jie vis tiek užkopė ant pliko kauburio, nuo kurio iš lėto, vaduodamasi iš miglų, atsivėrė jūra ir sausuma. Bagratianas apsidairė.
– Porą savaičių čia būtų galima ištverti.
Pasakė tarytum norėdamas apginti Musa Dago grožį nuo nepelnytos paniekos. Grikoras, pilnas nepajudinamos ramybės, pažvelgė į gana neramią jūrą.
– Anksčiau, mano laikais, gražią dieną iš čia buvo galima įžvelgti Kiprą.
Niekas nesijuokė iš Grikoro žodžių, niekas nepaklausė, ar Kipro sala ten pietvakariuose nuplaukė toliau į Viduržemio jūrą nuo tada, kai anglai pavertė ją savo karinio laivyno baze. Bagratianas irgi pažvelgė į Kipro pusę.
– Nuo Andriejaus kyšulio iki Oronto deltos nėra ir keturiasdešimties jūrmylių. Kol kas pakrantėse nepasirodė nė vieno anglų ar prancūzų karo laivo.
– Šiaip ar taip, jie stovi Kipro uostuose.
Tardamas šiuos nepajudinamos ramybės kupinus žodžius Grikoras atsuko Kiprui nugarą ir abejingai pažvelgė į begalines platumas pietuose ir rytuose, kurių jau dešimtis metų nebuvo matęs. Iš skystėjančio rūko pasirodė ryškios Romos laikų Seleukijos akveduko arkos. Virš skurdžių kalnų į rytus nuo Damladžko kilo apvali rūdžių spalvos saulė. Į Antakijos pusę bangavo pilkos ir rusvos kalvos. Nesuprantama, kad tose sausose žemės raukšlėse, tose nedirbamose plokštikalnėse turėjo gyventi šimtai tūkstančių žmonių. Vienodas nykus vaizdas paskatino vaistininką užsiminti apie dalykus, apie kuriuos paprastai nekalbėdavo. Jo pirštas pakibo ore:
– Štai, žiūrėkit! Viskas kaip visada! Abdiulchamido laikais dažnai liepsnodavo visas horizontas. O vis dėlto pavyko sulaukti senatvės.
