скачать книгу бесплатно
– Vakar? Vakar viskas buvo netiesa. Pasaulis pasikeitė.
– Kas pasikeitė? Ar visa tai dėl to, kad iš mūsų atėmė pasus? Sakei, kad Antiochijoje neišgirdai blogų naujienų.
– Sužinojau blogų naujienų, bet ne tai svarbiausia. Iš tikrųjų pasikeitė ne taip daug. Bet tai ateina staiga kaip audra dykumoje. Tai manyje jaučia mano protėviai, nežinomi kankiniai. Tai jaučia visa, kas manyje gyva. Ne, Žiuljete, tu to niekada nesuprasi. Kas nėra kentėjęs dėl savo rasės, niekada to nesupras.
Žiuljetė pašoko iš lovos, atsisėdo šalia, paėmė jį už rankų:
– Tu visai kaip Stefanas. Kai susapnuoja baisų sapną, prabunda ir ištisą valandą būna kaip nesavas. Kodėl kaip tik mums turėtų grėsti pavojus? Prisimenu tavo draugus turkus, puikius simpatiškus žmones, kurie taip dažnai svečiuodavosi pas mus Paryžiuje. Argi jie staiga tapo klastingomis pabaisomis? Ne! Jūs, armėnai, visada neteisingai vertinate turkus.
– Aš nesprendžiu apie juos neteisingai. Tarp jų yra nuostabių žmonių. Kare pažinau daug paprastų žmonių, pažinau jų kantrybę ir gerumą. Jie nekalti ir mes nekalti. Bet kas iš to?
Vis labiau brėško rytas, ryškėjo Musa Dago keteros linija, gerai matoma iš miegamojo. Gabrielio žvilgsnis nukrypo į kalną:
– Vis galvoju: kaip keista, kad mes visą laiką vijomės Avetisą, o jis vis bėgo nuo mūsų. Tarsi savo mirtimi norėjo mus atvilioti į Johunoluką… Ne! Iš tikrųjų tai tu norėjai čia atvažiuoti.
Darėsi šalta. Nuogos Žiuljetės kojos sužvarbo. Ji neprieštaravo vyrui, pritarė jam:
– Na, matai! Viskas dėl mano užsispyrimo. Tai turėtų tave nuraminti.
Bet Gabrielio mintys krypo kita linkme:
– Vakar kelias akimirkas mane buvo apėmusi labai stipri nuojauta, kad mane veda aukštesnė jėga, kad Dievas duoda man kažkokią užduotį. Tai buvo labai intensyvus jausmas, nors greitai praėjo… Matyt, iki šiol mano gyvenimas nebuvo visai teisingas. Malonu įsivaizduoti, kad esi nepaprasta asmenybė, išskirtinė dulkelė, nepavaldi žemės traukos dėsniams, galinti skrajoti po visatą, neturinti jokių įsipareigojimų… Bet štai Dievas Avetiso rankomis ir savo valia atvedė mane į šią seną šalį…
Jis nutilo. Žiuljetė ilgai tyrinėjo neaiškius jo veido bruožus:
– Pirmą kartą matau tave išsigandusį.
Jis negalėjo atitraukti akių nuo ryškėjančio Musa Dago:
– Išsigandusį? Taip, išsigandusį lyg kažko antgamtiško! Kai buvau vaikas, dažnai įsivaizduodavau, kad maža žvaigždutė danguje staiga ima didėti, pūstis, vis labiau artėti prie žemės, norėdama ją sutraiškyti…
Jis pasipurtė, bandydamas suimti save į rankas:
– Žiuljete, dabar kalbame ne apie mane, o apie tave ir Stefaną.
Pagaliau ji labai supyko:
– Netikiu tavo gąsdinimais. Juk dabar 1915 metai. Turkijoje kaip ir visur pasaulyje patyriau tik draugiškumą ir mandagumą. Aš nebijau žmonių. Bet jei ir grėstų pavojus, nejaugi manai, jog būčiau tokia baili ir niekinga, kad pabėgčiau ir palikčiau tave vieną? Nepadaryčiau to, net jei tavęs nemylėčiau.
Jis, daugiau nieko nesakydamas, užmerkė akis. Žiuljetė jau norėjo tyliai atsistoti. Bet Gabrielis nuleido galvą jai ant kelių. Jo kakta buvo šalta ir suprakaitavusi. Už lango staiga pragydo pabudę paukščiai, skardžiais balsais keldami nedarnų klegesį.
Ketvirtas skyrius
PIRMASIS ĮVYKIS
Silpnumo ir nevilties priepuolis praėjo taip pat greitai, kaip buvo užėjęs. Ir vis dėlto po kelionės į Antiochiją Gabrielis pasikeitė. Paprastai ištisas valandas dirbdavo savo kambaryje, o dabar namuose būdavo tik naktį. Grįždavo labai pavargęs ir miegodavo kaip užmuštas. Apie grėsmę, dėl kurios aną sekmadienio naktį buvo taip baisiai sunerimęs, daugiau nepratarė nė žodžio. Žiuljetė taip pat vengė apie tai užsiminti. Ji buvo įsitikinusi, kad jo nerimas neturi jokio rimtesnio pagrindo. Per vedybinio gyvenimo metus ji tris ar keturis kartus buvo patyrusi, kad Gabrielį kartais apninka niūrios nuotaikos. Savaitės liūdesio, sunkaus ir, rodos, be jokios priežasties, dienos, kai nepratardavo nė žodžio, būdavo susimąstęs, tada jo nepralinksminsi jokiu meilumu ar geru žodžiu. Ji tai žinojo. Tokiais momentais tarp jų tarytum išaugdavo siena, kažkas svetima, neįveikiama, ir ji imdavo baimintis savo vaikiško lengvabūdiškumo, paskatinusio ją surišti savo likimą su tokio sunkaus būdo žmogumi. Žinoma, Paryžiuje Žiuljetei būdavo lengviau. Jos aplinka, kurioje Gabrielis buvo svečias, sudarydavo jai savotišką užnugarį. Bet čia, Johunoluke, jos padėtis kitokia, todėl visiškai suprantama, kad Žiuljetė, nepaisydama savo ironiško požiūrio, vis dėlto stengėsi rodyti prielankumą tiems „puslaukiniams“ armėnams.
Geriausia palikti jį ramybėje. Aną kankinamą naktinį pokalbį ji laikė dar vienu jo liūdesio priepuoliu. Labai saugioje aplinkoje užaugusi prancūzė neturėjo nė menkiausios nuovokos apie tai, ką Gabrielis pavadino audra dykumoje. Europa tapo mūšio lauku. Sklido gandai, kad bombarduojamame Paryžiuje žmonės leidžia naktis rūsiuose. Juk čia ji išgyvena rojų primenantį pavasarį. Mielu noru pagyventų čia dar keletą mėnesių. Galų gale, anksčiau ar vėliau jie sugrįš į savąjį Klebero aveniu. O kol kas Žiuljetė užsivertusi daugybe darbų, taigi nuobodžiauti nėra kada. Nėra laiko galvoti apie kažkokias grėsmes. Joje prabudo namų savininkės ir ūkio šeimininkės ambicijos. Reikėjo išmokyti civilizuotų manierų visus namų darbininkus. Ji turėjo progos įsitikinti, kad talentingus armėnų tautos žmones galima išmokyti to, kas jiems neįprasta. Virėjas Hovhanesas per keletą savaičių virto, galima sakyti, tikru prancūzų virtuvės šefu. Tarnas Misakas toks apsukrus, kad Žiuljetė svarstė, ar nepasiėmus jo į Paryžių. Dvi jai patarnaujančios mergaitės, atrodo, taps puikiomis kambarinėmis. Vila buvo gerai prižiūrima. Atidus moters žvilgsnis tai šen, tai ten pastebėdavo netvarkos ir aplaidumo. Pakvietė amatininkus. Jų vadovas – orus vyras, meistras Tovmasianas, ėmėsi staliaus darbų. Tačiau su Tovmasianu nebuvo galima elgtis kaip su paprastu amatininku, jis sakėsi esąs statybos darbų vadovas, nešiojo sunkią auksinę laikrodžio grandinėlę, prie kurios buvo pritvirtintas medalionas su mirusios žmonos portretu, beje, pieštu mokytojo Voskaniano. Jis nepraleisdavo progos pabrėžti, kad abu jo vaikai, sūnus ir duktė, studijavo Ženevoje. Be to, jis buvo nepaprastai kruopštus ir vargindavo Žiuljetę ilgais pokalbiais ir svarstymais. Tačiau jam per gana trumpą laiką pavyko ne tik suremontuoti senojo namo apirusias vietas, bet ir pasirūpinti kai kuriomis naujovėmis, kad namai tiktų vakariečių poreikiams. Darbininkai dirbo sumaniai ir labai tyliai. Jau pirmosiomis balandžio dienomis Žiuljetė galėjo didžiuodamasi stebėti, kaip nuošaliame Sirijos užkampyje atsiranda namai, kurie, jei ne primityvus apšvietimas ir vandens tiekimo sistema, galėjo lenktyniauti su bet kokia europietiška kaimo vila.
Tačiau didžiausias jos džiaugsmas buvo vaismedžių ir rožių sodas. Čia prabilo jos protėvių kraujas. Argi ne kiekvienas prancūzas iš prigimties sodininkas, vaisių augintojas? Bet ir armėnai apsigimę sodininkai, juo labiau žmonės, gyvenantys prie Musa Dago. Didžiausias šios srities meistras buvo valdytojas Kristaforas. Žiuljetė net nežinojo, kad pasaulyje gali būti tokių sodų. Kas neragavo armėniškų abrikosų, negali net įsivaizduoti, kokie jie saldūs ir sultingi. Net ir čia, kitoje Tauro kalnyno takoskyros pusėje, jie išsaugojo visą savo tėvynės prie sodų apsupto Vano ežero skonį ir gaivumą. Sode Žiuljetė atrasdavo vis naujų vaisių, daržovių ir gėlių rūšių, apie kurias iki šiol nebuvo girdėjusi. Tačiau daugiausia laiko praleisdavo rožyne su sombreru ant galvos ir didžiosiomis Kristaforo žirklėmis rankose. Tokiai rožių fanatikei kaip ji tai buvo didžiausias džiaugsmas. Didžiulis plotas, krūmelis prie krūmelio, stiebas prie stiebo, bet ne griežtomis eilėmis kaip Europoje, o tirštas spalvų ir kvapų mišinys virš žalios lapijos bangų. Damaskas buvo čia pat, netoli ir Persija. Tūkstančiai šiose šalyse augančių rūšių atsiuntė čionai savo palikuonis, ir kai Žiuljetė siaurais takeliais žingsniuodavo per šią jūrą, ji žvilgsniu ir alsavimu tarytum sveikindavo pačią rožių esybę. Vaistininkas Grikoras pažadėjo, jei ji atnešianti jam daug krepšių ką tik nuskintų tikrosios Moschata damascena žiedų, išspausiąs mažą flakonėlį rožių aliejaus, kurio gamyba susijusi su šimtmečių papročiais. Jis papasakojo jai ir legendą. Vienintelis tikros esencijos lašo kvapas toks stiprus, kad jei užlašinsi jį ant plaukų mirusiajam, jis kvepėsiąs ir Paskutiniojo Teismo dieną ir palankiai nuteiksiąs teismo angelą.
Kartais Žiuljetė išjodavo pasijodinėti su Stefanu. Avetisas Bagratianas paliko keturis arklius. Vieną iš jų, nedidelį ramų arkliuką gavo dovanų Stefanas. Jodinėdavo jie arba Svedijos lygumos pusėn, arba kita kryptimi – per Azirą, Bitiasą iki bitininkų kaimo. Juos lydėdavo arklininkas, kuriam Žiuljetė buvo pasiūdinusi puošnią, spalvingą uniformą. Jos polinkis į grožį, į dekoratyvų puošnumą pasireikšdavo ne tik savo, bet ir visos aplinkos atžvilgiu. Kai ji su Stefanu ir puošniu palydovu jodavo sėdėdama aukštai ant žirgo per bažnyčios aikštę ir pagrindine Johunoluko gatve, jausdavosi kaip šio pasakų pasaulio karalienė. Kartais prisimindavo motiną ir seseris Paryžiuje. Kaip jos turėtų jai pavydėti tokio gyvenimo! Kur tik pasirodydavo, visi ją sveikindavo su didele pagarba, net ir musulmonų gyvenvietėse, kurias prijodavo per ilgesnes išvykas. Aišku. Gabrielį vėl kamuoja nervų krizė. O ji, Žiuljetė, nepastebi nė mažiausio ženklo, kad kažkas pasaulyje būtų pasikeitę.
Gabrielis Bagratianas kas rytą išeidavo iš namų. Bet dabar jis nebevaikštinėjo po Musa Dagą, o eidavo į kaimus. Noras susigrąžinti vaikystės paveikslus užleido vietą kitam, vyriškesniam poreikiui: jis norėjo kuo geriau pažinti šių apylinkių žmones, jų gyvenimo būdą, poreikius, kasdienius darbus.
Kartu jis rašė daug laiškų į Stambulą savo draugams armėnams iš Dašnakcutiuno partijos, o dar daugiau savo buvusiems draugams jaunaturkiams. Įtarė, kad Antiochijos apskrities viršininko cenzūra galėjo apsunkinti šį susirašinėjimą, bet vienas kitas laiškas tikrai pasiekdavo tikslą. Nuo atsakymo priklausė jo ateitis. Jei sostinėje permainų nėra, vadinasi, tai grynai karinė priemonė. Tada jis, nepaisydamas agos Rifaato Bereketo įspėjimo, paliktų šiuos namus ir ryžtųsi leistis į sostinę, kad ir be tokiais atvejais būtino paso. Bet jei atsakymas būtų blogas arba nebūtų jokio atsakymo, vadinasi, senojo turko nuogąstavimai teisingi, spąstai užsitrenktų ir kelias pasitraukti būtų atkirstas. Tada liktų tik viltis, kad toks armėnų draugas kaip vali Dželalas Bėjus stengsis apsaugoti savo vilajetą nuo „incidentų“ ir kad kaimai prie Musa Dago liks šalia gaisro židinių, kurie paprastai įsiplieskia didesniuose miestuose. Tada jo namai Johunoluke, agos žodžiais tariant, būtų ideali priebėga. Dėl jo nepašaukimo į karinę tarnybą, tai Bagratianas, regis, gerai perprato Osmanų imperijos generolų mintis. Armėnų dalinius norima atitraukti iš fronto ir juos nuginkluoti. Kodėl? Turkai bijo, kad tokia stipri dauguma, kaip armėnai, su moderniausiais ginklais rankose galėtų išsireikalauti daugiau teisių, jei Turkija karą pralaimėtų. Jei bijomasi kareivių, tai dar pavojingesni gali būti karininkai, nes jie reikiamu momentu gali imtis vadovauti armėnams.
Kad ir koks įtikinamas atrodė šis paaiškinimas, Gabrielis nerasdavo nė minutės ramybės. Tačiau jo nerimas dabar nebuvo irzlus ar nervingas, priešingai, jis tapo vaisingas, nukreiptas į tikslą. Jame ėmė reikštis pedantiškumas, kurį anksčiau pajusdavo tik dirbdamas mokslinį darbą. Tai labai pravertė tyrinėjant realias aplinkybes. Jis netgi neklausė savęs, koks visų šių pastangų tikslas ir kam ketina ateiti į pagalbą. Dievas žino, kiek mėnesių jam teks gyventi šiame slėnyje. Norėjo viską žinoti apie šias vietas ir šiuos žmones. Broliškos atsakomybės jausmas…
Pirmas jo žygis buvo pas Johunoluko seniūną. Didžiausio kaimo bendruomenės namuose buvo tvarkomi ir gretimų kaimų reikalai, susiję pirmiausia su valstybės valdžia. Muchtaro Kebusiano Gabrielis nerado. Bendruomenės raštininkas pasitiko Bagratianą žemai lankstydamasis. Garsiosios Bagratianų giminės atstovo apsilankymas buvo didelė garbė.
Ar seniūnijoje yra gyventojų sąrašai? Raštininkas plačiu mostu parodė į dulkėtą lentyną prie kambarėlio sienos. Žinoma, tokius sąrašus jie turi. Ne tik atitinkamose bažnyčių knygose sužymėtas kiekvienas žmogus. Juk jie ne kurdai ar beduinai, o tikri krikščionys. Prieš keletą metų tuometiniai muchtarai savo iniciatyva surašė visus gyventojus. Tai buvo 1909 metais, po akcijos prieš jaunaturkius ir po didelių žudynių Adanoje armėnų deputatai atsiuntė nurodymą surašyti septynių kaimų gyventojus. Apytikriai čia gyvena šeši tūkstančiai krikščionių. Bet jei efendi panorėtų, per kelias dienas galima pateikti tikslius skaičius. Gabrielis pareiškė, kad norėtų juos sužinoti. Paskui pasiteiravo, kokie reikalai su šaukiamojo amžiaus jaunuolių karine tarnyba.
Klausimas pasirodė kiek keblesnis. Bendruomenės raštininkas ėmė šnairuoti, visai panašiai kaip ir jo viršininkas muchtaras. Mobilizacijos įsakymas pašaukė prie ginklo visus karinei tarnybai tinkamus vyrus nuo dvidešimties iki trisdešimties metų, nors pagal įstatymą aukščiausia amžiaus riba esanti dvidešimt septyneri. Įsakymą reikėtų taikyti maždaug dviem šimtams vyrų iš visų armėnų kaimų. Iš jų lygiai šimtas penkiasdešimt susimokėjo bedelį – teisėtą išpirką nuo karinės tarnybos, po penkiasdešimt svarų už vieną asmenį. Efendi tikriausiai žinąs, kad čionykščiai žmonės labai taupūs. Daugumoje šeimų tėvai nuo pat sūnaus gimimo ima taupyti bedeliui, nori išvaduoti jaunimą nuo turkų kareivio dalios. Johunoluko muchtaras, vietos žandaro lydimas, kiekvieno naujo šaukimo atveju surenka mokestį ir asmeniškai pristato jį Antakijos apskrities valdžiai.
– Bet kaip gali būti, – neatlyžo Bagratianas, – kad tarp šešių tūkstančių gyventojų tėra tik du šimtai karo prievolininkų?
Atsakymas nebuvo netikėtas. Efendi turįs nepamiršti, kad stiprių jaunų vyrų trūksta dėl praeities įvykių, didelių kraujo praliejimų, kurių armėnų tauta patiria mažiausiai kartą per dešimt metų.
Tai buvo tik atsikalbinėjimas. Gabrielis kaimuose matė daugiau kaip du šimtus jaunų vyrų. Yra galimybių išvengti karo tarnybos ir nesumokėjus viso bedelio. Rauplėtasis apskrities viršininkas Ali Nazifas, aišku, puikiai žino, kaip tai daroma. Bagratianas klausinėjo toliau:
– Ką gi, penkiasdešimt vyrų nuvyko į Antakiją patikrinimui. O kas paskui?
– Keturiasdešimt iš jų paėmė į armiją.
– Kokiuose pulkuose, kokiuose frontuose tarnauja tie keturiasdešimt?
Tai kol kas esą neaišku. Kareivių šeimos jau kelias savaites, o gal ir kelis mėnesius negauna iš savo sūnų jokių žinių. Turkų karo lauko paštas šiaip jau esąs gana patikimas. Gal jie yra Alepo kareivinėse, kur generolas Džemalis Paša performuoja savo armiją.
– Ar kaimuose niekas nekalba, kad armėnus norima padaryti inšaat taburi – pagalbiniais darbininkais?
– Kaimuose daug ką kalba, – nedrąsiai atsakė raštininkas.
Gabrielis apžiūrėjo nedidelę lentyną. „Namų nuosavybės registras“ stovi šalia leidinio „Osmanų imperijos įstatymų kodeksas“, greta – aprūdijusios laiškų svarstyklės. Jis staiga atsigręžė:
– O kaip su dezertyrais?
Kamantinėjamas kaimo raštvedys paslaptingai prisėlino prie durų, pravėrė jas ir vėl atsargiai uždarė. Suprantama, čia kaip ir visur kitur pasitaiko dezertyrų. Kodėl nedezertyruoti armėnams, jei patys turkai rodo pavyzdį? Kiek tų dezertyrų? Penkiolika, gal dvidešimt. Taigi. Juos netgi gaudė. Buvo sudarytas būrys iš policininkų ir kareivių pėstininkų, miulazimo[20 - Miulazimas – leitenantas (turk.).] vadovaujamas. Apieškojo visą Musa Dagą. Vieni juokai!
Siaurą mirksinčio valdininko veidelį staiga nušvietė gudrumo ir nežabojamo triumfo išraiška.
– Vieni juokai, pone! Juk mūsų vaikinai puikiai pažįsta kalną!
Namas, kuriame gyveno kunigas Ter Haikazunas, buvo išvaizdžiausias Johunoluko bažnyčios aikštėje šalia muchtaro namų ir mokyklos pastato. Plokščias stogas, penki langai vieno aukšto fasade. Toks namas galėtų stovėti bet kuriame pietų Italijos miestelyje. Namas priklausė Arkangelų bažnyčiai. Senasis Avetisas ir vieną, ir kitą pastatė aštuntą praėjusio amžiaus dešimtmetį.
Ter Haikazunas – vyriausiasis visos apskrities Armėnų Apaštališkosios bažnyčios kunigas. Jis valdo ir vietoves, kurių gyventojai yra skirtingų tautybių, be to, mažas armėnų bendruomenes turkų miesteliuose Svedijoje ir El Eskelyje. Konstantinopolio patriarchas jį paskyrė vardapetu, armėnų bažnyčių ir pasauliečių kunigų vadovu. Ter Haikazunas studijavo Ečmiadzino seminarijoje prie katolikoso kojų, kurį armėnų krikščionys gerbia kaip aukščiausią bažnyčios vadovą, taigi buvo visais požiūriais tikras savo tikinčiųjų atstovas.
O pastorius Harutiunas Nochudianas? Iš kur staiga protestantų pastoriai šiame Azijos užkampyje? Anatolijoje ir Sirijoje buvo nemažai protestantų. Į evangelikų bažnyčią šiuos prozelitus atvedė vokiečių ir amerikiečių misionieriai, teikdavę nuoširdžią pagalbą nukentėjusiems ir našlaičiams. Gerasis Nochudianas buvo našlaitis, kurį gailestingieji misionieriai pasiuntė į Dorpatą studijuoti teologijos. Bet ir jis pripažino Ter Haikazuno autoritetą visuose reikaluose, nesusijusiuose su tiesiogine sielovada. Kai tautai nuolat gresia pavojai, dogmatiniai konfesijų skirtumai neatrodo tokie svarbūs, ir dvasinis vadovas – o toks Ter Haikazunas buvo tikrąja šio žodžio prasme – niekada nebuvo kritikuojamas ir nekėlė jokių abejonių.
Senyvas vyras, bažnyčios patarnautojas, nuvedė Gabrielį į kunigo darbo kambarį. Tuščia patalpa, išklota didžiuliu kilimu. Prie lango nedidelis rašomasis stalas, šalia – apšiuręs šiaudinis krėslas lankytojams. Ter Haikazunas atsistojo ir žengė žingsnį Gabrielio link. Kunigas galėjo būti kokių keturiasdešimt aštuonerių metų, tačiau jo barzda tarpais jau pražilusi. Didžiulėse akyse – armėnų akys beveik visada didelės, išsiplėtusios iš siaubo tūkstančių metų skausmo pažymėtuose veiduose – buvo matyti drovus sumišimas ir kartu ryžtinga pasaulį pažįstančio žmogaus išraiška. Vardapetas vilkėjo juodu abitu, ant galvos užsitraukęs smailų gobtuvą. Rankas kartkartėmis slėpdavo plačiose abito rankovėse, lyg šią saulėtą pavasario dieną jam būtų šalta. Tačiau iš tikrųjų tai buvo nuolankumo gestas. Bagratianas atsargiai atsisėdo į netvirtą šiaudinį krėslą:
– Labai apgailestauju, gerbiamasis kunige, kad niekada neturėjau progos priimti jus savo namuose.
Kunigas nuleido akis ir lyg atsiprašydamas išskėtė rankas:
– Man dar labiau gaila, efendi. Tačiau sekmadienio vakaras yra vienintelis metas, kai mūsų luomo žmonės gali pabūti vienumoje.
Gabrielis apsižvalgė. Šioje bendruomenės kanceliarijoje tikėjosi pamatyti krūvas dokumentų ir aplankų. Nieko panašaus. Ant stalo gulėjo tik keletas popierių.
– Jūsų pečius slegia didžiulė našta, galiu tai suprasti.
Ter Haikazunas neprieštaravo:
– Atstumai tokie dideli, reikia daug laiko ir jėgų. Mano darbas panašus į mūsų gydytojo Altuni. Juk tenka rūpintis ir mūsų tautiečiais El Eskelyje arba Arse, aukštai kalnuose.
– Visa tai toli, – kalbėjo Gabrielis kiek išsiblaškęs. – Galiu suprasti, kad nebelieka laiko ir noro lankytis linksmuose vakarėliuose.
Ter Haikazunas pažvelgė į jį kaip žmogus, kurį neteisingai suprato:
– Ne, ne! Aš labai vertinu jūsų pagarbą ir apsilankysiu pas jus, efendi, kai tik man pasidarys šiek tiek lengviau…
Jis nebaigė minties, matyt, nenorėdamas aiškinti, kas jam turi pasidaryti lengviau:
– Labai sveikintina, kad jūs buriate apie save mūsų žmones. Jiems čia taip daug ko trūksta.
Gabrielis stengėsi pagauti kunigo žvilgsnį.
– Ar jūs manote, Ter Haikazunai, kad dabar netinkamas laikas linksmiems pobūviams?
Kunigas pažiūrėjo į jį trumpai ir atidžiai:
– Priešingai, efendi! Dabar kaip tik laikas, kad žmonės susiburtų.
Į šiuo keistus, daugiaprasmius žodžius Bagratianas iš pradžių nieko neatsakė. Tik po kiek laiko lyg netyčia pratarė:
– Kartais iš tikrųjų tenka stebėtis, kad gyvenimas čia toks ramus, visi, regis, tokie nerūpestingi.
Kunigas vėl nuleido akis, lyg pasiruošęs kantriai iškęsti visus priekaištus.
– Prieš kelias dienas buvau Antiochijoje, – iš lėto kalbėjo Gabrielis, – ir ten kai ką sužinojau.
Ter Haikazunas ištraukė sužvarbusias rankas iš abito rankovių ir suglaudė pirštų galiukus:
– Mūsų kaimų žmonės retai kada nukeliauja į Antiochiją, ir nuo to jiems tik geriau. Jie neišeina iš savojo pasaulio ribų ir mažai težino, kas vyksta už jų.
– Kiek laiko jie dar galės gyventi savo ribotame pasaulyje, Ter Haikazunai? Pavyzdžiui, kas atsitiks, kai mūsų vadai ir kiti iškilūs žmonės Stambule bus suimti?
– Jie jau suimti, – labai tyliai atsakė kunigas. – Jau tris dienas uždaryti Stambulo kalėjimuose. Ir jų labai labai daug.
Gabrieliui tai buvo lemiama žinia: kelias į Konstantinopolį jam užkirstas. Tačiau šią akimirką tokia naujiena Gabrielį nustebino mažiau nei Ter Haikazuno ramybė. Jis neabejojo, kad kunigas sako teisybę. Dvasininkija, nepaisant liberaliojo Dašnakcutiuno, tebebuvo didžiausia valdžia ir vienintelė tikra tautos organizacija. Pasaulietiškos bendruomenės gyvena plačiai išsibarsčiusiose vietovėse ir apie pasaulio įvykių tėkmę dažniausiai sužino tik tada, kai ji įtraukia juos į savo sūkurius. Kunigas slaptais ir greitais keliais pirmas sužino kiekvieną grėsmingą faktą, pirma negu apie jį leidžiama parašyti sostinės laikraščiams. Gabrielis norėjo dar kartą įsitikinti, ar viską teisingai suprato:
– Iš tikrųjų suimti? O kas? Ar tai tikrai žinoma?
Ter Haikazunas padėjo blyškią plaštaką su dideliu žiedu ant popierių:
– Tai tikrai gerai žinoma.
– Ir jūs, vyriausiasis septynių bendruomenių kunigas, galite būti toks ramus?
– Nerimas man nepadės, o mano bendruomenėms gali tik pakenkti.
– Ar tarp suimtųjų yra ir kunigų?
Ter Haikazunas, matyt, suprato, ką įtaria Gabrielis taip klausdamas. Jis rimtai linktelėjo galva:
– Iki šiol suimti septyni kunigai. Tarp jų arkivyskupas Hemajakas ir trys aukšto rango prelatai.
Po šios pritrenkiančios žinios Bagratianas nebeištvėrė neužsirūkęs. Jis pasiėmė cigaretę ir degtukus:
– Turėjau pas jus ateiti anksčiau, Ter Haikazunai. Jūs nežinote, kaip aš kankinausi tylėdamas.
– Labai gerai padarėte, kad tylėjote. Turime ir dabar tylėti.
– Ar ne geriau būtų paruošti žmones tam, kas jų laukia?
Vaškinis Ter Haikazuno veidas neparodė jokio jaudulio:
– Ateitis man nežinoma. Bet žinau, kokį pavojų bendruomenėje gali sukelti baimė ir panika.
Krikščionių kunigas kalbėjo kone tais pat žodžiais kaip ir pamaldusis musulmonas Rifaatas. Mintyse Gabrielis išgyveno akimirkos reginį, tarytum sapnavo nemiegodamas. Milžiniškas šuo! Vienas iš tų benamių pabaisų, kurie Turkijos kelius daro tokius pavojingus. Šuns kelyje – senukas. Jis iš baimės sustoja, trypčioja vietoje, paskui staiga leidžiasi bėgti. Bet plėšrus žvėris jau įsikibo jam į nugarą… Gabrielis palietė ranka kaktą.
– Baimė, – pasakė jis, – yra tikriausias būdas paskatinti priešą žudyti. Bet ar ne nuodėmė, ar ne dar pavojingiau nesakyti žmonėms tiesos apie jų likimą? Kiek laiko bus įmanoma tai slėpti?
Atrodė, kad Ter Haikazunas klausosi kažkokių tolimų garsų:
– Kol kas laikraščiai negali rašyti apie šiuos dalykus, kad nesužinotų užsienis. Be to, pavasarį daug darbų, mūsų žmonės neturi laiko ir mažai kur išvažiuoja. Taigi su Dievo pagalba baimės dar kiek laiko išvengsime. Bet vieną kartą tai ateis. Anksčiau ar vėliau.
– Kas ateis? Kaip jūs tai įsivaizduojate?
– Tai neįsivaizduojama. Mūsų kareiviai nuginkluoti, mūsų vadovai įkalinti.
Ter Haikazunas ramiai skaičiavo visas negandas, lyg jam būtų savotiškai malonu skaudinti save ir savo svečią:
– Tarp suimtųjų ir Vardgesas, artimiausias Talaato Bėjaus ir Envero Pašos draugas. Dalį armėnų išsiuntė į tremtį. Galbūt jie jau mirę. Visi armėnų laikraščiai uždrausti, visos armėnų įmonės ir parduotuvės uždarytos. Kai mes čia kalbamės, aikštėje priešais Seraskeriatą[21 - Seraskeriatas – Gynybos ministerija (turk.).] ant penkiolikos kartuvių kabo penkiolika niekuo nekaltų armėnų vyrų.
Gabrielis Bagratianas taip smarkiai pašoko, kad šiaudinis krėslas apvirto.
– Ką reiškia tokia beprotystė? Kaip tai galima suprasti?
