скачать книгу бесплатно
– Noriu tau kai ką pasakyti, mano drauge ir mano draugo sūnau. Virš jūsų galvų tvyro likimo nulemta grėsmė, nes dalis jūsų tautos pateko į Rusijos imperiją, o dalis atsidūrė pas mus. Karas padalijo jus į dvi dalis. Jūs esate pasklidę įvairiose šalyse… Bet kadangi pasaulyje viskas susiję, jūsų likimas ištiks ir mus.
– Ar nebūtų geriau siekti pusiausvyros ir susitaikymo? Juk bandėme tai daryti 1908 metais.
– Susitaikymas? Tai irgi tėra tuščias šio pasaulio galvočių žodis. Žemėje nėra susitaikymo. Čia mes gyvename susiskaldę, aukštindami tik save.
Norėdamas patvirtinti savo požiūrį aga, deramai niūniuodamas, pacitavo eilutes iš šešioliktosios Korano suros:
– „Ir ką jis sukūrė žemėje, buvo įvairių spalvų. Pamąstyk, juk tai iš tikrųjų ženklas žmonėms, kurie klauso įspėjimo.“
Gabrielis, ilgiau nebeištverdamas, pakilo nuo sofos. Tačiau nustebusios senuko akys, smerkiančios tokį spontaniškumą, vėl privertė jį atsisėsti.
– Nori sužinoti, ką ketina daryti vyriausybė? Žinau tik tiek, kad Stambulo ateistams tautinė neapykanta reikalinga saviems tikslams įgyvendinti. Nes bedievybės gilumoje slypi baimė ir pralaimėjimo nuojauta. Todėl jie kiekviename miestelyje steigia skaityklas, kuriose skleidžia savo piktą žinią… Gerai, kad tu atėjai pas mane.
Gabrielis spaudė rankose dėklą su monetomis:
– O, kad man rūpėtų tik mano likimas! Kaip žinai, esu ne vienas. Mano brolis Avetisas mirė nesusilaukęs palikuonių. Todėl mano trylikametis sūnus yra paskutinis mūsų giminės atstovas. Mano žmona prancūzų tautos moteris, ji neturi nekaltai kentėti, juk visa tai ne jos reikalas.
Argumentą aga griežtokai atmetė:
– Kadangi ji tavo žmona, ji priklauso tavo tautai ir negali išvengti tavo tautos lemties.
Būtų bergždžios pastangos perkalbėti šį užkietėjusį Rytų mąstysenos žmogų, paaiškinti jam apie Vakarų moters būtį ir jos teisę apsispręsti. Todėl Bagratianas praleido pro ausis jo pastabą.
– Turėčiau nugabenti savo šeimą bent į Stambulą. Bet iš mūsų atėmė pasus, o iš kaimakamo negaliu tikėtis nieko gera.
Turkas uždėjo savo lengvą ranką svečiui ant kelio.
– Rimtai tave įspėju: nekeliauk su šeima į Stambulą, net jeigu ir pasitaikytų tokia galimybė.
– Ką turi galvoje? Kodėl? Stambule turiu daug draugų visuose sluoksniuose, net ir tarp vyriausybės narių. Juk ten mūsų prekybos namų centrinė būstinė. Mano vardas gerai žinomas.
Ranka ant Gabrielio kelio pasidarė sunkesnė:
– Kaip tik todėl, kad tavo vardas ten gerai žinomas, noriu tave įspėti. Nevažiuok į sostinę net trumpam laikui.
– Dėl karo Dardaneluose?
– Ne, ne dėl to!
Agos veidas suakmenėjo. Prieš prabildamas, jis tarytum klausėsi savo vidinio balso:
– Niekas nežino, kaip toli ketina eiti vyriausybė. Bet visiškai aišku, kad pirmiausia nukentės garsūs ir dideli tavo tautos žmonės. Taip pat aišku, kad kaltinimai ir areštai prasidės kaip tik sostinėje.
– Ar kalbi norėdamas mane įspėti, ar žinai kokių nors tikrų faktų?
Agos rožinis dingo plačioje rankovėje.
– Taip, žinau tikrų faktų.
Dabar Gabrielis jau tikrai nebeištvėrė ir pašoko iš vietos:
– Ką gi mums daryti?
Kadangi svečias stovėjo, pakilo ir šeimininkas:
– Jei galiu tau patarti, grįžk į savo namus Johunoluke, ramiai ten gyvenk ir lauk! Tokiomis aplinkybėmis tau ir tavo šeimai sunku būtų rasti tinkamesnę vietą.
– Ramiai gyventi? – su pašaipa sušuko Gabrielis. – Bet juk tai tarytum įkalinimas!
Rifaatas Bereketas nusisuko į šoną lyg gindamasis nuo tokių šūksnių, drumsčiančių jo selamliko tylą.
– Neturi prarasti sveiko proto. Gaila, kad mano nuoširdūs žodžiai tave taip sujaudino. Nėra pagrindo nerimauti. Tikriausiai viskas galų gale nurims. Mūsų vilajete tikrai neatsitiks nieko bloga, nes jo vali, dėkui Dievui, yra Dželalas Bėjus. Jis nepakęs smurto. Bet kad ir kas įvyktų, tai jau slypi tikrovėje, kaip sėklos grūdelyje slypi pumpuras, žiedas ir vaisius. Dievo mintyse jau įvyko tai, kas mūsų laukia ateityje.
Susierzinęs dėl šių metaforų ir tokios abstrakčios teologijos Gabrielis vaikščiojo po kambarį, nepaisydamas etiketo reikalavimų.
– Baisiausia, kad viskas taip neapčiuopiama, kad su tuo neįmanoma kovoti.
Aga prisiartino prie susijaudinusio svečio, paėmė jį už rankos.
– Nepamiršk, o drauge, kad piktžodžiautojai iš komiteto yra tik mažuma. Mūsų tauta labai geraširdė. Nors jau ne kartą iš neapykantos buvo pralietas kraujas, bet ir jūs buvote ne mažiau kalti. Ir dar: teke – vienuolynuose – gyvena daug Dievo žmonių, kurie praktikuoja šventąjį zikrą[14 - Zikras – musulmonų vienuolių (dervišų) pamaldumo praktikos.]. Arba jie laimės, arba žus viskas. Prisipažinsiu tau, kad ir aš rengiuosi keliauti į Anatoliją ir Stambulą armėnų reikalais. Prašau tave, pasitikėk Dievu.
Mažos senuko rankos turėjo pakankamai jėgos nuraminti Gabrielį.
– Tu teisus, ir aš tavęs paklausysiu. Bus geriausia pasislėpti Johunoluke ir niekur nesirodyti, kol baigsis karas.
Aga jo vis dar neišleido.
– Pažadėk man, kad namuose apie tai su niekuo nekalbėsi. Kokia iš to nauda? Jei viskas liks kaip buvę, tu tik be reikalo išgąsdinsi žmones. Jei atsitiktų kokia nelaimė, išgąstis jiems nepagelbės. Tu mane supranti. Pasitikėk ir tylėk!
Atsisveikindamas jis primygtinai pakartojo:
– Pasitikėk ir tylėk!.. Tu daug mėnesių manęs nematysi. Nepamiršk, kad aš tuo metu stengsiuos dėl jūsų. Iš tavo tėvo patyriau daug gera. Ir štai Dievas senatvėje leidžia man už tai atsidėkoti.
Trečias skyrius
JOHUNOLUKO ĮŽYMYBĖS
Kelionė namo truko gana ilgai, nes Gabrielis Bagratianas retai kada leisdavo arkliui bėgti ristele, daugiausia arklys ėjo žingine. Gabrielis nepasuko trumpesniu keliu, o jojo toliau išilgai Oronto upės. Tik kai anapus Svedijos ir El Eskelio kubo formos namukų horizonte pasirodė jūra, raitelis atsipeikėjo iš sąstingio ir greitai pasuko į šiaurę, į slėnį, kuriame stovi armėnų kaimai. Prasidėjo ilga pavasario vakaro prieblanda, kai prijojo kelią, jei taip galima pavadinti varganą vežimų keliuką, jungiantį septynis kaimus. Johunolukas buvo maždaug viduryje. Todėl Gabrieliui teko prajoti pro pietines gyvenvietes: Vakifą, Chederbėjų ir Hadži Habibli, kol pasiekė namus, nors sugrįžti iki tamsos neįmanoma. Bet juk jis neskuba.
Šią vakaro valandą kaimai prie Musa Dago atrodė pilni gyvybės. Kaimiečiai buvo išėję prie savo namų. Šiltas sekmadienio vakaras daugelį išviliojo pabendrauti. Kūnai, akys, žodžiai ieškojo vieni kitų, norėdami labiau pajausti būties džiaugsmą, paliežuvauti apie kaimynų reikalus, padejuoti dėl sunkių laikų. Skirtingų lyčių ir amžiaus žmonės stoviniavo būreliais. Matronos žvelgė įtariai, jaunos moterys, pasipuošusios šventiniais drabužiais, atrodė ramios ir išdidžios, vaikiškai kikeno jaunos mergaitės. Skimbčiojo monetų papuošalai, žvilgėjo sveiki dantys. Gabrieliui į akis krito, kiek daug čia karinei tarnybai tinkamų vaikinų, vis dar nepašauktų. Jie juokėsi, dūko, tarytum pasaulyje nė nebūtų jokio Envero Pašos. Iš vynuogynų ir sodų kimiai skambėjo taras – armėniška gitara. Kai kurie darbštuoliai tvarkėsi darbo įrankius. Turkijoje diena ir šventadienio ramybė baigiasi atėjus tamsai. Rimti darbininkai prieš miegą norėjo dar kiek padirbėti.
Kaimus būtų galima vadinti ne turkiškais vardais, o pagal čia paplitusius amatus. Visi augina vynuoges ir vaisius. Javų beveik nesėja. Tačiau kaimai garsėja savo meistrais. Hadži Habibli – tai medžio meistrų kaimas. Iš kieto medžio ir kaulo vyrai čia drožia ne tik puikias šukas, pypkes, cigarečių kandiklius ir panašius kasdienius daiktus, bet ir kryžius, madonos ir šventųjų figūras, kurios turi paklausą net Alepe, Damaske ir Jeruzalėje. Tai ne šiurkštūs valstietiški drožiniai, juose daug savitumo, išugdyto tėviškės kalnų papėdėje. O štai Vakifas – nėrinių kaimas. Tenykščių moterų nunertos plonos staltiesės, nosinaitės rasdavo pirkėjų net iki Egipto, nors menininkės to nė nežinojo, jos su savo prekėmis keliaudavo tik iki Antiochijos turgaus ir tai tik du kartus per metus. Azirą, šilkverpių augintojų kaimą, jau minėjome. Chederbėjuje šilkas buvo verpiamas. Johunoluke ir Bitiase verčiamasi visais šiais amatais kartu. Kebusijė, šiauriausia ir nuošaliausia vietovė, buvo bičių kaimas. Kebusijės medus, taip tvirtino Bagratianas, neturi lygaus pasaulyje. Bitės renka jį iš pačios Musa Dago esmės, iš stebuklingos malonės, kuria tik šis kalnas apdovanotas tarp visų aplinkinių niūrokų aukštumų. Kodėl tik iš jo trykšta daugybė šaltinių, kurių dauguma miglotomis kaskadomis krenta į jūrą? Kodėl iš jo, o ne iš musulmonų kalnų Naulu Dago ar Džebel Akros? Tai iš tikrųjų atrodė stebuklas. Tarytum vandens dievybė neatmenamais senovės laikais įsižeidė ant dykumų sūnaus musulmono, pasitraukė iš jo nuogų, drėgmės maldaujančių viršūnių ir suteikė gausių malonių krikščionių kalnui. Gėlėmis išmargintos šlaitų pievos ir sodai, sodrios kalnų ganyklos ant banguotos kalno keteros, prie jo papėdės besiglaudžiantys vynuogynai, abrikosų ir apelsinų sodai, ąžuolai ir platanai tarpekliuose prie murmančių upelių, džiaugsmingi rododendrų, mirtų ir azalijų proveržiai paslaptingose įdubose, angelų saugoma tyla, kurioje nurimsta ir užsnūsta bandos ir piemenys – visa tai rodėsi tik vos vos paliesta pirmykštės nuodėmės pasekmių, nuo kurių sunkiai dūsauja visa likusi Mažoji Azija, slegiama niūrių, sausų uolų. Atrodė, kad dieviškoje pasaulio sąrangoje atsirado kažkoks mažytis netikslumas, kažkoks geras angelas leidosi paperkamas tėvynės meilės ir paliko Musa Dago žemėje rojaus atšvaitą, likutį, jo saldybę. Tai įvyko čia, Sirijos pakrantėje, o ne ten, Tarpupyje, į kurį Edeno sodus paprastai nukelia geografai ir Biblijos aiškintojai.
Suprantama, kad kalno teikiama palaima galėjo džiaugtis ir septyni kaimai Musa Dago papėdėje. Jų negalima nė lyginti su tomis skurdžiomis gyvenvietėmis, kurias Gabrielis matė jodamas per lygumą. Čia nėra molinių lūšnų, panašių ne į žmonių namus, o į purvo krūvas su pralaužta juoda skyle, kuriose glaudžiasi žmonės ir gyvuliai. Namai daugiausia sumūryti iš akmenų. Kiekviename keletas kambarių. Aplink nedidelės verandos, durys ir langai spindi švara. Tik keli seni nameliai pagal Rytų paprotį neturi langų į gatvę. Kur krinta ryškus Damladžko šešėlis, ten viešpatauja malonus vaizdas ir gerovė. Kur šešėlis baigiasi, prasideda dykvietės. Čia – kylančios terasos su vynuogėmis, vaisiais, šilkmedžio uogomis. Ten – lyguma su monotoniškais kukurūzų ir medvilnės laukais, tarp kurių kartais išnyra plika stepė tarytum nuogas elgetos kūnas pro skarmalus. Bet palaimą teikė ne tik kalnas. Ir po pusės šimtmečio buvo matyti gausūs senojo Avetiso Bagratiano energingos veiklos vaisiai. Šis sumanus vyras, nesusigundęs pasaulio vilionėmis, visą savo meilę atidavė mažam tėviškės žemės lopinėliui. Jo vaikaitis nustebusiu žvilgsniu stebėjo šiuos žmones, kurie jam atrodė nepaprastai gražūs. Prieš jam prieinant žmonių grupelės nutildavo, atsisukdavo į kelią ir garsiai sveikinosi:
– Bari irikun – labas vakaras!
Jam rodėsi – o gal tai buvo tik vaizduotės padarinys – kad žmonių akys akimirką nušvisdavo. Tai buvo dėkingumo kibirkštėlės, skirtos ne jam, o senajam geradariui. Moterys ir mergaitės sekė jį atidžiais žvilgsniais, nors verpstės vikriose rankose nenustodavo suktis.
Šie žmonės jam ne mažiau svetimi negu šiandien matyta turgaus minia. Ką jis turi su jais bendra, jis, vos prieš kelis mėnesius važinėdavęs po Bulonės mišką, lankęs filosofo Bergsono paskaitas, diskutavęs apie naujas knygas ir rašęs straipsnius rafinuotiems meno žurnalams? Ir vis dėlto iš šių žmonių sklido didelė ramybė. Jis pajuto savotišką tėvišką jausmą, nes suvokė tuos grėsmingus ženklus, apie kuriuos jie nieko nenujaučia. Širdį slėgė didelis rūpestis, jo vieno širdį. Kol tik bus įmanoma, jis stengsis juos apsaugoti nuo šio rūpesčio. Senasis Rifaatas Bereketas ne fantazuoja, nors savo aštrias įžvalgas dažnai dangsto rytietiška gražbylyste. Jis teisus. Reikia likti Johunoluke ir laukti. Musa Dagas yra tarytum už pasaulio ribų. Jei ir ateis audra, ji jo nepasieks.
Gabrielis pajuto didelę simpatiją savo tėvynainiams. Tegul ilgai džiaugiasi gyvenimu, rytoj, poryt…
Jis jojo toliau, į sveikinimus atsakydavo santūriu rankos mostu.
Šaltą žvaigždėtą vakarą parko alėja artinosi prie savo vilos. Tankiai suaugusių medžių skliautas gaubė jį tarytum ta maloni „abstrakti būsena“, tas „buvimas žmogumi sau“, iš kurio jį buvo išplėšusi ši diena, leidusi pajusti, koks netikras tokio saugumo jausmas. Nuovargis sustiprino šią malonią iliuziją. Jis įėjo į erdvų vestibiulį. Aukštai ant lubų pakabintas kaustyto metalo šviestuvas džiugino jį švelnia šviesa. Nesuprantamuose minties vingiuose šviestuvas jam buvo kažkaip susijęs su motina. Ne su ta pagyvenusi ponia, kuri beveidžiame Paryžiaus bute sutikdavo jį grįžtantį iš gimnazijos ir pabučiuodavo. Ne, jis prisiminė tylų švelnumą iš tų dienų, kurios jo sąmonėje buvo miglotesnės už sapnus.
– Hokud matah kez kurban.
Ar ji tikrai kažkada vakare, pasilenkusi prie vaiko lovelės, ištarė šiuos žodžius? „Noriu būti auka už tavo sielą.“
Kitas švelnus prisiminimas iš senų laikų išliko iki šiol: Dievo Motinos statulėlė su žvakute laiptų nišoje. Visa kita priklausė Avetiso jaunesniojo laikams. Sprendžiant iš to, kas matėsi vestibiulyje, tai buvo medžioklių ir karų laikai. Ant sienų kabojo trofėjai ir ginklai, tikra senovinių beduinų šautuvų su nepaprastai ilgais vamzdžiais kolekcija. Bet kad keistuolis Avetisas nebuvo vien šiurkščių pomėgių vergas, rodė čia surinkti gražūs rakandai, spintos, kilimai, žibintai, kurių jis parsigabendavo iš savo kelionių ir kuriais taip žavisi Žiuljetė.
Susimąstęs kopdamas laiptais Gabrielis beveik negirdėjo balsų gaudesio pirmajame aukšte. Žymūs Johunoluko žmonės buvo susirinkę svetainėje. Savo kambaryje jis ilgai stovėjo prie atviro lango ir nejudėdamas žvelgė į juodą Damladžko siluetą, kuris šią valandą atrodė ypač įspūdingai. Tik po dešimties minučių paskambino tarnui Misakui, kuris kartu su valdytoju Kristaforu, virėju Hovhanesu ir kitais namų darbininkais buvo jam atitekęs iš mirusio brolio.
Gabrielis nusiprausė nuo galvos iki kojų ir persirengė. Tada įėjo į Stefano kambarį. Berniukas jau buvo atsigulęs ir miegojo vaikiškai kietai, net ryški kišeninio žibintuvėlio šviesa jo nepažadino. Langai buvo praviri, lauke tyliai šiureno tankūs platanų lapai. Į šį kambarį taip pat žvelgė tamsus Musa Dago veidas. Bet dabar kalno ketera sušvito švelnia šviesa, tarytum kitoje kalno pusėje būtų ne vandens, o kažkokios nežemiškai švytinčios materijos jūra. Bagratianas atsisėdo šalia lovos. Kaip rytą sūnus stebėjo miegantį tėvą, taip dabar tėvas žvelgė į miegantį sūnų. Bet tėvui tai leistina.
Stefano kakta, tiksli tėvo kaktos kopija, švytėjo tarsi permatoma. Po ja – užmerktų akių šešėliai lyg du vėjo atnešti lapeliai. Net dabar, kai berniukas miegojo, galėjai matyti, kokios didelės jo akys. Siaurą nosį berniukas buvo paveldėjęs ne iš tėvo, tai Žiuljetės bruožas. Stefanas alsavo greitai. Už miego sienos slypėjo audringas gyvenimas. Sugniaužtus kumščius jis tvirtai spaudė prie krūtinės lyg tempdamas vadžias, kad nepasibaidytų šuoliais lekiantys sapnų pavidalai.
Sūnaus miegas pasidarė neramus. Tėvas sėdėjo nejudėdamas. Jis nenuleisdamas akių žvelgė į sūnų. Ar jis bijo dėl Stefano? Ar nori atkurti vienybę, dievišką darną? Nežinia, jokios mintys neateina į galvą. Pagaliau Gabrielis atsistojo negalėdamas užgniaužti atodūsio, jis jautėsi tarytum sugniuždytas. Apgraibomis žengdamas iš kambario užkliudė stalą. Nakties aidas sustiprino negarsų bildesį. Gabrielis sustojo, bijodamas pažadinti sūnų. Iš tamsos pasigirdo mieguistas berniuko balsas:
– Kas čia?.. Tėte… tu…
Vaiko kvėpavimas netrukus tapo lygus. Gabrielis, paskubomis išjungęs žibintuvėlį, po valandėlės vėl jį įžiebė, ranka pridengdamas menką švieselę. Šviesa krito ant stalo, kur gulėjo keli braižymo lapai. Tik pamanyk! Stefanas jau buvo pradėjęs darbą ir neįgudusia ranka nubraižęs Musa Dago žemėlapio apmatus. Linijos daug kartų taisytos raudonu Avakiano pieštuku. Bagratianas jau buvo ir pamiršęs, kad šį rytą sutikęs berniuką davė jam šią užduotį. Jis pajuto karštą vaiko uolumą, vaiko, kuris nori su juo suartėti, jį įtikinti. Subraukytas brėžinys atrodė kaip jų vienybės liudijimas.
Prieš didžiąją svetainę Bagratianų viloje buvo didelis kambarys, kuris jungėsi su vestibiuliu. Tai buvo gana tuščias pereinamasis kambarys. Senasis Avetisas savo rezidenciją statė galvodamas apie gausius palikuonis, todėl ir vienišas keistuolis, ir pagaliau negausi Gabrielio šeima naudojosi tik dalimi patalpų. Tuščiame pereinamajame kambaryje degė prigesinta žibalinė lempa. Gabrielis akimirką sustojo ir įsiklausė į svetainės balsus. Girdėjo Žiuljetės juoką. Vadinasi, kaimiečių armėnų susižavėjimas jai buvo malonus. Ką gi, tai pažanga.
Kaip tik tuo metu atsidarė durys ir pasirodė senasis gydytojas Petrosas Altuni. Jis jau rengėsi išeiti. Užsidegė savo žibinto žvakę, pasiėmė odinį krepšį, paliktą ant kėdės. Šeimininką Altuni pastebėjo tik tada, kai tas tyliai šūktelėjo:
– Hairik Petros! Tėtuši Petrosai!
Gydytojas krūptelėjo. Tai buvo liesas, neaukštas vyras pasišiaušusia žila barzda, vienas iš tų armėnų, kurie, priešingai negu jaunesnioji karta, regis, neša ant savo palinkusių pečių visas persekiojamos genties negandas. Avetiso Bagratiano globojamas jis jaunystėje už geradario lėšas studijavo mediciną Vienoje ir pamatė nemažai pasaulio. Anais laikais Johunoluko geradaris puoselėjo daug gražių vilčių ir net ketino pastatyti nedidelę ligoninę. Bet jam pavyko tik įdarbinti Altuni apskrities gydytoju. Turint galvoje ano meto sąlygas, tai irgi buvo nemažai. Iš visų čia dar gyvenančių žmonių senąjį gydytoją, senąjį hekimą, Gabrielis pažinojo ilgiausiai, jis padėjo Gabrieliui ateiti į šį pasaulį. Gydytojui jis jautė švelnią pagarbą, tai irgi vaikystės jausmų palikimas. Daktaras Altuni vilkosi apsiaustą iš nepermirkstančios vilnos. Regis, apsiaustą jis išsaugojo dar iš Vienos universiteto laikų.
– Negalėjau tavęs ilgiau laukti, mano vaike… Na, kokios naujienos apskrityje?
Gabrielis pažvelgė į jo raukšlėtą veidą. Viskas šio žmogaus aštru, kampuota – judesiai, balsas, net griežtumas, kartais pasigirstantis žodžiuose. Jis buvo sunykęs, ir išorė, ir vidus pažymėti nuovargio. Kelias iš Johunoluko iki medžio drožėjų kaimo arba į kitą pusę, į bitininkų kaimą, atrodydavo velniškai ilgas, kai kelis kartus per savaitę tekdavo joti ant kietos asiliuko nugaros. Gabrielis atpažino jo neatskiriamą odinį krepšį, kuriame šalia pleistro žaizdoms, termometro, keleto chirurginių įrankių ir vokiško gydytojo žinyno, leisto 1875 metais, gulėjo ir prieštvaninės akušerinės žnyplės. Matydamas prieš akis šį medicininį krepšį Gabrielis susitvardė ir nieko nepasakė apie tai, ką patyrė Antiochijoje.
– Nieko naujo, – nerūpestingu balsu tarė jis.
Altuni prisirišo žibintą prie diržo ir susijuosė.
– Mažiausiai septynis kartus per gyvenimą turėjau maldauti, kad man išduotų naują pasą. Jie atima pasus, kad galėtų surinkti mokestį, kurį turi mokėti kiekvieną kartą gaudamas naują. Žinomas dalykas. Bet iš manęs jie daugiau nieko negaus. Šiame pasaulyje man jau nebeprireiks naujo paso… O ir anksčiau jis man nelabai buvo reikalingas. Juk keturiasdešimt metų niekur nebuvau išvykęs.
Bagratianas pasuko galvą į duris.
– Kas mes per tauta, kad viską kenčiame tylėdami?
– Kenčiame? – Gydytojas patylėjo lyg sverdamas šį žodį. – Jūs, jaunimas, nežinote, ką reiškia kentėti.
Bet Gabrielis tik pakartojo klausimą:
– Kas mes per tauta?
– Tu, mielas vaike, praleidai gyvenimą Europoje. Ir aš būčiau galėjęs, jei tik anuomet būčiau likęs Vienoje! Mano nelaimė, kad nepasilikau. Gal ir iš manęs būtų išėję kas nors dora. Bet, matai, tavo senelis buvo toks pat keistuolis kaip ir tavo brolis, nieko nenorėjo žinoti apie pasaulį už šios vietovės ribų. Turėjau raštu pasižadėti, kad grįšiu čionai. Tai mane ir sugniuždė. Būtų buvę geriau, jei jis manęs niekur nebūtų siuntęs…
– Juk negali visą laiką gyventi kaip svetimas tarp svetimų.
Paryžietis Gabrielis nustebo dėl savo žodžių. Altuni kimiu balsu nusijuokė:
– O čia? Ar čia galima gyventi? Čia mūsų visą laiką tyko nežinia! Tu savo svajonėse, matyt, į viską žiūri kitaip.
Bagratianas staiga pagalvojo, kad reikia kažkaip ruoštis. Altuni padėjo krepšį ant kėdės.
– Po galais! Ką gi mudu čia kalbame? Tu šiandien trauki iš manęs visas tas senas istorijas. Aš medikas, niekada labai tvirtai netikėjau Dievą. Ir vis dėlto anksčiau labai dažnai ginčydavausi su Dievu. Gali būti rusas, gali būti turkas, hotentotas ar dar Dievas žino kas, bet būti armėnu negalima, būti armėnu yra neįmanomas dalykas…
Jis staigiu judesiu atatupstas pasitraukė nuo bedugnės, prie kurios krašto buvo atsidūręs:
– Gana! Pamirškime visa tai! Aš gydytojas. Visa kita – ne mano reikalas. Ką tik mane iš šios malonios draugijos pašaukė pas gimdančią moterį. Matai, visą laiką gimsta armėnų vaikai. Argi tai ne beprotybė?
Jis piktai stvėrė krepšį. Netikėtas pokalbis apie gyvybiškai svarbius dalykus, regis, jį sujaudino.
– O tu? Ko tau čia reikia? Turi nuostabią žmoną, gražų sūnų, jokių rūpesčių, esi labai turtingas žmogus. Ko tau čia reikia? Gyvenk savo gyvenimą! Nesirūpink neįmanomais dalykais! Kai turkai kariauja, jie palieka mus ramybėje, mes tai jau patyrėme. O po karo grįši į Paryžių, pamirši ir mus, ir Musa Dagą.
Gabrielis Bagratianas nusišypsojo lyg klausdamas nerimtai:
– O jei jie nepaliks mūsų ramybėje, tėtuši?
Gabrielis akimirką nepastebimas stovėjo didžiosios svetainės duryse. Buvo susirinkę apie dešimt – dvylika žmonių. Prie nedidelio stalelio tylėdamos sėdėjo trys pagyvenusios moterys, prie kurių, turbūt Žiuljetės nurodymu, buvo prisėdęs ir studentas Avakianas. Bet jis nelabai stengėsi palaikyti pokalbį. Viena iš šių matronų, gydytojo žmona, taip pat priminė Gabrieliui jo vaikystės dienas. Mairik Antaram – močiutė Antaram, taip jis ją vadino. Ji vilkėjo juoda šilkine suknele. Tiesiai į viršų sušukuoti plaukai dar nebuvo smarkiai pražilę. Kaulėtas veidas atrodė kupinas ryžto. Ji nekalbėjo, sėdėjo ramiai, atidžiai stebėjo čia susirinkusius žmones. To negalima buvo pasakyti apie jos kaimynes, pastoriaus Harutiuno Nochudiano žmoną iš Bitiaso ir kaimo seniūno, Johunoluko muchtaro Tovmaso Kebusiano žmoną. Buvo matyti, kad jos įsitempusios, nesijaučia laisvai, nors apsivilkusios visų gražiausius drabužius iš savo garderobo, kad nebūtų gėda prieš prancūzę.
Sunkiausia buvo poniai Kebusian; nors ji kadaise mokėsi pas amerikiečių misionierius, prancūziškai nesuprato nė žodžio.
Ji žvelgė į ryškiai šviečiančias žvakes, į kandeliabrus, pritaisytus prie sienų. Ak, poniai Bagratian nereikia taupyti. Ir kur ji gauna tokių storų vaškinių žvakių? Tikriausiai iš Alepo, o gal net iš Stambulo. Nors muchtaras Kebusianas yra turtingiausias šių vietų ūkininkas, jo namuose, be žibalinių lempų, deginamos tik parafino arba lajaus žvakės. O čia prie fortepijono aukštose žvakidėse dega dvi spalvotos vaško žvakės tarytum bažnyčioje. Ar tai ne per didelė prabanga?
To paties klausė save ir pastoriaus žmona, jausdama, kad jos savigarba smarkiai kenčia. Tačiau jos garbei reikia pripažinti, kad jausmuose nebuvo nei pavydo, nei įtarumo. Pastorienė sėdėjo susidėjusi rankas ant kelių, jausdama sąžinės priekaištus, juk pakviesta į tokį vakarą nepasiimsi rankdarbio, kurio šiaip nepaleisdavo iš rankų. Pastoriaus ir muchtaro žmonos sekė akimis savo pagyvenusius vyrus ir negalėjo atsistebėti jų uolumu.
Iš tikrųjų, ir liesas pastorius, ir apkūnus muchtaras elgėsi labai neįprastai. Juodu prisijungė prie būrelio vyrų, kurie buvo apstoję Žiuljetę. (Ji aiškino svečiams apie kai kurias senienas, Gabrielio atrastas ir išdėliotas šiame kambaryje.) Abu solidūs ponai savo žmonoms buvo atsukę nugaras, tikriau, savo senovinių aptemptų surdutų nugaras. Ypač pastorius Nochudianas buvo pasirengęs nertis iš kailio, kad tik tučtuojau įvykdytų kokį nors Žiuljetės nurodymą, tačiau nurodymų nebuvo. Tiesa, pastorius stovėjo kiek atokiau nuo Žiuljetės, kadangi jį nustūmė jaunesni. Tarp jų išsiskyrė du mokytojai. Hapetas Šatachianas kadaise keletą savaičių praleido Lozanoje. Nuo tada jam atrodė, kad jo prancūziška tartis tiesiog be priekaištų. Taigi nenorėjo praleisti puikios progos pademonstruoti savo sugebėjimų. Kitas mokytojas buvo Hrantas Voskanianas. Neaukštas, juodais plaukais, dengiančiais kone visą kaktą. Priešingai nei jo kolega Šatachianas, kuris virtuoziškai tarškėjo, Voskanianas atrodė susimąstęs ir atkakliai tylėjo. Ši jo tyla liudijo tokį pasipūtimą, kad atrodė, jog mokytojas gali sprogti. Regis, jis norėjo aiškiai parodyti, kas yra įžūlus paviršutiniškumas, o kas tikroji vertybė. Tačiau iškalbingas Voskaniano tylėjimas, regis, nė kiek netrikdė Šatachiano. Kai Gabrielis įėjo į svetainę, išgirdo garsiai postringaujantį Šatachianą, kuris didžiavosi savo nepriekaištinga tarsena:
– Ak, ponia, mes esame tokie dėkingi jums, atnešusiai kultūros spindulį į mūsų dykumas!
Žiuljetei šiandien teko iškovoti nemažą vidinę kovą. Ji nutarė pasitikti savo naujuosius žemiečius su puošnia suknele. Iki šiol tokiomis progomis rengdavosi paprastai ir kukliai, jai atrodė neverta ir nereikalinga puikuotis prieš šiuos „nieko neišmanančius puslaukinius“. Bet jau paskutinįjį kartą pastebėjo, kad žavesys, kuris daro įspūdį svečiams, tarytum veikia ir ją. Taigi neatsispyrė pagundai ir išsitraukė savo geriausią vakarinę suknelę. („Ak, juk tai pernykščio pavasario modelis, namuose nedrįsčiau su ja net pasirodyti.“) Kiek padvejojusi ji užsikabino ir papuošalus, juk jie taip dera prie puošnaus drabužio. Jos apgalvotas sprendimas, kurio iš pradžių kiek gėdijosi, padarė tokį poveikį, kad ji tik stebėjosi. Būti gražia moterimi tarp kitų gražių moterų yra puikus jausmas, bet jis džiugina neilgai. Juk aname tolimame Vakarų pasaulyje, pasivaikščiojimuose, teatro salėse, restoranuose, būni tik viena iš daugelio, tarytum graži statistė didžiuliame chore. O čia tu tampi nepasiekiamu stebuklingu paveikslu šiai svetimai tikinčiųjų bendruomenei, žavinga šventenybe nedrąsiems didžiaakiams armėnams, vienintele auksaplauke ponia. Tai ne kasdienis likimas, tai išgyvenimas, nuo kurio jaunatviškai parausta skruostai, įkaista lūpos, suspindi akys.
Gabrielis pamatė žmoną apsuptą kuklių, jos švytėjimo akinamų žmonių. Jie net nedrįso bandyti jai prilygti. Pamatė, kad jos skruostai įraudę, lūpos dega kaip tada, kai jai buvo vos dvidešimt. Kai Žiuljetė sujudėdavo, jis matė, jog ji žengia tuo „kibirkščiuojančiu žingsniu“, kaip jis kažkada jį pavadino. Atrodo, Žiuljetė čia, Johunoluke, atrado kelią į paprastų jo tautiečių širdis, nors Europoje nemėgdavo bendrauti net su geriausiais ir mokyčiausiais armėnais. Keista. Kai Beirute juos užklupo pasaulio įvykiai, kai nebeliko galimybės grįžti namo, Gabrielis baiminosi, jog Žiuljetė eis iš proto ilgėdamasi tėvynės. Prancūzija kariauja sunkiausią savo istorijoje karą. Europos laikraščiai į šį užkampį neužklysta. Jie nieko nežino, jie visiškai atkirsti nuo pasaulio. Iki šiol ilgais aplinkkeliais juos pasiekė vienintelis laiškas, rašytas lapkričio mėnesį. Žiuljetės motinos. Dar laimė, kad nereikia jaudintis dėl jos brolių. Su dviem seserimis jos santykiai gana šalti. Vedybos su svetimšaliu atitolino ją nuo šeimos. Šiaip ar taip, jos dabartinė ramybė, galbūt net lengvabūdiškumas Gabrieliui buvo visai netikėtas. Ji gyvena šia akimirka. Retai kada prisimena tėvynę. Keturioliktais jų santuokos metais, regis, įvyko tai, ko niekas nesitikėjo. Čia, Johunoluko viloje. Žiuljetė įžengė į Gabrielio pasaulį. Ar šį vakarą išnyko buvusi įtampa, kuri juos ir jungė, ir skyrė?
Iš tikrųjų, jos apkabintas, jis pajuto joje kažką nauja:
– Pagaliau, mielasis! Aš taip jaudinausi.
Su beveik perdėtu rūpestingumu ji liepė paduoti Gabrieliui valgyti ir atsigerti. Bet Gabrieliui nebuvo kada valgyti. Aplink grūdosi žmonės, klausinėdami, ką jis patyrė Antiochijoje. Muchtaras Kebusianas smarkiai palenkė galvą, kad nepraleistų nė žodžio. Jis buvo truputį žvairas, todėl veide dar labiau ryškėjo valstietiškas nepatiklumas ir nuogąstavimai. Nereikia manyti, kad turkų valdžios įsikišimas šį rytą jų niekaip nepaveikė, nepaliko širdyse jokių pėdsakų. Vien tai, kad valdžia pasirinko kaip tik sekmadienį, laiką prieš iškilmingąsias mišias, galima palaikyti piktu kėslu ir priešiškumo ženklu. Tiesa, kruvini 1896 ir 1909 metų įvykiai beveik nepasiekė Musa Dago gyvenviečių. Tokie žmonės kaip Kebusianas ir mažasis Bitiaso pastorius turėjo labai jautrią klausą ir suklusdavo vos išgirdę įtartiną balsą. Ši diena sukėlė jiems nemažą rūpestį. Tik vakaras ir Žiuljetės žavesys leido laikinai pamiršti sudrumstą ramybę. Bet kai Bagratianas, prisimindamas savo pažadą, pakartojo tai, ką kalbėjo apskrities seniūnas, esą tai tik visiems privalomas įsakymas, susijęs su karo situacija, visi – Nochudianas, Kebusianas ir mokytojai – pareiškė jau seniai žinoję, ką reiškia ši mįslė. Iš visų jų sklido šviesus optimizmas. Ypač didelis entuziastas buvo mokytojas Šatachianas. Jis iškėlė galvą ir aistringais žodžiais kreipdamasis į ponią Bagratian pareiškė, kad viduramžiai baigiasi. Civilizacijos saulė patekėsianti ir virš Turkijos. Karas esąs tarytum kruvina aušra. Šiaip ar taip, priespaudai, žiaurumams ir žudynėms ateinąs galas. Pažangos pasaulis nebepakęsiąs panašių dalykų. Turkų vyriausybę kontroliuoja jos sąjungininkai. Šatachianas su lūkesčiu akyse žvelgė į Žiuljetę. Argi ne puikia prancūzų kalba jis skelbia pažangos triumfą? Visi susirinkusieji, kurie jį suprato, regis, pritarė jo požiūriui. Tik tylenis mokytojas Voskanianas niekinamai sušnypštė. Bet jis tai darė kiekvieną kartą, kai jo kolega Šatachianas leisdavosi gražbyliauti. Tuo metu pasigirdo dar vienas balsas:
