скачать книгу бесплатно
Jis linktelejo. Man pavyko suvokti, kad mano pasaulyje praeina mazdaug tiek laiko, kiek a? praleidziu kitame. O dabar turetu temti. Reanimatologas i mano klausima neatsake, kazkaip nenaturaliai ramiai pradejo kalbeti apie ka kita:
– ?i karta beveik a?tuonios valandos. Jusu kraujospudis ir ?irdies susitraukimu daznis sumazes, bet nieko kriti?ko. Visi?kai nereaguoja i dirgiklius. Nera reakcijos i vaista. Tu tiesiog i?eik ir gri?i.
– A? zinau. Ar taip nerimauji, nes nerandi priezasties?
Jis staiga atsistojo, paliko mano lova ir sustingo prie?ais langa. Pakeliui pastebejau, kad lova, ant kurios anksciau miegojo moteris, dabar tu?cia. Dmitrijus Aleksandrovicius kalbejo lygiu tonu:
– Ar a? nerimauju? Ne, Olga. Turiu darba, kuriame laikui begant nustoji jaudintis.
– Tai kodel tu cia, nes tavo pamaina jau seniai baigesi?
Atrode, kad jis manes negirdi:
«Mes visada pasiruo?e, kad slaugytoja atbegtu ar paskambintu… pasakykite kazka pana?aus i: „Pacientas i? trecio mire.“ Arba „Pacientas nuo antrojo inksto sugedo.“ Arba: „Ei, Dim, padareme viska, ka galejome“. ?ianakt, bet mes ji praradome.» Ar supranti, Olga?
«Ne», – pajutau jo zodziu svori ir i? tikruju bandziau tai suprasti.
– Ir a? pasiruo?es. Prie?ingu atveju a? tiesiog negalejau to pakesti. A? pasiruo?es, kad man kas nors paskambins ir pasakys: «Padareme viska, ka galejome, bet…“. Neverkciau, neiciau i laidotuves ir po poros menesiu pamir?ciau varda. Ar zinote, kodel gydytojas, kalbedamas su ?eima, neuzmezga akiu kontakto? Taigi jie nepastebes, kad paciento mirtis ju tikrai nesunaikina. Jis jau galvoja apie kita ligoni, taciau yra priverstas kelias minutes stoveti koridoriuje su ?eima ir daryti viska, kad jie nematytu jo akiu.
Tokie prisipazinimai nera aprei?kimai. Jei visas intensyviosios terapijos skyriaus personalas kiekviena netekti patirtu taip, lyg tai butu savo paties, jie greitai i?protetu kaip visuma. Tai tiesiog aprei?kimas, kai suzinosite, kad jie neleidzia kiekvienai tragedijai nugrimzti i savo siela, ir kuo ramiau del to bus, tuo geriau jiems ir kitiems pacientams. Ne aprei?kimas, bet tokie prisipazinimai niekada garsiai nei?girsta. Mazai ka supratau apie medicina, bet atrode, kad tai pagrindinis medicinos etikos desnis.
– Kodel tu man tai sakai, Dmitrijus Aleksandroviciau?
Jis neatsisuko. Jis toliau ziurejo pro langa:
– Nes yra didelis skirtumas tarp to, kad a? nesu dievas – negaliu visu i?gelbeti, ir to, kad a? visi?kai nieko nepadariau. Laikui begant priprantama prie pirmosios. Su antraja sutinku pirma karta. A? nieko negaliu padaryti uz tave, Olga.
A? tylejau. Jis geras gydytojas – negali susitaikyti su savo impotencija. Bet kaip mes galime palengvinti jo na?ta? Jis netiki mano pasakomis. Nes jie skamba kaip pasakos.
– Negaliu taves skirti terapijos ar i?ra?yti. Trys komos per dvi dienas… Susitariau su diagnostikos centro specialistais – poryt dar karta patikrins. Bet esu beveik tikras, kad ir jie nieko neras. Jus sergate, Olga, bet tikslios versijos neliko. Ir nesu tikras, kad rytoj ar poryt esu pasiruo?es i?girsti: «Mes padareme viska, ka galejome…“, nes iki tos dienos, kai mirsiu, prisiminsiu, kad nieko nedareme.
Sukapoti. Tikrai geras specialistas, pasiruo?es gelbeti ligonius su kiekvienam gydytojui budingu cinizmu. Jis zino, kaip pralaimeti, bet niekada anksciau taip nepasimete, nezinodamas, kas vyksta. Atsisedau ir kalbejau itikinamiau – ?i situacija turi buti pa?alinta:
– Dmitrijus Aleksandrovicius! Ar galiu i?gerti kavos?
Jis atsisuko ir nustebes pazvelge i mane:
– Zinoma ne.
– Gaila! Bet po savaites vel paklausiu. Ir zinai, kada nors a? pagaliau pabussiu, pazadu tau. Bet iki tol jus turesite rupintis mano kunu, kol jis bus paliktas be prieziuros.
Jis pavarges nusi?ypsojo, tada nuejo miegoti ir galvojo:
– Man patinka tavo poziuris. Bandysiu susitarti del susitikimo su artimaisiais. Taip pat papra?ykite draugo atne?ti jums asmeniniu daiktu. Nedaug zmoniu, kurie yra intensyviosios terapijos skyriuje, gali zaisti vaizdo zaidimus ar skaityti knygas, bet mes padarysime jums i?imti.
– Gimines? – susijaudinau. – Jei Kostjai tektu jiems paskambinti, vargu ar jis tai padare…
Dmitrijus Aleksandrovicius nukrito ant kedes ir dabar kalbejo lengviau:
– Tada pasakyk pats.
– Apie ka? Kad i? Tomsko cia buriais lektu ir po langais kiaura para kauktu? Nenoriu. Ir a? neketinu mirti, todel nematau jokios priezasties jiems trukdyti.
Jis pasilenke ir pazvelge man i veida:
– Pasmerktas, bet dabar vel atrodai visi?kai sveikas! Kad tai imanoma?
– Tai del miego trukumo, Dmitrijus Aleksandroviciau! – mirktelejau.
Jis abejotinai nusi?ypsojo atsakydamas:
– Tarkim. Bet a? galiu apgauti tavo Kostja.
– Parodyk jai, – maloniai leidau. – Turiu duoti draugui keleta nurodymu. Leisk jam padengti mano nebuvima, kol a? cia megaujuosi su tavimi.
Dabar gydytoja net juokesi sutrikusi. Kad ir kaip butu, atmosfera i?sklaidyti man tikrai pavyko. Ir Tayishka i?kart nudziugino:
– Koks jis, oi, koks jis! – Pajutau, kad ji dreba. – Paklausk, ar jis turi nuotaka, ar legalia zmona!
– A? apie tai neklausysiu! – nusijuokiau viduje. – Ir nesielk kaip paskutine kurtizane!
Ji buvo sutrikusi ir sumurmejo kazka nesuprantamo. Taciau turime pripazinti jos skoni: Dmitrijus Aleksandrovicius i? tikruju sukrete ir mane. O kitas jo klausimas dar labiau pakele nuotaika:
– Ar tai Kostja tavo draugas?
– Kodel domites, pone reanimatologe? – Nebegalejau sulaikyti ironijos.
«Nebutu skaudu zinoti», – pasidave flirtui. «Kuo daugiau priezasciu zmogus turi gyventi, tuo didesnes jo galimybes».
– Tik todel? Ech! Ir a? labai laukiau, kada uzsiregistruosiu kaip megstamiausia, kad gauciau privilegijas!
– Ar noretum kavos? – i? karto suprato.
– Neturiu jegu daryti tai, ko noriu!
– Tai uzdrausta. Esu cia tam, kad tave i?gydyciau, o ne nuzudyciau.
– Ar reanimatologai tokie pikti?
– Priminsiu tau atne?ti pusrycius… jau vakariene. Ar nori i tualeta?
Pokalbis pasisuko neromanti?ka linkme. A? susiraukau:
– Galiu eiti pats!
Jis ilgai maste, tada linktelejo:
– Gerai. Bet tik su slaugytoja. Pabandykite dabar atsistoti.
A? ne tik pabandziau, bet ir su?okau jam ne itin eroti?ka lambada. Dmitrijus Aleksandrovicius buvo priverstas pripazinti, kad a? gana pajegus patekti i tualeta, nors ir priziurimas slaugytojos. I? kambario jis i?ejo visi?kai kitokios nuotaikos nei neseniai.
Kol a? su malonumu valgiau tro?kintus kopustus ir bulviu ko?e i? plastikinio indo, Tayishka aimanavo:
– Linkiu tau ir man likti cia! Tie, kurie ten yra, yra tikra nelaime, bet tie, kurie cia, yra tokie nekromantai! Beje, Olya, papra?yk jo pagalbos! Gal jis zino, kaip sutalpinti tave ir mane? Nors ne, neklausk! Ir tada staiga jis mane ten atsius ir a? ten pasiklysiu be taves…
Kramciau kopusta ir neatsakiau. Naivus vis dar nesuvoke, kad vietiniai nekromantai niekada nepatikes musu istorija. Ir jei a? reikalauju, jie nukreips mane i visi?kai skirtingus nekromantus – ir jie gali buti ne tokie draugi?ki. Paskutinis dalykas, kurio noreciau, kad Dmitrijus Aleksandrovicius manytu, kad esu i?protejes.
* * *
Paai?kejo, kad intensyvi terapija – ne pati geriausia vieta bendrauti. Pacientai, net ir tie, kurie yra samoningi, yra susitelke i savo problemas. Cia galite tiesiogine prasme suskaiciuoti vaik?tynes ant pir?tu… jei turite tik viena pir?ta. Medicinos personalas taip pat visada uzimtas. Slaugytojos dar noriai atrezia kelias frazes, bet nespeja sedeti ?alia manes ilgiau nei penkias minutes, o gydytojai cia kaip robotai. Atrodo, tik komandos «i operacine», «pasitikrinkite kraujospudi», «registruokis i kardiologija» arba «kodel vis dar nera laboratorijos? Ar turiu paciam begti i laboratorija ir maldauti juos ant keliu, kad ?iek tiek paskubetu?!”… Ir vos tik nutyla, jie pasitraukia i savo slapta kambari ir, esu tikras, akimirksniu parvirsta. uzmigti Kaip kitaip jie apmokestinami?
Dmitrijus Aleksandrovicius i? tikruju grizo namo… neuzteko pykcio prie? ji. ?iandienine reanimatologe, moteris, tokia pat griezta kaip ir kiti gydytojai, uzdave man lygiai tokius pacius klausimus, o paskui tik linktelejo galva, taip pat tikedamasi nuodugnesnes diagnozes. Man pasidare nuobodu. Kazkaip telefonu ikalbinau Kostja, kad rytoj man atne?tu ne?iojamaji kompiuteri ir pora knygu. Jis mane kankino taip ilgai, kad visoje savo ?loveje prisiminiau, kodel su juo i?siskyriau. Jis greitai pamir?o palengvejima, kuri jaute greitosios pagalbos automobilyje, kai paai?kejo, kad a? gyvas! Taciau nieko negalima padaryti – per nekromantines peripetijas Kostja pasirode esas vienintelis mano ry?ys su i?oriniu pasauliu. Jis tures mane pasitikti pusiaukeleje. Ir man teks pakesti jo nuoboduli.
Del to pagaliau pasidaviau norui pamiegoti vakare. Mes su Tayishka tai aptareme tarpusavyje. Atrode, kad nekromantas ?iandien suteike man laisve pailseti, o tai rei?ke, kad galime tureti paskutine galimybe pazvelgti i niuru dvara.
Kaip neiprasta pabusti vienam ir ne?aukti entuziastingu ?uksniu del dar vieno prisikelimo! Atsimerkiau: kambarys buvo tu?cias, o aplink tamsa. Mano itarimai, kad laikas musu pasauliuose visi?kai sutapo, pasitvirtino. Pasak Maskvos, cia turetu buti apie dvylika, taciau vargu ar kas nors i? ciabuviu tai itaria. Su Taishka pagalba man pavyko susidoroti su aliejine lempa – ji kvepejo nemalonu ir nedave daug ?viesos, bet bandziau prisitaikyti. Pirmiausia apsidairiau po kambari: nieko naujo. Tada ji tyliai atidare duris ir pasinere i koridoriu.
Mirtina tyla. Kiekvienas zingsnis ?iame vakuume girdimas ne kaip nereik?mingas o?imas, o kaip vienintelis garsas. A? pa?iurpau. Gal reanimacijoje nebuvo taip nuobodu… Bet man reikejo informacijos ir miego. Ir nesvarbu, kad i? pilno miego gaunu tik pati panirimo procesa. Nepakeiciama Tai?ka sugeba mus abu atpalaiduoti.
Letai pajudejau ap?viestu koridoriumi, ziuredama i lempa. Kas zino, kas manes laukia uz kito kampo? Ir cia buvo daug posukiu. O begaliniame labirinte pakeliui nesutikau ne vienos sielos, del ko supykau. Gal jauciausi blogai! Arba tau reikejo skubiai nusiprausti, o ?iame didziuliame karste buvo visi?ka dezertyracija. Bet man net i galva neatejo mintis kam nors paskambinti. Ji reke tik i? dziaugsmo, kai uz kito kampo pasirode pazistama jauki svetaine. Dar daugiau, ir jus turite tiketi labirinto magija, kuria megsta rodyti filmai apie psichines ligas.
Laukines durys nebuvo uzrakintos. Kai i?ejau, jis sucype, bet dabar nejauciau jokios baimes. Galu gale nebuvo paskelbta taisykle, kuria galeciau pazeisti. Lauke tamsu ir ?iek tiek vesu. Ji pakele lempa auk?ciau ir apsidaire: priekyje – obelu sodas, uz jo – auk?ta tvora. Ir nematyti ne vieno zmogaus… tiksliau, jokios prisikelusios darbo leles. Dar zengiau kelis zingsnius ir sustojau – neisivaizdavau, kur einu toliau.
– Tu nepabegsi.
A? kruptelejau, bet laikiausi ir neatsigreziau.
– Zinau, pone Sciacca. Elrikas prisieke mane.
Buvo trumpa pauze, po kurios balsas kiek priartejo:
– Jis talentingas magas. Bet esme ne priesaikoje – aplink visa perimetra yra nepramu?ama apsauga. Niekas negali cia nei ieiti, nei i?eiti, nebent a? to noriu.
– Nenuostabu. O sargybiniai prie vartu diena veikiau kaip svita, ar ne?
– Tai tiesa. kodel tu neziuri i mane
Klausimas nebuvo toks paprastas. Kazkoks nesusipratimas del nekromanto motyvu gasdino, bet dabar jau nebedrebejau i? baimes. Arba man tiesiog patiko girdeti jo balsa – malonu ir per daug pana?u i man patikusio zmogaus balsa. Taciau vos tik atsisuksite, ?is jausmas i?sisklaidys. Ir tada ateis laikas siaubui ir baimei, o ne testi pokalbi. Todel nekantriai laukiau – kur balta, beveik pilnatis vir? auk?tos tvoros.
– Kam tau manes reikia, pone? – Nelaukdama atsakymo ji vel paklause: «Kodel manes laukete? Jei viska teisingai supratau, nuo vaikystes zinojai, kad atsidursiu ?iuose namuose. Taigi jie liepe Elricui padeti savo pusbroliui. Tarsi jie butu tiksliai numate ?ia akimirka.
– Kodel tu neziuri i mane, Tayishka?
– Jus nenorite atsakyti, ar a? uzduodu neteisingus klausimus?
Vel tyla, kurioje sugebejau pajusti priblo?kiancia mirties tyla. Bet a? zinojau, kad jis stovi – trim zingsniais uz manes. Ir a? tikrai tikejausi paai?kinimo. Uzmerkiau akis, kai jis prabilo – neitiketinas visi?ko panirimo i jo balsa jausmas:
– Ateities negalima tiksliai pamatyti. Labai retai pasitaiko momentu, kai pavyksta pagauti bendras trajektorijas – ai?kias ar neai?kias. Ir taip, kai pirma karta sutikau tave, pamaciau viena i? tu trajektoriju. Ir kaip matote, a? neklydau.
Susidomejimas priverte atmerkti akis, bet neskubejau apsisukti:
– Ar galite placiau paai?kinti, pone Sciacca? Tai ne tik smalsumo reikalas… tai gebejimas prisitaikyti prie bet kokiu zaidimo taisykliu, bet tam jis turi suprasti taisykles.
– Tu visai ne toks, koks turejai buti. I? viso.
Jis tai kartojo daznai, o tai greiciausiai rode tam tikra ypatinga ?io punkto reik?me. A? nusi?ypsojau:
– Prisimenu jus, pone Sciacca, nors buvau labai jaunas. Ir galiu pasakyti, kad nuo to laiko jus taip pat labai pasikeitete. Tik akys ir balsas liko nepakite.
– Akys ir balsas? – negalejo pasakyti, ar nustebo. Tonas vis dar buvo tas pats. – Gerai, a? kai ka paai?kinsiu. Mazdaug ta pacia trajektorija jis mate mir?tancioje merginoje. Tau buvo lemta mirti jaunam. O likimui lemta grizti su ypatingomis ziniomis. Butent ?iu ziniu man reikia i? jusu. Ir todel tave tada i?gelbejau ir ilgam palikau, nes visi?ko supratimo i? dveju metuku vaiko nesitikejosi. Taigi jis leido tau gyventi dvide?imt metu ir vel mirti. Ir del tos pacios priezasties a? taves nepazadinau. Turejo buti klaida, todel nieko nepadariau, kad padeciau tiems, kurie jus prikele. Jei pats buciau tave sugrazines, nebuciau padares ne vienos klaidos. Ir ji turejo tai leisti. Ar zinote, ka a? turiu galvoje?
Tiesa sakant, mane apeme ?altkretis. Kaip netiketi ateities prognozemis? Tai buvo tarsi filmo ziurejimas atsukimo rezimu: jis zinojo kelis kadrus ir pabaiga, bet jam vis tiek truko epizodo. Ir vis delto jis tikriausiai mate filma apie Tayishka istorija!
– Nesuprantu, – pamelavau. – Kaip i?spresime ?ia problema?
– Paskaties uz mani, Tayishka.
Letai apsisukau. Nepaisant vos mirgancios vilties, pamaciau bjauru veida pazistamomis akimis ir bjauria ?ypsena. Kazkaip susilaikiau nuo susiraukimo. Nekromantas primerke akis.
– Yra keli budai gauti informacija i? jusu. Kankinimas, – prie? tesdamas mano i?pletusias akis ivertino jis, – yra geriausias ir greiciausias budas. Bet jie pades tik tuo atveju, jei jus pats jau gavote reikiamu ziniu. Ir a? del to negaliu buti tikras. Ir antrasis budas yra labiausiai paplites tvirtinimas. Bent jau aciu. Dekingumas jumyse ugdomas dvide?imt metu. Tavo mama prisieke uz tave, kad viena diena tu ateisi pas mane ir grazinsi skola. Bet dabar, kai ziuriu i tave, nejauciu to ry?io tarp musu.
pazvelgiau zemyn. Jis sunkiai mokejo skaityti minciu, kitaip nereiketu jo tardyti. Bet a? negalejau net paziureti i Tai?ka. Dabar ji be zodziu verke viduje – ji buvo cia patraukta, ir jos dekingumas buvo tikras, dvide?imt metu. Jei tik duociau jai varda, ji atiduotu viska uz miela siela. Ir paskelbsiu. A? tiesiog susideliosiu savo prioritetus. Bet dabar logika pasiule ka kita: a?, a? esu ta prisikelimo klaida, jo ilgai laukta nepadorios nekromantijos klaida. Ir ka jis darys su manimi, nes taip ilgai buvo pasirenges laukti mano pasirodymo?
– Todel paziurek man i akis, Tai?ka, ir dar karta pasakyk – ar gavai kokiu ziniu, susijusiu su demonu pasauliu? Asurai, gaki ir youki i musu pasauli izenge tukstancius metu, bet niekas anksciau nebuvo arti ju pasaulio. Taigi dar karta pasakyk man, Tayishka, kad tu ten nebuvai arba nezinai apie perejima tarp musu pasauliu.
Mano akys gal kiek i?siplete, bet balsas tikrai susvyravo:
– A? nezinau.
– Tavo melodija.
«A?…» Suprates, kad man reikia ka nors paai?kinti, ie?kojau zodziu. «A? dar nesupratau, ka pamaciau ten, uz mirties ribos». Bet tai ne demonu pasaulis!
– Tavo melodija.
Ji traukuliai i?kvepe. Ziurint filma atsukimo rezimu jis gavo labai i?kreipta vaizda. Net jei atspejo beveik tiksliai. Taciau ?iuo atveju «beveik» buvo per didelis skirtumas! Ir vis dar negalejau suprasti, kuris i? musu turi daugiau koziriu savo rankoveje.
– Duok man laiko suprasti paciam, pone Sciacca!
– Ko daugiau gali pra?yti? Senolio veidas tapo dar bjauresnis po to, kai nekromantas i?lenke antaki. – O gal jau ketini paklausti?
Prie? ?ia fraze buvau pasiruo?es paklausti… Bent jau i?reik?ti vilti, kad jis pirmas visas kortas parodys pats, leisk man i?mokti juo pasitiketi, o tada viska pasakysiu. Net jei naujienos ji nuvils, nes Taishka nesusipazino su demonu pasauliu, bet jis taip pripras prie manes, kad gerbs padeti i?spresti mano problema. Taip, butent taip skambejo mano tobulas planas. Tik sarkasti?kas ir aroganti?kas nekromanto tonas netilpo…
– A? nieko nepra?au, pone Sciacca.
«Visi?kai ne…» jis, rodos, vis kartoja fraze savo galvoje. – GERAI. A? neskubu ir esu pasiruo?es ?iek tiek palaukti, kol tu pats pradesi pra?yti, kad i?klausyciau tavo giliausia paslapti.
Tai yra pasitikejimas savimi! Neturejau laiko atitraukti zvilgsnio nuo to, kas galejo buti pa?aipiai. Jis pastebejo ir uzdave toki klausima:
