скачать книгу бесплатно
Atrodo, kad negalime del to susitarti. Zinoma, mano realybeje man tai?kos nelabai reikia. Bet kaip a? galiu zinoti, kas atsitiks su manimi, mano mylimoji, kai ji pagaliau bus nuzudyta?
?nabzdesys aplink mane liovesi ir dabar manes nebestumde po kambari. Atrode, kad Elrikas paliko nevykelius ir vede mane toliau. Pradejau suklupti, bet jis tvirtai pareme mane uz alkunes, neleisdamas nukristi. Atrodo, jau begome per mi?ka – vis toliau nuo galimos pagalbos. Ir tai sukele panika.
– Elrikas! – A? skambinau. -Ar tu ketini pirma mane nuzudyti ar i?prievartauti?
Atsakydamas jis tik nusijuoke. Geras atsakymas, i?samus. Net Tayishka nustojo prie?tarauti.
– Elrik, gal galime susitarti? – Pabandziau dar karta.
– Nekelk triuk?mo, – atsake jis ramiu balsu. – A? neketinu taves nuzudyti. Jei nepateksite i beda, yra keletas variantu.
– Galimybes? – Kazkodel toks atsakymas mane sunerimo. – Kuri? Prie?ingu atveju a? vis dar galvoju, ar tureciau mirti, ar ne.
Jis vel nusijuoke. Tada jis norejo paai?kinti:
– Parduok tau kur nors. Vis dar gyvas ir grazus. Ir tada subraizykite savo naujaji savininka apie Omsko sriti…
– Tomskas! Apygarda! – Negalejau susilaikyti. – I vergija, ar ka?
– Na, priklausomai nuo sekmes… Vergijoje – taip tau butu geriausia. I?sivalykite puodus, i??luokite grindis, pamaloninkite savo ?eimininka – viskas taip, kaip buvo prie? mirti ir darytu.
– Man nepatiko! – su?uko ji, bet tuoj pat nutilo. Kaip man zinoti, kaip Tai?ka praleido ilgas ziemos naktis be mano prieziuros? Taciau ji patvirtino, kad jai «tai nepatinka».
Galiausiai jis sustojo, apsuko mane ir atitrauke krep?i nuo veido. Mano rankos buvo suri?tos uz nugaros – taip stipriai, kad skaudejo. Tiesa sakant, aplinkui buvo mi?kas. Nors labai tamsu, negalite atskirti augalijos tipu, bet tai yra mi?kas ir mi?kas Afrikoje. O ?ioje supuvusioje vietoje – mi?kas. Elrikas pasilenke, kad bent ka nors pamatytu mano i?rai?koje.
– Nejaugi tu atsitiktinai ne mergele? Tai butu naudinga.
Galvoje i?girdau Tayishkos atsakyma: «Zinoma, ji mergele! Kokios tos bjaurios prielaidos apie padoria mergina? A? jai atsakiau kitaip: «Ar prisimeni mano Kostja? Taigi dar prie? sutikdamas ji, manes jau nebebuvo mergele.» Tayishka nervingai stauge ir nutilo. Vel turejau sesti taksi uz mus abu:
– Kas priklauso nuo mano atsakymo? Jus taip pat isakete ?iems beprociams manes neliesti!
Elrikas linktelejo.
– Yra viena vieta. Nekromantas, labai senas ir gerbiamas, dirbau pas ji puse etato… tai liepe atvesti visas animacines mergeles. Tikriausiai jam tereikia merginos… tarnyboje.
– Labai idomu. Labai tiesiai i prieki. Ypac idomu, kokios paslaugos reikalauja tavo senolis, kad butu mergele?
– Kaip a? tureciau zinoti? Galbut del kokiu nors eksperimentu. Ka tu turi prarasti? Ir taip a? uzsidirbu pinigu, o tau malonus gyvenimas… tarnyboje.
Jei galeciau i?tiesti rankas, tai padaryciau.
– Skamba taip viliojanciai! Ypac apie eksperimentus!
Elrikas nesuprato sarkazmo ir todel buvo linksmas:
– Na, reikalas buvo i?sprestas graziai! Jeigu tu jam patinki, tai visi pasiliks savo pyragus.
Tayishka rektelejo ant manes, a? negalejau to suprasti: arba jai patiko ?is variantas, arba ji nezinojo zodzio «eksperimentai» reik?mes. A? galvoju laikytis savo pyragu, kaip siuloma. Kas suri?a jaunai merginai rankas, bet neturi koju? Ji spyre anti tarp jo koju, o kai jis aimanuodamas susilenke per puse, uzdejo ta pacia peda jam ant veido. Elrikas krito atbulai, o a? pasinaudojau momentu, kad isiverzciau i tamsia tankme.
– Gakis tave suvalgys, kvaily! – su?vilpe jis paskui mane.
Bet a? begau ir begau. Ignoruodamas ir jo perspejima, ir Tayishkos cypima. Taigi tegul ji leidziasi eksperimentams, kai busime apgyvendinti. O a? cia ramiai mirsiu ir gyvensiu be patirties ?irdziai brangiame reanimacijos skyriuje.
Laimei, visada buvau aktyvus – taip pat ir sportavau. Nors ir nepateko i olimpine komanda, ji vis tiek sugebejo atsitraukti nuo nepasiruo?usios persekiotojos. Ji sustojo tik tada, kai pradejo nepakeliamai deginti plaucius. Ji prispaude nugara prie medzio ir nuslydo ant zemes. Nubrozdinimai, i kuriuos nekreipiau demesio begdama, dabar buvo visi?kai jauciami. Laimei, bent akys nepazeistos, turint galvoje, kad suri?tomis rankomis braidziu po naktini mi?ka, vos ap?viesta menulio.
Kazkodel Tayishka viduje verke. Ji turejo buti i?sigandusi, kvaila.
– Neverk, Tanyukh! – guodesi. – Atrodo, ju nebera! Jei musu draugas neturi ?uns uosles, jis vargu ar ji ras.
«Ne del to a? verkiu», – sumurmejo ji. «Dabar gaki mus praris – niekas nesuzinos».
– Palauk, – nesupratau. – Ar norejai eiti pas senuka eksperimentuoti, mano pami?usi mergele?
– Kodel nenoretum? Visada bus laikas mirti. O nekromantai gali buti labai malonus…
Nerekiau vien todel, kad bijojau patraukti ne karta juos minejusiu zmoniu demesi. ?iu butybiu dar neisivaizdavau, bet jei jos yra nors kiek maziau malonios nei kitos ?io pasaulio butybes, tai verciau atideti pristatyma. Ir Tayishka toliau aimanavo ir aimanavo:
– Kas dabar? Jei pasieksime ryta, kur eisime toliau? Atvyksime i sostine begedi?kais mar?kiniais? Taip, a? mieliau cia mirsiu, nei i?gyvenu tokia geda.
– Taigi mirti.
– Taigi a? mirsiu!
– Mir?ta!
– O, prisiminiau! Turiu meiluze… O jei pas ja ateisime, ar viska nuo?irdziai paai?kinsime? Oi!
– Ar tai tas pats idiotas, kuris tave pasodino ant zirgo?
– Na taip!
– Nezinau, kaip i tai atsakyti.
– Taigi eikime pas ja!
– Ar turite ypatinga nepadorumo forma, Tanjukai? Ji nuzude tave maziau nei prie? diena! O dabar atrodysime taip: «Sveika, ponia! Mes tokie beprociai, kad net po mirties atejome tarnauti tavo kvailumui! Ne, kodel i?kart apalpote?
– Ka turetume daryti, Ol? – ji eme dar stipriau verkti.
– I?gyvenk, Tanyukh. Kai tik su tuo susitvarkysime, pradesime ie?koti budo, kaip i?siusti mane namo taves nenuzudydami.
– Taigi ?tai ko mums reikia, kad pamatytume nekromanta! – ji vel susijaudino.
– Sakiau, kad pirmiausia i?gyvenk. Ar tau sunku girdeti?
Ji neatsake, taip pat gaudydama o?iancius garsus jos kryptimi. Kazkur labai toli trukinejo ?akos ir garsas vis artejo. Pa?okau ant koju, tikedamasi, kad mus surado tik Elrikas – bandysiu dar karta su juo susidoroti. Taciau Taishka pacioje pradzioje nuzude vilti:
– Kabliukas! Tiksliai sakau – kabliukas!
– Kokia gaka? – Esu pasiruo?es uzduoti ?i ilgai uzsitesusi klausima.
– Visada alkanas vaiduoklis! Labai greitas ir labai stiprus. Kabliuka galima atremti tik liepsnosvaidziu. Ji mus praris, Ol…
Puikiai. Ir mano rankos taip pat suri?tos uz nugaros. Gal bandys pabegti? Taciau «labai greito» apibrezimas buvo painus. Ir tai teisinga. Garsas augo kaip viesulas – prie? kelias sekundes jis atskriejo i? toli, dabar buvo girdimas labai arti. I? tikruju kaip lektuvas, lekiantis per krumus. Ir po kurio laiko pamaciau…
Padaras sustojo per tris zingsnius nuo manes ir nusi?ypsojo. Ji tikrai nusi?ypsojo tikra zmogaus ?ypsena! Ir nieko, kas juda keturiomis, su staigiais ?uoliais. Ir gerai, kad ant jos kuno nera drabuziu. Gaka buvo vyras! I?kreiptas su baisia grimasa, visi?kai plikas, bet zmogi?kas! ?is vaizdas pasirode baisiausias, koki a? kada nors maciau. Pabaisa turi likti pabaisa! Ir tikrai nesi?ypsok…
Kai padaras pradejo letai judeti i prieki, a? negalejau to pakesti. Patraukiau i ?ona, net negalvodama, kad nepabegsiu. Galbut, atvirk?ciai, a? jam tik sukelsiu jauduli. Bet a? negalejau nusiraminti. Uz nugaros i?girdau ?alta riaumojima. Pastebejusi priekyje ugni, ji nuskubejo link jo. Ji per?oko per melyna ?viesa, sustojo ir apsizvalge, ar nera zmoniu. Pamaciusi Elrika, ji lengviau atsiduso. Jis neatrode i?sigandes ar i?kvepes. Jis netgi sunere rankas ant krutines, kad sustiprintu pasitikejima savimi. Ji apsidaire – pamaciusi ry?kia juostele, jai buvo lemta svirduliuoti. pauosciau. Tada ji ?liauze kartu. Elrikas pakele ranka ir perkele ja per ora – tarsi pie?tu pir?tais – ir nusidrieke melynos ugnies ruozas. Jis priejo prie manes ir uzbaige rata. Sprendziant i? to, kad gaka nustojo ?ypsotis ir dabar nervingai ?okineja, ?ios kliuties jai nepavyko iveikti.
– Kaip tu mane radai? – Man truko kvapo.
– Studijuoju magu, baigiu klase. Laikykite, kad ?iuo atzvilgiu jums labai pasiseke.
Vieno zvilgsnio i padara pakako, kad dingtu noras buti sarkasti?ku. Ir a? nebijojau mirties – atvirk?ciai, net tikejausi, kad ji mane i?mu? i? bedos. Taciau kai mirtis – ir net su zmogi?ka ?ypsena – labai arti, tada apie mirties nauda galvoti neimanoma. Ir a? nelabai noriu buti… praryta. Tai visi?kai neteisinga mirtis.
– Ar gali ji nuzudyti, Elrik?
Jis taip pat atsigreze i padara ir guztelejo peciais.
– Tikrai galiu tave iskaudinti. Ji labai bijo ?io gaisro. Bet kol jis reks, kiti begs.
– Ka tada turetume daryti?
– Nieko. Ramiai miegam iki ryto. Ji arba visi?kai i?nyks, arba taps silpnesne dienos ?viesoje – tada a? lengvai su ja susitvarkysiu. Ir tada einame pas nekromanta.
– Ne!
– A-ah… Na tada a? i?eisiu ryte ir paliksiu tave cia. Ar galite susidoroti su silpnu kabliu?
Buvau kupina pykcio:
– Atri?k man rankas!
– Taigi, ar manai, kad tai pades? – vel nusijuoke. Koks jis – kad ir kas benutiktu, vis juokiasi?
?i karta nerupestingai pazvelgiau i atidengusius padaro dantis:
– Atri?k rankas, nes skauda. Ir gali atsirasti kraujo stagnacija. Nuvezti mane pas savo nekromanta amputuotomis rankomis?
Jis netikedamas surauke antakius:
– Vadinasi, sutinkate?
– Vadinasi, nepalikai man kito pasirinkimo.
Elrikas patenkintas linktelejo galva, i?trauke i? bagazines maza a?meni ir nukirpo virves. Trindamas sustingusius delnus atsisedau ant zemes:
– Na ir kas dabar?
– Dabar miegok, nepazistamasis. Miegoti. Kablys i rata nepateks, o ugnis neleis jam su?alti.
Jis i?kart atsigule ant zemes, pasiki?o ranka po galva ir po keliu minuciu pradejo knarkti. Stengiausi nekreipti demesio i staugiancia butybe vos uz dvieju zingsniu ir taip pat atsiguliau. ?alta ir nejauku, bet vargu ar cia mirtinai su?alsi. Ji uzsimerke. Atrode, kad Taishka ka tik pasirode – ji vis dar tyliai sedejo:
– Aciu, Ol! Na, tai mus abu i?gelbejo… Nekromantas pades! Ir jei jis pasirodys esas piktas, tada mes mirsime ramia sazine.
– Tu i?protejai? A? pasakiau ?iam niek?ui daug nesamoniu. Jis mus i?ves i? cia, tada vel pabegsime.
– Tu esi i?protejes!
– Uzsiciaupk! Zinai, Tanjukh, tu per daug kalbi apie tai, kas esi!
«A? tiesiog noriu gyventi…» mano kambario drauge atsiduso ir vel su?nibzdejo.
Atsakydama tik sukandu dantis. Taip turi buti… ne! Ar jie negaletu manes perkelti pas koki siaubinga kari? Vis tiek buciau vieni?as, bet bent jau nebutu taip nepatogu ji vadinti partneriu.
* * *
Kai tik uzmigau, atsimerkiau. Aplink tylus pypsejimas, duslus balsai i? koridoriaus. Pats graziausias, mieliausias mano sielos atgimimas! Bet ?i karta nenorejau cypioti i? dziaugsmo. Taciau ji negalejo atsispirti ir mostelejo i vidu apsiziurejusiai slaugei. Ji i?kart dingo ir po minutes grizo su Dmitrijumi Aleksandroviciumi. Kaip ir pirma karta, jis pirmiausia pazvelge i visus pypsincius monitorius, o paskui i mano veida. Jis kalbejo dar rimciau nei anksciau:
– Blogos zinios, Olga. Vel koma, o balai nepasikeite. Daugiau nei tris valandas. Ir a? vis dar nezinau priezasties. Pana?u, kad tau teks kuri laika pabuti mano kompanijoje.
Nusi?ypsojau jam – placiai ir nuo?irdziai. Jis tikriausiai nustebo ir atsisedo ant ?alia esancios kedes. Jis ?iek tiek nusilenke:
«Olga, tau reikia kazka suprasti», – staiga prie taves priejo reanimatologe. «Ryte pasitarsime ir tikrai rasime priezasti». Bet a? jau aptariau tavo atveji su keliais kolegomis – ir visi?kai niekas nesupranta, kas tau darosi.
– O kas cia blogo, Dmitrijau Aleksandroviciau?
Jis atsiduso.
– Zinote, yra toks dalykas – medicinine intuicija. Ji man ?aukia, kad tau viskas gerai. Ziuriu i tave ir negaliu saves itikinti, kad tu serga. Tokiu zydinciu veidu ?iame kambaryje dar nemaciau», – liudnai nusi?ypsojo jis. – Ir dar yra savoka – medicinine klaida. Galbut niekada nieko nerasime, bet turi buti priezastis…
Man pavyko susidaryti kitokia nuomone apie viska, kas vyksta:
– Dmitrijus Aleksandrovicius! A? tau kai ka pasakysiu, tik nesijuok! Tiesiog uzmiegu – ir ta akimirka pabundu kazkur kitur. O kai ten uzmiegu, cia ir pabundu. Ir mano galvoje yra ?is mazas kudikis, kuris be galo ?nekuciuojasi.
– Nesuprantu, kur tu pabundi?
«Kitoje vietoje… Su… kabliukais…» garsiai nuskambejo net juokingiau, nei maniau.
Gydytojas skubiai atsistojo ir vel pazvelge i pypsinti aparata:
– Ryte pakartosime kompiuterine tomografija. Pirmajame vaizde auglys galejo buti praleistas. Tik nei?sigaskite, jei stadija ankstyva, vadinasi, ji visai pagydoma.
– Smegenu auglys? – Neketinau panikuoti, tik patikslinau.
– Regos ir klausos haliucinacijos kartu su nepaai?kinamomis komomis… Net nebezinau, ka galvoti. Bet dar karta patikrinkime.
Kokia tikimybe, kad jis teisus? Man nieko neatsitiko – ar visa tai tik projekcija, kad mano smegenis suede vezys? Jei tureciau rinktis, verciau buciau kitame pasaulyje su nekromantais ir gakomis. Zinoma, neilgam.
