скачать книгу бесплатно
Taciau Elricas tik ?iek tiek kilstelejo antaki atsakydamas ir atsipra?ymu atreze:
– Nesivelkite, bera?ciai, i jums nesuprantama tema!
Vel isizeidziau, bet tingejau gincytis. Paziurekime, kuris i? musu cia nera?tingas.
Kuri laika vaik?ciojome per tankme, tada pasukome takeliu. Skuduriniai batai ant koju buvo gana nuvalkioti, ypac po vakaryk?ciu nuotykiu. Ir dabar mar?kiniai nebeatrode dideli ir jaukus. O mes ejome ir vaik?ciojome. Apsidairiau, kad nepraleisciau tinkamo momento. Elrikas ejo priekyje, a? ?iek tiek atsilikau. Jis net neatsigreze. Ir tada, negaisdamas laiko, pasitraukiau i ?ali. Zinoma, vis dar nepamir?au, kad kaip ir vakar jis mane suras. Bet tai nerei?kia, kad neverta bandyti! Jei rasiu, vel pabegsiu. Tada vel ir vel. Kol jam nuobodu.
Taciau nubeges vos kelis zingsnius staiga sustingau vietoje. Lyg oras priekyje yra lanksti guma: nera i ka pataikyti, bet judeti i prieki darosi vis sunkiau, uzstrigsi. Bet a? sukandau dantis ir bandziau prasiverzti pro nematomus spastus.
– Ka tu darai? – ramiai paklause Tadzi?ka.
– A? begu! – parei?ke akivaizdu.
– Kur tu begsi? Prisiekei burtininkui, kad nepabegsi.
Jos ?velnus balsas kartu su klampia erdve viska padare ai?ku. Priesaika! Tai nebuvo tik zodziai ir ne paprastas spragtelejimas prie? nosi! ?is kirminas mane taip priri?o prie jo! Tayishka buvo pilna pykcio iki keiksmazodziu: kodel ?i gyvate neispejo?! Ar tu atsisedai ir ziurejai, kaip a? uzsidedu virves? Bet pyktis akimirksniu peraugo i baime… Uz ka a? pasira?iau?! Ir dar viena pykcio banga apeme bevarde, beprasme, kvaila Tai?ka, kuri visi?kai nieko nedaro, kad mus abu i?gelbetu!
Ji stauge prazuciai – labai tyliai ir tik todel, kad to reikejo kencianciai nervu sistemai. Tada ji atsigreze. Elrikas stovejo ant tako, sukryziaves rankas ant krutines, tyliai laukdamas, kol man i?au? visi mano bandymai. Jis net nesijuoke! Padetis, i kuria patekau, buvo tokia juokinga, kad sukele jam sumai?ti, o ne linksmybe! Velnias…
* * *
A? tarsi i?judinau kojas, grizdama i kelia. A? visai nesu iprates atsidurti tokioje situacijoje, kai neturiu jokios nuomones. Tayishka visi?kai kankino:
– Gerai, Ol, gerai. ?iek tiek aptarnaukime nekromanta, tada jis pades mums abiem. Kodel nepadejus geros paslaugos? Jis nusius tave i tavo megstama intensyviosios terapijos skyriu, bet mane paliks cia. O jei nekromantas bus malonus, tai a? liksiu su juo, dirbsiu daugiau nei bet kas kitas atsidekodamas…
– O kaip Dmitrijus Aleksandrovicius? – piktai paklausiau. – Tikrai nenorite vel jo matyti kaip atsisveikinima?
Ji pavargusi atsiduso. Ne, paziurekite i ja: ji sugalvojo sau meiluzi, o dabar liudi. O tai, kad ?iuo metu ji ir a? esame vezami ten, kur niekas nezino, kur mus veda, yra nesamone, neverta jos emociniu i?gyvenimu.
Tolumoje driekesi miesto sienos. Sostine, kaip a? pats supratau ir kaip patvirtino Tai?ka, i? tokio atstumo primena viduramziu Europos miesteli. Nekromagu, vagiu princesiu ir kitu piktuju dvasiu akademija buvo tolumoje, visai uz mi?ko, kuri pravaziavome. Bet mes nevaziavome i miesta – Elrikas sankryzoje pasuko i de?ine. Nenorejau klausineti, bet artejant prie tikslo pradejau nerimauti.
Nekromanto namas, tiksliau, jo dvaras, nebuvo pana?us i ?iurpia viduramziu pili. Ir butent to pasamoningai buvo tikimasi. Nieko tokio. Ganetinai grazus i? tolo, poros auk?tu pastatas, pastatytas zemumoje, buvo didziulis ir visai negasdinantis. O prie? ji esantis zydinciu obelu sodas nepadejo apsunkinti situacijos. Vienintelis dalykas, kuris mane trikde, buvo auk?ta tvora. Kuo arciau, tuo labiau ji slepesi, o be zydinciu obelu ir gana maloniai atrodanciu dvaru liko tik be galo auk?ta tvora. Kodel, galima paklausti, aptverti nama tokia apsauga, jei nera ko slepti? Ir jei tai nera budas uzkirsti kelia neatsargiam liokajui ar atsitiktiniam sveciui. ?ios mintys negalejo nesijaudinti, o busimas susitikimas dar nezadejo nieko linksmo.
Prie vartu stovejo sargybiniai – du vyrai, atpazine Elrica ir abejingai jam pamojave ranka. Zinoma, niek?as nemelavo, bent jau apie tai, kad cia dirbo ne visa darbo diena. Girgzdedami prasivere vartai ir mus ileido. Nuleidusi galva skubejau pasivyti Elrica ir stengiausi nekreipti demesio i zvilgsnius. Taciau mano i?vaizda publikai paliko teise bent jau nustebti.
Ir dar vienas netiketumas: ?en bei ten buvo zmoniu viduje. Vieni dirbo sode, kiti ?lave takus. Bent jau man tai suteike vilties, kad ziaurumai cia nevyksta nuolat. Ar neimanoma i?mokyti tiek daug zmoniu tyliai stebeti ziaurumus? Arba a? tik guodziau save ta mintimi. Tayishka, kuri ilgai tylejo, staiga su?nibzdejo:
– Bijau, Ol… Nesuprantu, kodel taip bijau…
– Taip. Laiku – man jos nebuvo gaila. – Net keista, kad tu i?sigandai dabar, o ne po to, kai tau buvo nupjautas trecias mesos gabalas.
– Bet nekromantai gali buti malonus, ar ne? – Ji manes neguode, guode save.
– Lazinuosi, kad yra. ?tai kodel jie vadinami nekromantais, kurie i?vertus i? senoves graiku kalbos rei?kia «geranori?kas filantropas».
– Kas yra malonus?
– Turetum uzciaupti Tanjuka. Su jusu pagalba iveikeme ?ia netvarka.
Elrikas sugriebe mane uz rankos ir patrauke i prieki. Namuose, kur i? pradziu buvo didziule ir jauki svetaine, po to kazkokiame prie?kambaryje – jau tamsesnis, kitas prie?kambaris, po posukio, dar vienas, galiausiai istume i prie?kambari. Taip pat didziulis, bet tai neturi nieko bendra su pirmojo kambario komfortu. Aplink pilkos akmens sienos, akmeninis stalas ir akmenines kedes. Ir ne sielos. Kai apsidairiau, uz manes suskambo durys. Staigiai pasisukau ir uz manes stovi besi?ypsantis Elrikas.
«Tai malone, kurios manes papra?e mano pusbrolis ponas Sciacca».
– Matau. Puiku, Elrik. A? laukiau taves, Tayishka. Laikas grazinti skolas.
Ir vos prie? sekunde nebuvo ne vieno, i? kur dabar skambejo balsas. Bet a? nepasisukau – sustingau. Musu bendra samone su Tayishka i?kart sukure vaizda. Dmitrijus Aleksandrovicius, labai pana?us i nekromanta nuo vaikystes… Nekromantas, kuris prie? daugiau nei dvide?imt metu uzregistravo Tai?ka kaip skolininka… Ir tas balsas, per daug pana?us i Dmitrijaus Aleksandroviciaus balsa… A? tiksliai zinojau, kieno veida, ka pamatyciau apsisukes. Ir man nerupi, kad Elrikas apibudino kazkoki senuka. I? kur man zinoti, kaip jie cia i?laiko jaunyste?
Bet kol jie kalbasi, laikas susivokti.
– Kiek a? tau skolingas uz ?ia paslauga, Elrik?
«Trys ?imtai monetu, pone Sciacca, kaip sutarta», – dar placiau nusi?ypsojo mano pagrobejas.
«Sutareme, kad priziuresite savo pusbroli ir butinai busite ?alia, kai jam reikes pagalbos. Sutareme, kad nedelsdami prane?ite man apie suteiktas paslaugas ir nesvarstysite kitu variantu. Ir mes nesutareme, kad savo radini ne?ite per mi?ka.
Galbut nekromantas mokejo skaityti mintis arba tiesiog gerai pazinojo Elrika, nes taip tiksliai atspejo. Bet vaikinas akimirka tik pazvelge i mano ?akos suzalota veida ir guztelejo peciais:
– Pasveriau variantus, kad tik nereiketu pacios merginos. Niekada nezinai! Ir mes taip pat begome per mi?ka prie? mano valia. Paklauskite apie tai savo mergeles, pone.
«Tayishka negalejo nuo manes pabegti». Visas jos likimas buvo suplanuotas taip, kad ji cia atsidurs. A? siunciau tave tik tam, kad suvaldyciau ir paspartinciau tai, kas nei?vengiama.
Dmitrijus Aleksandrovicius, jei juos palyginsite, zodzius i?tare ne taip i?temptai. Jis nepridejo viskozinio aksomo savo balsui – jis tiesiog pasake zodzius. Nekromantas turejo savo kalbejimo buda, bet balsas buvo toks pat. Jei ?ie du yra skirtingos asmenybes, kaip Tayishka ir a?, galiu sulaukti labai nemaloniu staigmenu.
– Bet ji bande! – atkakliai pakartojo Elrikas ir akivaizdziai susirupino. – Prisiekiu ant pirmojo antkapio! Ji mane trenke… ir taip skubejo… kazkaip ja radau! Ir i?gelbejo mane nuo gaki!
Ar a? netureciau zinoti, kad ?i karta jis sake tiesa? Taciau nekromantas, matyt, buvo isitikines kazkokia savo versija: Tayishka, ant begalinio dekingumo sparnu, buvo priverstas skristi i jo glebi. Ir skristu, jei netrukdyciau. Taigi tam tikra prasme jis neklydo. Elrikas i?balo.
– Pone Sciacca! Vykdziau tavo nurodymus su visu uolumu, koki tik galejau, prisiekiu…
«Uzteks», – net balso nepakele pa?nekovas. – Kiek paemete i? tu nei?maneliu, kurie ji prikele?
Oho, atrodo, kad naujienos cia greitai sklinda. Paai?kejo, kad pseudo-Dmitrijus Aleksandrovicius jau zinojo apie viska, kas nutiko. O gal net tycia atsiunte Elrica, tikrai zinodamas, kad piktadariai ateis pagalbos? Jei taip… oi, ?altkretis.
Elrikas vis dar buvo greitas. Akimirka mintyse paskaiciavau ir sugalvojau:
– Man tiks du ?imtai monetu, pone Sciacca.
– Ir vel gerai. Dabar eik.
Elrikas atsiduso i? palengvejimo, bet a? panikavau. Teisingai, tiesiog viska galima i?mokti lyginant! Dabar jis man atrode bent kiek pazistamas. Taip, nemalonus ir nepatikimas, bet zmogus, kuri pazistu nuo vakar! Neturejau proto jegu leisti sau tokia prabanga. Taigi ji impulsyviai sugriebe jo alkune:
– Zmones!
Jis vel pazvelge man per peti, tada i mane. Jis uzdejo ranka man ant pir?tu ir, sugriebes juos, i?trauke i? rankoves. I?spausta:
– Atsijunkite, Olga Sergejevna. Dabar eik pats.
Ir jis vos nenubego prie i?ejimo, galiausiai uztrenkdamas duris. O apie mano nesibaigiancius elektros energijos tiekimo sutrikimus jis kliento neprane?e. Taigi jis puola atsiimti atlygi ir sutvarkyti kojas.
Ikveptas. Ji i?kvepe. Ji letai apsisuko. Ji i?plete akis, bet nieko nesake.
– Sveika, Tai?ka.
Neatsake. Kazkas cia negerai. I? pradziu pati i?siai?kinsiu, o tik paskui ja pataisysiu – ar a? Tai?ka, ar ne tik Tai?ka. Prie?ais mane stovejo zmogus, neturintis nieko bendro su Dmitrijumi Aleksandroviciumi. Storas, pritupes senukas, galva zemesne uz mane, visi?kai plikas. O veidas… veidas atrode kaip bjauri neandertaliecio karikatura. Amzius sunku pasakyti: gal penkiasde?imt ar daugiau, bet be rauk?liu. Bet yra bjauri ?ypsena. Nelaukdamas mano reakcijos, jis zenge zingsni i prieki. A? kruptelejau, bet neatsitraukiau.
– Zinoma, tu manes neprisimeni. Vaikysteje sirgote…
Atrodo, kad jis kalbejo ta pati, ka a? jau zinojau. Bet tuo metu a? klausiausi nustebusios Tayishkos:
– Tai ne jis! Ne jis!
Nenuleidau nuo jo akiu. Ji uztikrintai jai atsake:
– Jis, Tanai. Paziurekite atidziau ir klausykite. A? nesuprantu, kas vyksta, bet tai turi buti jis.
Jo tamsiai rudos akys buvo vienintelis jo aspektas, kuri galima pavadinti grazia. Ir tai buvo visi?kai tos pacios akys, kurias maciau reanimatologe. Pati Tayishka pa?iurpo tai pastebejusi ir nutilo. Vel turesite pasiimti repa vienam:
– Pone Sciacca, – tikiuosi, teisingai prisiminiau jo varda, bet jis manes nepataise, todel tesiau: – Kokia tikimybe, kad ta pati vaikystes liga mane uzklupo jusu malone?
Vyras surauke antaki. Atrode, kad jo ?ypsena tapo kiek kitokia – vietoj karikaturi?kos paniekos la?elis nuostabos. Ir ziurekite ?iek tiek atidziau:
– Isivaizdavau tave visi?kai kitokia.
– Isivaizduoju, kad ir tu kitokia, – pasakiau to neprarasdama. – Bet vis tiek?
Jis nesiruo?e atsakyti i mano klausima:
– Viska suzinosite laiku. ?iandien galite atsipalaiduoti. Jusu kambarys laukia taves.
– Kas bus rytoj?
Jo tamsios akys spindejo, bet balsas skambejo taip pat aksomi?kai:
– Tu visai ne tokia, kokia isivaizdavau. I? viso.
Vos sekundei pasukau i atviras duris, pro kurias iejo slampineja mergina, tada vel pazvelgiau i pa?nekova… pa?nekovo jau nebuvo. Tu?cia sale ir ne vienos sielos. Mano pasaulyje tokie «nekromantai» vadinami «burtininkais» arba, tiksliau, «buffons», ir vargu ar ?ie zodziai tures pagarbia potekste. Ir vis delto nemalonus ?iurpulys nubego per nugara.
Tarnaite papra?e manes sekti paskui ja. I? pradziu nekreipiau demesio i jos balso monotonija, nes buvo galimybe pabendrauti bent su vienu potencialiai normaliu zmogumi:
– Koks tavo vardas?
– Galite vadinti mane kaip tik norite arba visai neskambinti. Bet jei jums butinai reikia vardo, tada Maru?ka», – sake ji vienoje pastaboje.
Pasiklydau:
– Gerai… Maru?ka. Kiek laiko cia tarnauji?
Ji neatsake. Galbut ji pati tylejo, o gal jai tiesiog buvo uzdrausta su manimi bendrauti… Taciau labiausiai glumino jos be galo duslus balsas, ir a? neketinau pasiduoti – privalejau bent kai ka i?siai?kinti.
– Ar tavo ?eimininkas malonus, Maru?ka? – vel tyla atsakant. – Ar Elrikas daznai uzsuka? Ar pazisti Elrica?
– Zinoma, – nustebino ji mane, pagaliau nusiteikusi praverti burna. «Elrikas del savo ?eimininko daro smulkmenas ir yra daznas ?iu namu svecias.
– Ar tau patinka cia buti?
Ir vel tyla. Mes nuzingsniavome begaliniu koridoriumi. Dabar ?ito zmogaus apgailetina i?vaizda nuves mane prie reikiamu duru ir paliks be atsakymu? Na, a? neturiu. Suemiau ja uz peties ir atsigreziau i save, kartodamas klausima:
– Ar tau cia patinka, Maru?ka?
Ir ji sustingo. Mergina buvo gana jauna ir grazi, bet akys buvo… tu?cios. Negalejau sugalvoti geresnio apibrezimo. Net tu?tesnis uz tu?cia jos balsa. Suemiau ji tvirciau, kai supratau ?i nemalonu supratima, ir papurciau:
– Maru?ka!
– Taip, Tayishka. Ar net gripas?
Koks siaubas… Lele? Uzprogramuota tam tikriems atsakymams? A? staigiai i?kvepiau ir bandziau kalbeti ramiau:
– Priversiu tave atsakyti i mano klausimus, o kas dar? Kiek laiko tu buvai ?iuose namuose? O gal tau neleidziama atsakyti?
«Kodel, tai imanoma», – ji pazvelge i mane nuobodu melynu stiklu. – Tiesiog nematau prasmes. Apie septynis ?imtus metu.
– Kiek?!
– Apie septynis ?imtus metu.
Nors rankos drebejo, iniciatyvos atsisakyti neketinau. Veliau visada galite i?sigasti suprate.
– Tu gyveni septynis ?imtus metu?!
– Ar a? gyvas? ji atrode paskendusi mintyse. – Na, galima taip sakyti. P. Sciacca nemegsta padeties pasikeitimo, todel pasiliko visus nuo pat pradziu su juo buvusius tarnus.
– I?eiti? – Manau, supratau to, kas buvo pasakyta, prasme. – Jis tave prikelia, ar ka?! Kiek kartu jis jus prikele, kol nustojote atrodyti kaip gyva butybe?
– Tik viena, – monotoni?kai atsake tarnaite. – Bet lordas nemegsta triuk?mo ir skandalu, todel i? dalies mus atidave. Kam emocijos, jei gali dirbti ir be ju?
Man tiesiog truksta zodziu. Ir Tayishka viduje virto akmeniu. Mes net negalejome to aptarti vienas su kitu. Mano kambarys pasirode mazas ir gana jaukus, jei man rupi komfortas. Plati lova, spinta su alyvine lempa, spinta… Bet vos tik Maru?ka i?ejo, nuejau prie lango. Ten sodininkas apkarpo ?akas, cia moteris toliau ?luoja taka, tolumoje prie tvoros porele ka nors pjauna… Na ka, jie visi tokie patys zombiai? Prisikele bejausmes marionetes, kurios genejo, pjauna ir melze septynis ?imtmecius i? eiles? Ji apsivijo rankomis, bandydama sustabdyti ?alti. Netgi gakiu visuomene dabar neatrode tokia baisi – padaras bent jau mokejo ?ypsotis ir visai zmogi?kai juokesi! O tie vaik?tantys lavonai… Ne, isterike manes nepavadinsi! Taciau viskas viduje ?iek tiek drebejo nuo suvokimo, kad aplink mane nera ne vienos visi?kai gyvos sielos, i?skyrus pati ?eimininka. Dabar bijojau – labiau nei bet kada. Pajutau tikra, skausminga baime, kuri ateme jegas ir vilti.
Zinojau, ka turiu daryti. Atsigulkite, eikite miegoti ir praleiskite laika normaliu zmoniu kompanijoje! Kad tik nei?protetu ir bent i? dalies priprastu prie minties. Bet a? ilgai metydavausi ir sukiodavausi ir negalejau nusiraminti. P. Sciacca yra mazdaug septyniu ?imtu metu. GERAI. Bent jau Elricas nemelavo, kai pavadino ji senu. P. Sciacca nemegsta triuk?mo ir skandalu. GERAI. Taip pat ne itin megstu skandalus, bet visada esu pasiruo?es kelti skandala, jei nuo to priklausys mano savijauta. Ponas ?aka i?gyde mazaja Tayishka, kad dabar ji… Neisivaizduoju, kam jam jos reikia. Bet koks tai turi buti tikslas! Galbut jis kazko i? jos tikisi… o jei gaus, tai gal pades man i?spresti mano problema. Apie ka jis pats dar net nezino. GERAI. Kol kas apie tai, kad Tayishka tikrai nera Tayishka, geriau nekalbeti. Kas zino, kaip ?i informacija paveiks musu bendra biografija…
4 skyrius
Dmitrijus Aleksandrovicius sedejo ant kedes, kakta idejes i rankas. Kai tik atsimerkiau, pypsejimas i? kaires ?iek tiek paspartejo. Nenustebes jis pazvelge i mane, tada i monitoriu ir vel i mane. A? nusi?ypsojau.
– Sveika, Olga. Lazinuosi, kad tu tiesiog pabusi. Be jokios pagalbos. A? laimejau ginca.
Taip, tas pats balsas. Tik balses vos pastebimai trumpesnes ir tone nera paslepto gylio.
– Sveiki, Dmitrijus Aleksandrovic. Ar tavo pamaina nesibaige?
