скачать книгу бесплатно
– A? buvau i?sigandes. O kai a? pabudau, tu jau buvai paciame ikar?tyje!
– Ar a? mai?tuosiu?
Ji nutilo ir daugiau man neatsake. Beje, a? irgi neturejau noro bendrauti. Tai butina, a? cia visa laika sedejau ir bent patariau! Ji i?sigando. Na taip. O ?tai, pasirodo, siautejau pacioje pazistamiausioje aplinkoje.
Kai i? koridoriaus pasigirdo juokas, suskubau vel isisupti i antklode ir atsiremti i siena. Saziningos imones gelbetojas kazkodel buvo pacios linksmiausios nuotaikos:
– Debilai! Su?ale kretinai! Jus neturejote jokio giros tarp jusu triju?
Ir juokdamasis isiverze i spinta, kiti skubiai uzdare duris ir pastume ji link saves. Naujasis vaikinas buvo gerokai vyresnis uz ankstesnius – mazdaug mano amziaus. Beveik malonios i?vaizdos blondine, jei ne situacija, kuri dabar i?kreipia bet koki suvokima. Savo juoku jis priverte jaunesniuosius raudonuoti ir nekalbejo zodziu:
– Idiotai su seno mokhryak smegenimis! Kvaila…
Iki ?iol didziausia drasa parodes Ridis pertrauke:
– Pusbrolis! Jus paemete trisde?imt procentu musu stipendijos likusiam metu laikui, kad mus izeidinetumete?
– Trisde?imt? – atsakydamas nusijuoke dar linksmiau. – Jau penkiasde?imt!
– Ka?
– A? patariu, o tu klausai ir skaiciuoji savo galva. Lavonai nekromanto disertacijai paimti i? patvirtinto sara?o! Jie tikrina, ar nera kitu itarimu del ry?io su dvasiomis iki septintosios kartos raganu kraujo, kad butu i?vengta ne zmoniu sugrizimo. Rinkti artimuju para?us… Ir, pasakysiu, ne visada paveldetojai pasira?o nora prikelti taip anksti mirusi turtinga dede…
– Elrik, ar gali sutrumpinti? Ka turetume daryti?
– Ka daryti, idiotai? Taigi nesustok, klausyk manes. Prikelus lavona uz patvirtinto sara?o ribu, busite i?mestas i? akademijos ir tyliai pasmaugtas. Uz lavono vagyste gresia bauda. Toks, kad tavo proanukiai tave prisimintu negailestingu vardu. O jei ji taip pasisuks ir ka nors prarys, tai geriausiu atveju busi pasmauges pats. Ar girdi apie penkiasde?imt procentu mano zodziu?
Bly?kus Ridis linktelejo trijulei.
– Apie m tyla?
«Uz tyla, uz apgaule…» Elrikas, nesitikedamas visi?ko susitarimo, priejo prie manes ir pritupes atidziai ziurejo. – Ar ji kalba zmoniu kalba?
– Kaip jam tai priklauso! – atrode, kad vienas nuteistuju apsidziauge.
Elrikas pasilenke arciau manes.
– Jos veidas pazistamas…
– Taigi tai Tayishka! Septintosios princeses tarnaite. Gera mergaite, tyli… ir na?laite. Taigi nusprendeme, kad visi apsidziaugtu, jei netiketai ji toki sugrazintume…
«Kazkodel nematau jos dziaugsmo», – Elricas bent jau nustojo juoktis, bet taip pat placiai nusi?ypsojo. – GERAI. Ar prisimeni savo varda?
Manyje stojo tyla, todel turejau atsakyti:
– Aliejai.
Jis nustebo, bet atsisuko i kitus:
– Pirmoji zinia: ji nesijaudina.
– O kodel?
– Nes dabar ji grauztu tavo kaulus, uzuot kalbejusi apie ?itas nesamones. Jus net nesuri?ote jos ranku, debilai! – Jis vel atsisuko i mane. – Ar galetumete papasakoti ?iek tiek daugiau apie save?
A? galiu tai padaryti. Kodel nepasisakius, kai tave jega kazkur nutempe ir uzdare? Ir mano balsas buvo tvirtas:
– Sokolova Olga Sergeevna, jusu garbe. A? gyvenu Maskvoje, esu trecio kurso tarptautiniu finansu studentas, profsajungu fakultetas, gimes i? Tomsko…
– I? kur tu esi?
– Tomskas, tavo garbe, Tomskas. Tas, kuris yra Tomsko srityje. Ar jums reikia paso numerio? Kas i?dave ir kada…
Laimei, jo akys taip pat buvo placiai i?sipletusios, ir tai jam suteike apciuopiama moralinio pasitenkinimo jausma. Jis net kalbejo su savo globotiniais be tos pacios ironijos:
– Tikrai ne gaka… Ir ne ragana. Kaip sakei, koks tavo vardas?
– Olya. Bet jus galite mane vadinti Sokolova Olga Sergeevna.
– Vaikinai… – dabar jis nenuleido akiu. – A? padariau klaida. Jus nesate tik idiotai… Net nerandu palyginimo, kuris atitiktu jusu psichine raida… O a? turiu turtinga zodyna, patikekite manimi…
– Kas vyksta, Elrik? – su?uko jam uz nugaros.
– Grazinai ne ta. Ne tavo Taishka…
– PSO? – pagrindiniai nieko nesuprate kambaryje, nieko nesuprato. – Asura? Anekdotai? Kitas demonas?
Elrikas sunkiai atsiduso.
– Taip, jus turite buti idiotai… Tai apskritai skirtingos demonizmo ru?ys. Asura netampa, asura gimstama. O tai… tik uzsienietis i? kazkokio Omsko srities…
– Tomskas! – Negalejau tyleti. – Regionai! O Omsko sritis netoliese!
– Ar girdejai? – vel nusijuoke. – Netoliese, bet mes net nezinojome! Apskritai, ji tikriausiai mire ir ?iandien, o jus netycia pagavote ja burtu, o ne savo Tai?ka.
Norejau pataisyti «savo Taishka», bet sustojau. Ir manyje nuskambejo ispejamasis balsas. Ir i? tikruju, kaip man zinoti, kokia informacija mus abu pablogins? Bet a? tikrai buvau prie? ka nors kita:
– A? nemiriau! Jie patys… mane cia isiurbe.
Jis vel susidomejes pazvelge i mane, o tada jam pasirode nauja mintis:
– Vaikinai, ar turite veidrodi? Paimk veidrodi!
Jie i?kart smoge jam mazu tamsaus atspindincio stiklo gabaleliu, leisdami Elrikui nukreipti ji i mane.
– Ziurek, nepazistamasis, dabar tai tu.
Nors vaizdas paliko daug norimu rezultatu, vis i? arciau zvelgdamas nustebau. Taigi tai buvau a?. Visada a?. ?iek tiek ap?iures, labai ap?iures, akys itartinai i?tinusios, bet duok pusvalandi po du?u ir iprasta makiazo arsenala – ir vel busiu savimi. Tik plaukai ilgesni. Kazkur intuicijos lygmenyje samone trenke i pakau?i – cia ir slypi atsakymas. ?i Tayishka yra kaip du zirniai ank?tyje, kaip ir a?! Ir gal del to ir isisiurbiau. Taciau ?ie argumentai butu prasmingi tik tuo atveju, jei viskas, kas vyksta, yra tikra, o ne uzsiteses ko?maras…
Elricas nusijuoke i? mano nuostabos – matyt, patikejo, kad mane taip nustebino naujas veikejas. Pralaimetojai drebejo sienu fone. O a? ziurejau ir ziurejau, bandydamas bent ka nors sudeti. Bet veidrodis buvo nuimtas nuo mano veido, po to Elricas linksmai pa?oko ant koju:
– ?tai ir viskas, mano misija baigta. Bukite laimingi, jaunuoliai, savo bedose.
Trys poros ranku ji i?kart sugriebe, neleisdamos i?eiti.
– Laukti! Elric! Mylimas pusbrolis! Ka turetume daryti?
Jis vel pazvelge per peti i mane, tada i Ridi.
– Ka cia daryti? Nuzudyk, supjaustyk ir i?imk gabalus mi?ke. Jei pasiseks, ji sues vilkai arba gaki. Del to jusu nuotykis gali buti laikomas uzbaigtu. Ir a? tyliu, kol tu man sumoki penkiasde?imt procentu stipendijos.
Dabar jie trys ziurejo i mane, bet ir Elriko nepaleido.
«Kaip nuzudyti?…» – sumurmejo spuogas. – Tai Tayishka!
«Tai ne Tayishka, tu idiote», – atrode, kad Elrikas susierzino. – O jei tau taip patinka, tai linksminkis su juo labai tyliai, tada zudyk, skirstyk ir gabalas po gabalo…
– Padekite! – Ridis staiga sugriebe giminaiciui per kuna ir iki?o nosi i pilva. – Padekite, geradariai!
– Ar tureciau nusizudyti? – nesuprato Elrikas, bandydamas nusikratyti nemalonia na?ta.
– Nuzudyk save! «Riddy po trumpos pauzes prabilo su tokiu isitikinimu, kad net draugai nustebo. O dar labiau a?. Oho, kokie puikus vaikinai! Jie atgijo ir pakviete kairiaja zudyti? – Arba daryk su juo ka nori. Tiesiog nuvesk mus ir i?gelbek.
Elrikas ilgai maste, ziuredamas i mane, prisimerkes ir kasydamas savo ?viesia pakau?i. Tada jis i?leido:
– GERAI. A? nusizudysiu. Leisk jai sedeti su tavimi iki nakties, tada a? ja paimsiu. Bet tada septyniasde?imt procentu jusu stipendijos yra iki studiju pabaigos! Ir nesilinksmink su juo.
– Kodel nepasilinksminus? – Vis dar nesuprantu, ar spuogas jau susitvarke, ar pastebejo kazkoki neatitikima.
– Ir neklausk! – atkirto Elrikas. – Ar ateina?
Tarsi sleives turetu pasirinkima.
* * *
Po poros valandu i?mokau zodzius ai?kiai tarti mintinai. Ypac kai pavargau girdedamas, kaip mano kambarioke verk?lena:
– Jie mane nuzudys! ?is baisus vaikinas mane nuzudys!
– Brangusis, tu jau mires. Ar negirdejote naujienu?
– Na? Ar manote, kad du kartus geriau nei viena?
– Taip, a? visi?kai nieko negalvoju… Vis dar laukiu ir laukiu, kol pabussiu.
– Kur tu pabusi?
– Namai.
Mes tylejome. Stengemes vienas kita suprasti. Kaimynas netgi suteike parama:
– Tai… Kostja… jis jau butu tave pazadines, jei galetu… Tu, Ol, vargu ar dabar gri?i namo. Maciau, kad tu esi mano tiksli kopija. Sielos draugas i? kito pasaulio, ne maziau… Skambino ir skambino man, ir tau tuo paciu metu.
– Tu esi tiksli mano kopija, o ne a? tavo. Ir gaila, kad mano kopija pasirode tokia ?lyk?ti. Jei tik galeciau pasakyti viena zodi pats! Kad tai imanoma? Beje, jie aptarinejo tavo maza kuneli – ar mesti ji savo velems, ar pirma paleisti aplinkui, bet tu tyli kaip partizanas.
– Kaip kas?
– Pamir?k tai. Palyginimas su partizanu netiko. Bet kuris partizanas galetu mane paduoti i teisma uz toki izeidzianti palyginima.
Ji atrode izeista. Atrode, kad ji suraukia antakius ir nusisuka. Nors, jei neklystu, iki ?iol kontroliavau kiekviena musu zingsni. Cia judinu pir?tus, cia i?tiesiu suri?tas kojas. Paveluoti klinikiniai kretinai taip i?sigando, kad nuple?e visas mano galunes. Galbut gyventoja dar neprisitaike prie savo kuno, arba a? i?kart griebiau jegu vadeles – nenuostabu, jei lyginsime mano valia su jos.
Nuobodulys pasidare kiek nejaukus. Juk ne mergina kalta, kad ji kartu su manimi papuole i ?i siaubinga alpima. Taigi a? stengiausi buti mandagus:
– Tu, Tanyukh, nepyk. Gyvenkime kartu… na, kol dar gyvename.
– Nagi, – atrode, kad ji pauoste savo neegzistuojancia nosi. – Ir tu del kazko teisus… A? visada buvau per tylus. Ir cia, kovingas! Gaila, kad nesulauksi ryto.
– Man taves gaila. Kai tu ir a? mirsime, tikriausiai gri?iu namo. Ten manes laukia mano kunas. Ir televizorius.
– Nemanau… Ar samone nemir?ta kartu su kunu? Veliau galite ji atkurti, bet pirmiausia jis mir?ta!
– Tu daug zinai apie nekromantija!
Ji su?nyp?te:
«Bet a? kai ka zinau apie mirti», – tada ji taikiai pridure, – Negaliu buti tikra, Ol, bet yra tikimybe, kad tu ir a? dabar gyvensime kartu. Ir labai trumpam.
Mano mintys buvo tokios sutrikusios, kad pradejo skaudeti smilkinius. Bet stengiausi, kad nepultu isterijos.
– Tada tau teks i?gyventi, Tanjukhai. Ir tu esi su manimi. Tada gri?ime ir nuzudysime tuos niek?us! Atple?kime nuo ju viska, kad nieko neliktu nekromantui!
Atrode, kad ji kikeno, bet tada pradejo samprotauti:
– Tu neturetum to daryti. Jei kas gali parvezti tave namo, tai bus tik nekromantas. Tikras, patyres. Ir ne tai… jie tik studentai. Ir atrodo, kad jie nera patys darb?tiausi.
– Na, planas patvirtintas. I?gyvename, tada sugauname pirmaji sutikta patyrusi nekromanta ir priverciame ji mus perkelti. Nors, sprendziant i? ankstesnes patirties, galime pabusti kokioje nors kiauleje ar taburete… Savoti?kas nelemtas reinkarnacija.
– Tu neturetum to daryti! – pakartojo kaimietis. – Nekromantai gali buti geri. Ir labai stipriai – negalejau nei paneigti, nei sutikti, todel klausiausi toliau. – Vaikysteje mane i?gelbejo nekromantas! A? tau pasakysiu dabar… nera ka veikti prie? musu mirti. Man buvo dveji metai ir susirgau saldziaja liga. Tai tokia nelaime, kuri atsiranda i? niekur ir yra nepagydoma. Del to jie daznai bega i tualeta, bet tada numeta daug svorio. Zmogus valgo ir valgo, bet vis tiek krenta svoris. Jei taip atsitinka senam zmogui, jis gali taip gyventi metu metus, bet kai tai nutinka vaikui ar jaunuoliui, visas pragaras atsiskleidzia. Niekas nepades.
– Ka tik apibudinote diabeta. Pirmasis budas. Ir jis gydomas insulinu.
– Ji galima gydyti magija! Bet mama neturejo pinigu tokio lygio raganai. Ji jau buvo pasiuvusi man mar?kinius, kad palaidotu, ir riaumoja, ir riaumojo… Ir tada i musu kaima atejo sostines nekromantas. Jis pasibelde i namus ir papra?e nakvynes. Tuo metu mamai tai nerupejo, bet jis pasake, kad gali mane i?gydyti. Ir ?tai jis mane i?gyde. Po poros dienu a? ?okinejau su kaimyno vaikais. Mama nusilenke jam prie koju, surinko visas ?iuk?les i? namu… na bent kazkuo atsiskaito. Bet jis nieko neeme ir pasake, kad a? pati jam skola ateityje grazinsiu. Toks malonus zmogus!
– Tanjukh, tavo prioritetai susimai?e. Jis tave uzra?e kaip skolininka, dienos heroju be kaklarai?cio.
– Nedaryk to, Olya! Juk nuo tos dienos skolos nebeliko. Gyvenau ramiai… ir prie? dvejus metus mire mano mama. Gyvate ji ikando. Po to susirinkau daiktus ir i?vaziavau i sostine. Ji gavo darba, kad nemirtu badu. Turejau gera ponia, ji veliau mane apgyvendino rumuose. Praejusi menesi pradejau tarnauti septintajai princesei…
Kai mano tyli moteris, kuri pasirode labai plepi, staiga nutilo, paraginau ja testi:
