скачать книгу бесплатно
– Ar tu manes nepriri?i, Tayi?ka?
Ji viduje reke: «Tai traukia! Nors jis toks bjaurus, kad man a?aroja! Ir vis dar traukia!» Tayishka ten tiesiog i?protejo, ka a? jai pasakiau. Turejau visi?kai kitokia nuomone ?iuo klausimu, bet garsiai pasakiau prie?ingai:
– Leiskite man i?siai?kinti savo jausmus, pone Sciacca. Dabar mano galvoje viskas susimai?e nuo dvide?imties metu dekingumo ir dvieju dienu nesusipratimo.
Jis staiga priejo arciau. O dabar jis nusi?ypsojo su neslepia ironija:
«A? tiesiog negaliu suprasti, kodel tu taip skiriasi nuo to, ka maciau tame vaike.» Bet patikekite manimi, a? neleisiu, kad jusu abejones nukreiptu jus neteisinga linkme. Pabuciuok mane, Tayishka. Jei tarp musu nera ry?io, ji sukurti nebus sunku.
Buciuotis? Nevaldomai atsitraukiau. Jo tamsiose akyse blykstelejo nemaloni ?viesa, todel nusprendziau paai?kinti savo reakcija:
– A? sutrikes! Ir ne veltui Elriko ie?kojime paminejai mergele! Tai daroma tam, kad jam nereiketu svarstyti kitu variantu, kai susidurs su manimi, bet tuo pat metu jis negaletu matyti visos situacijos! Bet… kaip tu turejai zinoti, kad busiu mergele? O jei nepasirodytu, tai visa trajektorija butu nutekejimas? Nekaltink manes del to, kad mintis dabar sueda mano smegenis.
Jis nusi?ypsojo, bet jo akyse nebuvo linksmybiu:
«Tayishka – savo motinos priesaikos suri?ta Tai?ka – savo noru nepasiduos kitam vyrui». Taciau jos biografijoje nemaciau jokiu tragi?ku ivykiu. Taigi buvo lengva nuspeti.
Dabar a? visi?kai nieko nesupratau. Ne, na, dekingumas, zinoma, yra dekingumas, bet jei Tayishka butu sutikusi gera vyra… na, ar kazkaip per toli nuejo su alkoholiu, tai ji lengvai galetu buti laiminga poros vaiku mama. Nedrasiai paklausiau, bijodama i?girsti atsakyma:
– Kodel nepasidavete?
– Todel, kad saugojau save. Turejai ateiti pas mane – savo noru ir su visu noru atskleisti visas savo paslaptis. Ir todel i priesaika itraukiau ?i punkta – a? busiu tavo pirmoji ir paskutine aistra. Ar ne taip? Nesiprie?ink sau – ateik ir pabuciuok ta, kuri sutikti svajojai dvide?imt metu.
Taciau prislopinti Tai?kos pra?ymai ir jos atsargus zvilgsnis padejo apsispresti. Yra dalyku, kuriuos tiesiog reikia padaryti. ?iuo atveju i bukoma budruma ir nesukelti dar didesniu itarimu. Zengiau zingsni, pasilenkiau prie jo veido ir uzmerkiau akis. Pats ponas Sciacca nesiruo?e man padeti: neapkabino, neatsake bucinio, kai palieciau jo lupas. Prisiglaudziu ?iek tiek arciau. Vieno, dvieju, triju, uzteks. Ji atsitrauke ir neziurejo. Akys buvo susiaurejusios, demesingos, o balsas tapo ?velnesnis:
– Kas tave sulaiko, Tayishka? Ar bent jau galite nuo?irdziai atsakyti i ?i klausima?
– Tu… Tu ne toks, koki a? prisimenu.
– Man nepatinka?
– Patinka! – A? uztikrintai melavau, nes butent apie tai man ?auke Tai?ka. – Bet tu paklausei, kas mane sulaiko…
Jis sustojo, bet vis tiek tyliai kalbejo:
«Ar isimylejusios moters akys mato ugi ar plikima? Ar meile nepadaro jokios patrauklios i?vaizdos?
– Ak! Cia testas! – i? netiketo supratimo net garsiai pasakiau. – Tu patikrink…
Ir ji sustojo. Jis zinojo, kad tikrosios Tayishka neatbaidys jos bjauri i?vaizda. Ji vis tiek turejo deginti aistra! Tai i?bandymas, kaip gerai veikia jo burtai! Ir i? tikruju jis tikriausiai atrodo lygiai taip pat, kaip Dmitrijus Aleksandrovicius. Bet ka daryti su savo 100% regejimu?
«Tayishka, atsakykite dar i viena klausima.» Jei klausaisi jo balso uzsimerkes, nesunku isivaizduoti tam tikra trauka. Laikui begant, zinoma, bet tai nesunku… – Ar labai pasikeitete nuo prisikelimo? O gal tai tik tavo asmenybe?
«Jis labai pasikeite», – lengva pasakyti tiesa. – Ir labai atsipra?au, jei tave nuvyliau.
– Nenusivyliau. Sukele susidomejima. Ir jau du ?imtus metu nieko nestebinau. Pradedu itarti, kad tu ne ?iaip aplankei kita pasauli – atsine?ei demona, apie kuri iki ?iol nieko nezinau. Ir butent jis dabar prideda nuodu i kiekviena tavo zodi.
I? esmes, ka a? galiu pasakyti. Bet a? nenorejau kalbeti apie nieka kita:
– Pone Sciacca, a? labai pavargau.
Jis pasitrauke i ?ali:
– Eik ?iandien, Tayishka. Bet nuo rytojaus pradesiu tave atpazinti. Ir prane?k man. Miegok su ?ia mintimi, Taishka, pripras prie to.
Skubu sleptis uz duru. Kazkaip radau savo kambari, o paskui iki?au galva i antklode. Dabar supratau daug daugiau, bet supratimas neatne?e palengvejimo. Tayishka raudojo viduje – jos vis dar nei?sipildes tro?kimas nekromantui tik dides. A? turesiu kazkaip suzaisti… arba jei atvirai. Juk jam reikia Tai?kos: tegul paguldo mane i namus ir pasiima su savimi, su viskuo sutikdamas! Taciau pulsavo tik viena nerima kelianti mintis: a? i? kito pasaulio ir be manes Tai?ka negalejo jam nieko idomaus pasakyti. Ar jie mane atleis po ?ios zinios?
5 skyrius
– Dmitrijus Aleksandrovic, ar galiu tau paskambinti?
– Tai uzdrausta.
– Tai kodel tu mane ki?ai?
– Mano atgaivinimas yra mano taisykles. Kokie musu koziriai ten?
– Kirmeles.
– Nekenciu kirminu. Bet a? ir toliau nekreipsiu demesio i tai, kaip tu apgaudineji.
– Ir tu dar dazniau i?eini i? kambario. Cia net angelas imtu apgauti!
– Gerai, kad nesutikau zaisti uz pinigus.
– O, Dmitrijus Aleksandroviciau, yra klausimas, kuri visa gyvenima svajojau uzduoti reanimatologui! Institute mums buvo vedami psichologijos kursai. Tarkime, pas jus vienu metu atvezami keli sunkios bukles zmones: nusikaltelis, policininkas, vaikas ir keturiu vaiku mama. Jus esate vienas ir galite juos paimti tik po viena. Be to, zinoma, kad kitas variantas yra sumazintas, o paskutinis tikrai nei?gyvens. Kokia tvarka juos reanimuosite?
– Nesamone.
– Atsakyk!
– Na… vaikas bus i?veztas i kita reanimacija, pas vaika. Tai ne mano problema.
Pradejau pykti:
– Gerai. Minus vienas. Ka darysime su likusiais?
Dmitrijus Aleksandrovicius masliai pazvelge i savo kortas. Tada jis i?leido:
– Ar matete iejima i skyriu?
– A? tai maciau. Ir ka?
«Vienu metu ten eis tik vienas gurmanas, todel jie atvyks tam tikra eile. Tokia tvarka atliksime gaivinima.
– Bet kaip? – A? nesupratau. – Ar tikrai nusikaltelis svarbesnis uz keturiu vaiku mama? Ar girdejote apie socialini teisinguma?
– Ar man reikia daryti ar galvoti apie socialini teisinguma? Visi trys gali mirti, kol a? pasversiu savo galimybes.
– Keturi!
– Trys. Ar pamenate, kad vaikas jau buvo i?veztas i kita reanimacijos skyriu? Ne mano problema.
– Tu esi cinikas! O jei i?gelbesi viena nusikalteli, ar veliau nesigailesi?
– Nera ko gailetis. Nes net neklausiu kas yra kas.
– Ir a? tau pasakysiu! Tai ypac reikalinga, kad jusu sazine jus kankintu.
– Be abejones. Bet zinai, Olga, kartais geriau negalvoti, jei mintys trukdo veiksmams.
Riksmas i? koridoriaus neleido man paprie?tarauti:
– Kas dirba pamainoje? Mes turime ?aunamuju ginklu!
«Taigi a? papietavau», – Dmitrijus Aleksandrovicius mete kortas ant lovos ir patrauke link i?ejimo.
O kaip cia neapgausi? Nors ?i karta jis i?buvo su manimi visas vienuolika minuciu! Ira?as.
Tai?ka, ilgai tylejusi, dabar pralinksmino:
– Koks jis, oi, koks jis! Pasakyk man, kad tau taip pat truksta kvapo, nes matai tai tokiomis pat akimis kaip ir a?!
Atsiguliau ant pagalves ir ziovavau.
– Tanjukh, tu jau turejai apsispresti. Vienu metu galima isimyleti tik viena zmogu – tokia yra pagrindine visatos taisykle, jei to nezinai. Taigi kam uzgniauze kvapa: Dmitrijus Aleksandrovicius ar ponas Sciacca? Vakar jaudinausi del jusu baimes, todel susiaurinkime objektus, kad sukurtumete baime.
Ji ilgai svarste atsakyma:
– Isimyleti? Pasirodo, ar jautiesi isimylejes?.. Tada atsiduriu kryzkeleje: mintimis myliu Dmitriju Aleksandroviciu, o ponas Sciacca jaudina… ?iek tiek zemiau nei galvoje.
Tai buvo tinkamiausias laikas i? jo pasijuokti, bet maniau, kad dabar svarbiau suprasti:
– Aistra?
– Gal… I? kur tureciau zinoti?
«Ziurek, Tanjukha, a? nezinau, ar vakar apalpote, kai musu aistringas nekromantas papasakojo istorija. Ypac ta dalis, kai jis prisipazino, kad visas jo susizavejimas buvo pasiulymas. Garantija, kad pas ji ateisi savo noru.
– Taip, girdejau…
– Ir ka, nenorejai prie?intis?
– Kam prie?intis, Ol?
Neduok Dieve, kad man taip truksta valios. Galbut a? negalejau iki galo suprasti jos jausmu, kai ji ziurejo i pona ?aka, bet galejau isivaizduoti save jos vietoje. Ir jei man kas butu pasakes, kad a? pati nemyliu, kad cia nera pasirinkimo laisves, tai bent jau man nepatiktu. Kazkoks vidinis «ne» tikrai butu paveluotas! O ?i… skudurine pagalve net nesusimasto. Kaip karve, vedama i tvarta. Prie stendo – tai net geriausiu atveju… Net negalvojau apie tai viska slepti – samprotavau, nors ir tyliai, bet atvirai, todel tai nei?vengiamai seke:
– Tavo mintys labai izeidziancios, Olja!
a? atsidusau. Ji turi tiek ambiciju, kad galetu man prie?tarauti. Tyliai.
Supratusi, kad laikas miegoti arba jie manes pasiilgs, nenorejau atsisveikinti su savo mylimomis baltomis sienomis. Dmitrijus Aleksandrovicius dabar jau seniai uzsiemes, o kai a? atsibusiu, jo pamaina tikriausiai bus baigta. Turejome i?spresti problemas ?iuo metu, bet a? tikrai nenorejau. O ka gi nekromantas darys su mano negyvu kunu? Ir jei ketinu ka nors daryti, verciau ten nebuciau.
Po poros valandu dykai suklupes koridoriuje zvilgtelejau i personalo kambari. O ten, pasirodo, kava buvo pilama be manes. Na, o a? sutrikusi atsisedau ant tolimiausios taburetes. Mano charakteris toks, kad galiu lengvai pritapti bet kur. O cia dauguma veidu jau pazistami. Vitalina Ivanovna, kuri cia daznai atvyksta i? bendrosios terapijos, buvo sutrikusi del mano izulumo ir del inercijos pajudino savo puodeli mano kryptimi. Dekingumo a?aru nuplautas, gurk?noju i? dziaugsmo. Karcios, be cukraus ir pieno. Grozis!
Вы ознакомились с фрагментом книги.
Для бесплатного чтения открыта только часть текста.
Приобретайте полный текст книги у нашего партнера:
