скачать книгу бесплатно
Nekromantijos klaidu riba
Edgars Auzin?
Del nekromanto mokiniu padarytos klaidos Olga atsiduria kitame pasaulyje – merginos, kuri yra tarsi du vandens la?ai, kune, pana?iame i ja pacia. Kai ji uzmiega, Olga grizta i savo pasauli. Ji keliauja pirmyn ir atgal, bandydama i?gyventi dviejuose pasauliuose vienu metu. Taciau paai?keja, kad tikroji jos kuno savininke, kukli ir tyli Taja?ka, tapo jos keliones drauge. Olgai nepatinka pami?usios kaimynes draugija, taciau, noredamos i?siskirti, jos tures kreiptis i patyrusi nekromanta ir isivelti i dar didesnes bedas.
Edgars Auzin?
Nekromantijos klaidu riba
1 skyrius
Buna dienu, kai i? lovos geriau nesikelti. Nepaisant problemu, velavimu ir kietu pusiu, nei?lipkite! Tai buvo tik viena i? tu dienu, bet iki tol nepasiekiau i?mintingesnio filosofinio ta?ko, kad galeciau vadovautis savo instinktais.
Tai prasidejo, kai nualpau du?e. Ji tiesiog apalpo, o tada pabudo ant slidziu grindu, gausiai apipiltu ?iltu vandeniu. O alpti man visi?kai neiprasta. Taip, niekada anksciau nebuvau jame buves, bet greitai supratau, kad tai ne kas kita, kaip tikras alpimas. Kai atmerki akis ir nesupranti, kas vyksta. Dabar, jei mano iprociai apimtu miega ten, kur ?ilta ir dregna, gali buti pasiulytas kitas paai?kinimas. Bet tai buvo samones netekimas, kuris truko gal tik kelias sekundes. Net sapnavau sapna: prie? akis blykstelejo niurus paveikslas, kurio negalejau detaliai prisiminti. Taigi kas a? toks? Atsistojusi ir nepajutusi jokiu galvos svaigimo pozymiu, ji negrizo i saugia lova, o nuskubejo i instituta. Taip, man toli iki filosofines i?minties.
A? vis dar atsilieku nuo pirmosios poros. Ir visa diena pasirode kiek chaoti?ka. Jei praleisciau lovoje, tai nebutu dideliu problemu. Nors mazai tiketina, kad mano lova galetu garantuoti laisve nuo tolesniu rupesciu.
Vaziuodamas tramvajumi namo vel nualpau. Nors ?i karta ji galejo uzsnusti. Taciau vaizdas, kuri maciau ryte, dabar buvo ai?kiai prisimintas. Net smulkmenas buvo galima iziureti: kazkoks tamsus, labai niurus ir tvankus kambarys, ap?viestas arba bloga lempa, ar net koks nors fakelas. Ir balsai:
"…gal ji ragana?»
– Kodel taip manai? Ji ne raudonplauke! – nemalonus kikenimas.
Man tik minutei pavyko uzfiksuoti jo veida – jaunas vaikinas, dar tik paauglys. Manau, kad net maciau paaugli?ka spuoga ant smakro ir juodos apykakles… Ir tada pabudau. Arba pabudo. Suvirpejau nuo nemaloniu pojuciu. Grizusi namo pasidaviau likimo valiai – nuejau miegoti. ?ios puses alpimas gali atsirasti del per?alimo ar pervargimo. Nors neisivaizdavau, kas yra pervargimas, grynai teori?kai tai kazkada man turejo nutikti. Gerai, kad po pamoku nenuejau i biblioteka, fakulteto vadovui nedaviau busimo parado dalyviu sara?o ir ?okiu repeticija praleidau. Beje, a? pavargau! Nors tokiu pasiteisinimu niekas nepatikes… jis visi?kai netelpa i mano gyvenimo buda. Taciau net ir a? jau supratau, kad viskas gali laukti iki rytojaus.
Ji apsiverte ant kito ?ono ir vel stipriai apsivyniojo, bet judesys sukele dar viena minti, kuri priverte ja aimanuoti. Pirmasis dar laukia! Jis jau tris dienas skambina ir klausia, kada jam padovanosiu televizoriu. Pragyvenome su juo dvi savaites, bet turto dalybos buvo kaip po auksiniu vestuviu. Vakar jam sakiau, kad jo grazios kojytes nenukris, jei ju ?eimininkas sutiks atvaziuoti ir savo graziomis mazomis rankytemis atimti prie?taringai vertinama televizoriu. Beje, man nereikia televizoriaus, kuri pirkome kartu! Beje, net neturiu laiko ziureti! Bet a? nenorejau jo tempti per miesta, kad irodyciau esme. Kostja kazka sumurmejo jam budingu budu, bet tada sutiko ateiti ?iandien po valandos.
Ji atmerke viena aki ir pazvelge i laikrodi. Pagal niek?ybes desni, kai tik uzmigsiu, atsiras didelis buitines televizijos gerbejas Konstantinas ir mane pazadins.
Bet jie man nedave pasirinkimo: atrode, kad mane sugere miegas arba kitas alpimas. Samoningai kabiniausi i realybes pakra?cius, bet nieko negalejau padaryti – zinojau, kad vos uzmerkus akis, nuopuolis taps nei?vengiamas. Ir jie uzsidare, nepaisant didziules valios jegos, kurios turejau perteklius. Kaip maniau anksciau.
Ir jie atsidare i beveik pazistama kambari. Spuogelio smakras, o veliau i mane zvelgiancios paaugles akys buvo itikinamas sapno pasikartojimo irodymas.
«Pavyko…» – neai?kiai sumurmejo jis ir kazko gailiai paklause: «Ar pavyko?
Skirtingas smakras ir skirtingos akys. Jie i?siplete, kai sutiko mano zvilgsni.
– Pavyko, Izink! Ivyko!
Kad ir kaip galeciau, negalejau pasidalinti ju jauduliu. Atsirado kitas veidas – trecias paauglys eme staugti kazkokia linksma giesme. Antrasis, labiausiai pasitikintis, pora kartu sumirksejo – matyt, noredamas sustiprinti vizualini rezultata – ir tada i?kilmingai pasake:
– Sveikinu, Tai?ka! Mirei ?i ryta, bet musu isiki?imo deka vel atgijai!
– Ka?! – A? nesupratau. Na, kas mane suprastu?
– Sveikinu, Tai?ka! – kvailai pakartojo vaikinas. – Tau buvo suteikta galimybe, del kurios niurzges kiekvienas mirtingasis!
– Ka?
Vel matomas aknes smakras:
– Nemanau, kad ji musu atpazista, Ridi… Ar grizusi neprarado nei atminties, nei proto?
Ridis surauke antakius, pasilenke, nemaloniai alsuodamas ir mostelejo pir?tais man prie? nosi:
– Labas! Ar atpazistate mus? Koks mano vardas?
«Riddi», – atsakiau taip, lyg staiga buciau atsidures apskaitos egzamine, kur bet koks uzuominas gali atsidurti tarp praeiviu. Taciau prie? pradedant egzaminuotojui ir jo padejejams i? dziaugsmo ploti rankomis, ji pridure: «Dabar, Ridi, nuvesk mane atgal, i? kur mane paemete!
Visi trys ziurejo i mane.
– Kur tureciau grazinti? Uz mirties ribu? – I?pustas Izinksas tiesiog negalejo suprasti.
Mano alpantis ko?maras ai?kiai igavo komi?ka posuki. Taciau a? galiu susitvarkyti su iniciatyva:
– Gavai ten, grazink ten. Netrukus Kostya ateis pasiimti televizoriaus.
– Ka?! – Atrodo, kad ?is klausimas cia jau buvo uzduotas.
– Vaikinai, – kuo ramiausiai tesiau. – Tu tikrai ?aunus, bet kartu ir ?iek tiek baisus. Leisk man grizti ir atiduoti Kostjai televizoriu, tada vel galesime pasikalbeti.
Uzuot rimtai svarste mano pasiulyma, jie sutrike ziurejo vienas i kita.
– Tayishka nav sevi…
– I?protejes! Bet a? nebuvau be zado!
– O tai rei?kia, kad su laiku jis gali susivokti…
«Mokytoja sake, kad tie, kurie daznai grizta, i? pradziu negali suprasti, kas vyksta! Isivaizduok: ?tai tu guli ant zemes sulauzytu kaklu, bet dabar gyveni visaverti gyvenima. Tai, zinoma, labai dziugu… bet ne i? karto.
– Kol kas mokytojui to rodyti nereikia, antraip jis trenks karuna, o diplomo neskaiciuos. Leisk jai pradeti…
Negalejau pakesti ?io visi?ko susidurimo:
– Oi! Pankai! Gal kartu nuspreskime, kuris i? musu yra savyje?
Pakeles galva ir bandydamas atsisesti sustojau. Nenuostabu, kad pradejau drebeti – atsiduriau visi?kai nuoga! Ji reke i? nuostabos ir spontani?kai uzsidenge. Komedi?kas posukis igavo erotiniu ir i?krypeliu konturus.
Trijule visi grizo pas mane, bet jiems mano nuogumas nerupejo. Jie net pakele kreivus delnus auk?tyn ir tarsi bande mane nuraminti:
– Tyliai, Tai?ka, tyliai! Dabar tau sunku viska suprasti, tad laikykis mano zodzio – mes esame tavo pazistami. Ir kai tu mirei ryte, nusprendeme, kad padarysime tave keleta tyrimu. Jei mums pasiseks, sugrazinsime i ?i pasauli gera zmogu, bet jei ne, tu vis tiek ryte mirsi…
«Ir viskas pavyko, tad padaryk man paslauga ir jau buk laimingas! Ir mokytojas gina musu baigiamaji darba! Iki studiju baigimo dar turime penkerius metus mokytis, tad toks proverzis neliks neivertintas!
– Visiems viskas gerai, Taishka, visi! Taigi nustokite verk?lenti ir bukite laimingi!
Smagu, bet man nuo pat pradziu nuobodu. Tiek, kad uzsinorejau svirduliuoti, nors visai nesiklykiu:
– Kaip a? galiu pabusti, draugai? A? tuoj pat pabussiu taves izeistas ir negri?iu prie draugi?ko pokalbio!
– Apie ka ji kalba, Ridi?
Tai turbut buvo protingiausia i? visu. Ar tiesiog pasitikintis savimi, kuris daznai painiojamas su intelektu. Jis pazvelge i mane, paskui i savo draugus ir rimtai apibendrino:
– Man nav ne jausmas.
– Gal grazinome Tayishka, bet ne iki galo? – pasiule treciasis, kurio vardo dar negirdejau.
– Neturiu supratimo, – lygiai taip pat rimtai pakartojo Ridis.
Galu gale jie bande duoti kazkokia ne?varia antklode, i kuria isisupti, ir puodeli rugpienio. Nebuvau ypac alkanas, o mieliau uzkasciau ko nors valgomesnio, todel padejau puodeli ant grindu, susiglaudziau, kad su?iltu, ir pameginau i?girsti, apie ka jie murma kampe. Jei tik Kostja ateitu, jis tave pazadintu. Jo charakteris toks: televizoriaus tyliai neatims, tikrai nores sugadinti nuotaika. O kol miegu, nuotaika labai stabili. Greitai ateik, Kostenka, man jau nuotaika gadina!
– Gal reiktu paskambinti mokytojui? O jei ji supyks?
Visi atsigreze i mane ir ziurejo apvaliomis akimis. Tikriausiai jie manes bijo taip pat, kaip ir a? ju.
– Kaip… gaka? Palaukite, juodoji knyga turejo pasakyti, kad kai kurie zmones negrizta kaip zmones…
?tai ka a? turiu omenyje. ?aldytuvo man irgi tikrai nereikia. Nagi, Kostja, pasiimk ir ?aldytuva. Imk ka nori, nesigailek. Tiesiog pazadink mane.
– Jei ji vis dar ragana? Raganu sugrazinti negalima!
– Taip, Tai?ka nebuvo ragana! Jos plaukai ?viesus, o ne raudoni! Arba palauk, gal ?iek tiek raudona?
Niekas niekada nedriso manes vadinti raudonplauke. Ji permete viena sruoga per peti ir sueme ja kum?ciu. Taip, net esant tokiam siaubingam ap?vietimui, cia nereikia pazymeti ne la?o raudonos spalvos! Keista tik tai, kad svajoju apie mano plaukus ilgesnius nei yra. Beveik iki juosmens – grozis! Bet a? niekada neauginciau tokiu ilgu plauku, jiems reikia per daug prieziuros. Praejusi menesi nusikirpau plaukus i ilga boba…
– Ji negalejo zinoti, kad yra ragana! Niekur nesimokau, su burtininkais nebendravau, o kartais jie ne raudonplaukiai… Ak! Vaikinai, mes prikeleme ragana i gyvenima!
– Nepanikuokite! Ridis atsake isteri?ku ?nabzdesiu. – Dar per anksti panikuoti!
Ir paskutinis «vatas» nuskambejo kaip girgzdesys ant klausos ribos. Taip, isterija trijulei jau visai ?alia. Ir tai nera toli nuo manes. Dabar staiga prisiminiau Kostja. Kodel a? net i?siskyriau su juo, mano mylimoji? Na, tegul jis buna nuobodus, na, tegul i? netiketumo pamegsta nesibaigiancius skandalus. Bet dabar buciau namuose, ziureciau megstama televizoriu ir nerimauciau, ar neuzmigsiu vidury baltos dienos. Ko-ostya, Ko-o-ostenka, kur tu, brangusis?
* * *
Pagaliau mano nauji draugai subrendo dar vienai nuostabiai idejai:
– Kodel ji negeria pieno? Gal jai nereikia pieno?
Jie sutartinai atsiduso ir pasitrauke i prie?inga siena, tarsi mano pakeltame antakiu butu i?vyde mirtina ginkla. Tada Riddy, rodydamas bent keleta protingumo pozymiu, i?tare:
– Tai nerei?kia, kad ji gaka. Tai dar nerei?kia… Bet kol nesame tikri, negalime to parodyti destytojui – uz malone jie bus pa?alinti i? akademijos.
– Mane i?mes, – sutiko Izinkas.
O treciasis, kurio vardo nepamenu, su?uko:
– Kaip po velniu, jie tave i?mes. Ka daryti, jei gaka i?alks prie? mums paskambinus mokytojui?
– Negali buti! – su?uko jam Ridis. – Ziurek, kokios geros akys!
A? apipyliau juos panieka. Gal neai?ku, kokias akis turiu prastai ap?viestoje spintoje. Taciau abejojantis su palengvejimu linktelejo ir Ridis atsiduso.
– Draugai, mums reikia pagalbos.
Palikti! Prie? pusvalandi man tapo ai?ku, kad jiems reikia rimtos pagalbos. Tikrai neatsisakyciau poros psichiatru buvimo musu kompanijoje. Taciau Ridhi turejo kita plana:
«Mano pusbrolis mokosi baigti burtininko specialybe… Jei negali patarti, tai eikime pasiduoti mokytojui.
– Kas yra Elrikas? – sumurmejo paputes vyras. – Taip, jis ims tokia kaina, kad mes patys tada tapsime kabliukais maitinti.
– Elrik, Elrik, – liudnai, bet uztikrintai uzbaige Ridis.
– A? prie?! – su?uko treciasis, kurio vardas del mano neatsargumo i?nyks ?ios komi?kai erotines istorijos metra?ciuose. – Turite ji… atsipra?au del pirmojo antkapio, jis tiesiog baisus zmogus!
Riddy atsisuko i ji ir pasake:
– A? sutinku. Ir a? pasiruo?es i?klausyti jusu pasiulymus.
Daugiau pasiulymu nebuvo, todel likau vienas. Nepamir?kite uzrakinti duru. Dar karta apsidairiau. Stalas centre, prie kurio pabudau, pasirode esas lova be ciuzinio, istumta i centra. Dar du stovejo prie sienu. Palei sienas yra pora dideliu spinteliu ir dvokiancios lempos. Kaip jie cia neuzdusta? Siauras, debesuotas langas tiesiai po lubomis. Puikus kadras norint pradeti siaubo filma. Kazkaip mano ko?mare susimai?e visi zanrai, o a? nesu tokiu miksu megeja. Mano Kostjanas ai?kiai veluoja. Na, jis nei?eis manes nepazadines? Ne ?itas!
– Sedi ramiai, kodel tau kyla bedu?
Pa?okau ir pradejau dairytis, bet net tamsiuose kampuose nemaciau garsiakalbio. Labai artimai skambejo pazistamas moteri?kas balsas. Bet ?alia nebuvo ne vieno.
– Kas ten?
Jie man neatsake. Nepaisant visko, kas vyksta, dar negalejau pripazinti, kad esu i?protejusi… ar linkusi i klausos haliucinacijas.
– Labas, – ?velniai su?uko ji. – Kur tu esi?
– ?tai a?, – sumurmejo jis man nusivyles. – Nerek taip.
Kai supratau, kad zodziai sklinda i? mano pacios burnos, vel ?okau i vieta. Ne, psichiatrine diagnoze dar galima perziureti. Ir prie? man panikuojant, mano balsas suskambo tiesiai mano galvoje:
– Uzsiciaupk! Ar tu apskritai ko nors bijai?
Dabar a? bijau…
– Kas tu esi? – vis tiek garsiai paklausiau.
– Jie mane atgaivino… Bet kaip tu cia atsidurei, yra didelis klausimas. Bet nepulk i beda, meldziu mi?ko baltasias dvasias, tik nepulk i beda…
Ji su?nibzdejo. Kaip paai?kejo, a? vis dar nepavargau stebetis:
– Tayee… kaip tu? Tai tu ar kas?
«A?», ne, ji turejo verk?lenti.
– Kodel anksciau tylejai?
