Bendravardis

Tėvas ir draugai nufotografavo berniuką, susiraukusį, tarp žmonių ieškantį motinos, kuri tuo metu ruošė švedišką stalą, veido. Ašima vilkėjo sidabru tviskantį sarį – pirmą kartą apsirengta vestuvinė dovana – ir palaidinukę su rankovėmis iki alkūnių. Ji išdėliojo popierines lėkštes (jas reikėjo sudėti trigubas, kad išlaikytų birjanį), karpius jogurto padaže, dalą, šešis skirtingus daržovių patiekalus, kuriuos ji gamino visą savaitę. Svečiai valgys stovėdami arba sėdėdami rytietiškai ant grindų. Pakvietė ir Alaną su Džude. Šie kaip visada atėjo su džinsais ir storais megztiniais, nes buvo šalta, apsiavę odinius, sagtimis užsegamus sandalus, vilnones kojines. Džudė apžiūrėjo švedišką stalą ir krimstelėjo kažin ko, regis, krevečių kotleto.

– Maniau, visi indai vegetarai, – sušnabždėjo ji Alanui.

Prasidėjo Gogolio maitinimas, bet tai buvo tik prisilietimas. Niekas nesitikėjo, kad berniukas suvalgys daugiau nei ryžio grūdelį ar paragaus daugiau nei vieną dalo lašelį – viskas buvo skirta supažindinti jį su maistu, kurį valgys likusį gyvenimą. Ceremonijai prasidėjus, grupelė moterų pradėjo ūkauti, vyrai per rankas leido kriauklę, kurią patapšnodavo, tačiau nė vienas nesugebėjo išgauti iš jos nė garso. Virš Gogolio galvutės pakėlė žolės lapelius ir pradipą – grakščiai, lygiai degančią aliejaus lempą. Vaikas sėdėjo lyg užkerėtas, nesimuistė, nenusigręžė, paklusniai išsižiodavo prieš kiekvieną maitinimą, tris kartus paragavo paješo. Kai, pamatęs šaukštą, Gogolis noriai išsižiodavo, Ašimos akys prisipildydavo ašarų. Ji labai norėjo, kad vaiką maitintų tikras jos brolis ir virš jo galvutės laikydami rankas jį palaimintų tikri jos tėvai. Paskui atėjo didinga pabaiga, akimirka, kurios visi laukė. Norėdami nuspėti Gogolio ateitį ir sužinoti, kas jis bus, žemdirbys, mokslininkas ar verslininkas, tėvai sūnui pasiūlė lėkštę, ant kurios buvo Kembridžo žemės grumstas, iškastas kieme, tušinukas ir vieno dolerio kupiūra. Dauguma vaikų griebia kurį nors vieną daiktą, kartais visus tris, tačiau Gogolis nepalietė nieko. Jis neparodė jokio susidomėjimo lėkšte, bet ir nenusigręžė nuo jos, tik įsikniaubė veiduku į dėdės petį.

– Įdėkit jam į ranką pinigą! – šūktelėjo kažkas iš grupės. – Amerikietis berniukas turi būti turtingas!

– Ne! – pasipriešino tėvas. – Tušinuką. Gogoli, paimk tuši-nuką.

Vaikas abejingai pažvelgė į lėkštę. Dešimtys tamsių galvų viltingai lūkuriavo. Drabužėlio medžiaga pradėjo erzinti jo odą.

– Gogoli, paimk ką nors, – paragino Dilipas Nandis, prinešęs lėkštę arčiau. Berniukas susiraukė, apatinė jo lūpytė suvirpėjo. Verčiamas rinktis likimą, šešių mėnesių mažylis pravirko.

Atėjo kitas rugpjūtis. Gogoliui sukako vieni metukai, jis viską graibstė, jau truputį vaikščiojo, dviem kalbomis kartojo žodžius. Savo motiną vaikas vadino ma, tėvą – baba. Jei kas nors kambaryje pašaukdavo „Gogoli“, mažylis atsigręždavo ir nusišypsodavo. Berniukas miegodavo naktimis ir dienomis nuo pusiaudienio iki trijų, turėjo septynis dantukus ir stropiai kišdavosi į burnytę popieriaus, medvilnės skutelius ar viską, ką rasdavo ant grindų. Gruodžio mėnesį, per Ašoko žiemos atostogas, Ašokas ir Ašima ketino pirmą kartą parvykti į Kalkutą. Būsima kelionė įkvėpė sutuoktinius ieškoti Gogoliui tinkamo vardo, kad galėtų pateikti prašymą pasui gauti. Jie paprašė bengalų draugų pasiūlyti ir ilgais vakarais svarstydavo vieną ar kitą vardą, tačiau nė vienas jiems nepatiko. Berniuko tėvai jau nebelaukė Ašimos senelės laiško: sužinoję, kad senolė neprisimena net Ašimos, jie nebeteko vilties, kad ji prisimins sugalvotą vardą. Tačiau iki kelionės dar buvo likę keturi mėnesiai. Ašima apgailestavo, jog negali vykti anksčiau, per deivės Durgos šventę. Deja, Ašokui ilgos atostogos dar nepriklausė, tad jie turėjo pasitenkinti trimis gruodžio mėnesio savaitėmis.

– Turbūt vyksime namo po kelių mėnesių nuo jūsų Kalėdų, – paaiškino Ašima Džudei, stovinčiai anapus skalbinių virvės. Ši atsakė, jog jiedu su Alanu yra budistai.

Pasiutusiu greičiu Ašima numezgė megztinius savo tėvui, uošviui, broliui ir trims mylimiausiems dėdėms. Visi megztiniai vienodi, su V formos kaklo iškirpte, megzti devinto numerio virbalas, tamsiai žaliais siūlais, penkiomis geromis ir dviem išvirkščiomis akimis. Tik jos tėvo kitoks – megztas dviem storais virbalais perliniu raštu ir priekyje susegamas sagomis, nes jam tokie labiau patinka, nei užsivelkami per galvą. Ji nepamiršo prisiūti megztų kišenių kortų kaladei, kurią jis visada nešiodavosi su savimi, kad kam nors netikėtai išdėliotų pasjansą. Be megztinio, knygyne „Harvard Coop“ ji nupirko tėvui tris sabalo kailio teptukus, tokių dydžių, kokių jis prašė laiške. Jie buvo nežmoniškai brangūs, brangesni už bet kurią jos pirktą prekę Amerikoje, tačiau Ašokas, pamatęs kvitą, nieko nepasakė. Kartą Ašima su Gogoliu išėjo apsipirkti į Bostono centrą ir ilgai užtruko universalinėje parduotuvėje „Jordan Marsh“, kur išleido paskutinius pinigėlius. Ji nusipirko įvairių arbatinių šaukštelių, perkelinių pagalvės užvalkalų, spalvotų žvakių, muiliukų ant virvelių. Įsigijo laikrodį „Timex“ savo uošviui, rašiklių „Bic“ pusseserėms ir pusbroliams, siuvinėjimo siūlų, antpirščių motinai ir tetoms. Grįždama metro namo, Ašima jautėsi pakylėta, pavargusi, sunerimusi dėl būsimos kelionės. Traukinys buvo perpildytas ir iš pradžių ji stovėjo, bandydama laikytis už savo krepšių, vežimėlio ir viršutinio turėklo, kol viena mergina pasiūlė atsisėsti. Ašima padėkojo ir susmuko ant sėdynės, pastūmusi krepšius į saugią vietą už savo kojų. Gogolis miegojo, tad ir ji sumanė nusnausti, atsirėmė galva į langą, užsimerkė ir prisiminė namus: įsivaizdavo tėvų butą ir Gogolį, aprengtą amerikietiškais drabužėliais, su sauskelnėmis, žaidžiantį ant tėvų lovos po baldakimu ir palubėje besisukančiu ventiliatoriumi. Vaizduotėje ji pamatė savo tėvą be vieno danties, kurio, kaip rašė motina, jis neteko praeitą rudenį, nukritęs nuo laiptų. Ašima pamėgino įsivaizduoti, kaip jausis, kai senelė jos nepažins.

Atsimerkusi moteris pamatė, jog traukinys stovi jos stotelėje, durys atidarytos. Ji pašoko, širdis smarkiai plakė.

– Atsiprašau, – stumdama vežimėlį pro susigrūdusius žmones puolė spraustis Ašima.

– Ponia, – pasakė kažkas, jai lipant ant platformos, – jūsų daiktai.

Kai suprato savo klaidą, metro durys užsidarė ir traukinys lėtai nuvažiavo. Ji stovėjo žiūrėdama, kaip tunelyje dingsta paskutinis vagonas, kol ant platformos liko tik ji ir Gogolis. Eidama Masačusetso aveniu, Ašima paplūdo ašaromis, ji žinojo, kad negali grįžti į parduotuvę ir vėl visko nusipirkti. Visą popietę niršo ant savęs, galvodama, kaip jausis pažeminta grįžus į Kalkutą tuščiomis, tik su megztiniais ir teptukais. Tačiau parėjęs namo Ašokas paskambino į Masačusetso skyriaus transporto valdybos radinių skyrių ir kitą dieną ji atgavo krepšius, nedingo nė vienas šaukštelis. Po tokio mažo stebuklo Ašima kitaip pradėjo vertinti Kembridžą, pripažino ne tik jo trūkumus, bet ir privalumus. Per vakarėlius ji turėjo ką papasakoti draugėms, kurios klausėsi ir stebėjosi jos sėkme.

– Tai įmanoma tik šioje šalyje, – pasakė Maja Nandi.

Kartą vakare, sutuoktiniams užmigus, suskambo telefonas. Garsas kaipmat juos pažadino, širdys ėmė bildėti, tarsi susapnavus baisų sapną. Dar Ašokui neatsiliepus, Ašima žinojo, jog skambina iš Indijos. Prieš kelis mėnesius jos šeima laiške paprašė duoti jų telefono Kembridže numerį, ir ji davė nenoriai, žinodama, kad jį panaudos tik blogai naujienai pranešti. Kol Ašokas atsisėdo, pakėlė telefono ragelį ir pavargusiu, silpnu balsu atsiliepė, Ašima pasirengė ją išgirsti, nuleido lovelės kraštą, nuramino Gogolį, kuris muistėsi, pažadintas telefono skambučio, ir mintyse pasitikrino faktus. Jos senelei per aštuoniasdešimt, ji prikaustyta prie patalo, visiškai iškaršusi, nebegali nei valgyti, nei kalbėti. Pastarieji jos gyvenimo metai, pasak paskutinio tėvų laiško, skausmingi jai pačiai ir visiems, kurie ją pažinojo. Gyvenimu to nepavadinsi. Ji įsivaizdavo, kaip jos motina tyliai tai sako į telefono ragelį, stovėdama artimiausios kaimynės svetainėje. Ašima pasirengė išgirsti blogą naujieną, pripažinti tiesą, kad Gogolis niekada nepamatys savo prosenelės, kuri davė jam dingusį vardą.

Kambaryje buvo nemaloniai šalta. Ji paėmė iš lovelės sūnelį ir, grįžusi į lovą, palindo po apklotu. Norėdama sušilti, priglaudė kūdikį prie savo krūtinės, prisiminė, kaip kartu su senele nusipirko kreminės spalvos megztinį, kuris guli neišpakuotas parduotuvės krepšyje spintoje, ir išgirdo, kaip Ašokas rimtai, bet taip garsiai, kad galėjo pažadinti ir Alaną su Džude viršuje, sako:

– Taip, gerai, supratau, nesijaudinkit, taip, padarysiu, – paskui nutilo, įsiklausė. – Jis nori pakalbėti su tavimi, – pasakė Ašimai ir, uždėjęs ranką ant jos peties, tamsoje padavė telefono ragelį, paskui, truputį pasvarstęs, išlipo iš lovos.

Ji paėmė ragelį, kad pati išgirstų naujieną ir paguostų savo motiną, bet staiga pagalvojo, kas ją paguos, kai mirs jos motina, ir ar ji tai sužinos tokiu pačiu būdu, išplėšta iš sapnų vidury nakties. Tačiau be baimės Ašima spėjo pajusti dar kai ką – ji net suvirpėjo, pagalvojusi, kad pirmą kartą po beveik trejų metų pertraukos išgirs savo motinos balsą. Pirmą kartą po išvykimo iš Dum Dum oro uosto, kažkas ją pavadins Monu. Tačiau kitame laido gale buvo ne motina, o jos brolis Rana. Jo balsas tylus, dingstantis telefone ir sunkiai atpažįstamas. Pirmiausia Ašima paklausė, kelinta pas juos valanda. Ji turėjo pakartoti klausimą kelis kartus, šaukti, kad ją išgirstų. Rana atsakė, kad dabar pietų metas.

– Didi, ar jūs vis dar ketinate atvykti gruodžio mėnesį? – paklausė jis.

Ašima susijaudino, kad jos brolis į ją kreipėsi taip, kaip jis vienas visame pasaulyje turi teisę kreiptis – po ilgo laiko pavadino ją didi, vyresniąja seserimi. Tuo pačiu metu ji išgirdo, kaip Kembridžo buto virtuvėje bėga vanduo, jos vyras atidaro spintelę, norėdamas paimti stiklinę.

– Žinoma, kad atvyksim, – atsakė ji netvirtai, girdėdama silpną savo pačios balso aidą ir, neįsitikinusi, ar brolis ją išgirdo, pakartojo, paskui pasiteiravo: – Kaip dida? Ar jai nieko daugiau nenutiko?

– Ji gyva, – pasakė Rana, – bet jaučiasi taip pat.

Ašima suglebusi atsirėmė į pagalvę – jai palengvėjo. Moteris pamanė, jog pamatys savo senelę, net jei tai bus paskutinis kartas, pabučiavo Gogolį į viršugalvį, priglaudė savo skruostą prie jo skruostuko.

– Ačiū Dievui. Duok man mamytę, – paprašė ji. – Noriu su ja pakalbėti.

– Jos dabar nėra namie, – atsakė Rana po traškesių pilnos pauzės.

– O tėvelis?

Vėl stojo tyla, kol grįžo jo balsas.

– Jo taip pat nėra.

– Ak.

Ji prisiminė laiko skirtumą – jos tėvas turbūt dar žurnalo Desh redakcijoje, o motina turguje su šiurkštaus audinio krepšiu rankoje perka daržoves ir žuvį.

– Kaip mažasis Gogolis? – paklausė Rana. – Ar jis kalba tik angliškai?

Ji nusijuokė.

– Jis kol kas apskritai mažai kalba, – atsakė ji ir pradėjo pasakoti, kaip moko sūnelį tarti dida, dadu ir manu, rodydama prosenelių ir dėdės nuotraukas, tačiau telefone vėl pasigirdo traškesiai, šįkart ilgesni, ir ji, nebaigusi sakinio, nutilo.

– Rana? Girdi mane?

– Negirdžiu tavęs, didi, – pasigirdo vis labiau tylantis Ranos balsas. – Nieko negirdžiu. Pasikalbėkim vėliau.

– Gerai, – atsakė ji. – Pasikalbėkim vėliau. Iki pasimatymo. Iki greito pasimatymo. Parašyk man.

Ji padėjo telefono ragelį, pagyvėjusi nuo išgirsto brolio balso, tačiau beregint sutriko ir šiek tiek suirzo. „Kodėl jis paskambino? Kad paklaustų apie akivaizdžius dalykus? Ir kodėl paskambino tada, kai abiejų tėvų nėra namie?“ – į galvą paplūdo mintys.

Nešinas vandens stikline iš virtuvės grįžo Ašokas, padėjo ją ir įjungė mažą lemputę prie lovos.

– Negaliu užmigti, – pasakė vyras, nors jo balsas vis dar buvo tylus ir išvargęs.

– Aš irgi.

– O kaip Gogolis?

– Vėl miega. – Ji atsikėlė ir paguldė jį atgal, į lovelę, apklojo iki petukų antklode, paskui drebėdama grįžo į lovą. – Nesuprantu, – Ašima pakratė galvą virš sujauktos paklodės. – Kodėl Rana paskambino dabar? Juk taip brangu. Kas už to slypi? – ji atsigręžė į Ašoką. – Ką jis tau tiksliai pasakė?

Ašokas lėtai palingavo galvą ir ją nunarino.

– Jis tau pasakė tai, ko nepasakė man. Ką? Sakyk.

Vyras vėl palingavo galva, paskui pasilenkė į jos lovos pusę ir taip suspaudė žmonos ranką, kad jai net suskaudo. Paskui atsigulęs ant jos prispaudė prie lovos, veidą pakreipęs į vieną pusę, jo kūnas staiga ėmė drebėti. Ašokas taip gulėjo ilgokai ir Ašima jau pamanė, kad jis užgesins šviesą ir pradės ją glamonėti. Tačiau jis to nepadarė, o pasakė tai, ką jam prieš kelias minutes pranešė Rana, tai, ko brolis neišdrįso pasakyti seseriai telefonu pats – kad vakar vakare jos tėvas, dėliodamas pasjansą ant savo lovos, mirė nuo širdies priepuolio.

Jie išvyko į Indiją po šešių dienų, šešiomis savaitėmis anksčiau, nei buvo numatę. Alanas ir Džudė, iš ryto pažadinti Ašimos kūkčiojimo, o vėliau išgirdę naujieną iš Ašoko, paliko prie durų vazą su gėlėmis. Per tas šešias dienas nebuvo laiko galvoti apie tinkamą vardą Gogoliui. Tėvai skubos tvarka gavo vaiko pasą su įrašu „Gogolis Gangulis“ ir Jungtinių Amerikos Valstijų ant-spaudu. Ašokas pasirašė už sūnų. Dieną prieš jiems išvykstant, Ašima pasodino Gogolį į vežimėlį, įsidėjo megztinį, kurį numezgė tėvui, ir teptukus į krepšį ir nuėjo į metro stotį Harvardo aikštėje.

– Atsiprašau, – užkalbino ji vieną poną gatvėje, – man reikia į traukinį.

Vyras padėjo jai nunešti vežimėlį žemyn. Ašima laukė ant platformos. Kai traukinys atvažiavo, ji įsėdo, bet tik tam, kad iškart grįžtų į Centrinės aikštės stotį. Tąkart moteris nesnaudė. Vagone buvo tik šeši žmonės, jie sėdėjo paslėpę veidus po žurnalais Globe, įsmeigę akis į knygas minkštais viršeliais arba žiūrėjo pro ją nieko nematančiomis akimis. Kai traukinys prieš stotelę pradėjo lėtinti greitį, ji atsistojo ir pasirengė išlipti. Ašima neatsigręžė į krepšį, kurį tyčia paliko po sėdyne.

– Ei, indė paliko krepšį! – šūktelėjo kažkas, kai durys užsidarė, traukiniui nuvažiuojant, ji išgirdo kumščio beldimą į langą, tačiau nesustojo, o toliau sau stūmė Gogolio vežimėlį platforma.

Kitą vakarą Ganguliai įlipo į oro bendrovės „Pan Am“ lėktuvą, skrendantį į Londoną, kur po penkių valandų turėjo sėsti į kitą lėktuvą, skrendantį pro Teheraną ir Bombėjų į Kalkutą. Lėktuvui stovint ant Bostono kilimo ir nusileidimo tako, Ašima, prisisegusi diržą, pažvelgė į laikrodį ir ant pirštų paskaičiavo Indijos laiką. Tačiau šįkart jos galvoje neiškilo šeimos paveikslas. Ji nenorėjo įsivaizduoti to, ką netrukus pamatys iš tikrųjų, – nuo motinos sklastymo dėl gedulo nutrintą ryškiai raudoną žymę, nuskustus tankius brolio plaukus. Lėktuvo ratai pradėjo riedėti, didžiuliai metaliniai sparnai palengva kilo aukštyn. Ašima pažvelgė į Ašoką, kuris antrą kartą patikrino, ar jų pasai ir žaliosios kortelės tvarkingos. Ji matė, kaip jis savo rankiniame laikrodyje pastūmė blyškiai sidabrines rodykles, nustatydamas, kada jie atvyks.

– Nenoriu vykti, – pasakė ji, nusigręžusi į tamsų ovalinį langelį. – Nenoriu jų matyti. Negaliu.

Lėktuvui didinant greitį, Ašokas uždėjo savo ranką ant jos rankos. Staiga Bostonas pakrypo ir jie lengvai pakilo virš pajuodusio Atlanto. Ratai įsmuko atgal į lėktuvą, salonas sudrebėjo, jiems kylant pro pirmą debesų sluoksnį. Gogolio ausytės buvo užkimštos vata, bet jiems kylant dar aukščiau, jis vis tiek verkė savo gedinčios motinos glėbyje. Pirmą kartą gyvenime vaikas skrido per pasaulį.

3 skyrius

1971-ieji

Ganguliai persikėlė į universiteto miestelį už Bostono. Kiek žinojo, tarp gyventojų jie buvo vieninteliai bengalai. Miestelis garsėjo istoriniu savo rajonu, trumpu kolonijinės architektūros ruožu, kurį vasaros savaitgaliais lankydavo turistai. Jame stovėjo balta protestantų bažnyčia smailiaviršūniu bokštu, akmeninis teismo pastatas su kalėjimu greta jo, viešoji biblioteka su kupolu ir medinis šulinys, iš kurio – kaip sklido gandai – gėrė pats Polas Reveras. Žiemą sutemus namų languose degdavo silpnos švieselės. Ašokas buvo pasamdytas dirbti universiteto elektros inžinerijos dėstytoju stažuotoju. Dėstydamas penkioms grupėms, jis gaudavo po šešiolika tūkstančių dolerių per metus, turėjo savo kabinetą su ant durų kabančia juoda plastmasine lentele, kurioje buvo išraižyti jo vardas ir pavardė. Kaip ir kitiems katedros darbuotojams, jam patarnavo vyresnio amžiaus sekretorė ponia Džounz. Dėstytojų kambaryje šalia kavinuko ji dažnai padėdavo namie keptos bananų duonos lėkštę. Ašokas spėjo, kad ponia Džounz, kurios vyras iki mirties dirbo dėstytoju anglų kalbos katedroje, buvo panašaus amžiaus kaip jo motina. Tačiau Ašoko motinai ponios Džounz gyvenimo stilius atrodytų žeminantis, nes ponia valgydavo viena, per sniegą ir šlapdribą važiuodavo automobiliu į darbą, savo vaikus ir vaikaičius matydavo tik tris ar keturis kartus per metus.

Ašokui jo pareigos buvo svajonių darbas. Jis visada labiau norėjo dėstyti universitete, nei dirbti įmonėje. „Kaip nuostabu, – mąstė jis, – stovėti priešais auditoriją, pilną amerikiečių studentų.“ Kokį pasitenkinimą jis jausdavo, matydamas savo pavardę universiteto žinyne, po antrašte „Mokomasis fakulteto personalas“. Kaip jis apsidžiaugdavo, kai ponia Džounz jam sakydavo: „Dėstytojau Ganguli, jums skambina žmona.“ Iš jo kabineto ketvirtame aukšte Ašokui atsiverdavo platus keturkampio kiemo, apjuosto vijokliais apaugusia plytų siena, vaizdas. Giedromis dienomis jis sėdėdavo ant suoliuko ir, klausydamasis universiteto bokšto laikrodžio dūžių, užkandžiaudavo. Penktadieniais, po paskutinės paskaitos, eidavo į biblioteką paskaityti tarptautinių laikraščių, sukabintų ant ilgų medinių laikiklių. Jis skaitė apie amerikiečių lėktuvus, sprogdinančius Vietkongo tiekimo kelius Kambodžoje, naksalitų[6] žudynes Kalkutos gatvėse ir beprasidedantį Indijos karą su Pakistanu. Kartais Ašokas užlipdavo laiptais į viršutinį aukštą, kur ant saulėtos ir mažai lankomos bibliotekos lentynų gulėjo visa literatūra. Jis vaikščiodavo tarp lentynų, sustodamas prie savo mėgstamų rusų autorių, ir kiekvieną kartą labai pagyvėdavo, pamatęs savo sūnaus vardą, aukso raidėmis užrašytą ant knygų kietais viršeliais raudonų ir žalių nugarėlių.

Ašimai persikelti į priemiestį buvo dar sunkiau, nei iš Kalkutos atvykti į Kembridžą. Ji apgailestavo, kad Ašokas nepasirinko darbo vietos Šiaurės Rytų rajone – tada jie būtų likę mieste. Ją pribloškė tai, kad universiteto miestelyje nebuvo nei šaligatvių, nei gatvių apšvietimo, nei viešojo transporto ir mylios atstumu – jokios parduotuvės. Ji vangiai mokėsi vairuoti tojotą korolą, kurią buvo priversta įsigyti. Moteris ir toliau kartais sau dubenyje sumaišydavo pūstų ryžių, žemės riešutų ir svogūnų, nors ir nebuvo nėščia. Tačiau jai atrodė, kad būti užsieniete – tai tarsi visą gyvenimą lauktis kūdikio, nes nuolat savyje nešioji sunkumą ir jautiesi ne savo vietoje. Turi jausti atsakomybę už savo veiksmus, ankstesnis įprastas gyvenimas baigtas, jį pakeitė daug sudėtingesnis ir reiklesnis etapas. Ašimai dingojosi, jog kaip užsienietė svetimiems žmonėms ji kelia tokius pačius jausmus kaip ir tada, kai laukėsi kūdikio, – smalsumą, gailestį ir pagarbą.

Kai vyras būdavo darbe, ji galėdavo išvykti tik į universiteto miestelį, kuriame jie gyveno, ir į senamiestį, prisišliejusį prie teritorijos krašto. Ji vaikščiodavo su Gogoliu, leisdavo jam palakstyti universiteto kieme arba lietingomis dienomis sėdėdavo su juo studentų poilsio kambaryje ir žiūrėdavo televizorių. Kartą per savaitę ji iškepdavo trisdešimt samosų, kurias parduodavo šalia ponios Etzold iškeptų sausainių ir ponios Kasoli baklavos tarptautinėje kavinėje. Už kiekvieną gaudavo po dvidešimt penkis centus. Penktadieniais Ašima nusivesdavo Gogolį į viešąją biblioteką pasiklausyti pasakų vaikams. Kai vaikui sukako ketveri, motina jį tris kartus per savaitę rytais palikdavo universiteto darbuotojų vaikų darželyje. Tomis valandomis, kai Gogolis darželyje tapydavo pirštu ir mokydavosi anglų kalbos abėcėlės, Ašima vėl pasijausdavo prislėgta, nes nebuvo pratusi būti viena. Jai trūkdavo sūnelio įsikabinimo į laisvą jos sario kraštą, jiems kartu vaikštant, ir suirzusio, aukšto berniuko balso, kai jis būdavo alkanas, pavargęs ar jam reikėdavo į tualetą. Nenorėdama likti viena namie, ji sėdėdavo sutrūkinėjusiame odiniame krėsle viešosios bibliotekos skaitykloje ir rašydavo laiškus motinai, skaitydavo žurnalus arba kurią nors iš namų atsivežtą bengalų autoriaus knygą. Skaitykla buvo jauki, šviesi, su ryškiai raudonu kilimu ant grindų. Susėdę prie didelio apskrito medinio stalo žmonės skaitydavo laikraščius. Stalo viduryje stovėjo forsitijų ir švendrų puokštė. Nebegalėdama įveikti Gogolio ilgesio, ji eidavo į vaikų kambarį. Ten, skelbimų lentoje, buvo prismeigta jo nuotrauka profiliu, sėdinčio rytietiškai ant pagalvėlės ir besiklausančio, kaip vaikų skyriaus bibliotekininkė ponia Aiken skaito Katiną su skrybėle.

Praleidę dvejus metus universiteto apmokamame pernelyg šiltame bute, Ašima ir Ašokas jau galėjo įsigyti nuosavą namą. Po vakarienės pasodinę Gogolį ant galinės automobilio sėdynės, jie išvažiuodavo apžiūrėti parduodamų namų. Šeima nenorėjo gyventi senamiestyje, ten aštuoniolikto amžiaus dideliame name buvo įsikūręs Ašoko katedros vedėjas, jis kviesdavosi Gangulius antrąją Kalėdų dieną išgerti arbatos. Ašima ir Ašokas ieškojo būsto prie paprastų kelių, kur žmonės pievelėse palikdavo vaikiškus plastikinius baseinus ir beisbolo lazdas. Visi tie namai priklausė amerikiečiams. Kai sutuoktiniai paskambindavo į duris, apavas būdavo įnešamas į vidų, kačių tualetai slepiami virtuvėse, šunys lodavo ir šokinėdavo. Jie sužinojo įvairių architektūros stilių pavadinimus: Menkių kyšulio, Medinės druskinės, Pakylėtos rančos, Įgulos[7]. Pagaliau jie nusprendė įsikurti malksnomis dengtame dviejų aukštų kolonijinio stiliaus neseniai pastatytame name, kuriame anksčiau niekas negyveno ir kuris išdygo ketvirčio akro plote. Jie galėjo pretenduoti tik į tokį mažą Amerikos žemės lopinėlį. Gogolis kartu su tėvais ėjo į bankus ir laukdavo, kol jie pasirašys nesibaigiančius dokumentus. Kai pareigūnai patvirtino būsto paskolą, šeima nusprendė persikraustyti pavasarį. Keldamiesi sunkvežimiu „U-Haul“ į naują namą, Ašokas ir Ašima nustebo pamatę, kiek daug turto jie turi. Abu į Ameriką atvyko nešini po vieną lagaminą, su drabužių atsarga vos kelioms savaitėms. O dabar visuose buto kampuose stirksojo senų žurnalų Globe krūvos, skirtos suvynioti lėkštėms ir stiklinėms. Daugybės metų žurnalus Time reikėjo išmesti.

Naujo namo sienos nudažytos, kelias iki paradinių durų padengtas derva, malksnos ir terasa į saulės pusę apsaugotos nuo oro pokyčių, bet nešvarios. Ašokas nufotografavo kiekvieną kambarį ir Gogolį juose, kad galėtų nusiųsti giminėms į Indiją. Kai kuriose nuotraukose berniukas atidaro šaldytuvą arba apsimeta kalbąs telefonu. Jis – tvirto sudėjimo vaikas apvaliais skruostais, bet jau ryškėjančiais liūdno žmogaus bruožais. Jį teko įkalbinėti, kad nusišypsotų priešais fotoaparatą. Nuo namo iki artimiausio prekybos centro – penkiolika minučių, iki parduotuvių rajono, į kurį draudžiama įvažiuoti automobiliais, – keturiasdešimt minučių kelio. Adresas – Pembertono kelias, nr. 67. Jų kaimynai bus Džonsonai, Mertonai, Aspriai, Hilsai. Name buvo keturi kuklūs kambariai, pusantro vonios kambario, septynių pėdų aukščio lubos ir garažas vienam automobiliui. Svetainėje – plytų židinys ir erkerinis langas su vaizdu į kiemą. Virtuvėje – priderinta geltonos spalvos buitinė technika, besisukantis padėklas, plytelių rašto linoleumas. Svetainėje ant sienos kabėjo artimiausioje raižinių ir estampų parduotuvėje įrėminta Ašimos tėvo akvarelė, vaizduojanti kupranugarių karavaną Radžastano dykumoje. Gogolis turėjo atskirą kambarį, lovą su ištraukiama patalynės dėže, metalines lentynas, prikrautas įvairiausių žaislų: medinių konstruktorių, vandeniu pripildytų piešimo lentų, žiūronų filmukams. Dauguma Gogolio žaislų, kaip ir dauguma baldų, užuolaidos, skrudintuvas, puodai ir keptuvės, buvo įsigyti naudotų daiktų turguose. Iš pradžių Ašima nenorėjo savo namuose tokių daiktų, pati mintis pirkti tai, kas iš pradžių priklausė svetimiems žmonėms, ir dar amerikiečiams, jai atrodė gėdinga. Tačiau Ašokas pabrėžė, kad net katedros vedėjas taip apsiperka, jog amerikietis, kad ir gyvendamas dideliame name, nesidrovi mūvėti už penkiasdešimt centų nusipirktas dėvėtas kelnes.

Kai jie atsikėlė į namą, aplinką dar reikėjo sutvarkyti. Jų valdoje nebuvo nei medžių, nei krūmų prie paradinių durų, tad aiškiai švietė pamatų cementas. Pirmus kelis mėnesius ketverių metukų Gogolis žaidė ant nelygios žemės, purviname, akmenimis ir pagaliais užverstame kieme, jis susitepdavo savo sportinius batukus, o paskui visur, kur eidavo, išpėduodavo. Tokie buvo ankstyviausi jo prisiminimai. Visą likusį gyvenimą Gogolis prisimindavo, kaip šaltą, apsiniaukusį pavasarį jis rausėsi purve, rinko akmenis, po atversta plokšte rasdavo juodų ir geltonų salamandrų ir kaip kiti vaikai kaimynystėje šūkavo, juokėsi ir, važiuodami keliu, mynė triratukų pedalus. Jis neužmiršo ir šiltos, giedros vasaros dienos, kai iš sunkvežimio galo pasipylė juodžemis, o po kelių savaičių, stovėdamas verandoje su tėvais, pamatė išlindusius plonus žolės daigelius.