Bendravardis

– Ne, tai ne vardas, – paaiškino Ašima. – Mes dar nenusprendėme, kaip pavadinsime sūnų. Mano senelė renka vardą.

Patė linktelėjo.

– Ar ji greitai atvažiuos?

Ašima nusijuokė – pirmą kartą po gimdymo iš tikrųjų nusijuokė.

Mintis, kad senelė, susitraukusi moterėlė, gimusi praėjusiame amžiuje, baltais našlės apdarais ir rusva nesiraukšlėjančia oda, lipa į lėktuvą ir skrenda į Kembridžą, jai pasirodė nesuvokiama ir – kad ir kokia maloni bei geidžiama – visiškai neįgyvendinama, absurdiška.

– Ne, bet atkeliaus laiškas.

Tą vakarą Ašokas grįžo į butą ir patikrino, ar nėra laiško. Prabėgo trys dienos. Slaugės parodė Ašimai, kaip pakeisti vystyklus ir išvalyti bambutę, paruošė karštą vonią su druska sušvelninti žaizdų ir siūlių keliamam skausmui, davė pediatrų sąrašą, daugybę brošiūrų apie maitinimą krūtimi, ryšio su vaiku užmezgimą, imuniteto stiprinimą, vaikiškų šampūnų, ausų krapštukų ir kremų pavyzdžių. Ketvirtą dieną gimdyvė sulaukė dviejų naujienų: geros ir blogos. Gera naujiena buvo ta, jog kitą rytą Ašimą su vaikeliu išleis namo. Bloga – kad ponas Vilkoksas, atsakingas už gimimo liudijimų išdavimą, liepė sūnui išrinkti vardą. Ašima ir Ašokas sužinojo, jog Amerikoje negalima kūdikio išleisti į namus be gimimo liudijimo. O liudijime būtinai reikia įrašyti vardą.

– Bet pone, – pasipriešino Ašima, – mes niekaip negalime jo pavadinti patys.

Ponas Vilkoksas, plonas, plikas, abejingas vyriškis, žvilgtelėjo į abu sutuoktinius, kurie akivaizdžiai buvo nusiminę, paskui į bevardį vaiką.

– Aišku, – ištarė jis. – Bet kodėl?

– Mes laukiame laiško, – atsakė Ašokas ir smulkiai paaiškino padėtį.

– Aišku, – pakartojo administratorius. – Kaip blogai. Bijau, kad jums nieko kita nelieka, tik gauti liudijimą su įrašu „Naujagimis Gangulis“. Nusprendę, kokį vardą duoti, vėliau turėsite įrašą pakeisti.

Ašima viltingai pažvelgė į Ašoką.

– Ar taip ir darysime?

– Nepatariu, – pasakė ponas Vilkoksas. – Reikės eiti pas teisėją, mokėti mokestį, įsivelsite į nesibaigiančias biurokratines pinkles.

– O, varge, – nusiminė Ašokas.

Ponas Vilkoksas linktelėjo. Visi nutilo.

– Gal turite kuo pakeisti?

– Kaip suprasti „pakeisti“?

– Kokį nors vardą, kurį galėtumėte duoti, jeigu jums nepatiks senelės išrinktasis.

Ašima irAšokas pakratė galvas. Jiems niekada į galvą neatėjo mintis suabejoti senelės pasirinkimu, nepagerbti vyresnio žmogaus noro.

– Juk galite duoti savo arba kokio nors protėvio vardą, – pasiūlė ponas Vilkoksas. Jis prisipažino iš tikrųjų esąs Hovardas Vilkoksas Trečiasis ir pridūrė: – Tai – graži tradicija, ja sekė Prancūzijos ir Anglijos karaliai.

„Bet mums tai neįmanoma, – mąstė Ašima ir Ašokas. – Tradicijos pavadinti sūnų tėvo ar dukrą motinos vardu Bengalijoje nėra. Amerikoje ir Europoje vertinamas pagarbos ženklas Indijoje bus pajuokiamas. Bengalų šeimose vardai yra šventi, neliečiami. Jie nepaveldimi ir nedalijami.“

– Tai gal tada pavadinkite jį kokio nors kito žmogaus vardu? Kuriuo labai žavitės? – pasiūlė ponas Vilkoksas, lūkestingai pakėlęs antakius, ir atsiduso. – Pagalvokite apie tai. Grįšiu po kelių valandų, – pasakė ir išėjo iš kambario.

Durys užsidarė, ir staiga Ašokui dingtelėjo, jog žino savo sūnui tobulą vardą, jis suvirpėjo, tarsi visada būtų jį žinojęs. Vyras prisiminė rankoje sugniaužtą puslapį, staigų sukrėtimą, kai prožektoriaus šviesa nukrypo į jo akis. Tačiau pirmą kartą gyvenime tą akimirką jis prisiminė ne su siaubu, o su dėkingumu.

– Labas, Gogoli, – sušnabždėjo Ašokas, pasilenkęs prie pasipūtusio sūnaus veiduko ir tvirtai suvystyto kūnelio. – Gogoli, – pakartojo patenkintas. Kūdikis itin pasipiktinęs atsuko galvutę ir nusižiovavo.

Ašima pritarė išrinktam vardui, nes žinojo, kad jis padėjo išsaugoti jos vyro gyvybę, tad saugos ir sūnaus. Ji žinojo traukinio istoriją, kurią iš pradžių išklausė su derama jaunamartės užuojauta, bet paskui nuo šių prisiminimų ji jausdavo, kaip jai gyslose stingsta kraujas. Kartais naktimis ją pažadindavo prislopinti vyro riksmai, kartais, kai abudu važiuodavo metro, klausydamasis ritmingo ratų bildesio, jis staiga nutoldavo nuo jos, panirdavo į liūdnus apmąstymus. Ji nebuvo skaičiusi nė vienos Gogolio knygos, bet mintyse ketino pastatyti jo portretą ant lentynos greta Tenisono ir Vordsvorto atvaizdų. Be to, šitas vardas – tik maloninis, jis nebus vertinamas rimtai ir reikalingas tik tam, kad jį įrašytų liudijime ir išleistų juos iš ligoninės. Kai ponas Vilkoksas grįžo su rašomąja mašinėle, Ašokas pasakė vardą paraidžiui. Taip Gogolis Gangulis buvo užregistruotas ligoninės žinyne.

– Viso gero, Gogoli, – atsisveikino Patė ir pabučiavo jo petuką, o Ašimai, vėl vilkinčiai susiraukšlėjusį sarį, palinkėjo: – Sėkmės.

Tą labai karštą vėlyvos vasaros dieną daktaras Gupta padarė pirmą, truputį perlaikytą nuotrauką – joje Gogolis, suvyniotas į neryškų apklotą, ilsėjosi pavargusios motinos glėbyje. Ji stovėjo ant ligoninės laiptų ir, prisimerkusi nuo saulės, žiūrėjo į objektyvą. Palenkęs galvą, jos vyras žiūrėjo iš šono ir, laikydamas rankoje žmonos lagaminą, šypsojosi. „Gogolis žengia į pasaulį“ – vėliau kitoje nuotraukos pusėje bengališkomis raidėmis užrašė tėvas.

Pirmieji Gogolio namai buvo pilnai apstatytas butas, nuo kurio pėsčiomis per dešimt minučių buvo galima nueiti iki Harvardo universiteto ir per dvidešimt minučių iki Masačusetso technologijų instituto. Butas buvo pirmame triaukščio namo, dengto gelsvai rausvomis malksnomis ir aptverto juosmenį siekiančia tinkline tvora, aukšte. Pilkas lyg cigaretės pelenai stogas derėjo prie šaligatvio ir gatvės. Prie vieno šaligatvio krašto kiek akis užmato rikiavosi automobilių eilė. Kvartalo gale veikė mažas senas knygynėlis, į kurį galėjai patekti nuo šaligatvio nusileidęs tris laiptus žemyn, o priešais knygynėlį stovėjo priplėkusi krautuvė. Joje krautuvininkas parduodavo laikraščius, cigaretes, kiaušinius ir leisdavo ant lentynos sėdėti juodai gauruotai katei – tai Ašimai nelabai patiko. Išskyrus šias kelias smulkaus verslo vietas, kvartale stovėjo tokie patys malksnomis dengti namai – vienodai aptriušę, nudažyti mėtine, alyvine ar pilkšva spalvomis. Į vieną iš tokių namų kartą prieš aštuoniolika mėnesių, vėlyvą vasario vakarą, Ašokas atsivežė Ašimą, kai ji atvyko į Logano oro uostą. Pabudusi ir prisitaikiusi prie laiko juostų pasikeitimo, tamsoje pro taksi langus ji nieko nematė, išskyrus sueižėjusio ledo krūvas, kurios atrodė tarsi sudaužytos melsvai baltos plytos. Ir tik kitą rytą, kai apsimovusi Ašoko kojines ir įsispyrusi į šlepetes trumpam išėjo į lauką, kai šaltas Naujosios Anglijos oras papūtė į jos ausis ir žandus, ji pirmą kartą pamatė tikrąją Ameriką – apledėjusias medžio be lapų šakas, šunų šlapimo dėmes ir išmatas pusnyse. Tačiau nė vieno žmogaus gatvėje nebuvo.

Jų butą sudarė trys kambariai, koridoriaus nebuvo. Priekyje – svetainė su trijų dalių langu į gatvę, viduryje – pereinamas miegamasis, gale – virtuvė. Ne tokių namų ji tikėjosi. Jie anaiptol nepriminė namų, kokius su broliu ir pusseserėmis buvo mačiusi filmuose Vėjo nublokšti ir Septynerių metų krizė kino teatruose „Lighthouse“ ir „Metro“. Žiemą bute siausdavo skersvėjai, o vasarą tvyrodavo nepakenčiamas karštis. Storus langų stiklus dengė niūrios tamsiai rudos užuolaidos. Vonioje gyveno tarakonai. Jie išlįsdavo naktimis iš plytelių plyšių. Tačiau moteris niekuo nesiskundė. Nenorėdama įžeisti Ašoko ar jaudinti jo tėvų, savo nusivylimą ji pasiliko sau. Užuot dejavusi, laiškuose namiškiams ji rašė apie puikias buitines dujas, kurias galima uždegti bet kuriuo paros metu, dieną ar naktį, atsukus bet kurį iš keturių dujinės viryklės degiklių, apie iš čiaupo bėgantį karštą, net deginantį odą, ir švarų, gerti tinkamą šaltą vandenį.

Viršutiniuose dviejuose aukštuose gyveno namo šeimininkai Montgomeriai, Harvardo universiteto dėstytojas su žmona. Jie turėjo dvi septynerių ir devynerių metų mergaites – Amberę ir Kloverę – juosmenį siekiančiais plaukais, kurių niekas niekada nepindavo. Šiltomis dienomis jos valandų valandas supdavosi padangoje, pakabintoje kieme ant medžio šakos. Dėstytojas liepė Ašimai ir Ašokui vadinti jį ne dėstytoju Montgomeriu, kaip tie iš pradžių į jį kreipdavosi, o Alanu. Dėl savo šiurkščios rūdžių spalvos barzdos jis atrodė daug senesnis, nei buvo iš tikrųjų. Jie matydavo, kaip jis vaikšto po universiteto miestelį, vilkėdamas aptrintas kelnes, kutais apsiūtą zomšinį švarką ir įsispyręs į gumines paplūdimio šliures. Ašokas, eidamas susitikti su savo patarėjais, visada apsirengdavo švarką ir pasirišdavo kaklaryšį. „Rikšų vairuotojai geriau apsirengę nei čionykščiai profesoriai“, – dažnai pagalvodavo jis. Montgomeriai turėjo pilkšvai žalią folksvageną furgoną, aplipdytą lipdukais su užrašais: NETIKĖKITE AUTORITETU! NUSISPJAUT! UŽDRAUSKITE LIEMENĖLES! TAIKOS! Rūsyje stovėjo skalbimo mašina, kuria jiems leisdavo naudotis, o šeimininkų svetainėje – televizorius. Jo garsas sklisdavo pro lubas. Taip kartą vakarieniaudami Ašokas ir Ašima sužinojo apie Martino Liuterio Kingo Jaunesniojo ir senatoriaus Roberto Kenedžio nužudymus.

Kartais Ašima ir Alano žmona Džudė viena šalia kitos kieme džiaustydavo skalbinius. Džudė visada mūvėdavo mėlynus džinsus, kurių klešnes, atėjus vasarai, nuplėšdavo ir pasidarydavo šortus, ant kaklo būdavo užsinėrusi mažų kriauklelių vėrinį. Savo nutįsusius geltonus plaukus ji slėpdavo po raudona medvilnine skarele, tokios pačios medžiagos ir spalvos kaip dukrelių, ją ant pakaušio surišdavo į mazgą. Kelias dienas per savaitę moteris eidavo dirbti į Somervilio moterų sveikatos centrą. Sužinojusi, kad Ašima laukiasi, ji pritarė jos sprendimui maitinti kūdikį krūtimi, bet išgirdusi, jog Ašima rengiasi gimdyti medicinos įstaigoje, nusivylė, nes pati abi dukras pagimdė namuose, padedama centro pribuvėjų. Kartkartėmis Džudė su Alanu vakarais kur nors išeidavo ir palikdavo Amberę ir Kloverę be priežiūros. Tik kartą, kai Kloverė peršalo, jie paprašė Ašimos užeiti jų pasižiūrėti. Prisiminus jų butą, Ašimą apimdavo siaubas, nes, nors butus skyrė tik lubos, jie iš tikrųjų buvo labai nevienodi – pas dėstytoją visur styrojo krūvos knygų, popierių, o virtuvėje ant spintelės – neplautos lėkštės, peleninės, didumo sulig pusdubeniu, pilnos sumaigytų cigarečių. Mergaitės miegojo vienoje lovoje, nukrautoje drabužiais. Prisėdusi trumpam ant Alano ir Džudės čiužinio krašto, ji šūktelėjo ir nevykusiai nuslydo, nes išsigandusi pamatė, kad jis visas šlapias. Ant šaldytuvo vietoj dribsnių ir arbatos maišelių, stovėjo viskio ir vyno buteliai, dauguma apytuščiai. Vien stovėdama prie šaldytuvo, Ašima apgirsdavo.

Juos parvežti maloniai sutiko daktaras Gupta, kuris turėjo savo automobilį. Ir štai jie, staiga tapę šeima, sėdėjo tvankioje svetainėje, priešais vienintelį ventiliatorių. Užuot nusipirkę sofą, jie įsigijo šešias kėdes – visas trikojes, ovaliomis medinėmis atkaltėmis ir juodomis trikampėmis pagalvėlėmis. Vėl atsidūrusi niūriame savo trijų kambarių bute, Ašima nustebo pajutusi, kad jai trūksta ligoninės bruzdesio, Patės, želės ir ledų, kuriuos kasdien gaudavo. Lėtai eidama per kambarius, ji susierzino, pamačiusi virtuvėje neplautų indų krūvas ir nepaklotą lovą miegamajame. Iki tol Ašima buvo susitaikiusi su tuo, kad tomis dienomis, kai jausdavosi pavargusi, ilgėdavosi namų ar pykdavo, niekas neiššluodavo grindų, nesuplaudavo indų, neišskalbdavo drabužių, nenueidavo į parduotuvę parnešti produktų, nepagamindavo valgio, nes nebuvo kam tai padaryti. Ji priprato prie amerikietiškos gyvensenos be patogumų. Tačiau su verkiančiu kūdikiu glėbyje, pritvinkusiomis pieno krūtimis, apsipylusi prakaitu, taip skaudančiomis kirkšnimis, kad vos galėjo sėdėti, ji staiga pajuto, jog daugiau nebegali iškęsti.

– Negaliu, – pasakė ji Ašokui, kai jis atnešė puodelį arbatos – vienintelė paslauga, kurią jis manė galįs jai padaryti, bet arbatos ji visai nenorėjo.

– Po kelių dienų priprasi, – tarstelėjo jis, tikėdamasis ją padrąsinti, bet iš tikrųjų nežinodamas, ką daryti, ir padėjo puodelį ant besilupančios palangės. – Jis turbūt vėl užmigo, – pridūrė, žvelgdamas į Gogolį, kurio žandukai mikliai krutėjo, prigludę prie motinos krūties.

– Nepriprasiu, – atkakliai paneigė ji kimiu balsu, nežiūrėdama nei į kūdikį, nei į vyrą, ir truputį atitraukė užuolaidą. – Gyvendama čia ir taip, nepriprasiu.

– Ką tu sakai, Ašima?

– Sakau tau paskubėti ir baigti disertaciją, – pareiškė ji impulsyviai ir pirmą kartą prisipažino: – Nenoriu auginti Gogolio šioje šalyje. Tai neteisinga. Noriu grįžti namo.

Jis pažvelgė į Ašimą – jos veidas sulysęs, bruožai paaštrėję, visai ne tokie kaip per vestuves – ir suprato, kad gyvenimas Kembridže atsiliepė jo žmonos sveikatai. Ne kartą, grįžęs iš instituto namo, jis rasdavo ją paniurusią, sėdinčią ant lovos, iš naujo skaitančią tėvų laiškus. Ankstyvais rytais, pajutęs, kad ji tyliai verkia, jis apkabindavo ją, bet nesugalvodavo, ką pasakyti, manydamas, jog prasikalto ją vesdamas ir atveždamas čionai. Netikėtai jis prisiminė Ghošą iš traukinio, bendrakeleivį, kuris grįžo iš Anglijos dėl žmonos. „Labai gailiuosi, kad grįžau“, – prisipažino Ghošas Ašokui, likus vos kelioms valandoms iki žūties.

Atsargus beldimas į duris pertraukė jų apmąstymus – pažiūrėti vaikelio atėjo Alanas, Džudė, Amberė ir Kloverė. Džudės rankose – languota staltiese uždengtas indas. Ji pasakė pagaminusi apkepą su brokolių įdaru. Alanas pastatė maišą su senais išaugtais Amberės ir Kloverės drabužėliais, atkimšo butelį šalto šampano. Putojantis vynas aptaškė grindis. Kaimynas pripylė jo į puodukus. Visi pakėlė puodukus už Gogolį. Ašima ir Ašokas tik apsimetė, jog gurkštelėjo. Amberė ir Kloverė, apsupusios Ašimą iš abiejų šonų, džiūgavo, kai Gogolis abiem rankutėmis sugriebė jų pirštus. Džudė paėmė kūdikį iš Ašimos glėbio.

– Sveikas, gražuoli, – suulbėjo ji. – Ak, Alanai, aš irgi noriu tokio.

Alanas pasiūlė iš rūsio atnešti mergaičių lovelę. Jiedu atnešė ją su Ašoku ir pastatė šalia Ašimos ir Ašoko lovos. Ašokas nuėjo į krautuvėlę gatvės gale, o grįžęs nuėmė nuo tualetinio staliuko įrėmintas nespalvotas Ašimos šeimos nuotraukas ir vietoj jų pastatė vienkartinių vystyklų dėžę.

– Suvalgykit apkepą per dvidešimt minučių, iki be dešimt keturios, – pasakė Džudė Ašimai.

– Šūktelėkit, jei ko reikės, – pridūrė Alanas, prieš jiems dingstant.

Po trijų dienų Ašokas grįžo į institutą, Alanas vėl dėstė Harvarde, Amberė ir Kloverė pradėjo lankyti mokyklą, Džudė kaip ir iki šiol dirbo moterų sveikatos centre, o Ašima, pirmą kartą likusi tyliuose namuose viena su Gogoliu, kentėdama nuo miego stygiaus, prie kurio priprasti buvo sunkiau nei prie laiko juostų pasikeitimo, sėdėjo prie trijų dalių lango svetainėje ant vienos iš savo trikojų kėdžių ir visą dieną verkė. Ji verkė maitindama vaiką, verkė guldydama jį miegoti ir verkė tarpuose tarp miego ir maitinimo. Moteris liūdėjo, nes po paštininko apsilankymo nebuvo laiškų iš Kalkutos, nes Ašokas neatsiliepė, kai paskambino jam į fakultetą. O kartą Ašima apsiašarojo nuėjusi į virtuvę ir pamačiusi, kad baigėsi ryžiai. Tada ji užlipo į viršų ir pasibeldė į Alano ir Džudės duris.

– Įsipilkit, – pasakė Džudė, bet ryžiai skardinėje Džudės dėžutėje buvo rudi. Iš mandagumo Ašima įsipylė jų į puodelį, bet lipdama laiptais žemyn išpylė juos lauk. Paskui paskambino Ašokui į fakultetą, norėdama paprašyti, kad grįždamas namo nupirktų ryžių. Tačiau jis vėl neatsiliepė. Tad Ašima atsikėlė, nusiprausė veidą, susišukavo plaukus, pakeitė Gogolio vystyklus, perrengė vaiką ir paguldė į tamsiai mėlyną vežimėlį baltais ratais, kurį paveldėjo iš Alano ir Džudės. Pirmą kartą stumdama vežimėlį ji nuėjo maloniomis Kembridžo gatvėmis į prekybos centrą „Purity Supreme“ nusipirkti maišelio baltų ilgagrūdžių ryžių. Prireikė daugiau laiko nei įprastai, nes kelis kartus gatvėje ir prekybos centre ją sustabdė visiškai nepažįstami žmonės, visi amerikiečiai, kurie staiga ją pastebėjo, šypsojosi ir sveikino. Jie smalsiai, pritariamai pažvelgdavo į vežimėlį.

– Kokio amžiaus? – klausdavo žmonės. – Berniukas ar mergaitė? Koks vardas?

Ji pradėjo didžiuotis, kad viską, nustačiusi dienotvarkę, pasidaro pati. Kaip Ašokas, kuris septynias dienas per savaitę būdavo užsiėmęs studentų paskaitomis, moksliniu darbu, disertacija, ji taip pat turėjo ką veikti, kam aukotis ir skirti visas jėgas. Prieš Gogolio gimimą jos dienos nuobodžiai bėgdavo bute, valandų valandas snaudžiant, apimtai blogos nuotaikos, sėdint ant lovos ir iš naujo skaitant tuos pačius bengalų rašytojų romanus. Dabar dienos, kurios anksčiau vos slinkdavo, ėmė lėkte lėkti – čia rytas, čia vakaras, – tos pačios valandos prabėgdavo vaikštant per tris kambarius su Gogoliu ant rankų. Ji pabusdavo šeštą valandą ryto, paimdavo iš lovelės sūnelį pamaitinti pirmą kartą, paskui pusvalandį jiedu su Ašoku gulėdavo lovoje, pasiguldę tarp savęs kūdikį, ir žavėjosi tuo mažu žmogeliuku, kurį susikūrė. Neįprastu metu, nuo vienuoliktos iki pirmos, kol Gogolis miegodavo, ji pietaudavo – tokio įpročio vėliau laikėsi daug metų. Kiekvieną popietę išveždavo vaiką į lauką ir stumdavo vežimėlį gatvėmis, nusipirkdavo šio bei to arba sėdėdavo ant suoliuko universiteto miestelyje, kartais prie Masačusetso technologijų instituto sutikdavo Ašoką, atnešdavo jam namie iškeptų samosų ir šviežiai užplikytos arbatos termose. Žiūrėdama į vaiką, kartais ji pastebėdavo savo šeimos bruožų – blizgančias motinos akis, plonas tėvo lūpas, kreivą brolio šypseną. Ašima rado siūlų krautuvėlę ir pradėjo ruoštis žiemai, megzti Gogoliui megztukus, apklotėlius, pirštinaites, kepurėles. Kas kelias dienas ji išmaudydavo vaiką keraminėje virtuvės kriauklėje. Kas savaitę kruopščiai nukarpydavo rankų ir kojų nagučius. Laukdama skiepų prie vaikų gydytojo durų, užsikimšdavo ausis. Kartą Ašokas grįžo namo nešinas fotoaparatu „Instamatic“ ir nufotografavo kūdikį. Kai Gogolis miegojo, ji įkišo kvadratines nuotraukas baltais krašteliais į plastikinius laikiklius albume ir ant lipnios juostelės užrašė antraštes. Migdydama vaiką, ji dainuodavo bengališkas dainas, kurias jai dainuodavo jos motina. Ašima užuosdavo švelnų, pienu atsiduodantį jo odos kvapą ir iš burnytės sklindantį sviesto skonį. Kartą ji, plačiai šypsodamasi ir išsižiojusi, pakėlė kūdikį aukštai virš galvos, staiga iš jo gerklytės tiesiai ant jos plūstelėjo nesuvirškinto pieno srovė. Visą likusį gyvenimą ji prisiminė šiltą, rūgštų skystį, dėl kurio ji vėliau tą dieną nieko neprisivertė suvalgyti.

Laiškai ateidavo iš visų: jos ir vyro tėvų, tetų, dėdžių, pusseserių, draugių, išskyrus Ašimos senelę. Juose buvo įvairiausių palaiminimų ir linkėjimų, užrašytų raidėmis, kurias Ašima ir Ašokas didesnę savo gyvenimo pusę matydavo skelbimų lentose, laikraščiuose ir tentuose, o dabar matė tik tuose brangiuose, blyškiai melsvuose lapuose. Kartkartėmis per savaitę ateidavo du laiškai. O vieną kartą atėjo trys. Ašimos ausis įgudo tarp dvyliktos ir antros valandos išgirsti paštininko žingsnius prieangyje, po kurių sekdavo lengvas trakštelėjimas durų ertmėje, skirtoje paštui. Jos tėvų laiškų paraštės būdavo prirašinėtos: motinos – greitosiomis išraitytomis didžiosiomis spausdintinėmis raidėmis, o tėvo – dailia, elegantiška rašysena, dažnai dar papuoštos gyvūnų piešiniais, kuriuos iškirpusi Ašima užklijuodavo ant Gogolio lovelės. „Mirštam, kaip norim jį pamatyti, – rašė jos motina. – Šie mėnesiai patys svarbiausi. Kiekvieną valandą vyks permainos. Prisimink tai.“ Ašima laiškuose tėvams rūpestingai apibūdindavo savo sūnelį, pranešė, kada jis pirmą kartą nusišypsojo, persivertė per galvą, suspiegė iš džiaugsmo. Ji parašė, kad jie su Ašoku taupo pinigus kelionei namo, planuoja grįžti kitą gruodžio mėnesį, kai Gogoliui sukaks vieni metukai. (Nepaminėjo vaikų gydytojo nerimo dėl tropinių ligų. Jis perspėjo, kad prieš išvykstant į Indiją vaikui reikės pritaikyti naujų skiepų derinį.)

Lapkričio mėnesį Gogoliui prasidėjo nežymi ausies infekcija. Matydami maloninį savo sūnaus vardą, užrašytą ant receptų antibiotikams ar ant skiepų knygelės, Ašima ir Ašokas pagalvodavo, kad taip elgtis nedera, – maloniniai vardai neturi būti viešinami. Tačiau iš Ašimos senelės laiško vis dar nebuvo ir jiems neliko nieko kita, kaip tik patikėti, kad laiškas dingo kažkur pakeliui. Ašima nusprendė parašyti senelei, paaiškinti padėtį ir paprašyti atsiųsti dar vieną laišką su vardais. Kitą dieną į Kembridžą atėjo laiškas, bet ne iš senelės, o iš Ašimos tėvo ir be piešinių Gogoliui paraštėse – jokių dramblių, papūgų ar tigrų. Laiškas rašytas prieš tris savaites. Iš jo Ašima ir Ašokas sužinojo, kad Ašimos senelę ištiko insultas, visa dešinė jos pusė paralyžiuota, protas aptemęs, ji nebegali kramtyti, vos nuryja kąsnį, mažai ką atpažįsta. „Ji tebėra su mumis, bet, tiesą sakant, mes jos jau netekome, – rašė tėvas. – Pasiruošk, Ašima. Galbūt tu jos daugiau nebepamatysi.“

Tokia buvo pirma liūdna žinia iš namų. Ašokas nelabai pažinojo Ašimos senelę, tik blankiai prisiminė, kaip per vestuves palietė jos kojas. Tačiau Ašima ilgai negalėjo nusiraminti. Parudavę medžių lapai ėmė kristi, dienos trumpėjo, sutemdavo negailestingai greitai, o ji sėdėjo namie su Gogoliu, vis prisimindama, kaip paskutinį kartą, kelios dienos prieš išskrendant į Bostoną, matė savo senelę, savo didą[4]. Ašima buvo nuvykusi jos aplankyti. Tada senelė, jau dešimt metų kaip pensininkė, vėl įžengė į virtuvę pagaminti vaikaitei lengvo ožkienos ir bulvių troškinio ir savo rankomis maitino vaikaitę saldumynais. Priešingai nei tėvai ir likusi giminė, senelė neliepė jai Bostone nevalgyti jautienos, nesegėti sijonų, nesikirpti plaukų ir nepamiršti šeimos. Senoji moteris nenuogąstavo dėl tokių išdavystės ženklų, ji vienintelė tikėjo, jog Ašima niekada nepasikeis. Prieš išvykdama, Ašima stovėjo, nuleidusi galvą priešais velionio senelio portretą, mintyse prašydama palaiminti ją prieš kelionę, paskui pasilenkė nubraukti dulkių nuo savo didos kojų ir paliesti jas savo galva.

– Dida, aš atvažiuosiu, – ištarė tada Ašima, nes bengalai atsisveikina kaip tik tokia fraze.

– Džiaukis kelione, – griausmingu balsu palinkėjo senelė, padėdama vaikaitei atsistoti, ir drebančiomis rankomis nuo Ašimos veido nykščiais nušluostė srūvančias ašaras. – Daryk tai, ko aš niekada nepadarysiu. Tai išeis tik į naudą. Prisimink tai. Dabar keliauk.

Kūdikiui augant, plėtėsi pažįstamų bengalų ratas. Per Nandžius, kurie jau taip pat laukėsi vaikelio, Ašokas ir Ašima susipažino su Mitromis, o per Mitras – su Banerdžiais. Dažnai prie Ašimos, stumiančios vaikišką vežimėlį Kembridžo gatvėmis, prieidavo jauni, nevedę bengalai ir droviai teiraudavosi, iš kur ji kilusi. Kaip Ašokas, tie viengungiai taip pat vienas po kito parskrisdavo į Kalkutą ir grįždavo su žmonomis. Kiekvieną savaitgalį Ašokui ir Ašimai pasitaikydavo proga nueiti į svečius ir susipažinti su nauja pora ar jauna šeima. Visi buvo atvykę iš Kalkutos ir kaip tik dėl tos priežasties susidraugavo. Dauguma jų gyveno netoliese, buvo galima nueiti pas juos pėsčiomis. Nauji pažįstami dirbo dėstytojais, mokslininkais, gydytojais, inžinieriais. Jų žmonos, išsiilgusios namų ir nesiorientuojančios naujoje aplinkoje, prašydavo Ašimos receptų ir patarimų, ir ji pasakydavo joms, kur kinų kvartale parduodami karpiai, kaip iš manų košės pasigaminti chalvą. Sekmadieniais po pietų draugai su šeimomis lankydavo vieni kitus namuose, gerdavo arbatą su cukrumi ir tirštintu pienu, valgydavo prikaistuvyje keptus krevečių kotletus, susėdę ratu ant grindų dainuodavo Nazrulio ir Tagorės dainas, vieni kitiems perduodami storą eilėraščių knygą geltonu drobiniu viršeliu, o Dilipas Nandis grodavo fisharmonija. Jie audringai ginčydavosi, kurio režisieriaus filmai geresni: Ritviko Ghatako ar Satjadžito Rėjaus, kuri partija įtakingesnė: Indijos komunistų ar Kongreso, kuri Kalkutos pusė laimės rinkimus: Šiaurės ar Pietų. Paskui valandų valandas postringaudavo apie Amerikos, šalies, kurioje nė vienas iš jų neturėjo teisės balsuoti, politiką.

Vasario mėnesį, kai Gogoliui sukako šeši mėnesiai, Ašima ir Ašokas jau pažinojo pakankamai žmonių, kad galėtų tinkamai atšvęsti. Proga – Gogolio anaprasana[5], ryžių ceremonija. Bengalai kūdikių nekrikštija, neturi tradicijos duoti vaikui vardą Dievo akivaizdoje. Pirma oficiali vaiko gyvenimo ceremonija – kieto maisto paragavimas. Ašokas ir Ašima paprašė Dilipo Nandžio atlikti Ašimos brolio vaidmenį: palaikyti vaiką ir pirmą kartą pamaitinti jį ryžiais, kurie vėliau taps kasdiene jo duona. Gogolį aprengė tarsi mažą bengalų jaunikį – geltonomis plačiomis kelnėmis, atsiųstomis jo senelės iš Kalkutos. Audinys tebekvepėjo kmynais, kurie buvo siuntinyje kartu su kelnėmis. Ant Gogolio galvutės uždėjo iš popieriaus iškirptą ir folijos skiautėmis papuoštą kepuraitę, parišo ją virvele. Ant kakliuko užkabino keturiolikos karatų aukso grandinėlę, ant kaktytės, virš antakių, sandalo medžio tepalu kruopščiai išpiešė šešis mažyčius rusvai gelsvus mėnuliukus, akytes patamsino juodais dažais. Berniukas sukinėjosi ant dėdės kelių. Jie abu sėdėjo ant grindų, užtiestų apklotu, apsupti svečių. Maistas buvo patiektas dešimtyje atskirų dubenių. Ašima apgailestavo, kad ryžiai sudėti ne į sidabrinę, varinę ar bent jau nerūdijančio plieno, o į melamino lėkštę. Paskutiniame dubenyje buvo bengališkas desertas paješas – šiltas ryžių pudingas, kurį kartu su pyrago rieke Ašima nuo šiol vers sūnų valgyti per kiekvieną jo gimimo dieną, net kai jis suaugs.