Bendravardis

Su savimi į kelionę jaunuolis buvo pasiėmęs Nikolajaus Gogolio apysakų rinkinį kietais viršeliais, kurį senelis jam davė dvyliktos klasės baigimo proga. Antraštiniame puslapyje, po senelio parašu, Ašokas pasirašė pats. Tą knygą jis labai mėgo, nuo dažno vartymo nugarėlė suskilo, atrodė, kad puslapiai tuoj pasidalys pusiau. Labiausiai jam patiko paskutinė rinkinio apysaka Apsiaustas, kaip tik ją Ašokas vėl pradėjo skaityti, kai traukinys, ilgokai ir kurtinamai ūktelėjęs, vėlai vakare pajudėjo iš Hauros stoties tolyn nuo jo tėvų, šešių jaunesnių brolių ir seserų, kurie buvo atėję jo išlydėti, supo jį iki paskutinės akimirkos ir, stovėdami ant ilgos tamsios platformos, mojavo jam tolstant. Jis buvo skaitęs Apsiaustą nesuskaičiuojamą daugybę kartų, kai kurie sakiniai ir frazės tvirtai įsirėžė jam į atmintį. Jį visada žavėdavo absurdiškas, tragiškas, tačiau kaskart keistai įkvepiantis pasakojimas apie Akakijų Akakijevičių, nuskurdusį pagrindinį veikėją, kuris visą gyvenimą nuolankiai perrašinėjo kitų parašytus raštus ir kentėjo patyčias. Širdyje jis juto didelę užuojautą vargšui Akakijui, romiam valdininkėliui, nes toks savo karjeros pradžioje buvo ir Ašoko tėvas. Kiekvieną kartą, skaitydamas, kaip prieš krikštydama sūnų motina atsisakė daugybės keistų vardų, Ašokas garsiai juokdavosi. Ir šiurpdavo nuo siuvėjo Petrovičiaus kojos nykščio aprašymo: „išsigimusiu nagu, storu ir tvirtu lyg vėžlio kiautas“. Jo burna sudrėkdavo skaitant, kaip Akakijus vakarą prieš jo apsiausto vagystę valgė šaltą veršieną, saldžius pyragaičius su kremu ir gėrė šampaną, nors pats Ašokas tokio maisto niekada nebuvo ragavęs. Ašoką priblokšdavo Akakijaus apiplėšimas „aikštėje, panašioje į baisią dykumą“, kurioje vargšelis liko sušalęs ir pažeidžiamas. O Akakijaus mirtis, aprašyta po kelių puslapių, visada išspausdavo ašaras akyse. Kažkodėl Ašokui darėsi vis sunkiau suprasti apysaką. Jis viską įsivaizduodavo labai aiškiai ir taip įsijausdavo, kad prasmė tarsi nugrimzdavo dar giliau ir apsitraukdavo migla. Akakijaus šmėkla neduodavo ramybės ne tik paskutiniuose puslapiuose, bet ir Ašoko sielos gelmėje, kur ji atskleisdavo pasaulio neprotingumą ir neišvengiamybę.

Lauke greitai sutemo, beveik nebesimatė padrikų Hauros stoties žiburių. Jo vieta buvo septintame antros klasės vagone, už vagono su oro kondicionieriumi. Kadangi buvo atostogų metas, keleiviai sėdėjo susigrūdę. Ypač triukšmavo atostogauti važiuojančios šeimos. Maži vaikai buvo išpuošti gražiais drabužiais, mergytės su ryškiais kaspinais plaukuose. Ašokas pavakarieniavo prieš išvykdamas į stotį, tačiau jam prie kojų stovėjo motinos įdėtas keturių dalių termosas su užkandžiais, jei jis kartais naktį išalktų. Savo kupė jis dalijosi su kitais trimis keleiviais – vidutinio amžiaus pora iš Biharo, kuri, kaip jis nugirdo iš jų pokalbio, ką tik ištekino vyriausią savo dukterį, ir draugišku, pilvotu bengalu verslininku vardu Ghošas, dėvinčiu kostiumą ir ryšinčiu kaklaryšį. Verslininkas pasisakė Ašokui ką tik su žmona grįžęs iš Anglijos, kur dvejus metus dirbo pagal sutartį, tačiau grįžo namo, nes žmona užsienyje labai liūdėjo. Apie Angliją pakeleivis atsiliepė pagarbiai. Tviskančios tuščios gatvės ir spindintys juodi automobiliai jam atrodė tarsi sapnas. Kaip ir pagal tvarkaraštį išvykstantys traukiniai. Niekas nespjaudo ant šaligatvių. Jo sūnus gimė britų ligoninėje.

– Ar daug pasaulio pamatei? – paklausė Ghošas Ašoko, atsirišdamas batus ir sėsdamasis rytietiškai ant savo gulto. Jis išsitraukė iš švarko kišenės cigarečių pakelį „Dunhill“ ir, prieš užsidegdamas cigaretę, pasiūlė visiems kupė pasivaišinti.

– Kartą buvau Delyje, – atsakė Ašokas, – pastaruoju laiku kartą per metus vykstu į Džemšedpurą.

Ghošas iškišo ranką pro langą ir nukratė žėruojantį cigaretės galiuką į tamsą.

– Ne tokį pasaulį, – pasakė jis, liūdnai apžvelgdamas traukinio vidų. Paskui pakreipė galvą į langą. – Anglija. Amerika, – vardijo jis, tarsi tai būtų pralekiančių kaimų pavadinimai. – Ar kada pagalvojai ten nuvykti?

– Mano dėstytojai kartkartėmis apie tai užsimena, bet aš turiu šeimą, – atsakė Ašokas.

Vyras susiraukė.

– Jau vedęs?

– Ne, bet turiu motiną, tėvą, šešis jaunesnius brolius ir seseris. Esu vyriausias.

– Po kelerių metų vesi ir gyvensi tėvų namuose, – spėliojo pakeleivis.

– Turbūt.

Ghošas pakratė galvą.

– Kol dar esi jaunas ir laisvas, – pasakė jis ir plačiai išskėtė rankas pabrėždamas žodžius, – padaryk sau paslaugą. Kol dar nevėlu, per daug nesvarstydamas įsimesk į lagaminą pagalvę, apklotą ir pamatyk kuo daugiau pasaulio. Nesigailėsi. Jei nepadarysi to dabar, paskui bus per vėlu.

– Mano senelis tvirtina, kad tam skirtos knygos, – atsakė Ašokas ir, pasinaudodamas proga, atsivertė apysakų rinkinį, kurį laikė rankoje. – Jų padedamas gali bet kur keliauti nepajudėdamas iš vietos.

– Kiekvienam savo, – pasakė vyras ir mandagiai palenkė galvą į vieną pusę. Nuorūka iškrito iš jo pirštų. Pasilenkęs prie savo kojų, jis įkišo ranką į krepšį ir, išsitraukęs dienyną, atsivertė spalio dvidešimtos dienos puslapį. Jis buvo tuščias. Iškilmingai atsukęs parkerio dangtelį, puslapyje vyras užrašė savo vardą ir adresą. Paskui atplėšė ir padavė Ašokui.

– Jei kada nors pakeisi savo nuomonę ir tau reikės kontaktinių asmenų, pranešk man. Aš gyvenu Toligunge, iškart už tramvajų parko.

– Ačiū, – padėkojo Ašokas, sulankstė lapelį ir įkišo į knygos galą.

– Gal suloškime kortomis? – pasiūlė Ghošas, išsitraukęs iš švar- ko kišenės nuzulintą kortų kaladę. Ant jos nugarėlės buvo atvaizduotas Didysis Benas. Tačiau Ašokas mandagiai atsisakė, nes nemokėjo lošti kortomis. Be to, jam labiau patiko skaityti. Keleiviai vienas paskui kitą uždarame tambūre išsivalė dantis, persirengė pižamomis, užtraukė aplink save užuolaidas ir sumigo. Ghošas pasisiūlė miegoti aukštai ir, tvarkingai sulankstęs kostiumą, basomis kojomis užlipo ten kopėčiomis. Tad Ašokas netrukdomas galėjo žiūrėti pro langą. Pora iš Biharo pasivaišino saldumynais iš dėžutės, atsigėrė vandens iš vieno puodelio – nė vienas jų lūpomis nepalietė kraštelio – paskui taip pat įsikūrė savo vietose, išjungė šviesą ir nusisuko į sieną.

Tik Ašokas tebesėdėjo ir vis dar apsirengęs skaitė. Virš jo galvos degė maža lemputė. Kartkartėmis pro langą jis pažvelgdavo į juodą kaip smala bengališką naktį, neryškius palmių siluetus ir vargingus namelius, atsargiai versdamas pageltusius knygos lapus, iš kurių keli buvo nežymiai išvagoti kirminų urvelių. Garo variklis pūškavo raminamai ir galingai. Giliai krūtinėje aidėjo bukas ratų bildesys. Pro langą praskriejo iš aukštų kaminų ištrūkusios žiežirbos. Plonas lipnių suodžių sluoksnis nusėdo ant jaunuolio veido, akių vokų, rankos, kaklo. Jis pamanė, kad, kai tik atvažiuos, senelė primygtinai prašys nusiprausti muilu „Margo“. Įsijautęs į liūdną Akakijaus Akakijevičiaus, klaidžiojančio plačiomis, apsnigtomis ir vėjuotomis Sankt Peterburgo gatvėmis, padėtį, jis dar nežinojo, kad ateityje pats gyvens ten, kur bus daug sniego. Ašokas vis dar skaitė ir nemiegojo kartu su keliais būdraujančiais keleiviais, kai pusę trijų ryto nuo bėgių nuriedėjo garvežys ir septyni vagonai. Driokstelėjo, lyg sprogus bombai. Pirmi keturi vagonai apvirto įduboje prie kelio. Penktas ir šeštas vagonai, vežantys pirmos klasės ir vagono su oro kondicionieriumi keleivius, sugriuvo vienas ant kito – žmonės mirė miegodami. Septintas vagonas, kuriuo važiavo Ašokas, taip pat nuvirto ir smūgio bangos buvo nusviestas į lauką. Avarija įvyko už 209 kilometrų nuo Kalkutos, tarp Gatšilos ir Dalbamgaro stočių. Traukinio apsaugininko nešiojamasis telefonas neveikė. Tik nubėgęs beveik penkis kilometrus į Gatšilą, pasiuntinys pranešė apie įvykį ir paprašė pagalbos. Praėjo daugiau kaip valanda, kol atvyko pirmieji gelbėtojai, nešini lempomis, kastuvais, semtuvais ir kirviais, pasirengę traukti iš vagonų kūnus.

Ašokas ilgai prisiminė, kaip kažkas šūkavo ir klausė, ar yra kas gyvas. Jis ir pats mėgino šaukti, bet jam nepavyko – iš gerklės sklido tik silpnas girgždesys. Jis prisiminė, kaip pusgyviai žmonės dejavo ir beldė į vagono sienas, šnabždėdami ir užkimę prašė pagalbos, tarė žodžius, kuriuos galėjo girdėti tik tie, kurie ir patys sužaloti buvo įstrigę traukinyje. Ašoko krūtinė ir dešinė marškinių rankovė permirko krauju. Smūgio banga išmetė jį pro langą ir nusviedė už kelio. Jis visiškai nieko nematė ir kelias pirmas valandas manė, jog galbūt apako kaip jo senelis, kurį keliavo aplankyti, jis užuodė aitrų ugnies kvapą, girdėjo musių zvimbimą, vaikų verksmą, burnoje pajuto dulkių ir kraujo skonį. Jie buvo kažin kur lauke. Aplink juos sukiojosi kaimo žmonės, policijos inspektoriai ir keli gydytojai. Jis pamanė, jog miršta, kad galbūt jau mirė, nes nejautė apatinės kūno dalies ir todėl nejuto, jog suknežintos Ghošo kojos guli ant jo kojų. Pagaliau vaikinas pamatė šaltą, nedraugišką švintančio ryto dangų, vis dar tebešviečiantį mėnulį ir kelias žvaigždes. Netoli nuo traukinio pleveno iš jo rankos išlėkusios knygos puslapiai, ji buvo perplėšta pusiau. Vienas iš gelbėtojų, nukreipęs prožektoriaus šviesą, ją pastebėjo ir stabtelėjo.

– Čia nieko nėra, – išgirdo kažką sakant Ašokas. – Eime toliau.

Tačiau prožektoriaus šviesa nedingo – ji švietė tol, kol Ašokui pakako jėgų pakelti ranką ir padaryti judesį, kuris, jo nuomone, sunaudojo paskutinius gyvybės likučius. Kumštyje Ašokas tebelaikė suglamžytą Apsiausto puslapį. Kai jis pakėlė ranką, gniužulas iškrito.

– Palaukit! – išgirdo jis šauksmą. – Tas vaikinas šalia knygos. Mačiau, kaip jis sujudėjo.

Gelbėtojai ištraukė Ašoką iš po nuolaužų, paguldė ant neštuvų, nunešė į kitą traukinį ir nuvežė į Tatanagaro ligoninę. Jam buvo lūžęs dubuo, dešinysis šlaunikaulis ir trys dešinės pusės šonkauliai. Likusią metų dalį jis gulėjo ant nugaros, nes gydytojas liepė kiek įmanoma vengti judėti, kol suaugs kaulai. Iškilo grėsmė, kad dešinė koja visą gyvenimą liks paralyžiuota. Paskui Ašoką pervežė į Kalkutos universitetinę ligoninę, kur jam į klubus įstatė du varžtus. Gruodžio mėnesį jaunuolis grįžo į tėvų namus Aliporėje. Keturi broliai nešė jį neštuvais ant pečių tarsi lavoną per kiemą ir laiptais į viršų. Šeima tris kartus per dieną maitindavo jį šaukštu. Jaunuolis šlapinosi ir tuštinosi į plokščią alavinį dubenį. Gydytojai ir lankytojai ateidavo ir išeidavo. Iš Džemšedpuro net atvažiavo aklas jo senelis. Šeima išsaugojo laikraščių iškarpas, kuriose Ašokas pamatė traukinio duženas, dangaus fone styrančias nelygias krūvas, apsaugininkus, sėdinčius ant neatsiimtos mantos, ir sužinojo, kad už kelių pėdų nuo pagrindinio kelio buvo rastos bėgių tvarslės ir sklendės, sukėlusios įtarimą, kurio niekas vėliau nepatvirtino, apie galimą sabotažą. Kūnai buvo sužaloti neatpažįstamai. „Atostogautojų susitikimas su Mirtimi“, – rašė Times of India.

Iš pradžių didesnę dienos dalį jis spoksodavo į miegamojo lubas ir jų viduryje besisukančias tris rusvai gelsvas ventiliatoriaus mentes nešvariais pakraščiais. Kai ventiliatorius būdavo įjungtas, vaikinas girdėdavo, kaip už jo lovos į sieną brūžinasi viršutinis kalendoriaus kraštas. Pakreipęs kaklą į dešinę, matydavo langą ir ant jo krašto stovintį apdulkėjusį antibakterinio skysčio „Dettol“ butelį, o kai langinės būdavo atidarytos – betono sieną, juosiančią namą, ir rusvus ja šmirinėjančius gekonus[2]. Jis klausėsi kasdienės lauko garsų programos – žingsnių, dviračių skambučių, nepaliaujamo varnų kranksėjimo, rikšų pypsėjimo siauroje gatvelėje, kuria negalėjo pravažiuoti taksi, ir iš kampinės kolonėlės į virtuvus pumpuojamo vandens. Kiekvieną vakarą temstant Ašokas klausydavosi, kaip kaimynas pučia kriauklę, kviesdamas valandą pasimelsti, ir užuosdavo žalią žibantį dumblą, susirinkusį atvirame kanalizacijos vamzdyje, nors jo ir nematydavo. Visi namuose gyveno savo gyvenimus. Tėvas išeidavo į darbą ir grįždavo, broliai ir seserys skubėdavo į mokyklą. Motina plušėjo virtuvėje, kartkartėmis ateidavo jo pažiūrėti. Jos pilvas būdavo išteptas daržinėmis ciberžolėmis. Du kartus per dieną tarnaitė panardindavo skudurus į vandens kibirus, išgręždavo ir išplaudavo jais grindis.

Dienomis jam būdavo silpna nuo skausmą malšinančių vaistų. Naktimis sapnuodavo, kad yra įspęstas traukinyje arba – dar blogiau – jog avarijos nė nebuvo, kad jis eina gatve, maudosi, sėdi rytietiškai ant grindų ir valgo iš lėkštės maistą. Paskui pabusdavo, išpiltas prakaito, ašaromis srūvančiu veidu, įsitikinęs, kad niekada gyvenime nebegalės to daryti. Pagaliau, norėdamas išvengti košmarų, naktimis, kai nejudantis kūnas labiausiai neduodavo jam ramybės, o protas būdavo guvus ir aiškus, pradėjo skaityti. Tačiau jis atsisakė rusų rašytojų knygų, kurias senelis atnešė ir paliko prie jo lovos, apskritai nenorėjo skaityti jokių romanų. Knygos, kurių veiksmas vyko niekada nematytuose kraštuose, tik priminė apie jo įkalinimą. Užuot skaitęs romanus, įniko studijuoti inžinerines knygas, stengėsi neatsilikti moksle, pasišviesdamas žibintuvėliu spręsdavo lygtis. Tomis tyliomis valandomis jis dažnai pagalvodavo apie Ghošą. „Įsimesk į lagaminą pagalvę, apklotą“, – tarsi girdėdavo jį sakant ir prisiminė, kaip šis ant dienoraščio lapo užrašė jam savo adresą, kažkur už tramvajų parko Toligunge. Dabar ten – našlės ir be tėvo likusio sūnaus namai. Šeima, norėdama pakelti jo dvasią, kalbėdavo apie ateitį, dieną, kai jis galėsiąs atsistoti be kitų pagalbos ir pereiti kambarį. Tėvas ir motina kasdien to meldė Dievą. Dėl to motina trečiadieniais nevalgė mėsos. Tačiau laikui bėgant, Ašokas pradėjo mąstyti apie kitokią ateitį. Jis įsivaizdavo ne tik einąs, bet išvykstąs kuo toliau nuo savo gimtinės, kurioje vos nežuvo. Kitais metais, pasiramsčiuodamas lazdele, vaikinas grįžo į koledžą, jį baigė ir, nieko tėvams nesakydamas, nusiuntė prašymą tęsti inžinerijos studijas užsienyje. Savo planus sūnus atskleidė tik tada, kai buvo priimtas, gavo doktoranto stipendiją ir turėjo rankoje naują pasą.

– Bet mes kartą tavęs vos nepraradome, – pasipriešino suglumęs tėvas. Broliai ir seserys apsiašaroję maldavo nevažiuoti. O netekusi žado motina tris dienas badavo. Tačiau jis, nieko nepaisydamas, išvažiavo.

Praėjo septyneri metai, bet vaizdiniai tebepersekiojo Ašoką. Jie tykodavo už kampo, kai jis skubėdavo į Masačusetso technologijų instituto Inžinerijos katedrą pažiūrėti, ar jam yra laiškų, tvyrodavo virš peties, kai palinkdavo per pietus prie ryžių lėkštės ar glausdavosi prie Ašimos naktį. Kiekvieną svarbiausią savo gyvenimo akimirką – per vestuves, kai stovėdamas už Ašimos per jos petį žvelgė į abiejų rankomis į ugnį pilamus pūstus ryžius, ar kai atvykęs į Ameriką pirmą kartą pamatė sniegu padengtą mažą pilką miestelį – jis mėgino vaizdinius nustumti į šalį, bet jam nepavykdavo: nuolat išvysdavo pakrypusius, apdaužytus, apvirtusius traukinio vagonus, o už traukinio – savo paties sužalotą kūną ir išgirsdavo baisų, nesuvokiamą traškėjimą, kai lyg šiaudeliai lūžo jo kaulai. Ir ne skausmas persekiojo Ašoką, jis apskritai neprisiminė skausmo, o laukimas prieš išgelbėjimą ir stingdanti, gerkle kylanti baimė, kad jo apskritai niekas neišgelbės. Paskui jis visą gyvenimą kentėjo nuo uždarų patalpų baimės: kildamas liftu, sulaikydavo kvapą, automobilyje, jei neatidarydavo langų abiejose pusėse, jausdavosi tarsi kalėjime, o pirkdamas lėktuvo bilietą, prašydavo duoti vietą salono priekyje. Kartais paniką jam keldavo vaikų verksmas. Tada pasičiupinėdavo savo šonkaulius, norėdamas įsitikinti, ar jie sveiki.

Dabar ligoninėje jis, kratydamas galvą ir abejodamas, taip pat pačiupinėjo savo šonkaulius ir nusiramino. Ašima laukėsi vaiko, bet jis jautėsi prislėgtas minties apie gyvenimą, vaiko gyvenimą ir to, kas jo laukė. Ašoką tėvai augino be vandentiekio, dvidešimt dvejų metų jis vos nežuvo. Ir vėl burnoje – dulkių skonis, akyse – pakrypęs vagonas, nuvirtę didžiuliai geležiniai ratai. Tai neturėjo nutikti. Tačiau jis ištvėrė. Vyras gimė du kartus Indijoje ir vieną kartą Amerikoje. Iki savo trisdešimtmečio jis nugyveno tris gyvenimus ir už tai dėkojo savo tėvams, seneliams ir proseneliams, bet ne Dievui, nes atvirai garbino Marksą ir tyliai atsisakė religijos. Tačiau jis jautėsi dėkingas dar vienai mirusiai sielai. Ne knygai, nes ji – beveik kaip jis – suplėšyta ir išmesta, ankstyvą spalio rytą dingo kažkur lauke už 209 kilometrų nuo Kalkutos. Kai Patė įėjo į laukiamąjį, Ašokas dėkojo ne Dievui, o Gogoliui, rusų rašytojui, kuris išgelbėjo jam gyvybę.

2 skyrius

Ryte, penkios minutės po penkių, gimė kūdikis. Berniuko ūgis buvo penkiasdešimt vienas centimetras, svoris – trys su puse kilogramo. Kol gydytojas dar nenukirpo virkštelės ir slaugė nenunešė vaikelio, Ašima pirmą kartą jį pamatė – tiršta, balta mase padengtą padarėlį su kraujo, jos kraujo, dryžiais ant petukų, kojyčių ir galvos. Kadangi gimdyvei į strėnas buvo įbesta adata, nuo liemens iki kelių ji nieko nejautė, tačiau per paskutines gimdymo valandas iš skausmo jai plyšo galva. Kai viskas baigėsi, ji ėmė baisiai drebėti, tarsi užėjus ūmiam karščiavimui, po apklotu išdrebėjo visą pusvalandį, apsvaigusi, jausdamasi viduje tuščia, o išorėje – sulamdyta. Moteris neįstengė kalbėti, paprašyti slaugių, kad pakeistų jos krauju permirkusius marškinius švariais. Jos gerklė degė, nors ji nepaliaujamai gėrė vandenį. Slaugė liepė atsisėdus ant unitazo pačiai apsilieti šiltu vandeniu tarpkojį. Paskui padėjo jai nusiprausti, apvilko švariais marškiniais, pasodino į vežimėlį ir nuvežė į kitą palatą. Blausi šviesa ramino. Šalia stovėjo dar viena lova, kuri tuo metu buvo tuščia. Kai atėjo Ašokas, Patė matavo Ašimos kraujospūdį. Jaunoji mamytė gulėjo atsirėmusi į pagalves ir laikė apsikabinusi vaikelį lyg pailgą baltą siuntinuką. Šalia lovos stovėjo vežimėlis su kortele NAUJAGIMIS GANGULIS.

– Jis čia, – tyliai pasakė žmona, žvelgdama į vyrą ir lengvai šypsodamasi. Jos oda gelsvoka, lūpos bespalvės. Paakiai pajuodę, plaukai išsidraikę iš kasos, tarsi šukuota būtų labai seniai. Balsas užkimęs, lyg peršalus. Jis prisitraukė kėdę prie lovos. Patė padėjo kūdikį iš motinos perduoti tėvui. Trumpas perkeliamo kūdikio riksmas nustelbė palatos tylą. Tėvai sureagavo natūraliai išsigąsdami, tačiau slaugė pritariamai nusijuokė.

– Supraskite, – pasakė ji Ašimai, – taip jis su jumis susipažįsta.

Ašokas, kaip pamokė Patė, pakišo vieną ranką po vaikelio kakliuku, kitą – po užpakaliuku.

– Pirmyn, – paragino ji. – Jis nori, kad tvirčiau laikytumėte. Jis stipresnis, nei jums atrodo.

Ašokas pakėlė mažą ryšulėlį aukščiau ir prispaudė prie krūtinės.

– Šitaip?

– Taip, gerai, – patvirtino Patė. – Tumpam paliksiu jus vienus.

Iš pradžių Ašokas ne tiek susijaudino, kiek sutriko, pamatęs smailą galvutę, putlius vokučius, baltas dėmeles ant skruostų ir storą viršutinę lūpytę, styrančią virš apatinės. Vaikelio odelė, šviesesnė nei motinos ar tėvo ir tokia permatoma, kad buvo matyti plonytės žalios gyslelės ties smilkiniais. Galvutę dengė ploni, bet vešlūs juodi plaukučiai. Ašokas pamėgino suskaičiuoti mažylio blakstienas ir atsargiai pačiupinėjo pro flanelę jo rankytes ir kojytes.

– Nieko netrūksta, – pasakė Ašima, stebėdama savo vyrą. – Aš jau patikrinau.

– Kokios jo akys? Kodėl jis neatsimerkia? Ar buvo atsimerkęs?

Ji linktelėjo.

– Ką jis mato? Ar jis mato mus?

– Manau, kad mato. Tik neaiškiai. Ir ne visas spalvas. Kol kas.

Jie sėdėjo tylėdami – visas trejetas – nejudėdami, lyg akmenys.

– Kaip tu jautiesi? Ar viskas buvo gerai? – paklausė jis Ašimos.

Tačiau atsakymo nesulaukė. Nukreipęs žvilgsnį nuo sūnaus veiduko, Ašokas pamatė, kad žmona užmigo.

O kai vėl pažvelgė į vaiką, šis spoksojo į jį plačiai atsimerkęs ir nemirksėdamas savo juodomis kaip galvos plaukučiai akutėmis. Veidukas atrodė visiškai kitoks – Ašokas niekada nebuvo matęs nieko tobulesnio. Jis pamanė, kad kaip tėvas savo sūnui turbūt atrodo tamsus, šiurkštus, neryškus. Paskui vėl pagalvojo, kad vos nežuvo. Tų valandų prisiminimas nuolat švystelėdavo ir vėl užgesdavo jo sąmonėje. Tai, kad gelbėtojai ištraukė jį iš po nuolaužų buvo pirmas stebuklas jo gyvenime. O šis glėbyje gulintis, beveik nieko nesveriantis, bet viską iš esmės keičiantis vaikelis – antras stebuklas.

Be savo tėvo, kūdikis sulaukė trijų lankytojų, visi jie buvo bengalai – Maja ir Dilipas Nandžiai, jauni sutuoktiniai iš Kembridžo, su kuriais Ašima ir Ašokas prieš kelis mėnesius susipažino prekybos centre „Purity Supreme“, ir daktaras Gupta, matematikos dėstytojas, penktą dešimtį perkopęs viengungis, su kuriuo Ašokas susidraugavo Masačusetso technologijų institute. Kai atėjo laikas maitinti kūdikį, džentelmenai išėjo į koridorių. Maja ir Dilipas atnešė berniukui barškutį ir vaiko knygelę, į kurią tėvai galėjo užrašyti kiekvieną atmintiną sūnaus vaikystės nutikimą. Joje net buvo permatomas apskritimas pirmoms nukirptoms garbanoms užkišti. Daktaras Gupta padovanojo gražiai iliustruotą knygą Motulės Žąsies eilėraščiai.

– Kaip tau pasisekė, vaikeli. Tau dar tik kelios valandos, o jau turi knygų, – pasakė Ašokas, versdamas dailiai susiūtus puslapius, ir pagalvojo: „Kaip skiriasi tavo vaikystė nuo manosios.“

Ašima pagalvojo tą patį, tik dėl kitų priežasčių. Ji jautėsi dėkinga sutuoktiniams ir daktarui už draugiją, tačiau jie tik pakeitė žmones, kurie iš tikrųjų turėjo juos supti.

Kadangi iš jos pusės nebuvo nė vieno senelio, tėvo, motinos, dėdės ar tetos, kūdikio gimimas, kaip ir visa kita Amerikoje, jai atrodė ne visiškai tikras, tarsi atsitiktinis. Glostydama, žindydama ir tyrinėdama sūnelį, ji tegalėjo jo gailėtis, nes nepažinojo nė vieno žmogaus, kuris būtų atėjęs į šį pasaulį toks vienišas ir skurdus.

Nė vieni seneliai neturėjo telefono. Susisiekti su jais buvo galima tik telegramomis, tad Ašokas abiem seneliams pasiuntė tokius pranešimus: „Su jūsų palaiminimais berniukas ir motina jaučiasi puikiai.“ O dėl vardo – šią garbę tėvai nusprendė suteikti Ašimos senelei, kuriai buvo per aštuoniasdešimt ir kuri jau buvo išrinkusi vardus kitiems šešiems provaikaičiams. Senelė, sužinojusi, kad Ašima laukiasi, suvirpėjo iš džiaugsmo, jog galės pavadinti pirmąjį šeimos sahibą[3]. Tad Ašima su Ašoku nusprendė duoti vaikui vardą vėliau, kai gaus jos laišką, ir neužpildė ligoninės blanko vaiko gimimo pažymėjimui gauti. Ašimos senelė pirmą kartą per dešimt metų išėjo iš namų: pasiramsčiuodama lazdele, ji nuėjo į paštą, kad pati išsiųstų laišką. Laiške ji parašė po vieną mergaitės ir berniuko vardą, bet niekam jų neatskleidė.

Laiškas buvo išsiųstas prieš mėnesį, liepą, bet dar neatėjo. Ašima ir Ašokas per daug dėl to nesijaudino, nes žinojo, kad vardas kūdikiui iš tikrųjų nėra svarbus. Kūdikį reikia pamaitinti ir palaiminti, padovanoti aukso ir sidabro, pavalgiusį patapšnoti per nugarėlę ir atsargiai prilaikyti galvutę. Vardas gali palaukti. Indijoje tėvai niekur neskuba. Kartais praeidavo ne vieni metai, kol būdavo išrenkamas tinkamiausias, gražiausias vardas. Ašima su Ašoku galėjo pateikti pavyzdžių, kai jų pusbroliai ar pusseserės gaudavo oficialius vardus tik tada, kai šešerių ar septynerių metų būdavo registruojami į mokyklą. Sutuoktiniai Nandžiai ir daktaras Gupta juos puikiai suprato ir pritarė jų sprendimui laukti senelės laiško.

Be to, jie galėjo išsiversti ir su maloniniais vardais – Bengalijoje kiekvienam žmogui suteikiama galimybė turėti du vardus. Maloninis vardas, bengališkai daknam, reiškia, kad tokiu vardu į žmogų gali kreiptis draugai, šeima, artimi žmonės, namiškiai ir panašiai. Maloniniai vardai – tarsi amžina vaikystės liekana, primenanti, kad gyvenimas ne visada turi būti pernelyg rimtas, formalus ir sudėtingas. Taip pat jie primena, jog žmogus yra individualus. Visi turi tokius vardus. Ašimos maloninis vardas – Monu, Ašoko – Mithu. Būten taip į juos, net suaugusius, kreipdavosi šeimos nariai, tokiais vardais juos vadino, pagerbdavo, bardavo, ilgėdavosi ir mylėdavo.

Be maloninio, kiekvienas žmogus turi ir tinkamą vardą, bhalonam, kuriuo jis prisistato išoriniame pasaulyje. Tinkami vardai rašomi ant vokų, diplomuose, telefonų knygose, žodžiu, vartojami visose viešose vietose. (Todėl ant Ašimai skirtų laiškų motina rašydavo Ašima, o laiške – Monu.) Tinkami vardai atstovauja garbingoms ir dvasingoms savybėms. Ašima reiškia „beribė, bekraštė“. Ašokas, imperatoriškas vardas, reiškia „įveikiantis liūdesį“. Maloniniai vardai tokių didelių tikslų nesiekia. Jų niekas niekada neužrašo oficialiai, tik ištaria ir prisimena. Priešingai nei tinkami, maloniniai vardai dažnai būna beprasmiai, sąmoningai parenkami kvaili, ironiški, net onomatopėjiniai. Vaikystėje žmogus atsiliepia į daugelį maloninių vardų, kol prilimpa tas vienintelis.

Tad kai vaikelis, suraukęs savo rausvą veidelį, apžvelgė gerbėjų ratą, ponia Nandi pasilenkė ir pavadino jį „Buro“. Bengalų kalba tai – „senelis“.

– Koks jo vardas? Buro? – linksmai paklausė Patė, ant padėklo nešdama Ašimai keptą vištą, kurią Ašokas, pakėlęs dangtį, sušveitė. Akušerės Ašimą pradėjo vadinti „Želės ir ledų dama“.