Melo žmonės

скачать книгу бесплатно

– Man kelia nerimą jūsų kalėdinė dovana Bobiui, – pasakiau.

– Kalėdinė dovana? – tėvai, regis, nelabai suprato, apie ką kalbu.

– Taip. Kiek žinau, padovanojote jam šautuvą.

– Taip.

– Ar jis tokios dovanos ir norėjo?

– Iš kur man žinoti, ko jis norėjo? – piktai atrėžė tėvas, o paskui staiga jo kalbos tonas vėl tapo graudus. – Negaliu prisiminti, ko jis norėjo, juk žinote, kiek mums teko iškęsti. Mums tai buvo labai sunkūs metai.

– Suprantu, kad jums buvo nelengva, – tariau. – Bet kodėl jam padovanojote šautuvą?

– Kodėl? O kodėl gi ne? Tai gera dovana jo amžiaus vaikinui. Daugelis jo bendraamžių už tokią dovaną atiduotų bet ką.

– Man atrodo, – lėtai tariau, – kad po to, kai nusišovė jūsų vyresnysis sūnus, neturėtumėte taip žavėtis šautuvais.

– Turbūt esate vienas iš tų, kurie pasisako už šautuvų uždraudimą, – vėl kiek piktokai burbtelėjo tėvas. – Nieko tokio. Manykite, ką norite. Aš irgi nesu pamišęs dėl ginklų, bet man atrodo, kad problemas kelia ne šautuvai, o juos naudojantys žmonės.

– Iš dalies sutinku su jumis, – pritariau. – Stiuartas nenusižudė vien dėl to, kad turėjo šautuvą. Tai įvyko dėl kažkokios daug svarbesnės priežasties. Gal žinote, kokios?

– Ne. Jau sakėme, kad net nežinojome, jog Stiuartas buvo apimtas depresijos.

– Būtent. Stiuartas išties buvo apimtas depresijos. Žmonės nesižudo neapimti depresijos. Kadangi nežinojote, kad Stiuartas sirgo depresija, galbūt galėjote nesijaudinti dėl to, kad jis turi šautuvą. Bet apie prislėgtas Bobio nuotaikas tikrai žinojote. Juk tai buvo akivaizdu dar prieš Kalėdas, kai padovanojote šautuvą.

– Ak, gydytojau, jūs vis tiek nesuprantate, – pataikaujamai tarė motina, perimdama pokalbį į savo rankas. – Mes tikrai nemanėme, kad jo būklė tokia sunki. Mums atrodė, kad jis tik liūdi dėl brolio mirties.

– Ir tada padovanojote brolio savižudybės įrankį. Ne šiaip šautuvą, o tą patį šautuvą.

Į pokalbį vėl įsiterpė tėvas.

– Naujas šautuvas mums būtų buvęs per brangus pirkinys. Niekaip nesuprantu, ko kabinėjatės prie mūsų. Kaip įmanydami stengėmės rasti jam pačią geriausią dovaną. Juk žinote, kad pinigai ant medžių neauga, o mes – tik paprasti dirbantys žmonės. Galėjome parduoti tą šautuvą ir būtume pasidarę gražaus pinigo. Bet to nepadarėme. Pasilikome jį, kad pradžiugintume Bobį gera dovana.

– Ar pagalvojote, ką apie tokią dovaną pamanys Bobis? – paklausiau.

– Kaip tai?

– O taip, kad įteikti jam brolio ginklą, kuriuo jis nusižudė, – tai tas pats, kaip liepti sekti brolio pėdomis, kitaip tariant, eiti ir nusišauti.

– Nieko panašaus jam nesakėme.

– Aišku, nesakėte. Bet ar nepagalvojote, kad Bobis šią dovaną supras būtent taip?

– Ne, mums tai ir į galvą neatėjo. Nesame tokie išsilavinę kaip jūs. Nelankėme universitetų ir nesimokėme įmantriai mąstyti. Mes – paprasti darbininkai, nėra ko tikėtis, kad galvotume apie tokius dalykus.

– Gal ir taip, – tariau. – Bet būtent dėl to man ir neramu, nes apie tai privalu galvoti.

Kurį laiką įdėmiai žvelgėme vienas į kitą. Svarsčiau, kaip jie jaučiasi. Akivaizdu, kad nesijautė kalti. Gal supykę? Išsigandę? Nuskriausti? Negalėjau pasakyti. Nė kiek nebuvo jų gaila. Tiksliai žinojau, ką jutau pats – mane apėmė pasišlykštėjimas šiais žmonėmis. Be to, buvau labai pavargęs.

– Prašysiu jūsų parašu patvirtinti, jog leidžiate man papasakoti apie Bobį savo seseriai Helenai ir spręsti, ką darysime toliau, – pasakiau atsigręždamas į motiną. – Ir jūsų taip pat, – pasisukau į tėvą.

– Aš nepasirašysiu, – atšovė jis. – Neleisiu jums pliaukšti apie mūsų reikalus už šeimos ribų. Elgiatės taip arogantiškai, tarsi mažų mažiausiai būtumėte koks nors teisėjas.

– Kaip tik atvirkščiai, – abejingai tariau. – Iš visų jėgų stengiuosi, kad apie jūsų reikalus nebūtų pliauškiama už šeimos ribų. Šiuo metu apie tai žino tik Bobis, jūs ir aš. Manau, kad būtina informuoti ir Bobio tetą, bent jau tam, kad sužinočiau, ar ji galės padėti. Negavęs jūsų sutikimo, šį atvejį turėsiu išsamiai aptarti su mano darbą prižiūrinčiais gydytojais. Įtariu, kad apie tai, kas nutiko Bobiui, būtų nuspręsta pranešti Valstijos vaikų apsaugos tarnybai, o tada jums garantuotai tektų turėti reikalų su tikru teisėju. Galbūt to ir šiaip neišvengsite. Tačiau jei Helena sutiktų padėti, manau, kad to užtektų ir valstijos institucijoms neprireiktų kištis. Bet darykite, kaip norite. Spręskite patys, ar leisite man susisiekti su Helena.

– Ak, jau to mano vyro juokai, gydytojau, – šūktelėjo Bobio motina žavingai šypsodamasi. – Jam tiesiog sunku matyti mūsų sūnų psichiatrinėje ligoninėje. Be to, nesame įpratę bendrauti su tokiais išsilavinusiais žmonėmis kaip jūs. Žinoma, pasirašysime. Visiškai neprieštarauju, kad paskambintumėte mano seseriai. Padarysime viską, ką galime. Norime, kad Bobiui būtų kuo geriau.

Pasirašę sutikimą, jie išėjo. Tą patį vakarą mudu su žmona dalyvavome darbuotojams skirtame vakarėlyje. Išgėriau kiek daugiau nei paprastai.

Kitą dieną paskambinau tetai Helenai. Ji su vyru iš karto atvyko pasimatyti su manimi. Jiems nereikėjo ilgai aiškinti, kas nutiko, ir atrodė, kad Bobis jiems nuoširdžiai rūpi. Jie irgi visas dienas praleisdavo darbe, tačiau mielai sutiko priimti Bobį pas save, jei tik bus padengtos psichiatrinio gydymo išlaidos. Laimė, Bobio tėvų darbovietės pasirūpino draudimu, kuris numatė neįprastai dideles psichiatrinio gydymo išlaidų kompensavimo sumas. Susisiekiau su geriausiu miesto, kuriame gyveno Helena, psichiatru, sutikusiu užsiimti ilgalaikiu Bobio psichoterapiniu gydymu. Pats Bobis visai nenutuokė, kodėl gyvena pas dėdę ir tetą. Nemanau, kad tuomet buvo tinkamas metas jam paaiškinti visą tiesą. Tiesiog pasakiau, kad taip jam bus geriau.

Per porą dienų Bobis pradėjo keistis. Ir iš tikrųjų, kelis kartus jį aplankius Helenai, sužinojus, kad gyvens naujoje vietoje, o seselėms bei slaugėms užtikrinus puikią priežiūrą, jo būklė sparčiai taisėsi. Po trijų ligoninėje praleistų savaičių jis buvo perduotas Helenos globon. Žaizdos ant jo rankų buvo virtusios randeliais, ir jam jau neblogai sekėsi juokauti su ligoninės darbuotojais. Po šešių mėnesių Helena man pranešė, kad jam sekasi visai gerai ir kad jo pažymiai vėl pagerėjo. Iš jį gydančio psichiatro sužinojau, kad jiems pavyko užmegzti artimą tarpusavio ryšį, bet jis dar tik pradėjo mokytis suvokti psichologinę savo tėvų prievartą ir elgesį su juo. Po to pokalbio apie Bobį daugiau nieko negirdėjau. O Bobio tėvus po pirmojo susitikimo mačiau dar vos du kartus ir tik po kelias minutes, kol Bobis dar gulėjo ligoninėje. Atrodė, kad to visiškai pakanka.

#

Pas psichiatrą atvestas vaikas paprastai vadinamas identifikuotu pacientu. Toks pasakymas mums, psichoterapeutams, rodo, kad tėvai – ar kokie nors kiti identifikuojantys asmenys – mano, jog vaikas yra ligonis, kitaip tariant, jį laiko sutrikimų turinčiu žmogumi, kurį reikia gydyti. Šį posakį vartojame todėl, kad įpratome skeptiškai vertinti tokį identifikavimo procesą. Dažniausiai pradėję aiškintis problemos priežastis, suprantame, kad tai – ne vaiko, o jo tėvų, šeimos, mokyklos ar aplinkos problema. Paprasčiau tariant, tampa aišku, kad gydymas reikalingas ne tiek vaikui, kiek jo tėvams. Nors būtent tėvai nusprendžia, kad vaikui būtina pagalba, paprastai tokios pagalbos labiau reikia jiems patiems – identifikuojantiems žmonėms. Tai jie turėtų tapti mūsų pacientais.

Tą puikiai įrodė Bobio istorija. Nors jis buvo apimtas sunkios depresijos ir jam reikėjo skubios pagalbos, dėl jo depresyvių nuotaikų kaltas ne jo paties, bet jo tėvų elgesys. Tokia prislėgta nuotaika buvo savaime suprantama. Jo vietoje taip būtų jautęsis bet kuris penkiolikmetis. Liguista iš esmės buvo ne jo būklė, bet šeimos aplinka, į kurią jis natūraliai reagavo užsisklęsdamas savyje.

Vaikams – net ir paaugliams – jų tėvai prilygsta dievams. Iš tėvų elgesio vaikai ima pavyzdį, kaip reikėtų elgtis. Vaikai retai sugeba objektyviai palyginti savo tėvus su kitų vaikų tėvais ir nemoka realiai įvertinti jų elgsenos. Jei tėvai su vaiku elgiasi blogai, vaikas paprastai ima manyti esąs blogas. Jei šeimoje vaikas vadinamas bjauriu, kvailu ir netikėliu, tokiu jis save laikys ir užaugęs. Vaikystėje meilės nepatyrę vaikai mano, kad jų mylėti neįmanoma. Todėl apibendrintas vaiko raidos dėsnis būtų toks: kai vaikas negauna pakankamai tėvų meilės, dėl to dažnai ima kaltinti save ir susidaro tikrovės neatitinkančią neigiamą nuomonę apie save.

Pirmą kartą patekęs į ligoninę Bobis tiesiogine prasme gręžė savyje skyles ir pamažu ardė savo išorinį sluoksnį, tarsi būtų jautęs, kad jo viduje, po oda, gyvena kažkoks blogis, kurį reikia iškrapštyti. Kodėl?

Jei nutinka taip, kad nusižudo kuris nors iš mums artimų žmonių, praėjus pirmajam šokui (jei tik esame nepraradę įprasto žmogiškumo ir sąžinės) pirmiausia paklausime savęs, ką padarėme ne taip. Tikriausiai taip pat elgėsi ir Bobis. Iš karto po Stiuarto mirties jis, ko gero, prisiminė įvairiausius judviejų kivirčus: kad prieš savaitę išvadino brolį puskvaišiu, kad prieš mėnesį peštynių įkarštyje jam įspyrė, kad tuomet, kai Stiuartas jį erzindavo, jis dažnai trokšdavo, jog brolis išnyktų amžiams. Bobis tikrai bent jau šiek tiek jautėsi kaltas dėl Stiuarto mirties.

Būtent tada ir turėjo įvykti tai, kas būtų įvykę kiekvienoje normalioje šeimoje: tėvai turėjo bandyti jį paguosti. Jie turėjo pasikalbėti apie Stiuarto savižudybę, paaiškinti, kad, nors patys to ir nesuprato, Stiuartas sirgo psichikos liga. Jiems derėjo paaiškinti, kad žmonės nesižudo dėl menkų kivirčų ar broliškų peštynių. Turėjo pasakyti, kad jei kas ir kaltas dėl jo savižudybės – tai jie, tėvai, kurie buvo svarbiausi žmonės Stiuarto gyvenime. Tačiau kiek man pavyko sužinoti, Bobis nieko panašaus neišgirdo.

Nesulaukęs jam taip reikalingos paguodos, Bobis akivaizdžiai užsisklendė savyje, ėmė prasčiau mokytis. Tada jo tėvai turėjo pradėti aiškintis, kas vyksta, arba, jei to nesugebėjo padaryti patys, turėjo kreiptis pagalbos į specialistus. Tačiau net ir rekomendavus mokyklos pedagogams jie nieko nesiėmė. Matydamas, jog jo prislėgta nuotaika niekam nerūpi, Bobis tikriausiai pamanė, kad tai tik įrodo jo kaltę. Jo prislėgta nuotaika niekam nerūpėjo todėl, kad jis nusipelnė taip jaustis, privalėjo kentėti ir graužtis.

Artėjant Kalėdoms Bobis jau ėmė save vaizduotis užkietėjusiu nusikaltėliu, o tuomet visai netikėtai jam buvo įteiktas brolio savižudybės ginklas. Kaip jam reikėjo suprasti šios „dovanos“ reikšmę? Argi jis galėjo galvoti taip: „Mano tėvai – blogi žmonės ir todėl trokšta mane pribaigti, kaip tikriausiai pribaigė ir mano brolį“? Vargu. Lygiai taip pat būdamas tik penkiolikos jis negalėjo pasakyti sau ir štai ko: „Tėvai šautuvą man padovanojo tik todėl, kad yra tingūs, atsainūs ir primityvūs žmonės. Ir mane ne itin myli – na ir kas?“ Kadangi jis jau buvo tvirtai patikėjęs esantis blogas žmogus ir buvo dar per jaunas, kad galėtų suprasti, koks iš tikrųjų buvo jo tėvų elgesys, tokią dovaną galėjo suvokti tik vienaip, kaip tiesioginį nurodymą jam pačiam: „Imk brolio ginklą, kuriuo jis nusižudė, ir pasielk taip pat. Tu nusipelnai mirties.“

Laimė, Bobis iš karto to nepadarė. Psichologiniu požiūriu jam buvo likusi vienintelė įmanoma galimybė: jis viešai pavertė save nusikaltėliu, kad galėtų būti nubaustas už blogus darbus, o jam atsidūrus kalėjime, visuomenė būtų nuo jo apsaugota. Jis pavogė automobilį. Pačia tikriausia prasme, jis vogė tam, kad išgyventų.

Visa tai – tik mano samprotavimai. Man nepavyko tiksliai išsiaiškinti, kokios mintys sukosi Bobio galvoje. Visų pirma, paaugliai yra patys didžiausi slapukai. Jie nelinkę savo vidiniais išgyvenimais dalytis su kitais, juolab su nepažįstamu suaugusiu žmogumi, gąsdinančiu baltu chalatu. Tačiau net ir tada, jei būtų norėjęs ir galėjęs man išsipasakoti, jis vis tiek nebūtų galėjęs man viso to pasakyti, nes ir pats dar aiškiai nesuvokė, kas dėjosi jo viduje. Suaugusių žmonių mąstymo procesas dažnai vyksta pasąmonėje. Vaikų ir paauglių mintys beveik visada kyla iš pasąmonės. Jie jaučia, priima sprendimus ir elgiasi vienaip ar kitaip beveik nesuprasdami, kodėl. Todėl apie tai, kas vyksta, turime spręsti iš jų elgesio. Dabar jau žinome, kad pagal jų elgesį galima nepaprastai tiksliai pasakyti, kas dedasi jų galvose.

Remdamiesi tokiais stebėjimais galime suformuluoti kitą vaiko raidos dėsnį, kuris susijęs su blogio problema: kai vaikas daug ir dažnai kenčia nuo pabrėžtinai blogo tėvų elgesio, jis dažniausiai ima neteisingai vertinti tikrąją padėtį, įtikėdamas, kad pats yra blogas.

Susidūręs su blogiu, net ir pats išmintingiausias bei labiausiai savimi pasitikintis suaugęs žmogus paprastai sutrinka. Galima tik įsivaizduoti, kaip turi jaustis patiklus vaikas, patiriantis blogį, kuris kyla iš jo mylimiausių žmonių, nuo kurių jis priklauso. Be to, dar reikia nepamiršti, kad blogio pritvinkę žmonės neigia savo ydas ir paprastai dėl jų stengiasi apkaltinti kitus. Tad nenuostabu, kad, nepajėgdami suvokti tikrosios padėties, vaikai pradeda nekęsti savęs. Nėra ko stebėtis, kad Bobis gręžte gręžė skyles savo rankose.

Tada pasidaro aišku, kad mūsų identifikuotas pacientas Bobis buvo ne tiek ligotas pats, kiek jo būsena atspindėjo itin liguistą jo tėvų elgesį. Taip tikriausiai būtų reagavę dauguma vaikų. Nors buvo tvirtinama, kad būtent jam yra kažkas negerai, išsiaiškinus visas aplinkybes, tapo aišku, kad blogai buvo ne jam, bet aplinkiniams. Todėl jam pirmiausia reikėjo ne gydymo, bet saugumo. Tikrasis gydymas prasidės vėliau, bus ilgas ir sunkus, nes pakeisti tikrovės neatitinkantį iškreiptą paciento požiūrį į save visuomet būna nepaprastai sudėtinga.

O dabar pakalbėkime ne apie pacientą, o apie tėvus – tikruosius visų bėdų kaltininkus. Jie visiškai pagrįstai turėjo būti pripažinti ligoniais, ir būtent jiems reikėjo skirti gydymą. Vis dėlto taip nenutiko. Kodėl? Dėl trijų priežasčių.

Pirmoji ir turbūt svarbiausia priežastis – jie patys nenorėjo. Gydyti galima tik (bent šiek tiek) to norintį žmogų. O kad norėtų, jis privalo suvokti, kad tai būtina. Tokiu atveju tenka pripažinti bent kai kuriuos savo trūkumus. Šiame pasaulyje yra nesuskaičiuojama galybė žmonių, turinčių sunkių ir akivaizdžių psichikos sutrikimų, kuriems psichiatriniu požiūriu būtinas kuo skubesnis gydymas, tačiau jie to nesupranta. Todėl atsisako gydytis net kai tokia galimybė jiems patiekiama ant sidabrinio padėkliuko. Ne visi šie žmonės yra blogi. Didžioji dauguma – geri. Tačiau išties blogi žmonės būtent ir priklauso tai kategorijai, kuri labiausiai priešinasi psichiatriniam gydymui.

Iš Bobio tėvų elgesio buvo galima aiškiai suprasti, kad jie būtų atmetę bet kokius mano pasiūlymus dėl vienokio ar kitokio gydymo. Jie net nebandė apsimetinėti, kad jaučiasi kalti dėl Stiuarto savižudybės. Į mano priekaištus dėl to, kad anksčiau neieškoję Bobiui pagalbos elgėsi aplaidžiai arba kad parinko jam, švelniai tariant, netinkamą Kalėdų dovaną, jie reagavo išsisukinėjimais ir piktomis pastabomis. Nors iš jų elgesio nepajutau jokio nuoširdaus noro padėti Bobiui, išgirdę, kad jam būtų geriau pagyventi kitur, tėvai didžiai pasipiktino, nes jiems tai prilygo patvirtinimui, kad jie – netikę tėvai. Užuot pripažinę savo trūkumus, jie kratėsi bet kokios atsakomybės teisindamiesi, kad yra „dirbantys žmonės“.

Vis dėlto galėjau bent užsiminti apie galimybę gydytis. Tai, kad jie tikriausiai būtų atmetę mano pasiūlymą, dar nereiškia, kad neturėjau pasiūlyti. Galėjau bent jau pasistengti parodyti jiems, kaip ugdyti savyje supratingumą ir užuojautą. Tačiau jutau, kad net jei būtų įvykęs stebuklas ir jie nebūtų atsisakę psichoterapinės pagalbos, gydymas jiems nebūtų padėjęs.

Liūdna, tačiau taip jau yra, kad psichoterapija būna veiksmingiausia ir labiausiai padeda sveikos sielos žmonėms – sąžiningiausiems, kurių protas mažiausiai sudrumstas. Ir priešingai – kuo žmogus liguistesnis, kuo klastingesnis jo elgesys ir iškrypęs suvokimas – tuo mažiau galime jam padėti. Kai žmogaus elgesys ypač iškrypėliškas ir amoralus, padėti neįmanoma. Bendraudami tarpusavyje terapeutai dažnai pasako, kad paciento psichopatologinė būklė yra „pribloškianti“. Būtent tą ir turime omeny. Tikrai jaučiamės priblokšti, kai tenka klaidžioti po tą didžiulį melo, iškreiptos sąmonės ir nesuvokiamų minčių labirintą, į kurį neišvengiamai patenkame pradėję dirbti su tokiais žmonėmis ir pamėginę užmegzti artimą ryšį, kuris būtinas psichoterapiniuose užsiėmimuose. Juntame – ir dažniausiai neklystame, – kad mums ne tik nepavyks ištraukti jų iš to liguistumo liūno, bet kad ir patys rizikuojame į jį įsmukti. Esame bejėgiai padėti tokiems pacientams – nesugebame suvokti, kur link mus veda jų iškreiptų minčių koridoriai, esame per silpni, kad išsaugotume teigiamus jausmus suvokę jų neapykantos mastą. Taip nutiko ir bendraujant su Bobio tėvais. Buvau priblokštas pajutęs, kokios ligotos jų asmenybės. Pagalbos jiems nepasiūliau ne vien todėl, kad jie tikriausiai būtų atmetę visus mano pasiūlymus, bet ir todėl, kad žinojau, jog man nepakaks jėgų jiems išgydyti.

Yra ir dar viena priežastis, dėl kurios nepasiūliau pagalbos Bobio tėvams. Man jie tiesiog nepatiko. Netgi dar daugiau – kėlė šleikštulį. Kad psichoterapinis gydymas būtų veiksmingas, pacientui privalu jausti bent šiokį tokį palankumą, bent kruopelytę užuojautos dėl jam tekusių išbandymų, lašelį supratingumo dėl jo kančių, tam tikrą pagarbą jų žmogiškumui ir viltį, kad jam pavyks pasitaisyti. Nieko panašaus nejutau. Neįsivaizdavau, kaip galėčiau su jais bendrauti ištisas valandas, savaites, mėnesius, kaip reikėtų rūpintis jais. Priešingai – aš vos tvėriau su jais viename kabinete. Šalia jų jaučiausi nešvarus. Galėjau jais atsikratyti dar greičiau. Retsykiais imuosi dirbti su žmogumi, nors ir įtariu, kad jo atvejis – beviltiškas. Tai darau vien todėl, kad noriu pasitikrinti, ar neklydau taip galvodamas, ir bent jau tam, kad išmokčiau šio to naujo. Tik ne su Bobio tėvais. Ne tik jie būtų atsisakę mano siūlomo gydymo – aš pats jų atsisakiau.

Žmonės jaučia vieni kitiems įvairius jausmus. Kai vienokius ar kitokius jausmus psichoterapeutui sukelia pacientas, tai vadinama kontraperkėlimu. Tai gali būti pačios įvairiausios emocijos – nuo karščiausios meilės iki karščiausios neapykantos. Apie kontraperkėlimą prirašyta kalnai knygų. Psichoterapeuto ir paciento bendravimui tokie jausmai gali būti arba nepaprastai naudingi, arba nepaprastai kenksmingi. Netinkami jausmai iškreipia, sutrikdo ir blaško gydymo procesą, o tinkami jausmai gali nepaprastai padėti suvokti paciento problemas.

Svarbiausias kiekvieno psichoterapeuto uždavinys – suprasti, ar pacientas kelia tinkamus jausmus, ar ne. Kad sugebėtų tą padaryti, terapeutai turi nuolat analizuoti ir save, ir savo pacientus. Jei pacientas ima kelti netinkamus jausmus, terapeutas privalo arba jų atsikratyti, arba pasiūlyti pacientui lankytis pas kitą terapeutą, kuris sugebėtų objektyviau spręsti paciento problemas.

Normalus žmogus bendraudamas su blogu žmogumi dažniausiai junta pasišlykštėjimą. Jei blogis akivaizdus, pasišlykštėjimas kyla iš karto, jei blogis atsiskleidžia subtilesniais būdais, pasišlykštėjimas apima pamažu, vis geriau suvokiant, kad žmogus – blogas.

Jausti pasišlykštėjimą terapeutui kartais būna labai naudinga. Tai gali būti puiki diagnostinė priemonė, tiksliau ir greičiau už visus kitus būdus padedanti suprasti, kad prieš jus – blogas žmogus. Tačiau šia priemone, kaip ir aštriu skalpeliu, reikia naudotis nepaprastai atsargiai. Jei pasišlykštėjimą kelia ne pats pacientas, o koks nors paties terapeuto sutrikimas, nesugebėjus suvokti, kad tai – jo paties problema, padariniai gali būti labai skaudūs.

Tačiau kada jausti pasišlykštėjimą normalu? Kuo emociškai stabiliam psichoterapeutui šis pojūtis gali būti naudingas? Pasišlykštėjimas – stiprus jausmas, verčiantis iš karto atsitraukti nuo šį jausmą sukeliančio žmogaus ir jo šalintis. Būtent tai ir yra pats teisingiausias normalaus žmogaus poelgis įprastomis aplinkybėmis pajutus blogį – bėgti kuo toliau nuo jo. Blogis kelia šleikštulį, nes jis pavojingas. Pernelyg ilgai šalia užsibuvusį žmogų jis apnuodija ar kitaip žlugdo. Neturint konkretaus tikslo, pajutus blogį, teisingiausias sprendimas – sprukti kuo toliau. Pasišlykštėjimas atsiranda instinktyviai, arba, jei norite, – iš Dievo, ir veikia kaip apsauginė išankstinio perspėjimo radarų sistema.[26 - Kyla klausimas, ar blogas žmogus jaus pasišlykštėjimą bendraudamas su kitu blogu žmogumi. Nežinau. Būtų nepaprastai įdomu patyrinėti šį klausimą, nes, radę atsakymą, daug sužinotume apie žmogiškojo blogio pobūdį ir kilmę. Teoriškai mąstant, jei žmogus tampa blogas todėl, kad augo blogoje šeimoje, tokiam vaikui jo tėvai atrodys visai normalūs, o jo išankstinio perspėjimo sistema bus nesusiformavusi. Kitu atveju, vaikui ilgą laiką neišvengiamai būnant šalia blogų tėvų, bet kokios savisaugos mechanizmo užuomazgos ilgainiui sunaikinamos.]

Nors apie jausmus pacientams yra daugybė specialiosios literatūros, niekada neteko skaityti konkrečiai apie pasišlykštėjimą. Informacijos apie tai trūksta dėl kelių priežasčių. Pasišlykštėjimas taip dažnai būna neatsiejamas nuo blogio, kad vargu ar įmanoma rašyti apie vieną, nepaminint kito, o kadangi blogio problema paprastai likdavo psichiatrinių tyrimų nuošalyje, tas pats nutiko ir šio jausmo tyrimams.[27 - Pasišlykštėjimas gali kilti ir bendraujant su kai kuriomis ligomis sergančiais žmonėmis. Pavyzdžiui, paprastai būdavo šlykštimasi raupsuotaisiais. Tokia reakcija pastebima ir bendraujant su žmonėmis, kuriems amputuotos galūnės ar kurie turi kokių apsigimimų. Nors psichiatrams tokios reakcijos gerai žinomos, ši problema psichoterapeuto ir paciento santykiuose išsamiau nenagrinėta.] Be to, psichoterapeutai paprastai būna malonūs žmonės ir tokia kraštutinė neigiama reakcija galėtų kaip reikiant pakenkti jų reputacijai. Be to, kadangi šis jausmas – itin nemalonus, absoliuti dauguma psichoterapeutų vengia artimai bendrauti su blogio apimtais pacientais. Galų gale, kaip ir minėjau, labai mažai blogų žmonių pasiryžta psichoterapiniam gydymui. Neskaitant pavienių atvejų, tokie žmonės paprastai griebiasi bet ko, kad tik išvengtų praregėti padedančio gydymo. Todėl psichoterapeutams yra tikrai sudėtinga ilgiau bendrauti su blogais žmonėmis, kad galėtų išsamiau panagrinėti jų arba savo reakcijas.

Blogis dažnai sukelia ir dar vieną mūsų reakciją: mes sutrinkame. Pasakodama, kaip jautėsi bendraudama su blogu žmogumi, viena moteris rašė pasijutusi taip, „lyg staiga būtų praradusi gebėjimą galvoti“[28 - The New Yorker, 1978 m. liepos 3 d., p. 19.]. Dar kartą pakartosiu: tokia reakcija visai normali. Melas trikdo. Blogį skleidžia „melo žmonės“, kurie apgaudinėja kitus, ir patys pamažu užsidaro saviapgaulės kiaute. Pajutęs, kad pacientas jį trikdo, psichoterapeutas turėtų paklausti savęs, ar taip nutiko ne dėl to, kad kažko nepastebėjo. Be to, terapeutui taip pat derėtų suabejoti: „Ar gali būti, kad pacientas specialiai siekia išmušti mane iš pusiausvyros?“ Dėl to, kad neuždaviau sau šio klausimo, dirbdamas su 4 skyriuje aprašyta paciente, veltui iššvaisčiau ištisus mėnesius.

Minėjau, kad pasišlykštėjimas – tai normali ir apsisaugoti padedanti reakcija bendraujant su blogais žmonėmis. Yra tik viena išimtis. Jei pavyksta įveikti savo nusistatymą – jei psichoterapeutas supranta, kad žmogus yra blogas, ir jei, žinodamas, kas jo laukia, apsisprendžia pabandyti bendrauti ir padėti blogam žmogui pasveikti, – tokiu ir tik šiuo vieninteliu atveju galima ir reikėtų nepaisyti paciento keliamo pasišlykštėjimo. Yra daugybė „jei“. Negalima lengvabūdiškai pervertinti savo galimybių išrauti blogį. Šiam darbui reikės didžiulės psichologinės ir dvasinės stiprybės.

Vienintelė priežastis, kodėl tai apskritai pavyksta – tai tvirtai apsisprendusio psichoterapeuto žinojimas, kad nors tokių žmonių reikia saugotis, jų neabejotinai reikia ir gailėtis. Ištisai baimindamiesi, kad tik neatsiskleistų jų tikrasis veidas, ir stengdamiesi užgniaužti sąžinės balsą, tokie žmonės paprastai būna labiausiai įbaugintos būtybės pasaulyje. Jie gyvena apimti siaubingos baimės. Jų nereikia pasmerkti pragaro kančioms, jie jau gyvena pragare.[29 - Mus baudžia ne Dievas, o mes patys. Esantieji pragare ten atsidūrė savo paties noru. Panorėję galėtų bematant iš ten dingti. Bėda ta, kad dėl moralinių įsitikinimų kelias iš pragaro jiems atrodo nepaprastai pavojingas, gąsdinantis, skausmingas ir nepakeliamai sunkus. Todėl jie lieka, kur buvę, nes atrodo, kad ten – saugiau ir lengviau. Jiems taip geriau. Tokia situacija ir jos psichodinamika nagrinėta nuostabioje C. S. Lewiso knygoje Didžiosios skyrybos. Mintis, kad žmonės pragarą susikuria patys, nėra plačiai žinoma, tačiau akivaizdu, kad tai – gera psichologinė ir teologinė interpretacija.]

Todėl ne tik visuomenės, bet ir jų pačių labui reikėtų pabandyti išvaduoti blogio apimtas sielas iš pragaro žemėje. Kadangi apie blogio prigimtį žinome tiek nedaug, šiuo metu dar nemokame nuo jo išgydyti. Vargu ar ribotos mūsų terapinės galimybės turėtų labai stebinti, žinant, kad dar net nesugebėjome įvardyti blogio kaip atskiros ligos. Būtent šioje knygoje keliama mintis, kad blogį derėtų laikyti atskiros rūšies psichine liga, kuriai būtų skiriamas ne mažesnis mokslinis dėmesys kaip ir kai kurioms kitoms svarbioms ligoms.

Šiaip jau nuo gyvačių lizdo visai pagrįstai ir suprantamai stengiamės laikytis kuo atokiau. Tačiau visiškai normalu, kai šia vieta domisi mokslininkai – patyrę herpetologai – kurių tikslas kuo daugiau sužinoti, paimti gyvačių nuodų mėginių antitoksino gamybai, kuris pasitarnaus žmonių gydymui, o galbūt net ir padės pačioms gyvatėms išgyventi. Kartais gyvatės, užsiauginusios sparnus, virsta drakonais, kuriuos galima prisijaukinti, kad taptų karštais ir romiais Dievo tarnais. Jei sugebame suvokti, kad blogi žmonės – ligoniai, kurių reikia gailėtis (nors dėl to jie netampa mažiau pavojingi), ir jei gerai suprantame, ką darome, užuot jais šlykštėjęsi, turėtume pasistengti juos atjausti, kad padėtume jiems pasveikti.

Prisimindamas Bobio ir jo tėvų istoriją praėjus dvidešimčiai metų, abejoju, ar ir šiandien, turėdamas daug daugiau patirties, būčiau elgęsis kitaip. Ir dabar pirmiausia stengčiausi apsaugoti Bobį nuo jo tėvų, ir siekdamas šio tikslo, kaip ir tuomet, būčiau pagrasinęs oficialiomis valdžios institucijomis. Per dvidešimt metų taip ir neatradau kitokių priemonių, kaip paveikti blogus žmones, nei šiurkštūs grasinimai. Bent jau iš pat pradžių jie nereaguoja nei į mandagius prašymus, nei į kokias nors kitas man žinomas moralinio poveikio priemones. Tačiau vienas dalykas per dvidešimt metų pasikeitė. Dabar jau žinau, kad Bobio tėvai buvo blogi žmonės. Tuomet to nežinojau. Jutau iš jų sklindantį blogį, tačiau nemokėjau jo įvardyti. Mano darbą prižiūrintys specialistai nesugebėjo padėti man suprasti, su kuo susidūriau. Sąvoka „blogis“ mūsų profesinėje kalboje neegzistavo. Kadangi buvome mokslo žmonės, o ne dvasininkai, tokių žodžių buvo geriau nevartoti.

Išmokę teisingai įvardyti tam tikrą reiškinį, įgyjame šiokį tokį pranašumą[30 - Įvardijimo galia puikiai aprašyta Ursulos Le Guin knygoje A Wizard of Earthsea (Žemjūrės burtininkas), Parnassus Press, 1968.]. Tąkart bendraudamas su Bobio tėvais, nesupratau, su kokiomis jėgomis teko susidurti. Man tai kėlė pasišlykštėjimą, bet nejutau poreikio aiškintis. Tų žmonių atsikratyti stengiausi ne vien dėl natūraliai atsiradusios pagarbos toms jėgoms, bet ir dėl to, kad jų bijojau, nes nepajėgiau suvokti. Ir šiandien jų vis dar bijau, tačiau tai nebėra akla baimė. Žinodamas, kas tai yra, geriau suprantu ir tų jėgų mastą. Kadangi po kojomis jaučiu gana tvirtą pagrindą, galiu sau leisti pasmalsauti, kokia šių jėgų prigimtis. Galiu sau leisti žvilgtelėti į jas iš arčiau. Todėl šiandien visgi kai ką daryčiau kitaip. Kai jau būčiau sėkmingai ištraukęs Bobį iš tėvų namų, pabandyčiau atsargiai leisti jiems suprasti, kad juos užvaldžiusios jėgos žlugdo ne tik jų vaikų, bet ir jų pačių gyvenimą. Jei turėčiau laisvesnio laiko ir jėgų, pasiūlyčiau lankytis pas mane, kad pamėgintume įveikti tas jėgas. Jei įvyktų stebuklas ir jie priimtų mano pasiūlymą, dirbčiau su jais, bet ne todėl, kad man jie labiau patinka, ar kad dabar daugiau pasitikiu savo jėgomis. Dirbčiau su jais, nes žinau, kaip tas jėgas įvardinti, ir jaučiuosi gana stiprus imtis šio darbo, be to, noriu išmokti šio to naujo. Mūsų visų priedermė – darbuotis tose srityse, kurias išmanome.

Blogis ir nuodemė

Kad galėtume geriau suprasti Bobio tėvus ir kitus į juos panašius žmones, apie kuriuos pasakosiu kitame skyriuje, pirmiausia reikia tiksliai išsiaiškinti, kuo blogis skiriasi nuo paprasčiausios nuodėmės. Blogi žmonės – ne tie, kurie daro nuodėmes, bet kurie jas daro ištisai, kryptingai ir subtiliai. Taip yra dėl to, kad esminė blogų žmonių yda – ne nuodėmingumas, bet atsisakymas pripažinti savo nuodėmingą prigimtį[31 - Jungas teisingai manė, kad blogis kyla iš nesugebėjimo „susitikti“ su Šešėliu.].

Bobio tėvai, kaip ir tie, apie kuriuos pasakosiu kitame skyriuje, nors juos ir apėmęs blogis, yra tokie patys kaip ir visi žmonės. Jie gali gyventi bet kurioje gatvėje, gali būti turtingi ir vargšai, išsilavinę arba bemoksliai. Gyvenime jie niekuo neišsiskiria iš kitų. Jie – ne nusikaltėliai, ir netgi dažniau kaip tik būna iškilios asmenybės – sekmadieninių mokyklų mokytojai, policininkai, bankininkai, aktyvūs mokyklos tėvų asociacijos nariai.

Kaip tai paaiškinti? Kodėl šių blogų žmonių nevadiname nusikaltėliais? Atsakymą rasime žodyje „nevadiname“. Nusikaltėliams jie prilygsta todėl, kad nusikalsta gyvybei ir gyvybingumui. Tačiau, nepaisant pavienių atvejų (kaip antai Hitleris), kai jie tampa ypač įtakingais politiniais veikėjais, leidžiančiais sau peržengti įprastas ribas, jų „nusikaltimai“ yra tokie subtilūs ir nepastebimi, kad sunku vadinti šiuo žodžiu. Apie tokių poelgių slėpimą ir maskavimą knygoje bus rašoma dar ne kartą. Štai kodėl knyga ir pavadinta Melo žmonės.

Man teko nemažai dirbti kalėjimuose su tikrais nusikaltėliais. Beveik niekada nesutikau tokių, kuriuos būčiau galėjęs pavadinti blogais žmonėmis. Suprantama, jų elgesys – nusikalstamas ir paprastai jie yra nusižengę ne kartą, tačiau jų destruktyvūs veiksmai atrodo kažkokie spontaniški. Ir nors teisėsaugos institucijoms jie paprastai neigia padarę vieną ar kitą nusižengimą, jų nedoras elgesys vis tiek turi šiokio tokio nuoširdumo. Jie ir patys iš karto pabrėžia šią savybę, tvirtindami, kad į kalėjimą pakliuvo tik per savo „sąžiningumą“. Jų teigimu, išties blogi žmonės niekada nepatenka į kalėjimus. Suprantama, jie taip kalba bandydami pateisinti savo veiksmus, tačiau, mano manymu, paprastai iš tikrųjų taip ir yra.

Kalintiems asmenims beveik visada pavyksta diagnozuoti vienokį ar kitokį konkretų psichinį sutrikimą. Diagnozės gali būti pačios įvairiausios ir, paprastai tariant, įvardija tokias savybes kaip pamišimas, impulsyvumas, agresyvumas ar sąžinės neturėjimas. Į Bobio tėvus panašūs vyrai ir moterys, apie kuriuos dar bus kalbama, neturi tokių akivaizdžių sutrikimų, ir nė viena tiksli psichiatrinė diagnozė jiems netinka. Visai ne todėl, kad pikti žmonės – sveiki, o tik todėl, kad jų ligai mes dar nesugalvojome pavadinimo.

Kadangi paaiškinau, kuo blogi žmonės skiriasi nuo eilinių nusikaltėlių, taip pat noriu pabrėžti, kad blogis, kaip asmenybės bruožas, skiriasi nuo blogų poelgių. Kitaip tariant, dėl blogų poelgių netampame blogais žmonėmis, kitaip visi būtume blogi, nes visi pasielgiame blogai.

Plačiąja prasme nuodėmė suvokiama kaip „nepataikymas į taikinio centrą“. Tai reiškia, kad nusižengiame kaskart, kai nepataikome į patį viduriuką. Nuodėmė – tai tik mūsų nesugebėjimas visą laiką būti tobuliems, nei daugiau, nei mažiau. O kadangi ištisai tobuli būti nesugebame, mes visi – nusidėjėliai. Dažnai nepadarome to, ką puikiai galėtume padaryti, ir tuomet kaskart nusižengiame – gal ir ne įstatymui, bet nusidedame Dievui, kaimynams ar patiems sau.

Žinoma, nusižengimai gali būti ir didesni, ir mažesni. Tačiau klaidinga galvoti, kad nuodėmė ar blogis gali būti didesnis ar mažesnis. Atrodo, jau geriau apgaudinėti turtinguosius negu vargšus, bet juk šio poelgio esmė nuo to nesikeičia. Teisės požiūriu numatyta nevienoda atsakomybė už įmonių sukčiavimą, pajamų mokesčio vengimą, nusirašinėjimą per egzaminą, neištikimo vyro melavimą žmonai, kad teks ilgiau padirbėti, ar teisinimąsi vyrui (ar sau pačiai), kad nebuvo laiko paimti jo drabužių iš valyklos, nors pokalbis telefonu su kaimyne prieš tai truko visą valandą. Suprantama, vieni nusižengimai mažesni negu kiti, ypač tuomet, jei atsižvelgtume į visas jų padarymo aplinkybes, tačiau, šiaip ar taip, aišku, jog tai vis tiek yra apgaudinėjimas arba melagystės. Jei sau esate labai griežtas ir pastaruoju metu kaip nors panašiai nenusižengėte, paklauskite savęs, gal kartais sau pamelavote. Arba save apgavote? Arba nepadarėte visko, ką galėjote padaryti, nes tokiu atveju išdavėte save. Jei būsite sau visiškai atviras, suprasite, kad nuodėmių neišvengiate. Jei to nesuprantate, vadinasi, nesate atviras, o tai jau savaime yra nuodėmė. Visi mes neišvengiamai esame nusidėjėliai.[32 - Ko gero, pats gražiausias krikščioniškosios doktrinos aspektas – pakantumas nuodėmei, nors tuo labai dažnai piktnaudžiaujama, kartais net piktybiškai. Požiūris į nuodėmę yra dvilypis: viena vertus, tvirtinama, kad mūsų žmogiškoji prigimtis yra nuodėminga, ir todėl bet kuris tikras krikščionis turi save laikyti nusidėjėliu. Tai, kad daug oficialiai krikščionybę išpažįstančių ir uoliai tikinčių žmonių širdyje savęs nelaiko nusidėjėliais, turėtų būti laikoma ne šios doktrinos trūkumu, bet paties žmogaus nesugebėjimu tuo patikėti. Apie tai bus išsamiau kalbama, nagrinėjant krikščionybės kauke prisidengusį blogį. Kita vertus, krikščionybė taip pat teigia, kad už mūsų nuodėmes atleidžiama, bent jau tiems, kurie dėl jų atgailauja. Suvokus, kokia iš tikrųjų nuodėminga mūsų prigimtis, gali apimti kone paralyžiuojantis bejėgiškumas, jei kartu netikėtume krikščioniškojo Dievo gailestingumu ir atlaidumu. Todėl sveikos nuovokos nepraradęs Bažnyčios mokymas irgi sutinka, kad ištisai graužtis dėl kiekvieno menkiausio nusižengimo (tai dar vadinama perdėtu uolumu) – irgi nuodėmė. Kadangi Dievas mums atleidžia, nesugebėti atleisti sau pačiam – tai jaustis viršesniam už Dievą; dėl to nusidedame savo perdėtu noru pasipuikuoti.]

Jei blogi žmonės išsiskiria ne savo nusikalstamais poelgiais arba nuodėmių sunkumu, tai kaip juos atpažinti? Juos atpažįstame iš kryptingai besikartojančių nuodėmių. Jų destruktyvus elgesys, paprastai labai subtilus, neįtikėtinai kryptingas. Taip nutinka todėl, kad tie, kurie „peržengė ribą“, visiškai nesugeba pripažinti savo nuodėmingumo.

Jau minėjau, kad Džordžas, graužiamas kaltės jausmo, sugebėjo atsispirti blogio įtakai. Sandėrį su velniu jis nutraukė tik todėl, kad bent minimaliai sugebėjo pripažinti esąs netobulas. Jei nebūtų jautęs kaltės dėl šio sandėrio, jo moralinis nuosmukis būtų tęsęsis. Suvokimas, kad esame netobuli, labiau nei bet kas kitas apsaugo mus nuo degradavimo. Kaip jau rašiau anksčiau:

„Palaiminti vargšai dvasia“ – tarė Jėzus, kai atėjo laikas kreiptis į minią. Ką jis norėjo pasakyti šia įžangine fraze? Kodėl taip šlovinamas kritinis požiūris į save ir savo nuodėmingumo suvokimas? Jei jums kyla toks klausimas, pravartu prisiminti fariziejus. Jėzaus laikais buvo jų katino dienos. Jie nemanė esantys dvasios vargšai, tikėdami, kad turi viską, ko reikia, ir kad būtent jie viską išmano geriausiai, todėl turėtų būti kultūros šviesuliai Jeruzalėje ir Palestinoje. Būtent jie ir nužudė Jėzų.

Dvasios vargšai neskleidžia blogio. Blogai nesielgia ir tie, kurie abejoja savo teisumu, kurie aiškinasi savo poelgių priežastis ir bijo save išduoti. Šiame pasaulyje blogis kyla iš tų, kurių dvasinis gyvenimas – tai nesibaigiančios katino dienos, iš šiuolaikinių fariziejų, įtikėjusių absoliučiu savo teisumu, manančių, kad neturi nė vienos nuodėmės, kad tik apsisaugotų nuo kančių, kurias tektų patirti pradėjus gilintis į savo vidų.

Kad ir kaip nemalonu jaustis nusidėjėliu, būtent šis pojūtis atgraso nuo nuodėmingų poelgių. Kartais jis mums sukelia daug skausmo, tačiau kaltės jausmas yra ir didžiulė palaima, nes tai vienintelė veiksminga priemonė, leidžianti mums išvengti blogio klystkelių. Apie tai su jai būdingu subtilumu rašė Šventoji Teresė iš Lizjė: „Jei esi pasirengusi nuolankiai iškęsti visa tai, kas tau nemalonu, Jėzui bus gera prisiglausti tavo širdyje.“[33 - Marilyn von Waldener ir M. Scott Peck, What Return Can I make? (dar neišleista).]

Blogi žmonės nuolankiai nepriima to, kas jiems nemalonu. Tiesą sakant, jie apskritai to nepriima. Pavyzdžiui, bendraudamas su Bobio tėvais nepajutau nė kruopelytės graužaties. Jų blogis ir kyla tik todėl, kad jie nesugeba priimti to, kas jiems nemalonu.

Žmonių ydos būna pačios įvairiausios. Negalėdami pakęsti minties apie savo pačių nuodėmingumą, blogi žmonės tampa nepataisomais nusidėjėliais. Pavyzdžiui, iš savo patirties galiu pasakyti, kad jie yra neįtikėtinai godūs žmonės, todėl šykštūs kitiems. Tokie šykštūs, kad jų „dovanos“ neša mirtį. Knygoje Nepramintuoju taku rašiau, kad didžiausia nuodėmė – tinginystė. Kitoje pastraipoje svarsčiau, ar tai nebus išdidumas, nes iš visų nuodėmių galima išsivaduoti, išskyrus tą, kurią darome manydami, kad esame be nuodėmės. Tačiau galbūt klausimas, kuri nuodėmė sunkiausia, yra nevienareikšmis ir diskutuotinas. Visomis nuodėmėmis įžeidžiame Dievą ir kitus žmones ir tampame atskirti nuo jų. Kaip teigė vienas religinis mąstytojas, dėl bet kurios nuodėmės „siela gali taip surambėti, kad atsidursime pragare“.

…Siela gali pasiekti tokią būseną, kad net pati Meilė bus bejėgė, nes surambėjusi siela Meilės nejaus. Pragaras dažniausiai yra mūsų įsivaizduojama būsena – amžina atskirtis nuo Dievo ne dėl to, kad mūsų išsižadėjo Dievas, bet todėl, kad Jo išsižadėjome mes. Šis išsižadėjimas – amžinas, nes pats savaime yra nepakeičiamas. Panašių pavyzdžių galima rasti ir žmogaus gyvenime: neapykanta, kuri yra tokia akla, tokia absoliuti, kad Meilė tik priverčia ją liepsnoti dar karščiau; puikybė, kuri yra tokia nepalenkiama, kad nuolankumas tik dar labiau sustiprina jos niekingumą; ir dar vienas, ne mažiau svarbus už kitus, – abejingumas, kuris taip užvaldo žmogaus asmenybę, kad joks sukrėtimas, jokie prašymai, jokios pastangos negali jos atgaivinti, net priešingai – abejingumas tik dar giliau įleidžia savo šaknis ir tampa nepajudinamas. Tas pats nutinka ir su siela, ir su Dievu – pernelyg didelė puikybė, neapykanta ar bet kuri iš septynių didžiųjų nuodėmių veda į pragarą, ypač tinginystė – bodėjimasis dieviškais dalykais, abejingumas, kurio neįmanoma išjudinti iš sąstingio, nors ir akivaizdu, kad siela smenga prarajon, kadangi per šį laiką atsirado įprotis numoti ranka į visa tai, kam prireiks bent mažiausių pastangų, tegu ir mažuose dalykuose. Tepasigaili mūsų Dievas ir apsaugo mus nuo viso to…[34 - Gerald Vann, The Pain of Christ and the Sorrow of God (Kristaus kančia ir Dievo širdgėla), Temple Gate Publishers, Springfildas, Ilinojus, autorių teisės – Aquin Press, 1947, 54–55 p.]

Vis dėlto bene ryškiausia tokių blogų žmonių charakterio savybė – kaltųjų ieškojimas. Patys save laikydami tobulais, jie neišvengiamai puola kaltinti tuos, kurie išdrįsta juos kritikuoti. Pasinaudodami kitais jie išsaugo savo tobulumo įvaizdį. Paprasčiausias pavyzdys: šešiametis berniukas tėvo klausia: „Tėti, kodėl tu močiutę pavadinai kale?“ „Juk liepiau tau nesikišti, – užbliauna tėvas. – Dabar tai atsiimsi. Kad išmoktum kalbėti, išplausiu tau burną muilu. Gal taip nustosi blevyzgoti ir patylėsi, kai tavęs niekas neklausia.“ Nuvilkęs berniuką laiptais aukštyn į vonią, tėvas įvykdo savo grasinimą. Prisidengdamas „drausmingu auklėjimu“ tėvas nuskriaudžia sūnų.

Kaltų ieškojimas vyksta tam tikru būdu, kurį psichiatrai vadina projektavimu. Kadangi blogi žmonės yra įsitikinę savo tobulumu, kilus konfliktui su aplinkiniais, jie visuomet kaltina juos. Neigdami savo kaltę, blogais laiko visus kitus. Savo blogį jie projektuoja į aplinkinius. Patys niekuomet nemano esantys blogi, tačiau visada mato daugybę blogybių kituose. Tėvo įsitikinimu, nepadoriai ir bjauriai šnekėjo sūnus, todėl ėmėsi veiksmų atsikratyti sūnaus „nešvankybių“. Vis dėlto aiškiai matome, kad nešvankiai ir šlykščiai elgiasi pats tėvas. Nedorą savo paties elgesį tėvas nukreipė į sūnų ir jį užsipuolė prisidengdamas gero auklėjimo sumetimais.

Blogas elgesys dažniausiai atsiranda siekiant atrasti kaltąjį, o žmonės, kuriuos vadinu blogais, ištisai ieško, ką galėtų apkaltinti. Knygoje Nepramintuoju taku blogį apibrėžiau taip: „tai yra savanaudiškas jėgos naudojimas, kitaip tariant, vieno žmogaus valios prievartinis ar neprievartinis primetimas kitiems, siekiant užkirsti kelią jų <…> dvasiniam tobulėjimui“ (p. 279). Kitaip tariant, užuot pažvelgę į savo pačių trūkumus, blogi žmonės užsipuola kitus. Norint dvasiškai tobulėti, reikia įsisąmoninti šią būtinybę. Jei to nesugebame, mums nelieka nieko kito, kaip imti naikinti savo paties netobulumo įrodymus.[35 - Ernestas Beckeris savo paskutinėje knygoje Escape from Evil (Išsigelbėjimas nuo blogio), Macmillan, 1965, analizuodamas žmogiškojo blogio kilmę pabrėžė esminę kaltųjų ieškojimo svarbą. Tačiau, mano manymu, jis klydo, sakydamas, kad vienintelė tokio kaltųjų ieškojimo priežastis – mirties baimė. Man atrodo, kad iš tikrųjų kur kas svarbesnė priežastis – savikritikos baimė. Nors Beckeris tiesiogiai apie tai neužsiminė, gali būti, kad savikritikos baimę jis prilygino mirties baimei. Savikritika – tai raginimas žmogui keistis. Vos tik pradedame kritiškai vertinti kurią nors savo asmenybės pusę, pajuntame būtinybę atsikratyti trūkumų. Tačiau asmenybės kaitos procesas yra skausmingas. Kaip ir mirtis. Kad galėtų gimti nauja asmenybė, turi mirti senieji įpročiai. Blogi žmonės patologiškai prisirišę prie esamos asmenybės, kurią dėl savo narcistiškų pažiūrų sąmoningai laiko tobula. Manau, kad labai tikėtina, jog net ir labai menkas taip numylėtos asmenybės pokytis blogiems žmonėms prilygsta visiškam susinaikinimui. Šiuo požiūriu savikritikos grėsmę blogio kupinas žmogus gali tapatinti su išnykimo grėsme. Kodėl taip yra, nuodugniau pasiaiškinsime analizuodami narcisizmo temą.]

Paradoksalu, tačiau blogi žmonės dažnai destruktyviai elgiasi tam, kad sunaikintų blogį. Deja, jie neteisingai suvokia blogio šaltinį. Užuot susitelkę į aplinkinius, jie turėtų rūpintis savo pačių liguista būsena. Kadangi gyvenimas jų pačių susikurtam tobulam įvaizdžiui dažnai ima kelti grėsmę, jie neretai trykšta neapykanta tam gyvenimui ir stengiasi jį sunaikinti, tvirtindami, kad tai daro dėl gėrio. Tačiau didžiausia bėda ne tai, kad jie nekenčia gyvenimo, o tai, kad neišmoksta nekęsti savo pačių nuodėmingumo. Vargu ar Bobio tėvai tyčia stengėsi nužudyti Stiuartą ar Bobį. Įtariu, kad jei būčiau turėjęs galimybę daugiau su jais pabendrauti, būčiau supratęs, kad jų žmogžudiškas elgesys kilo iš troškimo apsisaugoti visomis įmanomomis priemonėmis, ir todėl neišvengiamai nukentėjo kiti žmonės, bet ne jie patys.

Kodėl tokie žmonės nepradeda nekęsti savęs, kodėl jie nejaučia nepasitenkinimo savo elgesiu, nors tai, regis, ir yra didžiausia jų blogybė, verčianti tuos, kuriuos vadinu blogio įsikūnijimais, ieškoti kaltų? Manau, kad taip nutinka ne dėl to, kad jie neturi sąžinės. Ir kalėjimuose, ir laisvėje yra žmonių, kurie atrodo visai neturintys nei sąžinės, nei moralinio sąmoningumo. Psichiatrai juos vadina psichopatais arba sociopatais. Jie daro nusikaltimus nejausdami jokios kaltės ir dažnai elgiasi nerūpestingai ir atsainiai. Jų nusikalstami veiksmai neretai neturi nei braižo, nei prasmės. Tokie žmonės paprastai neieško kaltųjų. Susidaro įspūdis, kad neturėdami sąžinės, psichopatai mažai dėl ko jaudinasi ar nerimauja, taip pat ir dėl savo nusikalstamo elgesio. Atrodo, kad jiems lygiai taip pat gerai ir kalėjime, ir laisvėje. Taip, jie bando nuslėpti savo nusikaltimus, tačiau tai daro labai atmestinai, atsainiai ir vaikiškai. Kartais jie dar vadinami moraliniais imbecilais, o jų nerūpestingumas ir nesijaudinimas atrodo kone naiviai nuoširdus.

To nepasakysi apie tuos, kuriuos vadinu blogais žmonėmis. Bet kokiomis priemonėmis stengdamiesi išlaikyti tobulą įvaizdį, jie visokeriopai stengiasi kurti savo, kaip itin moralaus žmogaus, reputaciją. Jiems tai labai svarbu. Jie stengiasi griežtai vadovautis socialinėmis normomis ir jaudinasi, ką apie juos pagalvos kiti. Kaip ir Bobio tėvai, jie tvarkingai rengiasi, laiku nueina į darbą, moka mokesčius. Iš pažiūros susidaro įspūdis, kad jų elgesys – nepriekaištingas.

Žodžiai „įvaizdis“, „išvaizda“ ir „iš pažiūros“ labai svarbūs siekiant suprasti blogų žmonių moralės principus. Nors atrodo, kad jiems trūksta noro būti geriems, jie karštai trokšta atrodyti geri. Tačiau jų „gerumas“ visais požiūriais yra vien akių dūmimas. Iš tiesų, tai – melas. Štai kodėl juos vadinu melo žmonėmis.

Tokie žmonės iš tikrųjų meluoja ne tiek norėdami apgauti kitus, kiek save pačius. Jie negali arba nenori kančių, kurias tektų patirti ėmus kaltinti save. Išorinė jų gyvenimo pusė – tarsi veid-rodis, kuriame jie mato teisingą savo pačių atvaizdą. Vis dėlto savęs apgaudinėti nereikėtų, jei blogi žmonės nejustų, kas gera, o kas – bloga. Meluojame tik tuomet, kai stengiamės nuslėpti tai, ką žinome esant neteisėta. Prieš meluojant, privalo atsirasti bent šiokių tokių sąžinės likučių. Nėra ko slapukauti, jei nejaučiame, kad kažką reikia slėpti.

Taigi, susiduriame su tam tikru paradoksu. Prieš tai sakiau, kad blogi žmonės save laiko tobulais, tačiau esu įsitikinęs ir tuo, kad tuo pat metu jie nesąmoningai nutuokia apie juose tūnantį blogį. Būtent šio pojūčio jie ir stengiasi karštligiškai atsikratyti. Svarbiausias blogo žmogaus ypatumas – ne tai, kad jis nesuvokia savo nuodėmingo ar ydingo elgesio, bet kad negali pakęsti šio jausmo. Vienu ir tuo pačiu metu blogi žmonės suvokia, kad elgiasi blogai, ir desperatiškai stengiasi atsiriboti nuo šio suvokimo. Skirtingai nuo psichopatų, kuriems iš prigimties svetimas moralumo pojūtis, blogi žmonės ištisai stengiasi apgauti savo sąžinę ir iš paskutiniųjų neigia savo blogus poelgius, kad nejustų graužaties. Bobio tėvai visiems savo poelgiams turėjo paaiškinimus, kurie kuo puikiausiai įtikino bent jau juos pačius (ne mane). Tokiems žmonėms trūksta ne sąžinės, tačiau gebėjimo išgirsti sąžinės balsą. Blogi tampame tuomet, kai stengiamės nuo savęs pasislėpti. Blogis kenkia ne dėl tiesioginių veiksmų, bet netiesiogiai, kai pradedama šitaip slapukauti. Jis atsiranda ne dėl to, kad nejaučiame kaltės, bet kai mėginame kaltės jausmo nusikratyti.

Tad dažnai blogį galima atpažinti iš tų pačių bandymų jį nuslėpti. Kad meluojama, suprantame dar prieš sužinodami apie blogą poelgį, kurį stengiamasi šiuo melu paslėpti: pirmiausia pamatome priedangą, o tik tada suvokiame patį faktą. Matome šypseną, kuri slepia neapykantą, malonią ir lipšnią laikyseną, po kuria kunkuliuoja įsiūtis, aksominę pirštinę, kurioje slepiamas sugniaužtas kumštis.

Kadangi tokie žmonės moka meistriškai apsimetinėti, tik retais atvejais pavyksta suvokti piktus blogio kėslus. Paprastai tokių žmonių išorė būna nepermatoma. Tačiau pro mūsų akis neprasprūs jų mėginimai „žaisti šiurpias slėpynes neįžvelgiamoje tamsoje, kurioje ta keista žmogaus siela stengiasi pabėgti ir pasislėpti nuo savęs“.[36 - Good and Evil, p. 111. Kadangi svarbiausias blogų žmonių tikslas – apsimesti gerais, viena iš mėgstamiausių jų vietų – bažnyčia. Kaip dar geriau galima paslėpti viduje tūnantį blogį nuo savęs ir nuo kitų, negu tampant kunigu ar kita iškilia krikščioniškos bendruomenės asmenybe? Manyčiau, kad Indijoje blogi žmonės lygiai taip pat būtų linkę apsimetinėti gerais hinduistais arba gerais musulmonais. Visai nenoriu pasakyti, kad tarp tikinčiųjų tokių yra daug ir tikrai neabejoju daugelio žmonių tikėjimo nuoširdumu. Tiesiog manau, kad blogio pritvinkę žmonės metasi į pamaldumą, kuriuo gali prisidengti ir už kurio lengva pasislėpti.]

Knygoje Nepramintuoju taku teigiau, kad tinginystė arba siekis išvengti „pelnytos kančios“ – visų psichinių sutrikimų pagrindas. Čia taip pat reikia paminėti ir skausmo vengimą ar baimę jį patirti. Tačiau blogus žmones nuo visų kitų, nusižengiančių dėl psichinių nukrypimų, galima atskirti pagal skausmo pobūdį, kurio šie stengiasi išvengti. Tai nėra šiaip skausmo neištveriantys žmonės ar tinginiai. Kaip tik priešingai – jie karščiau nei visi kiti ištisai stengiasi susikurti ir išlaikyti labai oraus žmogaus įvaizdį. Gali sąmoningai ir net labai mielai kęsti didelius sunkumus, kad tik įgytų norimą statusą. Jie negali pakęsti tik tam tikros vienos rūšies skausmo: skausmo, pajutus sąžinės graužatį ir suvokus, kokie jie nuodėmingi ir netobuli.

Kadangi blogio apimti žmonės pasiruošę beveik viskam, kad tik netektų patirti apmąstymų keliamo skausmo, psichoterapinės pagalbos jie paprastai kreipiasi paskutiniai. Blogio pritvinkę žmonės vengia šviesos – gerumo šviesos, kuri leidžia juos pamatyti iš arti, gilios savianalizės šviesos, kuri leidžia pažinti jų vidų, tiesos šviesos, kuri pramuša jų apgaulės šarvus. Psichoterapija visų pirma yra akis atveriantis procesas. Neskaitant tų atvejų, kai blogis įgyja kraštutines formas, blogi žmonės paprastai ieškos bet kokių kitų išeičių, bet ne psichiatro kabineto. Tokiems žmonėms griežta psichoanalitinė savistaba prilygsta savižudybei. Iš esmės apie žmogiškąjį blogį tiek nedaug mokslinių žinių turime tik todėl, kad blogi žmonės ypač vengia tapti tyrimo objektais.

Jei pagrindinė blogio apimto žmogaus yda nėra sąžinės trūkumas, tai iš kur atsiranda tas blogis? Mano manymu, pagrindinė psichologinė žmogiškojo blogio priežastis yra tam tikros narcistinės savybės.

Narciziškumas ir valia

Narciziškumas, arba susireikšminimas, gali pasireikšti įvairiai. Turėti tam tikrų narcistinių savybių yra visiškai normalu, kai kurios iš jų būdingos vaikams, bet nederamos suaugusiesiems. Kai kurios yra akivaizdžiai patologiškesnės nei kitos. Ši tema ir labai sudėtinga, ir labai svarbi. Tačiau šioje knygoje nesiekiama išsamiai išnagrinėti šią temą, todėl nieko nelaukdami ir pereikime prie tos konkrečios patologinės būsenos, kurią Erichas Frommas vadino piktybiniu narciziškumu.

Piktybinis narciziškumas pasižymi nenuolankumu. Visi normalios psichikos suaugę žmonės vienaip ar kitaip paklūsta kuriai nors aukštesnei jėgai – Dievui, tiesai, meilei ar kokiems nors kitiems idealams. Jie elgiasi taip, kaip jiems liepia Dievas, o ne taip, kaip norėtųsi patiems. „Tebūnie tavo, o ne mano valia“, – sako Dievui atsidavęs žmogus. Jie tiki tuo, kas yra tikra, o ne tuo, ką patys norėtų manyti esant tikra. Skirtingai nuo Bobio tėvų, tokiems žmonėms svarbiau artimo žmogaus poreikiai, o ne jų pačių norai. Trumpai tariant, visi psichiškai sveiki individai daugiau ar mažiau klauso savo sąžinės balso. Blogi žmonės elgiasi kitaip. Kai kaltės jausmo ir norų suderinti nepavyksta, kaltės jausmas nustumiamas į šalį, o norai lieka.