скачать книгу бесплатно
Kadangi jis jau nebesistengė taip atkakliai analizuoti savo įkyrių minčių, dar kartą pabandžiau užvesti kalbą apie esmines jo vedybinio gyvenimo problemas. Tačiau ši „kietuolio Džo“ laikysena buvo neįveikiama, į visus klausimus jis atsakinėjo labai paviršutiniškai. Mane apėmė keista nuojauta. Atrodė, kad Džordžo būklė išties pagerėjo. Įprastai būčiau tuo apsidžiaugęs, tačiau neturėjau nė menkiausio supratimo, kas lėmė tokias permainas. Nepasikeitė nei jo gyvenimo būdas, nei požiūris į gyvenimą. Tai kodėl jis pasijuto geriau? Savo nerimą pasistengiau nuginti kuo toliau.
Kitas mudviejų užsiėmimas turėjo vykti vakare. Į kabinetą Džordžas įžengė puikiai nusiteikęs, o kietuolio Džo laikysena buvo kaip niekada akivaizdi. Kaip paprastai, leidau jam pradėti pokalbį. Trumpai patylėjęs, kone atsainiai, nėmaž nesijaudindamas, jis tarė:
– Manau, kad turėčiau kai ką jums pasakyti.
– Štai kaip?
– Suprantate, paskutiniu metu jaučiuosi daug geriau, bet nepasakiau jums, kodėl.
– Aha.
– Pamenate, prieš porą užsiėmimų paklausiau, ar tikite velniu, o jums buvo įdomu, kodėl apie tai pagalvojau? Tikriausiai kalbėdamas su jumis nebuvau visiškai atviras. Žinau kodėl, bet nenorėjau pasirodyti kvailys.
– Tęskite.
– Ir dabar dar jaučiuosi nei šiaip, nei taip. Bet supraskite, jūs man nenorėjote padėti. Nė piršto nepakrutinote, kad atkalbėtumėte mane nuo grįžimo į tas vietas, kur būdavo šmėstelėjusi mintis. Man teko ko nors griebtis, kad galėčiau atsispirti įkyriems norams. Taigi, taip ir padariau.
– Padarėte ką? – paklausiau.
– Sudariau sandėrį su velniu. Žinoma, iš tikrųjų velniu netikiu, bet kažko juk reikėjo griebtis, ar ne? Taigi, susitarimas yra toks: jei nesugebėsiu atsispirti pagundai grįžti atgal, tai velnias padarys taip, kad mano mintis išsipildytų. Suprantate?
– Ne visai, – atsakiau.
– Pavyzdžiui, kažkurią dieną, man važiuojant pro Čapel Hilį[9 - Miestas Šiaurės Karolinoje. (Vert. past.)], šmėstelėjo tokia mintis: KAI KITĄ KARTĄ VAŽIUOSI ŠIUO KELIU, NULĖKSI NUO KRANTINĖS IR UŽSIMUŠI. Įprastai dėl to būčiau nervinęsis porą valandų ir galų gale vis tiek būčiau grįžęs prie tos krantinės tik tam, kad įsitikinčiau, jog taip neįvyks. Juk taip, ar ne? Tačiau sudaręs tokį sandėrį grįžti jau nebegalėjau, nes pagal susitarimą, man grįžus atgal, velnias pasirūpintų, kad, nulėkęs nuo krantinės, žūčiau. Žinant, kad mirsiu, nebėra jokio stimulo ten grįžti. Netgi priešingai – žinau, dėl ko negaliu to daryti. Ar dabar aišku?
– Patį principą suprantu, – atsargiai tariau.
– Ir tai veikia, – džiaugsmingai atsakė Džordžas. – Jau du kartus į galvą lindo šios mintys, tačiau dar nė karto neteko grįžti atgal. Vis dėlto turiu pasakyti, kad jaučiuosi šiek tiek kaltas.
– Kaltas?
– Neatsikratau kaltės jausmo. Juk kaip ir nederėtų leistis į sandėrius su velniu, ar ne? Nors iš tikrųjų velniu net netikiu. Bet jei tai padeda, kodėl gi ne?
Nieko nesakiau. Neįsivaizdavau, ką atsakyti. Jaučiausi išmuštas iš vėžių šio atvejo painumo ir apimtas prieštaringų vidinių jausmų. Žvelgiau į blausią lempos šviesą, sklindančią nuo stalo, kuris skyrė mudu abu, sėdinčius šiame ramiame, iš pažiūros saugiame kabinete, ir suvokiau, kad mano galvoje sukasi ištisi pabirų minčių spiečiai.
Jutau, kad nebegaliu ištrūkti iš įkyrių minčių labirinto, stoti į mūšį dėl sandėrio su velniu, kuris neegzistavo, kad išnyktų įkyrūs norai ir dingtų mintys, kurios irgi neegzistavo. Matydamas, kad nebesugebu suvokti reikalo esmės, tiesiog sėdėjau ir tylomis žiūrėjau į lempą, o mano kabineto laikrodis garsiai skaičiavo minutes.
– Tai ką manote? – galų gale paklausė Džordžas.
– Nežinau, Džordžai, – tariau. – Nežinau, ką manyti. Man reikia daugiau laiko visa tai apgalvoti. Šiuo metu nežinau, ką jums pasakyti.
Toliau sėdėjau įsmeigęs akis į šviesą, o laikrodis tiksėjo toliau. Praėjo dar penkios minutės. Džordžą ėmė trikdyti mano tylėjimas. Galų gale jis prašneko:
– Tiesą sakant, nepasakiau jums ir dar kai ko. Turbūt dar ir dėl to jaučiuosi kiek kaltas. Matote, susitarime su velniu buvo numatyta dar viena sąlyga. Kadangi iš tikrųjų velniu netikiu, negalėjau būti tikras, kad jis išties mane pražudys, jei grįšiu atgal. Kad šis susitarimas būtų veiksmingas, man reikėjo papildomų garantijų – tokių, kad daugiau tikrai nekiltų noras grįžti atgal. Svarsčiau, kas tai galėtų būti. Tada man toptelėjo, kad gyvenime man brangiausias mano sūnus Kristoferis. Todėl pažadėjau, kad jei nesugebėjęs atsispirti pagundai grįšiu atgal, velnias padarys taip, kad Kristoferis mirtų dar neužaugęs. Mirsiu ne tik aš, bet ir Kristoferis. Dabar suprantate, kodėl nebegaliu grįžti atgal? Net jei velnio iš tikrųjų ir nėra, vis tiek nenoriu rizikuoti Kristoferio gyvybe. Juk šitaip jį myliu.
– Tai žaidžiate ir iš Kristoferio gyvybės? – paklausiau apdujusiu balsu.
– Na taip… Tai nelabai gerai, ar ne? Būtent dėl to ir graužiuosi labiausiai.
Vėl nutilau, bandydamas po truputį susivokti. Mūsų susitikimo valanda beveik baigėsi. Iš Džordžo bruzdėjimo supratau, kad jis ruošiasi išeiti.
– Palaukite, Džordžai, – sustabdžiau jį. – Jūs – paskutinis mano pacientas šį vakarą. Norėčiau pasakyti, ką manau, ir tam esu beveik pasiruošęs. Jei neturite skubių reikalų, norėčiau, kad dar pabūtumėte ir mane išklausytumėte.
Džordžas laukė nenustygdamas vietoje, o to mažiausiai norėjau. Mokydamasis psichiatrijos, buvau mokomas – ir pats sau buvau įsiteigęs – nemoralizuoti. Terapinis gydymas gali būti veiksmingas tik tuomet, kai pacientas jaučia, kad gydytojas jo nekritikuoja. Tik geranoriškoje aplinkoje galima tikėtis, kad pacientas išdrįs atsiverti ir pradės suvokti savo tikrąją vertę. Psichiatru dirbu jau gana ilgai ir žinau, kad dažnai tam tikru gydymo momentu gydytojui būtina, netgi privalu, paprieštarauti pacientui vienu ar kitu klausimu ir kritiškai įvertinti jo veiksmus. Tačiau taip pat žinojau, kad geriausia, kai tai įvyksta gydymui artėjant prie pabaigos, kai tarp terapeuto ir paciento būna užsimezgęs tvirtas ryšys. Džordžas pas mane lankėsi vos keturis mėnesius ir mūsų santykius vargu ar buvo galima laikyti tvirtais. Nesinorėjo rizikuoti ir pradėti jį kritikuoti taip greitai, neturint jokio tvirto pagrindo. Taip elgtis buvo labai pavojinga. Pavojinga buvo ir to nedaryti.
Džordžas ilgiau nebegalėjo tverti mano tylėjimo. Man dar nespėjus galutinai apsispręsti, kaip elgtis, jis neištvėręs prašneko:
– Na, tai ką galvojate?
Pažvelgiau į jį.
– Galvoju, Džordžai, kad labai gerai, jog, kaip pats sakote, jus persekioja kaltės jausmas.
– Kaip tai?
– Noriu pasakyti, kad tikrai turėtumėte jaustis kaltas. Dėl tokio poelgio tikrai reikėtų gailėtis. Būčiau labai sunerimęs, jei taip pasielgęs kaltės nejaustumėte.
Džordžas bematant sukluso.
– Maniau, kad psichoterapiniai užsiėmimai ir reikalingi tam, kad atsikratyčiau kaltės jausmo.
– Tik tais atvejais, kai kaltę jaučiame nepagrįstai, – atsakiau. – Jaustis kaltam dėl to, kas nėra blogai, netikslinga ir nenormalu. Nesijausti kaltam pasielgus išties blogai irgi nenormalu.
– Manote, kad esu blogas žmogus?
– Manau, kad sudarydamas tokį sandėrį su velniu pasielgėte blogai. Amoraliai.
– Bet juk iš tikrųjų aš nieko nepadariau, – sušuko Džordžas. – Argi nesuprantate? Visa tai – tik mano vaizduotės vaisius. Juk pats sakėte, kad nėra blogų minčių, norų ar jausmų. Sakėte, kad „tik realūs poelgiai būna blogi“, ir dar pridūrėte, kad tai yra svarbiausias psichiatrijos dėsnis. Juk nieko nepadariau. Nė piršteliu nepaliečiau jokio gyvo padaro.
– Kai ką vis dėlto padarėte, Džordžai, – atsakiau.
– Ką gi?
– Sudarėte sandėrį su velniu.
– Bet tai nieko nereiškia.
– Argi?
– Žinoma. Argi nesuprantate? Visa tai vyksta tik mano mintyse, tai – mano vaizduotės padarinys. Juk iš tikrųjų velniu apskritai netikiu. Net netikiu Dievo, tai kaip galiu tikėti velnią? Jei būčiau sudaręs tikrą sandėrį su tikru žmogumi, būtų visai kas kita. Bet to nepadariau. Velnio iš tikrųjų nėra, tad ir mano sandėris netikras. Kaip galima sudaryti tikrą sandėrį su tuo, kas neegzistuoja? Iš tikrųjų nieko neįvyko.
– Norite pasakyti, kad sandėrio su velniu nesudarėte?
– Po galais, taip, sudariau, jau sakiau. Bet jis nėra tikras. Stengiatės sumalti mane į miltus kabinėdamasis prie žodžių.
– Ne, Džordžai, – tariau. – Tai jūs kabinėjatės prie žodžių. Apie velnią nutuokiu ne ką daugiau už jus. Nežinau, ar jis vyriškos, ar moteriškos lyties, o gal belytis. Nežinau, ar jis turi kūnišką pavidalą, ar tai gamtos jėga, ar tiesiog idėja. Bet tai visai nesvarbu. Aišku viena, kad ir kas tai būtų, jūs susitarėte su juo.
Džordžas griebėsi kitokios strategijos.
– Net jei ir taip, susitarimas negalioja. Jis neturi galios. Bet kuris teisininkas jums pasakys, kad per prievartą sudaryta sutartis teisiškai negalioja. Nesate įpareigotas vykdyti sutarties, jei ją pasirašėte jausdamas į nugarą įremtą šautuvo vamzdį. Dievas liudininkas, aš buvau priverstas taip pasielgti. Pats matėte, kaip kankinausi. Ištisus mėnesius maldavau jūsų pagalbos, bet jūs nepakrutinote nė piršto. Taip, atrodo, kad jums rūpiu, tačiau kažkodėl nieko nepadarėte, kad išvaduotumėte mane iš kančių. Ką dar man reikėjo daryti, kai iš jūsų pagalbos nesulaukiau? Šie pastarieji mėnesiai buvo nesibaigianti kančia. Siaubinga kančia. Jei jau ir jos nelaikysime prievartine aplinkybe, tai nežinau, ką tada reiškia žodis „prievarta“.
Pakilęs iš savo vietos priėjau prie lango. Minutėlę stovėjau žvelgdamas į akliną tamsą. Dabar buvo pats metas tai padaryti. Atsisukęs į jį tariau:
– Gerai, Džordžai, noriu jums kai ką pasakyti ir prašyčiau gerai įsiklausyti į mano žodžius, nes jie yra labai svarbūs. Už tai, ką išgirsite, nieko nėra svarbiau.
Atsisėdau į savo vietą ir nenuleisdamas nuo jo žvilgsnio kalbėjau toliau:
– Jūsų asmenybė, Džordžai, turi vieną trūkumą – ydą. Tai – esminis trūkumas, dėl kurio kyla visi mūsų minėti sunkumai. Dėl jo nesiklosto jūsų vedybinis gyvenimas, dėl jo sutriko jūsų sveikata, apniko įkyrios mintys ir kompulsiniai norai. O dabar dėl to sudarėte sandėrį su velniu ir netgi bandote pateisinti savo poelgį.
Trumpai tariant, Džordžai, esate bailys, – kalbėjau toliau. – Vos tik atsiranda kokių nors sunkumų, jūs pasitraukiate. Vos tik sužinote, kad artimiausiomis dienomis teks mirti, stengiatės atsikratyti tos minties. Nesigilinate į tai, nes tai – „nenormalu“. Kai skausmingai suvokiate, kokia nelaiminga jūsų santuoka, vėlgi sprunkate šalin. Užuot ėmęsis aiškintis ir mąstyti, kaip išspręsti problemą, stengiatės apie tai iš viso negalvoti. O kadangi mėginate išvengti dalykų, kurie iš tikrųjų yra neišvengiami, jie pasireiškia sveikatos sutrikimais – įkyriai jus persekiojančiomis mintimis. Šios įkyrios mintys gali tapti jūsų išsigelbėjimu, jei sau pasakytumėte: „Šie sutrikimai reiškia, kad kažkas man neduoda ramybės. Reikia išsiaiškinti, kas mane persekioja, ir išguiti tai iš savo gyvenimo.“ Tačiau jūs tylite, nes kitaip reikėtų pradėti gilintis į kai kuriuos tikrai skausmingus potyrius. Todėl bandote pasprukti ir nuo savo paties negalavimų. Užuot išsiaiškinęs, iš kur jie atsirado ir ką reiškia, mėginate jų atsikratyti, o kadangi lengvai jų atsikratyti nepavyksta, pasiryžtate griebtis bet ko, kas tik suteiktų palengvėjimą, nesvarbu, kad elgiatės nedorai, destruktyviai ar amoraliai.
Tikinate, kad nesate kaltas dėl sandėrio su velniu, nes jį sudarėte verčiamas aplinkybių. Žinoma, kad taip. Kodėl gi dar reikėtų parsidavinėti velniui, jei ne tam, kad išsivaduotum iš kančių? Jei, kaip kartais teigiama, velnias šlaistosi aplink, ieškodamas sielų, kurios sutiktų parsiduoti, nė kiek neabejoju, kad jo akys nukreiptos į tuos, kurie verčiami vienokių ar kitokių aplinkybių pasiruošę griebtis bet ko. Svarbiausia ne tai, kam ryžtamės verčiami aplinkybių, o tai, kaip tai darome. Kai kurie išlieka tvirti ir įveikia sunkumus pakelta galva, kiti palūžta ir pasiduoda. Jūs pasiduodate ir, reikia pasakyti, labai lengvai.
Lengvai. Lengva – štai geriausiai jus apibūdinantis žodis, Džordžai. Jums reikia, kad viskas klostytųsi lengvai. Kietuolis Džo. Išties manau, kad per gyvenimą einate lengvai, tačiau nežinau, ar taip pat lengvai nenužingsniuosite tiesiai į pragarą. Jūs visuomet ieškote lengviausios išeities, Džordžai. Ne teisingiausios, bet lengviausios. Kai tenka rinktis, ar žengti teisingu, ar lengvu keliu, visada pasirenkate pastarąjį. Tą, kuris neverstų kentėti. Tiesą sakant, padarytumėte bet ką, kad tik galėtumėte eiti lengvu keliu, net jei dėl to reikėtų parduoti savo sielą ir paaukoti sūnų.
Kaip jau minėjau, džiaugiuosi, kad jaučiatės kaltas. Jei jūsų negraužtų sąžinė pasirinkus lengviausią išeitį, kad ir kokia ji būtų, jau niekaip nebegalėčiau jums padėti. Dabar jau žinote, kad psichoterapija nėra lengvas kelias. Tai reiškia, kad tenka išmokti įsigilinti į tam tikrus dalykus, nors tai ir nemalonu, net labai nemalonu. Tai reiškia, kad negalite sprukti šalin ir kad renkatės teisingą, o ne lengvą sprendimą. Jei pasiryšite įsigilinti į skausmingus savo gyvenimo aspektus – skaudžią vaikystę, nelaimingą santuoką, išmoksite kalbėti apie mirtį ir suvoksite, kad esate bailys, – galiu jums padėti. Esu įsitikinęs, kad mums pavyks. Bet jei ieškosite tik lengviausio būdo išvengti kančios, manau, kad tuomet jums pakeliui su velniu, ir net neįsivaizduoju, kaip psichoterapiniai užsiėmimai jums galėtų padėti.
Dabar tylėjo Džordžas. Tyloje vėl tiksėjo minutės. Mūsų susitikimas dabar jau tęsėsi dvi valandas. Galų gale jis tarė:
– Juokingose istorijose su velniu sandėrį sudaręs žmogus paprastai nebegali persigalvoti. Kartą pardavus sielą, velnias jos nebeatiduoda. Galbūt man keistis jau per vėlu.
– Nežinau, Džordžai, – tariau. – Kaip jau sakiau, apie šiuos dalykus nelabai nusimanau. Jūs pirmasis iš mano pažįstamų žmonių sudarėte tokį sandėrį. Aš, kaip ir jūs, net nežinau, ar velnias išties egzistuoja. Tačiau iš to, kiek pažįstu jus, ko gero, galėčiau pabandyti išmąstyti, kaip viskas yra iš tikrųjų. Manau, kad jūs iš tikrųjų sudarėte sandėrį su velniu ir, taip pasielgus, jums velnias tapo tikra būtybe. Trokšdamas išsivaduoti iš kančių, velnią pavertėte realiu padaru. Kadangi suteikėte jam galimybę egzistuoti, manau, kad turite tokią pačią galią nutraukti jo egzistenciją. Kažkur giliai širdyje intuicija man kužda, kad dar įmanoma viską atitaisyti. Manau, kad galite pradėti iš pradžių. Jei imsite galvoti kitaip ir pasiryšite ištverti sunkumus, sutartis neteks galios, ir velniui teks pasiieškoti ko nors kito, kuris suteiktų galimybę egzistuoti.
Džordžas atrodė labai nuliūdęs.
– Pastarąsias dešimt dienų, – tarė jis, – jaučiausi geriau negu per visus ligšiolinius mėnesius. Kelios mintys šmėstelėjo mano galvoje, bet į jas sugebėjau nekreipti dėmesio. Kad galėčiau pradėti iš pradžių, teks grįžti ten, kur buvau prieš dvi savaites, kai skendėjau didžiulėse kančiose.
– Ko gero, jūs teisus, – pritariau.
– Vadinasi, manęs prašote sąmoningai pasmerkti save kančioms?
– Mano manymu, derėtų tą padaryti, Džordžai. Ne dėl manęs, o savo paties labui. Galiu to paprašyti, jei jums bus lengviau apsispręsti.
– Tai reiškia pasirinkti kančią, – svarstydamas kalbėjo Džordžas. – Net nežinau. Nesu tikras, ar man pavyks. Net nežinau, ar to noriu.
Pakilau iš savo vietos.
– Ar pirmadienį atvyksite į užsiėmimą? – paklausiau.
– Taip. Būtinai.
Džordžas atsistojo. Priėjęs paspaudžiau jam ranką.
– Tuomet iki pirmadienio. Labanakt.
Tas vakaras buvo Džordžo psichoterapinio gydymo lūžio taškas. Pirmadienį jo negalavimai vėl paūmėjo. Tačiau buvo ir permainų. Jis jau nebemaldavo manęs liepti jam negrįžti atgal. Jis taip pat atrodė kiek labiau suinteresuotas analizuoti savo mirties baimę ir išdrįso pažvelgti į tą bedugnę, kuri trukdė jiems su žmona suprasti vienas kitą ir susikalbėti. Ilgainiui jo entuziazmas augo. Galų gale, mano padedamas jis net sugebėjo paprašyti žmonos užsirašyti į terapinius užsiėmimus. Pasiūliau jai lankytis pas kitą psichologą, ir jiedu pasiekė puikių rezultatų. Santuoka pamažu tapo tvirtesnė.
Kai Glorija jau buvo pradėjusi lankyti terapinius užsiėmimus, daugiausia dėmesio mudviejų užsiėmimuose skyrėme neigiamiems Džordžo jausmams: analizavome jo pyktį, nepasitenkinimą, nerimą, prislėgtą nuotaiką, o visų pirma – liūdesį ir sielvartą. Jis suvokė esąs gana jautrus žmogus, kurį jaudindavo besikeičiantys metų laikai, vaikų augimas ir mintys apie būties laikinumą. Jis suprato, kad šie neigiami jausmai, jo jautrumas ir pažeidžiamumas, bėgimas nuo kančios ir sudaro jo žmogiškumo esmę. Džordžo elgesys vis rečiau primindavo kietuolio Džo manieras, o ištvermingumas didėjo. Saulėlydžio metas ir toliau jį liūdino, tačiau jis išmoko nesinervinti. Negalavimai – įkyrios mintys, iš pradžių pasireikšdavusios tai stipriau, tai silpniau, po kelių mėnesių nuo mūsų pokalbio apie sandėrį su velniu ėmė nykti. Baigiantis kitiems metams tų minčių išvis neliko. Po dvejų metų nuo pirmo apsilankymo pas mane Džordžo terapinis gydymas buvo baigtas. Nors jis ir nebuvo pats stipriausias iš visų žmonių, bet jautėsi stipresnis nei bet kada anksčiau.
# 2
Blogio psichologijos kūrimo link
Apie vertinimo modelius ir paslaptį
Požiūris gali būti labai įvairus.
Psichiatrai labiausiai įpratę žmones vertinti pagal jų sveikatos būklę ir ligas. Toks požiūris vadinamas medicininiu vertinimu. Tai – labai naudingas ir veiksmingas žmonių pažinimo būdas.
Vertinant šiuo požiūriu, Džordžas sirgo labai konkrečia liga – obsesine-kompulsine neuroze. Apie šią ligą žinome gana daug. Daugeliu aspektų Džordžui pasireiškė tipiniai šios ligos simptomai. Pavyzdžiui, obsesinės-kompulsinės neurozės ištakos siekia ankstyvą vaikystę ir beveik visuomet prasideda nuo ne visai sėkmingų bandymų išmokyti vaiką naudotis tualetu. Džordžas negalėjo pasakyti, kaip buvo ugdomi jo higienos įgūdžiai, tačiau vien iš to, kad jo tėvas negyvai užtalžė kačiuką dėl priteršto kilimo, galima spręsti, jog Džordžui buvo labai aiškiai duota suprasti, kad jis privaląs kuo greičiau išmokti susitvarkyti, nes kitaip bus blogai. Užaugęs Džordžas neatsitiktinai tapo ypač tvarkingas ir pedantiškas – tai itin būdinga obsesiniu-kompulsiniu sindromu sergantiems žmonėms.
Šia neuroze sergantiems žmonėms taip pat būdinga tikėti tuo, ką psichiatrai vadina „magiška minčių galia“. Tikėjimas šia galia gali pasireikšti įvairiai, tačiau dažniausiai tai būna įsitikinimas, kad vien mintimis galima sukelti tam tikrus įvykius. Paprastai tuo tiki maži vaikai. Pavyzdžiui, penkerių metų berniukas gali pagalvoti taip: „Noriu, kad mažoji sesutė mirtų.“ Paskui jis pradeda nervintis, baimindamasis, kad ji tikrai mirs, nes išreiškė tokį norą. O jeigu sesuo suserga, jį ima graužti sąžinė, nes jam atrodo, kad ji susirgo dėl jo minčių. Paprastai šis tikėjimas stebuklinga minčių galia augant išnyksta. Tapę paaugliais aiškiai suprantame, kad vien mintimis niekaip negalime daryti įtakos aplinkiniams įvykiams. Tačiau vienokią ar kitokią traumą vaikystėje patyrę vaikai dažnai šio tikėjimo minčių galia neišauga. Tai ypač būdinga obsesine-kompulsine neuroze sergantiems žmonėms. Buvo akivaizdu, kad taip nutiko ir Džordžui. Jo įsitikinimas, kad visos jo mintys išsipildys, buvo pagrindinis neurozės simptomas. Būtent tikėjimas savo fantazijų realumu vertė jį daugybę kartų ilgai važiuoti atgal į tas vietas, kur būdavo šmėkštelėjusi mintis, kad jas padarytų neveiksmingas, panaikintų jų galią.
Šiuo požiūriu ir Džordžo sandėris su velniu buvo tik dar viena jo tikėjimo magiškomis minčių galiomis išraiška. Kad toks sandėris yra išmoningas žingsnis, galintis palengvinti kančias, Džordžas manė tik todėl, jog buvo įsitikinęs minčių tikrumu. Nors sandėris buvo sudarytas tik „jo mintyse“, Džordžas neabejojo, kad, nesilaikant susitarimo sąlygų, ir jam pačiam, ir jo sūnui lemta mirti. Džordžo sandėrį su velniu vertinant medicininiu požiūriu, galima tvirtinti, kad tai buvo tik viena iš daugelio tikėjimo magiška minčių galia formų ir vienas iš jį kamavusios psichinės ligos požymių. O kadangi šį reiškinį galima paaiškinti medicinos terminais, ilgiau į jį gilintis nėra prasmės. Tyrimas baigtas.
Tokio vertinimo blogybė ta, kad Džordžo ir velnio santykiai tampa banalūs ir nereikšmingi. Kaip jie atrodytų, jei juos vertintume iš tradicinės krikščioniškosios pasaulėžiūros pozicijų?
Žvelgiant iš šio požiūrio taško, žmonija (o gal net ir visa visata) priversta dalyvauti titaniškoje gėrio ir blogio jėgų – Dievo ir velnio – dvikovoje. Mūšio laukas – kiekvieno žmogaus siela. Nuo šio mūšio baigties priklauso visa žmogaus gyvenimo prasmė. Vienintelis ir svarbiausias klausimas, kuriam – Dievui ar velniui – atiteks žmogaus siela. Sudaręs tokį sandėrį Džordžas susidėjo su velniu ir taip jo sielai kilo didžiausias žmonijai žinomas pavojus. Tai neabejotinai buvo kulminacinis jo gyvenimo momentas. Nuo jo sprendimo priklausė galbūt net visos žmonijos likimas. Jį įdėmiai stebėjo angelų chorai ir demonų armijos, sekdami kiekvieną jo mintį ir nepaliaujamai melsdami vienokios ar kitokios baigties. Galų gale, atsižadėjęs sandėrio ir draugystės su velniu, Džordžas išsigelbėjo iš pragaro ir tuo pašlovino Dievą, suteikė vilties žmonijai.
Ką reiškia Džordžo sudarytas sandėris: ar tai tik dar vienas neurozės požymis, ar lemiamas jo egzistencijos momentas, turintis pasaulinę svarbą?
Šioje knygoje nesiekiu sumenkinti medicininio vertinimo. Iš visų galimų vertinimo modelių – o jų yra daug – jis ir toliau išlieka veiksmingiausias psichinės ligos pažinimo būdas. Tačiau kartais tam tikrais atvejais geriau tinka kiti metodai.
Tuomet tenka rinktis, koks bus mūsų požiūris. Džordžui papasakojus apie sandėrį su velniu, turėjau apsispręsti, ar tai laikyti tik dar vienu tipiniu neurozės simptomu, ar moralinių vertybių krizės ženklu. Jei būčiau vertinęs medicininiu požiūriu, man nebūtų tekę imtis jokių skubių veiksmų, jei moraliniu – Džordžo ir viso pasaulio labui iš paskutiniųjų turėjau stengtis išspręsti šią moralinę dilemą. Kurį kelią rinktis? Apsisprendęs Džordžo sandėrį (nesvarbu, kad jis buvo sudarytas vien mintyse) laikyti nemoraliu ir labai aiškiai jam parodęs viso šio reikalo amoralumą, be jokios abejonės, pasirinkau dramatiškesnį kelią. Manau, kad bendra taisyklė yra tokia: jei tam tikru momentu privalome apsispręsti, kuriuo keliu eiti, tikriausiai turėtume rinktis dramatiškiausią, t. y. tą, kuris konkretų nagrinėjamą įvykį padaro nepaprastai reikšmingą.
Vis dėlto vienpusiškai vertinti kokį nors klausimą netikslinga ir nepatartina. Mes, gyvenantys Šiaurės Amerikoje, žiūrėdami į mėnulį įžvelgiame žmogaus siluetą. Kažkur girdėjau, kad gyvenantieji Centrinėje Amerikoje, mato kiškį. Kurie teisūs? Be abejo, ir tie, ir kiti, nes požiūrio skirtumus lemia kultūrinės ir geografinės aplinkybės. Įvairūs vertinimo modeliai – tai tik skirtingi požiūriai. Juk norėdami kuo daugiau sužinoti apie mėnulį – ar bet kurį kitą reiškinį, – privalome informaciją apie jį vertinti kuo įvairesniais požiūriais.
Todėl šioje knygoje stengsiuosi pateikti įvairiapusį vertinimą. Skaitytojus, kurie mėgsta aiškumą ir paprastumą (arba pernelyg supaprastintą informaciją), tai gali trikdyti. Tačiau nagrinėjant šią temą reikia daugiau nei vien paviršutiniško aiškumo. Žmogiškasis blogis pernelyg svarbus, kad pakaktų vienpusio požiūrio. Be to, tai pernelyg platus gyvenimiškas reiškinys, kurio neįmanoma įsprausti į siauro vertinimo rėmus. Ir iš tiesų, jis yra toks fundamentalus, kad pats savaime neišvengiamai tampa paslaptingas. Mes niekada iki galo nesuvoksime fundamentalių realybės dėsnių, ir tik kai kuriuos iš jų galbūt pavyks pažinti geriau. Nors iš tikrųjų, kuo labiau į juos gilinamės, tuo aiškiau matome, kad jų nesuprantame, o jų paslaptingumas ima kelti pagarbią baimę.
Tai kokia prasmė bandyti visa tai suvokti? Jau vien toks klausimas skamba nihilistiškai, lyg nuo neatmenamų laikų girdimas velnio balsas.[10 - Visuose pasakojimuose apie egzorcizmo atvejus demoniški balsai ištisai perša vienokias ar kitokias nihilistines mintis.] Kodėl reikia kažką daryti ar kažko mokytis? Ogi paprasčiausiai todėl, kad daug geriau – ir maloniau, ir naudingiau – bent šį tą žinoti apie tai, kas esame, nei bejėgiškai kapanotis aklinoje tamsoje. Iki galo negalime nei suvokti šio reiškinio, nei kaip nors jo pakeisti, tačiau, kaip teigė J. R. R. Tolkienas: „Mums reikia ne suvaldyti visus pasaulio tvanus, bet dorai nugyventi mums skirtus metus, išrauti blogį iš mūsų laukų, kad įpėdiniams liktų švari dirva. Ne mes nuspręsime, kokiu oru jie kvėpuos.“[11 - J. R. R. Tolkien, Karaliaus sugrįžimas, Alma littera, 2008.]
Taigi, mokslas kaip įmanydamas stengiasi išsiaiškinti pasaulio paslaptis. Pamažu ir mokslininkai pradeda susitaikyti su mintimi, kad požiūris turi būti visapusiškas. Fizikų nebeglumina mintis, kad šviesa vienu metu yra ir dalelė, ir banga. Psichologijoje vertinant reiškinius laikomasi įvairiausių požiūrių: biologinio, psichologinio, psichologinio-biologinio, sociologinio, socialinio-biologinio, froidistinio, racionaliojo ir emocinio, bihevioristinio, egzistencinio ir t. t. Ir nors mokslui reikia šviesių protų, kurie sugebėtų sukurti vieną vertinimo modelį, leidžiantį geriausiai suvokti reiškinių esmę, pacientui, kuris nori būti kuo geriau suprastas, reikėtų ieškotis tokio gydytojo, kuris sugebėtų į žmogaus sielos paslaptis pažvelgti įvairiais aspektais.
Vis dėlto mokslinės pažiūros dar nėra labai plačios. Skyrius „Blogio psichologijos kūrimo link“ taip pavadintas būtent todėl, kad mes dar neturime pakankamai mokslinių žinių apie žmogiškąjį blogį, kad jas jau būtų galima vadinti psichologija. Kodėl taip nutiko? Blogio samprata jau tūkstančius metų yra svarbiausia religinių doktrinų tema, tačiau psichologijos mokslas jos beveik nenagrinėja, nors atrodo, kad ši sritis turėtų būti ypač aktuali. Tokią keistą padėtį iš esmės lėmė tai, kad mokslinės ir religinės pažiūros lig šiol buvo laikomos visiškai nesuderinamomis – tarsi aliejus ir vanduo, tarpusavyje nesimaišantys ir nesusiliejantys.
Septyniolikto amžiaus pabaigoje, kai paaiškėjo, kad istorija su Galilei neigiamai atsiliepė ir mokslui, ir Bažnyčiai, abi šios institucijos sudarė nerašytą susitarimą dėl nebendravimo. Pasaulis buvo gana dirbtinai padalytas į gamtinį ir antgamtinį. Religija pritarė, kad gamtinis pasaulis – išskirtinai mokslininkų veiklos sritis, o mokslas, savo ruožtu, sutiko nesikišti į dvasinius reikalus, arba, tiksliau tariant, į moralinių vertybių sritį. Ir išties, buvo laikoma, kad mokslas neturi nieko bendro su moralės dalykais.
Tad pastaruosius tris šimtus metų tarp mokslo ir Bažnyčios buvo didelė takoskyra. Tokios skyrybos, po kurių abipusis bendravimas kartais būdavo lydimas dygių pašaipų, nors dažniau neįtikėtinai taikus, lėmė, kad blogio problemos gvildenimas tapo vien dvasinių mąstytojų užsiėmimu. Neskaitant kelių išimčių, mokslininkai net nebandė domėtis, kaip sekasi ieškoti šios problemos sprendimo, ir taip elgėsi vien vedami įsitikinimo, kad mokslas neturi turėti nieko bendro su moralinėmis vertybėmis. Jau pats žodis „blogis“ pirmiausia turi būti apibrėžtas vertybiniu požiūriu, vadinasi, griežtai nuo vertybių atsiribojęs mokslas net negali šio klausimo nagrinėti.
Vis dėlto dabar viskas keičiasi. Mokslas, nepripažįstantis religinių vertybių ir tiesų, galų gale nuvestų į pasauline branduoline katastrofa pasibaigsiančias ginklavimosi varžybas. Jei Bažnyčia visiškai atsisakytų mokslui būdingų abejonių ir kritiško žvilgsnio, ji virstų Rasputino beprotybės apimtu Džonstaunu[12 - Buvusi religinė bendruomeninė gyvenvietė šiaurės vakarų Gajanoje, kurioje 1978 m. nusižudė 913 gyventojų. (Vert. past.)]. Dėl įvairiausių priežasčių mokslas ir Bažnyčia daugiau nebegali gyvuoti atskirai. Šiandien yra daugybė neišvengiamo jų suartėjimo priežasčių. Viena iš jų – ir pati blogio problema. Suartėjimo būtinybė tokia didelė, kad net ir pats mokslas jau nebelaiko savęs atsietu nuo moralinių vertybių. Šis abipusis susitaikymas prasidėjo praeitame dešimtmetyje[13 - XX a. aštuntajame dešimtmetyje. (Vert. past.)], ir tai išties yra pats įdomiausias dvidešimto amžiaus pabaigos intelektinių procesų raidos reiškinys.
Mokslas ilgai šalinosi blogio temos, nes kitaip būtų tekę aiškintis nepaprastai didelę paslaptį. Tai nereiškia, kad mokslininkų netraukia paslaptys, tačiau jų požiūris ir moksliniai tyrimo metodai paprastai apsiriboja kuria nors siaura sritimi. Jų stilius – analitinė veikla, kurią „valdo“ kairysis smegenų pusrutulis. Paprastai vienu metu jie susitelkia į konkrečių, nedidelių tyrimo objektų nagrinėjimą ir bando daugiau sužinoti apie kiekvieną iš jų. Jiems geriau aiškintis mažas, o ne dideles paslaptis.
Teologams toks skrupulingumas svetimas. Jų apetitas begalinis, kaip ir pats Dievas. Tai, kad Dievas visuomet bus didesnis už tą kąsnį, kurie jie įstengs apžioti, jų nėmaž nejaudina. Kaip tik priešingai, kol vieni religijoje ieško išsigelbėjimo nuo paslapčių, kitiems religija – būdas priartėti prie paslapties. Ir šie mielai naudojasi ne tik vienai kuriai nors sričiai skirtais moksliniais tyrimo metodais, bet ir pasikliauja integruotais pažinimo būdais, už kuriuos „atsakingas“ dešinysis pusrutulis, – meditacija, intuicija, jausmais, tikėjimu ir apreiškimais. Tokiems žmonėms tuo įdomiau, kuo paslaptis didesnė.
Blogio problema išties yra didžiulė paslaptis. Ne taip paprasta ją bandyti gvildenti supaprastintai. Tačiau pamatysime, kad kai kurie žmogiškojo blogio aspektai gali būti susiaurinti taip, kad būtų galima išnagrinėti moksliniais metodais. Vis dėlto šios dėlionės detalės taip tvirtai sukibusios, kad jas atskirti – nepaprastai sunku ir destruktyvu. Be to, ši dėlionė – tokio milžiniško dydžio, kad neverta tikėtis pamatyti daugiau nei vien didelio paveikslo fragmentus. Kaip ir paprastai nutinka pradedant mokslinius tyrinėjimus, pradėjus gvildenti šią temą bus daugiau klausimų nei atsakymų.
Pavyzdžiui, į blogio problemą vargiai galėtume gilintis nekalbėdami apie gėrį. Jei pasaulyje nebūtų gėrio, mes net nesusimąstytume apie blogį.
