скачать книгу бесплатно
– O savo gyvūną turi?
– Ne.
Buvo akivaizdu, kad pokalbis apie gyvūnėlius tuo ir baigsis, todėl perėjau prie kitos temos, apie kurią jaunimui dažnai būna smagu kalbėti.
– Neseniai buvo Kalėdos, – tariau. – Ką gavai dovanų?
– Nieko ypatingo.
– Bet tėvai tikriausiai tau ką nors padovanojo? Ką gavai?
– Šautuvą.
– Šautuvą? – pakartojau suglumęs.
– Taip.
– Kas per šautuvas? – tyliai paklausiau.
– Dvidešimt antro kalibro.
– Dvidešimt antro kalibro pistoletas?
– Ne, dvidešimt antro kalibro graižtvinis šautuvas.
Tarp mūsų įsivyravo ilga tyla. Pasijutau lyg žemė slystų man iš po kojų. Supratau, kad noriu dabar pat baigti šį pokalbį. Troškau grįžti namo. Galų gale prisiverčiau pasakyti tai, ką reikėjo pasakyti:
– Kaip suprantu, būtent dvidešimt antro kalibro graižtviniu šautuvu ir nusižudė tavo brolis?
– Taip.
– Ar tokios dovanos tu pats paprašei?
– Ne.
– O ką norėjai gauti?
– Teniso raketę.
– Bet gavai šautuvą?
– Taip.
– Kaip jauteisi gavęs tokį patį šautuvą kaip ir tavo brolis?
– Tai nebuvo toks pat šautuvas.
Lengviau atsikvėpiau. Galbūt tiesiog ne taip supratau.
– Atleisk, – tariau, – maniau, kad abu šautuvai buvo vienodi.
– Jie nebuvo vienodi, – atsakė Bobis. – Tai buvo tas pats šautuvas.
– Tas pats šautuvas?
– Taip.
– Nori pasakyti, kad tai buvo brolio šautuvas? – beprotiškai troškau atsidurti namie.
– Taip.
– Tai tėvai Kalėdoms tau padovanojo brolio šautuvą? Tą patį, kuriuo jis nusižudė?
– Taip.
– Kaip jauteisi per Kalėdas gavęs brolio šautuvą? – klausinėjau.
– Nežinau.
Beveik gailėjausi to paklausęs. Iš kurgi jam žinoti? Kaip jam į tokį klausimą atsakyti? Žvilgtelėjau į jį. Mums kalbantis apie šautuvą, jo laikysena nėmaž nepasikeitė. Jis ir toliau krapštinėjo savo rankas. O šiaip atrodė beveik kaip miręs – tuščias žvilgsnis, vangi, apatiška laikysena, kurioje nebuvo nė lašo gyvybės, kėlė neapsakomą siaubą.
– Ir nemanau, kad turėtum žinoti, – tariau. – Ar kada lankaisi pas senelius?
– Ne, jie gyvena Pietų Dakotoje.
– Ar mataisi su kokiais nors giminaičiais?
– Kartais.
– Ar kas nors iš jų tau patinka?
– Patinka teta Helena.
Man pasirodė, kad jo balse išgirdau vos juntamą susidomėjimą.
– Ar tau patiktų, jei teta Helena atvažiuotų čia, į ligoninę, tavęs aplankyti? – paklausiau.
– Ji gyvena tolokai.
– Bet jei vis tiek atvažiuotų?
– Na, jei norės…
Jo balse vėl pajutau menkutę vilties kibirkštėlę. Ir savyje taip pat. Susisieksiu su teta Helena. Dabar pokalbį reikėjo baigti, nes ilgiau nebegalėjau tverti. Supažindinau Bobį su ligoninės tvarka, pasakiau, kad pasimatysime rytoj, kad seselės atidžiai jį stebės ir kad prieš miegą jam duos tabletę migdomųjų. Tada nuvedžiau jį atgal į seselių kabinetą. Surašęs nurodymus dėl tolesnio Bobio gydymo, išėjau į ligoninės kiemą. Lauke snigo. Su džiaugsmu kelias minutes stovėjau stebėdamas ant savęs krintančias snaiges. Paskui grįžau į kabinetą ir pasinėriau į nuobodų ir monotonišką dokumentų tvarkymo darbą. Tai irgi dariau su džiaugsmu.
Kitą dieną susitikau su Bobio tėvais. Jie tvirtino, kad yra sunkiai dirbantys žmonės. Jis buvo įrankių gamintojas, itin kvalifikuotas mechanikas, kuris didžiavosi dirbantis darbą, kuriam reikėjo ypatingo tikslumo. Ji dirbo sekretore draudimo bendrovėje ir didžiavosi jųdviejų tvarkingais namais. Kas sekmadienį jie lankydavosi liuteronų bažnyčioje. Savaitgaliais jis eidavo pagurkšnoti alaus. Ji priklausė moterų boulingo komandai, kuri rinkdavosi žaisti ketvirtadienio vakarais. Jie buvo vidutinio ūgio, nei ypatingai gražūs, nei bjaurūs, ir priklausė darbininkų klasės grietinėlei – tylūs, tvarkingi, solidūs. Sunku buvo įsivaizduoti, dėl ko juos būtų galėjusios persekioti tokios nelaimės – iš pradžių Stiuartas, dabar Bobis.
– Ak, gydytojau, baigiu išverkti akis, – prabilo motina.
– Stiuarto savižudybė jums buvo netikėta? – paklausiau.
– Kaip perkūnas iš giedro dangaus, – atsakė tėvas. – Jis buvo toks paprastas vaikas, gerai mokėsi, jam patiko dalyvauti skautų veikloje, laukuose už namo mėgdavo medžioti švilpikus. Jis buvo ramus vaikis, bet visi jį mėgo.
– Ar prieš savižudybę neatrodė prislėgtas?
– Tikrai ne. Buvo toks, kaip ir visada. Žinoma, jis nebuvo labai šnekus, nepasakodavo, kas dedasi jo galvoje.
– Ar paliko kokį nors raštelį?
– Ne.
– Ar jūsų abiejų giminėje yra žmonių, kurie būtų sirgę psichikos liga, sunkia depresija arba būtų nusižudę?
– Mano giminėje tokių nėra, – atsakė tėvas. – Mano tėvai čia atvyko iš Vokietijos, todėl ten irgi gyvena nemažai giminaičių, apie kuriuos nelabai ką žinau, todėl dėl jų nesu tikras.
– Mano močiutė senatvėje suvaikėjo, todėl ją teko paguldyti į ligoninę, tačiau daugiau niekas nesiskundė jokiais psichiniais sutrikimais, – pridūrė motina. – Ir, suprantama, tikrai niekas nenusižudė. Ak, gydytojau, tikiuosi, nemanote, kad Bobis galėtų… irgi kažką sau pasidaryti?
– Būtent, – tariau. – Manau, kad tai labai tikėtina.
– Viešpatie, šito neiškęsčiau, – tyliai suvaitojo motina. – Ar tokiems dalykams – na, kaip savęs žalojimas, gali pastūmėti šeimos narių pavyzdys?
– Be jokios abejonės. Statistika rodo, kad didžiausia savižudybių rizika kyla tiems žmonėms, kurių brolis ar sesuo nusižudė.
– Viešpatie, – vėl sudejavo motina. – Norite pasakyti, kad Bobis tikrai galėtų taip pasielgti?
– Ar anksčiau nepagalvojote, kad Bobiui galėtų grėsti pavojus? – paklausiau.
– Iki šios dienos nieko net neįtarėme, – atsakė tėvas.
– Bet jei gerai suprantu, Bobis jau kurį laiką buvo prislėgtos nuotaikos, – neatlyžau. – Ar dėl to nesijaudinote?
– Žinoma, jaudinomės, – tarė tėvas, – bet manėme, kad tai normalu. Žinote, brolio mirtis ir visa kita. Manėme, kad po kurio laiko jam pagerės.
– Nepagalvojote, kad jį reikėtų atvesti pasikonsultuoti su specialistu, pavyzdžiui, psichiatru? – klausinėjau toliau.
– Aišku, ne, – vėl prabilo tėvas. Šį kartą jo balse pajutau šiokį tokį susierzinimą. – Juk jau sakėme, kad manėme, jog viskas praeis. Net neįsivaizdavome, kad tai gali būti taip rimta.
– Kiek teko girdėti, nukentėjo ir Bobio mokslai, – pasakiau.
– Taip. Labai gaila, – atsakė motina. – O juk buvo toks puikus mokinys.
– Mokytojai tikriausiai į tai atkreipė dėmesį, – užsiminiau. – Ar jie su jumis kalbėjosi apie Bobio problemas?
Motina atrodė kiek sutrikusi.
– Taip. Žinoma, ir man pačiai buvo neramu. Aš netgi atsiprašiau iš darbo, kad nueičiau į susitikimą mokykloje.
– Ar neprieštarausite, jei prireikus susisieksiu su mokyklos pedagogais. Jų pagalba gali labai praversti.
– Žinoma, ne.
– Ar tame susitikime, – kalbėjau toliau, – kas nors iš pedagogų pasiūlė nuvesti Bobį pas psichiatrą?
– Ne, – atsakė motina. Ji taip greitai atgavo savitvardą, kad net nebuvau tikras, ar apskritai buvo ją praradusi. – Jie užsiminė, kad būtų gerai pasikonsultuoti su psichologu, bet apie psichiatrą nieko nesakė. Žinoma, jei jie būtų tai pasiūlę, būtume taip ir padarę.
– Taip. Tada būtų buvę aišku, kad tai rimta, – pridūrė tėvas. – Bet kadangi jie paminėjo tik psichologą, galvojome, kad jaudinasi tik dėl prastų jo pažymių. Nepamanykite, kad jo pažymiai mums nerūpėjo. Bet be ypatingo reikalo mes niekuomet nespausdavome vaikų. Juk negerai vaikus pernelyg varžyti, ar ne, gydytojau?
– Nemanau, kad kreiptis psichologinės pagalbos dėl Bobio reiškia jį varžyti, – atrėžiau.
– Žinote, gydytojau, – toliau kalbėjo motina, ir man atrodė, kad ji ne bando pasiteisinti, o mane puola, – mums nėra taip jau paprasta vežioti Bobį darbo dienomis. Juk žinote, kad abu dirbame. O visi tie psichologai savaitgaliais nedirba. Juk negalime kasdien atsiprašinėti iš darbo. Kažkam reikia uždirbti duoną.
Nemačiau prasmės toliau ginčytis su Bobio tėvais dėl to, ar jie būtų galėję rasti tinkamą psichologą, kuris dirbtų vakarais ar savaitgaliais. Nusprendžiau pakalbėti apie tetą Heleną.
– Žinote, – tariau, – gali būti, kad kartu su mano darbą prižiūrinčiais gydytojais nuspręsime, jog Bobiui nepakaks vien pagulėti ligoninėje, bet ir kuriam laikui teks iš esmės pakeisti aplinką. Gal turite giminaičių, pas kuriuos jis galėtų pagyventi?
– Bijau, kad ne, – iš karto atkirto tėvas. – Nemanau, kad kuris nors iš jų norėtų užsikarti sau ant sprando paauglį. Juk visi turi savo gyvenimus.
– Bobis man užsiminė apie tetą Heleną, – atsargiai tariau. – Gal ji sutiktų priimti jį pas save?
Motina iš karto paklausė:
– Ar Bobis sakė, kad nenori gyventi su mumis?
– Ne, apie tai dar nekalbėjome, – atsakiau. – Tik mėginu išsiaiškinti, ką galima padaryti. Kas ta teta Helena?
– Tai mano sesuo, – atsakė motina. – Bet apie važiavimą pas ją neverta net kalbėti. Ji gyvena už kelių šimtų kilometrų.
– Ne taip ir toli, – paprieštaravau. – Žinant, kad Bobiui reikia pakeisti aplinką, šis atstumas gali būti pats tas. Tai pakankamai arti, kad galėtų aplankyti jus, ir pakankamai toli nuo tos vietos, kur nusižudė brolis ir gal nuo dar kokių nors jį slegiančių dalykų.
– Nemanau, kad tai įmanoma, – pareiškė motina.
– Kodėl?
– Mudvi su Helena artimai nebendraujame, tiesą sakant, iš viso nebendraujame.
– Kas nutiko?
– Mums niekada nesisekė sutarti. Ji – tikra pasipūtėlė, nors nė neįsivaizduoju, ko čia pūstis. Juk ji – tik valytoja. Jiedu su vyru, kuris irgi niekuo neypatingas, turi tik nedidelę namų valymo paslaugų įmonę. Niekaip nesuprantu, kodėl jie ištisai vaizduoja esantys geresni.
– Suprantu, kad judvi nepernelyg gerai sutariate, – pritariau. – Gal yra kitų giminaičių, pas kuriuos Bobiui būtų geriau?
– Ne.
– Net jei ir nemėgstate sesers, Bobiui, regis, ji visai patinka. Tai – visų svarbiausia.
– Klausykite, gydytojau, – įsiterpė tėvas, – nelabai suprantu, ko siekiate. Visus šiuos klausimus uždavinėjate, tarsi būtumėte mažų mažiausiai policininkas. Mes nieko blogo nepadarėme. Neturite jokios teisės atimti iš tėvų vaiko. Juk to ir siekiate. Dėl to vaiko labai stengėmės. Esame geri tėvai.
Jutau, kad sulig kiekviena akimirka man vis labiau raižo pilvą.
