Teheranas temstant

скачать книгу бесплатно


– Tik pažvelk į tą gražuoliuką! Ne mes kuriame Holivudo filmus. Holivudo filmai kuria mus.

Pagaliau čia atskubėjo policininkai. Minia baltamarškinių barzdotų vyrų stovėjo ten tarsi statistai filme, laukdami kokio nors ženklo. Maleko veidas buvo kruvinas, jį kartu su Klaros sargybiniais prirėmė prie sienos atsinaujinusi akmenų kruša, lekianti į juos. Jis jautė dėkingumą policininkams, kai šie pagaliau nutraukė muštynes ir ėmė sklaidyti minią.

Malekas atsisuko į sargybinį, kuriam ant skruosto žiojėjo gili žaizda:

– Jie suima mus?

– Tam jie ir atvyko, – atsakė šis su pasibjaurėjimu. – Ir mes tam atvykome. Kad mus suimtų. Politika yra šūdas, broli Malekai. Visiškas šūdas. Neieškok sau bėdų, grįžk į Ameriką.

„Žmogus“ tikriausiai asmeniškai atvyko į Kumą ir pasirūpino, kad jo žmonės, tarp jų ir Malekas, būtų paleisti iš policijos nuovados. Kitą dieną radikalesni laikraščiai išspausdino straipsnius apie „užsienio elementų“ veiklą, nukreiptą prieš „šlovingąją revoliuciją“. Klaros pavardė buvo minima šalia „Žmogaus“, mirgėjo dvasininko namo nuotraukos su priešais jį susirinkusia minia. Pats dvasininkas buvo beveik atvirai apšauktas išdaviku, už tai, kad priėmė savo namuose įtartinus užsieniečius, taip sukeldamas riaušes šventame mieste, siūloma jį patraukti į Dvasininkų teismą.

Maleką kamavo nuovargis. Ir skausmas. Per muštynes kažkas smarkiai smogė jam lazda per ranką šiek tiek žemiau peties. Jeigu smūgis būtų pataikęs truputį aukščiau, būtų lūžęs kaulas. Jo naujieji draugai, tie du sargybiniai, išleido jį prie centrinės autobusų stoties Argentinos aikštėje, vos išlipęs iš jų automobilio jis nusprendė tuojau pat sėsti į autobusą ir važiuoti prie Kaspijos jūros. Šalies šiaurėje buvo žmonių, su kuriais jis galėjo susitikti, bet jam reikėjo pabūti vienam ir surikiuoti savo mintis. Šis epizodas Kume buvo vienas iš tų bjaurių nutikimų, kai negalėjai būti tikras, kas prieš ką veikia ir kokiu tikslu.

Po dviejų dienų Malekas, pasitikrinęs savo elektroninį paštą mažame motelyje, įsikūrusiame tarp dviejų aptriušusių pakrantės miestelių, kuriame buvo apsistojęs, pamatė, kad jam parašė Klara. Jos viza nebuvusi atšaukta, tačiau ji nutarusi, kad geriausia kuriam laikui išvykti iš šalies. Ji rašė ketinanti grįžti birželį, prasidėjus rinkimams, ir aš tikiuosi, kad mano geriausias vertėjas visame pasaulyje teisėtai bus šalia manęs.

Prieš atsakydamas jis permetė akimis internete Amerikos laikraščius norėdamas pasižiūrėti, ar juose yra pranešimų apie tai, kas tą dieną Kume nutiko Klarai. Pranešimų buvo. Daugybė. Amerikietė žurnalistė trumpam įkalinta Irane…

Jis parašė Klarai: Ar naudotis žmonėmis žurnalistams tapo antrąja prigimtimi?

Gana ilgą laiką Malekas sėdėjo spoksodamas į savo parašytus žodžius, paskui ištrynė tą klausimą ir nutarė apskritai nesiųsti atsakymo.

Kitas elektroninis laiškas buvo nuo jo studentės Kandisės Vinsent. Laiškas susidėjo iš dviejų dalių. Pirmąją dalį sudarė nuorodos į keletą nuotraukų su paaiškinimais. Kandisė su savo vaikais: ji ruošia jiems pusryčius, paskui išleidžia prie mokyklos. Antrojoje laiško dalyje buvo jos pranešimu pagrįstas straipsnis, publikuotas vietiniame Bronkso laikraštyje, apie tai, kad jos rajone policija panaudojo šaunamuosius ginklus. Paskutinėje nuotraukoje ji, juostele persirišusi rausvai purpurinius plaukus, migdolinėmis akimis žvelgia į objektyvą. Rodės, žiūri tiesiai į Maleką, tarsi mesdama jam iššūkį: Sunkumų yra visur, dėstytojau. Nėra reikalo važiuoti į kitą pasaulio kraštą jų ieškoti.

Iš mažos motelio kompiuterinės šalia vestibiulio Malekas matė siaurą ruoželį jūros. Bangos siekė motelio pamatus ir grasino užlieti vidų. Dar likę neužlieti paplūdimio lopinėliai buvo užversti nuolaužomis, šiukšlėmis ir senų namų, seniai pasidavusių vandeniui, liekanomis.

Vanduo jam priminė Niujorką. Kartais jis ilgai vaikštinėdavo palei Harlemo upę, 181-ojoje gatvėje pereidavo tiltu į Bronksą ir klaidžiodavo tarp socialinių daugiabučių, kuriuos savo rašiniuose minėjo Kandisė. Praeidamas pro krepšinio aikšteles jis matydavo, kaip įnirtingai kamuolį varinėjantys paaugliai, daugelis nusirengę iki pusės, atsisukę nudelbdavo jį nedraugiškais žvilgsniais: girdi, ko čia maklinėja šis kvaištelėjęs baltasis, bene pasiklydo ar atėjo pasilinksminti lindynėse?

Kitoje laiško dalyje Kandisė pridūrė: Kaip aš ir bijojau, mano vaikų tėtis buvo apsilankęs šiomis dienomis ir šiek tiek prie manęs kabinėjosi. Bet niekis, manau, susitvarkysiu. Didžiuokitės manimi, dėstytojau.

Malekas išjungė elektroninį paštą. Ir kai jis dar kartą pažvelgė į langą, norėdamas išvysti dalelę jūros, kažkas jam buvo užstojęs vaizdą.

– Šioje šalyje turėtumėte atsargiau rinktis, su kuo bendrauti, pone Malekai, – tarė Fani.

Malekas akimirką grūmėsi su noru pasakyti šiam žmogui, turinčiam įprotį išdygti tarsi iš po žemių, kad dingtų jam iš akių.

– Aš čia tik turistas, pone Fani.

– Jeigu taip, turėtumėte būti dar atsargesnis.

Malekas padarė išvadą, kad Fani tikriausiai yra beatodairiškai drąsus žmogus. Mintis, koks beatodairiškai drąsus žmogus turėtų būti Fani, atėjo Malekui, kai jiedu sėdėjo kaimo arbatinėje ant kalvos viršūnės, nuo kurios buvo matyti jūra. Vienas žmogus negalėjo suktis šiame versle, neturėdamas komandos tuoj būtum suvoluotas: ministerijoje vartojo kaip tik tokį terminą – suvoluotas. Tačiau Fani, rodės, dirbo vienas.

Malekas nutarė eiti tiesiai prie reikalo:

– Leiskite spėti, – jūs negalite prisikasti prie Sinos Vafos, nes jam teikia kažkokią apsaugą tie žmonės, kuriems jis dirba, taigi nutarėte veikti per mane. Ko jūs norite?

Fani kurį laiką atrodė sutrikęs. Jis žvelgė į mėlyną horizonto platybę, nusidriekusią link Rusijos kranto, rankose išsiblaškęs vartė Bic rašiklį. Paskui surikiavęs mintis tarė:

– Matote, kiek žemės nuo čia, kur mes sėdime, iki pat pakrantės? Visa ši žemė kadaise priklausė jūsų draugo tėvui.

Nieko nauja. Žemės valdos, sporto komandos, stadionai ir poilsio centrai – Vafų turtai iki revoliucijos buvo išties nesuskaičiuojami. Prieš daug metų Malekas sužinojo, kad net jo paties tėvas iš esmės buvo vienas iš samdomų didžiojo Mohamado Vafos ir jo dinastijos darbuotojų. Malekas vyresnysis buvo tik vieno iš Vafų restoranų tinklo buhalteris.

– Senais laikais, kai mudu su jūsų draugu dirbome drauge, jis suteikė man atstovo įgaliojimus imtis veiksmų atgaunant konfiskuotus jo tėvo turtus. Tas įgaliojimas buvo terminuotas. Noriu, kad jūsų draugas atnaujintų mūsų sutartį, ir aš galėčiau atlikti savo darbą.

Atstovo įgaliojimai. Jie buvo tarsi stebuklingas burtažodis: „Sezamai, atsiverk“, kurį čia kiekvienas norėjo gauti arba perduoti.

– Norite pasakyti, kad judu su Sina buvote kolegos?

– Dabar tai nesvarbu. Tačiau tai tiesa, aš buvau jo agentūros vadovas.

– Ir jūs taip lengvai atskleidžiate man tokią informaciją?

– Neatskleisčiau, jeigu man tai galėtų pakenkti. Be to, aš jau nebedirbu toje srityje.

– Tai kokioje srityje jūs dirbate, pone Fani?

Jis esąs vertelga, ir nė kiek to nesigėdija. Jis esąs tarpininkas, organizatorius, vyrukas, kuris turi ryšių visose ministerijose. Jis nuolatos „patepa“ kam reikia ranką, suveda žmones, o jeigu reikia padaryti šiokį tokį spaudimą, paskambina kokiam nors vidurinės grandies policininkui arba gaujai galvažudžių Teherano pietuose, kurie atlaisvina reikalingą pastatą, užima jį arba sudegina. Jis priklausąs tai rūšiai žmonių, be kurių nieko neįmanoma padaryti. Praėjus apytiksliai dešimtmečiui po revoliucijos, tokie žmonės kaip jis tapo ypač reikalingi tiems, kurie buvo praradę savo turtus. Pradėjo grįžti tremtiniai, kurie siekė susigrąžinti savo konfiskuotą turtą. Tačiau vieni jie nieko negali pasiekti. O tokie vyrukai kaip Fani laksto už juos po įstaigas ir gauna už tai komisinius. Ir visi patenkinti. Kodėl?

– Todėl, kad iš užšaldyto turto niekam nėra jokios naudos, pone Malekai.

Maži valdininkėliai svarbiose valstybinėse įstaigose irgi gauna savo atlygį. Jie pasirašo reikalingus turto perleidimo dokumentus ir gauna savo dalį, kai pirminis verslo ar turto savininkas jį parduoda. Tai dvokiantis vyrų su dirbtinėmis šypsenomis labirintas. Apgaulės ir lengvų pinigų piramidė. Nemažai laiko dirbęs Teherane Malekas suprato, kaip veikia šis tinklas. Taigi nieko ypač nauja Fani jam nepapasakojo. Tačiau jis nežinojo, kaip būtent Sina bandė pasinaudoti šia sistema.

Kita vertus, taip pat buvo įmanoma, kad Sinos šis reikalas apskritai daugiau nedomino. Atrodė, kad jis ir taip patenkintas savo gyvenimu. Jis rado savo nišą, prisidėjęs prie tų žmogėdrų iš KAF. Jis visuomet norėjo priklausyti kokiai nors įtakingai bendrijai. Dabar jis priklausė.

Visa tai piršo klausimą: kodėl Sina vis tiek norėjo suteikti atstovavimo įgaliojimus? Ir kodėl Malekui?

– Nemažai žmonių tiesiog išsirūpina fiktyvius įgaliojimus, – tarstelėjo Malekas. – Aš pats žinau keletą tokių atvejų. Kodėl ir jums taip nepadarius? Juk turite ryšių. Jūs galėtumėte nenubaustas prastumti ir ne tokį reikalą. Kodėl nesukurpiate dokumento, kuris suteiktų jums teisę rūpintis Sinos turto atgavimu?

– Jūs beveik teisus. Kiekvienas gali sukurpti dokumentą iš nieko. Kaip jūs galite parašyti knygą, pone Malekai, – Fani nusišypsojo, be abejo, manydamas, kad jo komentaras labai taiklus. – Vieną minutę prieš jus tik tuščias lapas popieriaus, kitą minutę jūs užpildote formą, ir jis tampa nauja realybe. Taip, aš galėčiau taip padaryti. Tačiau norimas prizas, Vafų turtai, yra pernelyg didelis, kad jo būtų galima siekti neteisėtomis priemonėmis. Jį stebi daug kitų akių. Įtakingų žmonių. Todėl šis konkretus atstovavimo įgaliojimas turi būti visiškai teisėtas. Kitaip negalima.

Vėl Irakas. Kažkoks arabas padega save. Tai nutiko Kirkuke. Malekas ir Klara lankėsi Turto grąžinimo biure, kur žmonės ateidavo skųstis dėl Sadamo laikais neteisėtai atimtos žemės. Protestuodamas šis savotiškas žmogus sunešė visus savo dokumentus į kiemą, apipylė juos ir save benzinu ir uždegė degtuką. Žmonės bėgiojo aplinkui šaukdami, jog kažkas turi užgesinti ugnį. Tačiau niekas negesino. Malekas sustingęs spoksojo į liepsnojantį žmogų, tarsi stebėdamas magijos seansą. Klara biure ėmė interviu iš naujojo tarnybos vadovo kurdo, kuris atkakliai tvirtino, kad jam nereikia vertėjo ir kad arabai turi grįžti atgal į pietus, kur ir yra jų žemės. Taigi Malekas stovėjo ten ir stebėjo, kaip tas žmogus, jo paraiška žemei atgauti, atstovavimo įgaliojimas ir dar balažin kokie dokumentai, kuriuos jis turėjo pasiėmęs, dega virsdami pelenais. Prie to šleikštaus kvapo neįmanoma priprasti. Ir tas kiemas, visas užverstas ankstesniojo režimo dokumentais. Paraiškomis žemei atgauti. Kai kurios iš jų teisingos, kai kurios išgalvotos… Kai Klara po penkiasdešimt minučių išėjo iš tarnybos vadovo kabineto, ji vis dar nieko nežinojo apie įvykusį susideginimą. Malekas irgi jai nieko apie tai nesakė. Ir kai tą naktį jie mylėjosi, ji liepė jam liautis ir nebūti taip suknistai švelniam.

Fani pasisiūlė parvežti jį atgal į Teheraną.

– Ačiū, bet aš verčiau pasiliksiu čia dar dienai ar dviem. Man reikia surikiuoti mintis.

– Kaip pageidausite.

Fani paprašė atnešti sąskaitą. Jam primygtinai reikalaujant, jiedu buvo užsisakę didelį troškinį su gausiomis ryžių porcijomis. Malekas jautėsi apsunkęs. Jis būtų galėjęs užmigti tiesiog čia. Fani atsistojo. Už dviejų stalų keletas skardžiabalsių verslininkų karštai aptarinėjo kažkokių aplinkinių žemių kainas. Aplink maisto likučius sukosi nedidelės musių armijos. Nosį rietė žalių svogūnų ir prakaito kvapas.

– Leiskite jums patarti, – tarė Fani, žvelgdamas į sėdintį Maleką. – Jūsų draugė, ta amerikietė žurnalistė, ir tas incidentas Kume prieš keletą dienų… – jis papurtė galvą. – Jūs žaidžiate su ugnimi, pone Malekai. Man tai nerūpi, aš tai sakau jums tik norėdamas, kad nepatektumėte į bėdą. Ta užsienietė pridarys jums nemalonumų. O tam vyrukui, su kuriuo ji dirba, anksčiau ar vėliau valdantieji iškels bylą.

– Aš niekaip negaliu paveikti ponios Vikingstad sprendimų.

– Bet jūs vykote su ja į Kumą. Aš tai žinau.

– Aš dėstau universitete Amerikoje, pone Fani. Atvykau čia trim savaitėms per vasaros atostogas. Paskui aš grįšiu į savo saugų, nuobodų gyvenimą.

– Aš bent jau pasakyčiau jūsų draugei žurnalistei, kad ji žaidžia klaidingoje pusėje.

Malekas nė nemirktelėjo.

– O kas, jeigu toks yra jos sumanymas – žaisti klaidingoje pusėje?

Jis suprato, kokie svarūs jo ką tik ištarti žodžiai. Fani tai irgi suvokė. Jo rimtą veido išraišką pakeitė vos pastebimas susižavėjimas ir jis atsakė:

– Jūsų draugė amerikietė žaidžia rimtesnį žaidimą negu galėčiau manyti.

– Amerikiečiams įprasta žaisti tokius žaidimus. Tik dažniausiai jie nesuvokia tai darydami.

Fani nusijuokė ir vėl atsisėdo.

– Ak, kaip norėčiau, kad mudu būtume kartu dirbę prieš daugelį metų. Jūs man taip prie širdies.

– Ko konkrečiai jūs iš manęs norite, Fani?

– Kad atvestumėte savo draugą į protą. Dirbti su KAF nėra naudingas užsiėmimas, veikiau priešingai. Paklauskite tų, kurie buvo su jais susidūrę. Jie nesuinteresuoti, kad jis atgautų savo tėvo turtus. O aš suinteresuotas. Vyrukams iš KAF rūpi tik vienas dalykas: pasaulio pabaiga.

– O jeigu ir mano draugui rūpi tik tai? Ką, jeigu jis jau nebenori nieko atgauti?

Malekas matė, kad Fani iš tikrųjų svarsto tokią galimybę pirmą kartą. Jis susiraukė. Mintis, kad fanatiko neįtikinsi elgtis protingai, jam nepatiko.

– Man sunku patikėti, kad Sinai Vafai neberūpi susigrąžinti tai, kas teisėtai priklauso.

– Todėl, kad jūs matuojate Siną Vafą savo pasaulio samprata. Nei jums, nei man nekyla mintis kišti nosies anapus sienos ir pažiūrėti, ką amerikiečiai veikia Nadžafe ir Karbaloje. Mums kur kas smagiau sėdėti čia ir prisikimšti pilvus. O Sina Vafa…

– Ar tik nenorite pasakyti, kad jis tapo nuoširdžiu tikinčiuoju? – paklausė Fani, sprendžiant iš veido išraiškos, nuoširdžiai susidomėjęs.

– Juk jūs kadaise buvote jo agentūros vadovas. Manau, jūs turėtumėte geriau žinoti, kas dedasi jo galvoje.

Malekas nutraukė ilgą pauzę paprašydamas Fani, kad pavėžėtų jį iki motelio. Įsėdęs į automobilį Malekas tarstelėjo:

– Niekas neįvyksta be priežasties.

Fani, kuris pasidarė keistai tylus, nenuleisdamas akių nuo kelio pritarė:

– Tikrų tikriausia tiesa.

– Taip aš manau, o kokia jūsų nuomonė, pone Fani?

– Mano?

– Jums nederėtų vienui vienam vaikytis Sinos Vafos, kad ir kiek jis būtų vertas. Jūs galėjote likti su saviškiais, buvusiais kolegomis. Kodėl išėjote iš tarnybos? Kas nutiko? Negi narkotikų tranzito iš Afganistano į Turkiją verslas teikė per mažai pajamų? Arba kontrabanda iš Įlankos uostų? Jūsų buvę kolegos viską kontroliuoja šioje šalyje, ką kalbėti apie pietų Iraką ir vakarų Afganistaną. Ir, tiesą sakant, juos ir pasaulio pabaigos laukiančius pakvaišėlius iš KAF skiria tik vienas žingsnis.

Fani nenuleido akių nuo vingiuojančio džiunglių kelio:

– Taip, tačiau kartais vienas žingsnis yra viskas.

– Būtent. Tai kam palikti tarnybą? Manau, ilgainiui ji būtų davusi didesnį pelną. Užlipote ant nuospaudos kokiam nors savo viršininkui? Taip?

– Pone Malekai, dabar aš noriu švaraus verslo. Aš grąžinu gyvenimą mirusiems turtams, kurių savininkai prarado bent kokią viltį kada nors juos susigrąžinti. Padaręs tai, pasiimu savo mokestį. Šis verslas visai kas kita negu prekyba narkotikais arba pelnymasis iš amerikiečių mums primestos blokados. Trumpai tariant, aš neimportuoju sauso kūdikių maisto ir nelaikau jo, kol kaina pasiekia reikiamas aukštumas. Aš nenoriu pelnytis iš alkanų kūdikių ir narkomanų.

Puiki kalba. Taurūs jausmai. Galbūt ir dalis tiesos. O gal – nė lašo.

– Tačiau kodėl jums taip parūpo Sina Vafa? Juk turėtų būti tūkstančiai kitų panašių objektų.

– Kito tokio stambaus objekto nėra. Prastūmęs šį reikalą galėsiu viską mesti ir visą likusį gyvenimą ilsėtis. Be to, Sina Vafa man skolingas. Aš pasirūpinau, kad jam būtų grąžintas konfiskuotas jo tėvo namas. Ko taip nustebote? Negi jis jums apie tai nepasakojo? Paklauskite, kai sugrįš. O dar geriau, paklauskite jo motinos.

– Jo motinos?

Fani gaižiai nusijuokė. Jis kažin ką prisiminė, ir tai jam buvo nemalonu. Jis net sustabdė automobilį, susirado mobiliojo telefono atmintinėje numerį ir paprašė Maleko įsivesti į savąjį.