скачать книгу бесплатно
– O kas dėsis anapus sienos?
– Ten Laukiniai vakarai. Ir man jie patinka.
– Sina, kodėl veliesi į tokius dalykus? Ką tau padarė amerikiečiai?
– Jie myža ant mūsų ir sako: „Šypsokitės, lietutis!“ – sumurmėjo Sina, lenkdamas savo taurelę.
Nuo degtinės Malekas smarkiai apkaušo. Ovali rūsio užkandinė su apsilaupiusiais sienų dažais ir apipelijusiu nutriušusiu kilimu priminė seno kruizinio laivo valgomąjį. Anksčiau, kai anapus gatvės veikė Amerikos ambasada, ši vieta tikriausiai matė ir geresnių laikų. Malekui parimus ant stalo, Sina švilptelėjo, ir iš šešėlio vėl išniro tylus padavėjas, nešinas jogurtu su agurkais.
Dabar Maleką aplankė kitas nušvitimas: jeigu gana ilgai dalyvauji kokioje nors veikloje, tai galiausiai ji virsta tau spąstais. Koledže Sina buvo tik vienas iš nepatenkintų dvidešimtmečių snarglių, dalyvavusių anarchistų eitynėse Liaudies parke Berklyje ir kvailai šūkavusių Šalin JAV imperializmą! O paskui, per tuos metus, kol jis gyveno čia, tas mažas koledžo vaikinukas sutvirtėjo ir virto kažkuo kitu. Jis tarytum ištesėjo pažadą tuoktis, pažadą, kurio neįmanoma atšaukti. Ėmėsi vaidinti savo vaidmenį, įgyvendinti savo gyvenimo užduotį. Malekui, kuris dar vos prieš keletą dienų mokė studentus Niujorke, ši mintis buvo makabriška. Šalia jo sėdėjo žmogus, kurio gyvenimo tikslą tikriausiai buvo galima apibūdinti taip: vieną po kito naikinti vargšus, nusikamavusius ūkininkų vaikus, kilusius, tarkim, iš Viskonsino ar Minesotos, su „M16“ automatu ir penkiasdešimt kilogramų įrangos ant nugaros. Ir jis tai darys, kur tik galės – Anbaro provincijoje, Kunare, visur, kur tik bus tešlaveidžių vaikių, kalbančių su akcentu, nedaug kuo tesiskiriančių nuo jo paties.
Nuo šios minties ir nuo išgerto alkoholio Malekui kilo noras kvailai šūkauti. Jis prisiminė išvykas, į kurias jiedu su Sina leisdavosi koledže. Dažnai jie vykdavo į tokius miestelius kaip Beikersfyldas ir vaikščiodavo po barus. Su savo gitara ir gero kibiro dydžio kaubojiška skrybėle Sina atrodė kaip girtas Meksikos kaubojus, sumanęs nurungti baltąjį žmogų žaidžiant jo paties žaidimą. Mažai atsirasdavo jam prilygstančių kantri dainų atlikėjų. „Lost Highway“ jis išvograudavo taip jausmingai, kad net skeptiški sunkvežimių vairuotojai ir nuolatiniai barų lankytojai vėliau prieidavo prie jo, spausdavo ranką ir nupirkdavo išgerti. Tie laikai atrodė ne šiaip tolimi. Regis, kad jų apskritai nebuvo, kad jis visa tai tik susapnavo. Malekas atstūmė į šalį paskutinę taurelę. Jis jautėsi taip „sumautai“, kad norėjo ką nors sudaužyti arba pakilti laiptais į vestibiulį ir įsivelti į muštynes su tais sargybiniais iš Venesuelos. Laikui bėgant mes, patys to nepastebėdami, virtome žudikais. Mes visi. Tu – subingalvis, Sina! Tu užvertei man ant galvos savo pasaulį!
Sanandadžas. Irano Kurdistanas. Malekas sėdėjo vienoje lauko ledainėje Abidaro gatvėje. Kurdų vyrai, mūvintys apsmukusiais šalvarais, varstė jį smalsiais žvilgsniais, tačiau nei įtariai, nei priešiškai. Šiems nepaprastai išdidiems vyrams, akimirksniu siekdavusiems durklo, kam nors užgavus jų garbę, buvo tiesiog smalsu. Jis buvo pamiršęs, kokia pritrenkianti čionykštė gamta. Nenuostabu, kad tiek daug norinčių atsirėžti dalį šio krašto sau – kurdai, iraniečiai, turkai, irakiečiai ir net sirai. Tuomet, kai nekraujavo, Kurdistanas buvo gražus kaip atviruko vaizdas. Malekas jautėsi taip, tarsi vyktų dirbti, pasirengęs kirsti sieną pėsčiomis, nelegaliai, ir nebūdamas tikras, ar grįš. Jam net kilo pagunda susisiekti su praeities pagalbininkais, pažįstamais kontrabandininkais ir vedliais, kurie, kaip jis žinojo, reguliariai gabeno į Sanandadžą juodosios rinkos prekes iš kitoje sienos pusėje esančio Sulaimanijaho.
Jų gyvenimas buvo nesaldus, tačiau dabar Malekas suprato, kad, norėdamas likti tokiame žaidime, negali sau leisti atprasti nuo sunkumų; be to, šitokią kalbą kaip kurdų būtina vartoti kasdien bent po truputį, antraip ji užsimiršta. Čia jis jautėsi šiek tiek per senas ir Sinos užgožtas. Jis troško atsigulti į savo lovą ir išgerti puodelį stiprios kavos.
– Tu mane vežeisi tokį kelią tam, kad autobusu vienas grįžčiau į Teheraną?
– Žinoma. Kelionėje turėsi laiko pamąstyti apie du dalykus, kuriuos noriu tau pasakyti.
– Tai sakyk.
– Ketinu tau suteikti neribotus įgaliojimus. Noriu, kad man atstovautum tvarkant teisinius reikalus tuomet, kai nebūsiu.
Maleką apstulbino vien jau Sinos prašymo mastas. Irane neriboti įgaliojimai atstovauti tokiam žmogui kaip Sina reiškė rūpesčius. Vadinasi, Malekas iš karto būtų patraukęs dėmesį į save. Jis būtų atsakingas už galimus Sinos turtus – turtus, kurie teoriškai galėjo būti jam grąžinti, jeigu revoliucinis teismas vieną dieną priimtų palankų sprendimą. Ir Sina buvo vienintelis įpėdinis, kuris galėjo viską paveldėti. Kiekvieną žemės sklypą, neveikiantį fabriką ir apleistą restoraną, kurie priklausė jo tėvui.
Malekas pamanė: Galėčiau tiesiog atsistoti, pasakyti „ne“ ir traukti savais keliais. Juos siejo ilgalaikė draugystė, kuri įveikė visus jų nesutarimus ir atstumą. Bet tai?.. Užversti ant Maleko neribotus įgaliojimus, kai jie buvo vos už keleto kilometrų nuo liepsnojančio Irako sienos ir kai velniai žino, ką Sina buvo sumanęs ten daryti… o paskui dar pridūręs: tuomet, kai nebūsiu… Kodėl jo turėtų nebūti? Kas jam gali nutikti? Malekas puikiai suprato, kad jam nedera sutikti. Jis neskolingas Sinai tokios paslaugos. Kodėl turėtų užsiversti šitokią naštą? Tačiau prisivertė paklausti tik tiek:
– Kodėl nori suteikti man neribotus atstovavimo įgaliojimus? Ką turėčiau tau padaryti?
– Tiesiog pasakyti, kad sutinki. Apie detales pakalbėsime vėliau.
Malekas nudelbė žvilgsnį į savo batus, o kai pakėlė akis, susidūrė su įdėmiu Sinos žvilgsniu.
– Sutinku.
Sinos veidas atsipalaidavo ir sušvelnėjo. Tarsi Malekas būtų suteikęs jam antrą gyvenimą. Jie kurį laiką sėdėjo tylėdami.
Paskui Malekas atsiduso:
– Klausyk, aš negaliu perskaityti tavo minčių. Sakei, kad turi pasakyti man du dalykus.
– Aš turiu adresą, – Sina patylėjo. – Tavo motinos adresą.
– Ką pasakei?
Malekas tris dešimtmečius nieko negirdėjo apie savo motiną ir pernelyg apie ją negalvojo. Jis laukė, kol Sina pratęs mintį, bandydamas atrodyti abejingas, nors nelabai pavyko. Gal šis nutarė papokštauti?
– Kuo čia dėta mano motina?
– Niekuo. Tik pamaniau, kad norėtum išgirsti, kur ji yra. Žinau, kad nematei jos nuo priešrevoliucinių laikų. Maniau…
– Manei, kad paprašysi seno bičiulio padaryti paslaugą – prisiimti neriboto atstovavimo įgaliojimus – ir atsilygindamas norėjai taip pat padaryti paslaugą?
– Na, taip.
– Tai kurgi ji? – nors Malekas stengėsi tvardytis, tačiau jautė, kad pulsas šiek tiek padažnėjo. – Tai yra, kur ji gyvena – šalia kokio nors paplūdimio Australijoje ar kur nors kitur?
– Ne, ji gyvena toli nuo paplūdimio Teherane.
Autobusu važiavo daugiausia Irako šiitai ir kurdai, vykę į Teheraną medicinos pagalbos, nes jų pačių gyvenamosiose vietovėse trūko gydytojų ir ligoninių. Pilnutėlis autobusas įvairiausio amžiaus, įvairaus aklumo lygio irakiečių, kurių veidų išraiška puikiai slėpė susitaikymą su savo liga. Šis reginys varė iš proto. Ir kai šviesa ėmė blėsti, Malekas pajuto norą žiūrėti už juos.
Mintimis jis grįžo į Sanandadžą, kai buvo užsiminta apie jo motiną Soaad. Kartą, kai jis buvo dvylikos, jo senis parėjęs namo pasakė, kad Soaad juos paliko ir išvyko į Australiją. Ir viskas. Istorijos pabaiga. Šią žinią tėvas pranešė taip, tarsi sakytų, kad pomidorų sezonas baigėsi ir jų daugiau nebebus. Ką dvylikmečiui berniūkščiui daryti su tokia informacija? Po dvejų metų Teheraną apėmė liepsnos. Mokyklas uždarė, karališkoji šeima pabėgo, o revoliucijos išdavikai buvo kariami ant medžių ir apšvietimo stulpų. Užuot mokęsis Malekas dienas leido stebėdamas studentų grupuočių susirėmimus priešais Teherano universitetą naujai iškeptame Revoliucijos prospekte. Kol jo senis vieną popietę grįžo namo ir triumfuodamas pareiškė: jis išsirūpino vizas, ir jie vyksta į Ameriką. Jie važiavo į Kaliforniją, Fresno miestelį, kur, pasak puikaus Maleko vyresniojo pagalbininko, buvo labai pigiai parduodama sausainių parduotuvė. Jie, tėvas ir sūnus, pradėsią gyvenimą iš naujo Kalifornijoje, toli nuo revoliucijos ir karo. Taip, iš tiesų, jie kepsią sausainius saulėtoje Kalifornijoje.
Autobusas, visą kelią pukšėjęs ir trūkčiojęs, galutinai sugedo šalia Hamadano miestelio, prie suvenyrų parduotuvės, kurioje buvo pardavinėjamos vietinės lėlės, panašios į rusiškas matrioškas, tik menkesnės. Autobusu taip pat važiavo vienas energingas olandų keliautojas, be paliovos fotografavęs aklus irakiečius. Tas vyrukas, aukštas ir lieknas, ir labai šviesiais plaukais, trokšdamas pasitarnauti lydėjo aklus irakiečius vieną po kito iš autobuso į žolingą vietą – nesiliaudamas fotografuoti.
Vaikai ėmė verkti. Vieną moterį irakietę surėmė kažkokie skausmai, ir Malekas girdėjo šnabždantis persų ir arabų kalbomis, kad ją reiktų tuoj pat nuvesti į pirmosios pagalbos punktą.
Neapsikentęs Malekas nuėjo į suvenyrų parduotuvę, kur lūkuriavo keletas vietos taksistų, pasiūlė sumokėti tiek, kad jie neįstengė atsisakyti, ir po minutės sėdėjo priekinėje geltono pežo sėdynėje, keliaudamas į Teheraną vienas.
Kalifornijoje paaiškėjo, kad „puikusis“ jo tėvo pagalbininkas yra sukčius. Sausainių kepyklėlės verslas jau merdėjo pernelyg ramioje gatvelėje Amerikos užkampio miestelyje. Ši nesėkmė nuvarė jo senį į kapus. Ir per visus tuos įvykius, iki pat šios dienos, Soaad beveik niekada nefigūravo jo gyvenime. Ar ji buvo Australijoje, ar mėnulyje, neturėjo reikšmės. Tačiau visą šį laiką ji gyveno Teherane. Ir ką jam daryti su ta informacija?
– Susitik su motina, – pasakė jam Sina.
Susitikti su ja? Kam? Pasibučiuoti ir atsigriebti už prarastą laiką?
Kai auštant Malekas pagaliau parsirado į Teheraną, mintis pertraukė Klaros Vikingstad skambutis.
Jį nustebino adresas, kurį ši jam nurodė. Niavaranos rajono gale buvo pusiau uždara vietovė, kurioje gyveno daug vyriausybės darbuotojų ir buvusių tarnautojų. Joje budėjo daug policininkų, nors gatvėse jų sutikdavai retai. Tas paprasčiausiai jaučiama. Čia nebuvo pasilinksminimo vietų, romantiškų pasivaikščiojimų aplinka taip pat neskatino.
Pro namo langus buvo matyti panoraminis miesto vaizdas. Tačiau kilometrai nešvarios miglos, atsiverdavę prieš akis, didelio susižavėjimo nekėlė. Tolumoje pagrindinėmis miesto arterijomis automobilių srautai lėtai judėjo į niekur, o toliau, pietuose, viskas liejosi į tiesiog apokaliptinį pilkumą.
Privatūs sargybiniai atidarė duris ir palydėjo Maleką į nepaprastai didelę priėmimo salę, dekoruotą kaip įprasta naujiesiems turčiams, – bjaurūs šviestuvai, auksiniai apmušalai, pernelyg dideli krėslai ir sofos. Kai laiptais į priimamąjį nusileido Klara, lydima tarno, kuris ėjo atsilikęs per tris žingsnius ir nudelbęs akis į grindis, ji pasirodė panaši į kokios nors Teherano notarų kontoros tarnautoją. Galvos apdangalai jai niekada netiko. Jie užgesindavo jos ugnį. Ir Malekas niekada nematė jos su galvos apdangalu, išskyrus tuos atvejus, kai ji viešumoje turėjo juos dėvėti. Situacija buvo labai keista. Malekas pasijuto taip, tarsi jie abu būtų svetimoje teritorijoje.
Tarnai atnešė jiems arbatos ir pasišalino.
– Kieno šis namas? – paklausė Malekas.
Pavardė, kurią ji paminėjo, privertė jį stabtelėti ir pažvelgti į aplinką kitomis akimis. Tai buvo kadaise įtakingo valdininko namas. Šis žmogus nuo revoliucijos laikų dirbo visose vyriausybėse, išskyrus pastarąją. Galimas daiktas, senais laikais jis pasirašė keletą standartinių mirties nuosprendžių. Kilo akivaizdus klausimas: „Kodėl jis? Kodėl čia?“
Klaros akyse jis išvydo norą teisintis. Kartą ji parašė ilgą straipsnį kažkokiam žurnalui ir atskleidė amerikiečių kareivių gyvenimą Irake. Rašinys buvo naudingas ir tikroviškas, sutiktus karius ji vaizdavo kaip pažeidžiamus, pasimetusius ir iš esmės geranoriškus žmones. Viskas atrodė lyg ir teisinga, išskyrus tai, kad tikrovė buvo kur kas sudėtingesnė. Jis pasakė jai, kad tokį akivaizdų šlamštą būtų galėjęs parašyti „bet kuris samdomas rašeiva“. Tada jos veide pasirodė tokia pati išraiška. Jeigu korespondentas negali rašyti akivaizdžių dalykų, tai kas tada gali?
– Kitąmet bus rinkimai. Šis vyrukas gali grįžti į žaidimą. Jis pažangus. Remia pokyčius, – tarė ji.
– Ir todėl tu atėjai, įsirengei jo namuose stovyklą ir pasidarei jo sugulove?
– Derėtų tau vožti antausį, – šaltai, bet neparodydama pykčio tarė ji.
– Liaukis, Klara! Nori pasakyti, kad prikaupęs pinigų savo sąskaitoje Šveicarijos banke ir pasistatęs keletą tokių „makrūmų“ vyrukas staiga sušvelnėjo, išvydo šviesą ir tapo pokyčių ir demokratijos rėmėju? Tavo manymu, jis ėmė atgailauti? Pradėjo rūpintis paprastais žmonėmis?
Ji tik žiūrėjo į jį laukdama, kol šis baigs savo pagraudenimus.
– Jo rankos suteptos krauju, – pridūrė jis.
– O kieno rankos nesuteptos krauju, Rezai?
Tarnai atnešė dar arbatos. Šalyje, kurioje per dieną žmogus vidutiniškai išgeria apie penkiolika puodelių arbatos ir kiekvienas yra dar silpnesnis ir drungnesnis negu ankstesnis, arbata visada buvo velnioniškai gerai patiekiama. Kodėl iraniečiai negalėtų pasimokyti iš turkų, kaip užplikyti tikrą arbatą? Malekas pajuto, kad jis kitokiais žodžiais atkartoja tą patį, ką pasakė Sinai kalbėdamas apie jo ryšius su KAF. Ką Klara iš tiesų sumanė? – klausė savęs. Atsakymas: didelę sensaciją. Štai ko ji norėjo. Jai neužteko priklausyti rinktiniam užsienio korespondentų klubui. Ji troško rašyti pranešimus iš paties įvykių epicentro. Siekė pelnyti Pulicerio apdovanojimą.
Ką jis galėjo jai pasakyti?
– Klara, tu žaidi pavojingą žaidimą. Juk žinai, kaip čia yra. Kai jie nusprendžia laikyti tave savo taikiklyje, gali ir sunaikinti. Taip, netgi tave.
Dabar Malekas dėl jos nerimavo. Klara turėjo savybių, kurios jam nelabai patiko. Pavyzdžiui, jos nepaprastas ambicingumas arba tai, kad beveik pamiršo jį, kol jai vėl neprireikė. Tačiau pati Klara jam patiko. Ji buvo labai geros širdies. Jis matė, kaip ji stengiasi padėti kitiems, negalvodama apie save. Ir ji buvo drąsi. Ne tokia kaip „užpakalinių durų“ žurnalistai. Ji puldavo į patį įvykių sūkurį, negalvodama apie savo kailį. Dėl visų šių priežasčių Malekas nuoširdžiai ja rūpinosi. Buvo jai skolingas ir norėjo apsaugoti. Ji įžengė ne į savo teritoriją. Įvykiai galėjo pasisukti pavojinga linkme. Įvykiai pasisuko pavojinga linkme.
Klausydamasi jo kalbų ji nusijuokė ir paragino gerti arbatą.
– Kas visų blogiausia gali čia man nutikti? Galbūt kitais metas rinkimus laimės ne mano blogiukas, o kuris nors kitas blogiukas. Jeigu dar būsiu čia, jie kuriam laikui įmes mane į kalėjimą. Aš amerikietė. Kiek laiko jie gali laikyti mane cypėje? Tris savaites? Tris mėnesius? Aš išeisiu šiek tiek sulieknėjusi, grįšiu namo ir…
– Parašysi apie tai? – dabar jis pamatė, kad Klara ne tik nesibaimina atsidurti Irano kalėjime, bet netgi to siekia. Tai galėjo suteikti jai naudos. Jis papurtė galvą ir nusišypsojo jai. – Ką gi, gerai. Tu čia viršininkė. Aš tik menkas vertėjas.
– Laikykis manęs, vaiki.
Ji išgelbėjo jį Bagdade. Jeigu ne ji, būtų buvę labai riesta. Kokią teisę jis turėjo smerkti Klarą už tai, kad dėl savo ambicijų ji apsigyveno šiame pompastiškame name su buvusiu ministru ar dar kažkuo?
– Tu manęs nepaliksi, tiesa? – kumštelėjusi jį paklausė Klara. – Mūsų laukia išties didelis pasivažinėjimas. Čia kažkas bręsta. Aš tai jaučiu. Kažkas rimta. Atvykau čia ne tam, kad sukurpčiau keletą reportažų. Man reikės tavo pagalbos. Ar galėsi būti su manim?
– Klara, aš turiu darbą Niujorke.
– Puiku, turėk. Jis tau tinka. Tačiau kitais metais ar keletą kitų metų man kartkartėmis reikės tavo pagalbos. Man reikės, kad būtum šalia manęs. Aš sumokėsiu už visus tavo skrydžius. Ar galėsi? Ar galėsi atvykti, kai pakviesiu?
Jis galvojo apie Siną. Ir apie Soaad, savo motiną. Teherane negalėjai likti nuošaly. Tik ne čia. Kur neišvengiamai kas nors atsitikdavo. Klara buvo kovinga moteris. Tačiau Teherane kovingumas buvo pavojinga savybė.
Taip, patvirtino Malekas, jis būsiąs šalia jos. Paskui persų kalba pridūrė:
– Aš jūsų paslaugoms, viršininke.
* * *
Įsukęs į vieną šalutinę gatvelę prie Ferdousi aikštės, pačioje miesto širdyje, toli nuo tos vietos, kurioje tą rytą buvo susitikęs su Klara, Malekas sustojo prie vietinės kebabinės. Buvo vidurdienis ir aplinkui nepaliaujamai zujo kebabų išvežiotojai su motociklais. Sėdėdamas čia ant Sinos motociklo su žalia liemene ir keletą dienų neskusta barzda jis niekuo nesiskyrė nuo aplinkinių ir atrodė kaip papietauti sustojęs kebabų išvežiotojas. Eidamas dirbti su Klara jis paprastai nusiskusdavo ir apsivilkdavo gerais drabužiais. Tai veikdavo. Tačiau įvairiuose miestuose veikdavo skirtingai. Teherane jo šviesi oda ir švarus kostiumas padėdavo įeiti pro duris, pro kurias kitaip nebūtum įleistas. Matydami šalia Klaros žmonės dažnai laikydavo jį vakariečiu, pavydėtinai laisvai kalbančiu vietos kalba. Jie elgdavosi su juo pagarbiai, vadindavo „seru“. Kartais jie negalėdavo patikėti, kad jis – tik vienas iš jų, vietinis. Tačiau taip tvarkingai atrodydamas Bagdade 2005-aisiais jis galėjo būti nužudytas. Reikėjo žinoti, kada dera susilieti su aplinka, o kada išsiskirti.
Ši mintis vėl priminė jam Siną. Kartą, jiedviem įpusėjus studijas koledže, Sina, perbraukęs ranka per savo rudą veidą, tarė Malekui:
– Odos spalva turi reikšmę, brolau. Amerikoje aš pašalietis, svetimas stebėtojas.
Kartais Sina juokaudamas vadindavo Maleką „Jūsų Baltenybe“. Kartais imdavo įkyriai postringauti apie rasines problemas, apie neteisybes, kurias padarė amerikiečiai, tarsi jo seneliai būtų vergavę kokioje nors Luizianos plantacijoje, o ne priklausę turtingiausioms Vidurio Rytų šeimoms.
Įdomus klausimas: ar Sina Vafa būtų atsidūręs čia, ar jis darytų tai, ką daro dabar, jeigu jo oda būtų buvusi trim atspalviais šviesesnė?
Malekas papurtė galvą, norėdamas atsikratyti minčių raizgalynės. Kas buvo, tas pražuvo. Kiekvienam savo. Visa tai nesąmonės.
Kartą iš namo Sinos nurodytu adresu išėjo maža moteriškaitė. Amžius atitiko, tačiau ji buvo visiškai nepanaši į jo motiną. Ir vėlgi – kaip turi atrodyti Soaad? Pagal jo prisiminimus, ji buvo daug aukštesnė negu ta moteris. Tačiau galbūt ji atrodė aukšta tik vaiko akimis – juk paskutinį kartą matė ją prieš trisdešimt metų. Jis stebėjo, kaip ta moteris eina pro kebabinę ir po kelių minučių grįžta nešdamasi šviežios duonos. Ji buvo įsikandusi savo juodos čadros kraštą, kad nereikėtų laikyti jos ranka, kurioje ji nešėsi duoną. Maleko motina niekada nedėvėjo čadros. Dėl Dievo meilės, juk ji mokytoja. Išsilavinusi moteris. Ne, tai ne ji. Jis negalėjo tuo patikėti.
– Žinai, aš su ja kalbėjausi, – pasakė Sina. – Ji vos nenualpo sužinojusi, kad aš tave pažįstu. Sakė mačiusi per persų palydovinę televiziją tavo interviu, kurį davei pasirodžius tavo knygai. Tada ji norėjo susisiekti su tavim, bet nedrįso ir nežinojo kaip.
Tai kas toliau? Sveiki, ar negalėtume pasišnekučiuoti? Matote, aš jūsų sūnus.
Malekas užvedė motociklą, paskutinį kartą pažvelgė į pastatą ir lėtai nuvažiavo link žiedinės sankryžos pagrindiniame prospekte.
Sina paskambino jam trečią dieną. Tai buvo geras ženklas. Jis reiškė, kad Sina nedalyvauja operacijose. Mamurjate, kaip jie vadindavo jas žargonu.
– Ar buvai susitikęs su savo motina?
– Buvau nuvykęs tuo adresu, kurį man davei, – kiek patylėjęs Malekas paklausė: – Kodėl tau svarbu, kad su ja pasikalbėčiau?
– Motinos yra svarbios, Rezai.
Taip, motinos tikrai svarbios. Jos gali sugadinti tau gyvenimą, įskaudinti tave arba dingti ir nesuteikti nė trupučio meilės. Arba, jeigu labai pasiseka, jos gali būti viskas, apie ką svajojai. Malekui prireikė daug laiko, kol kepdamas sausainius merdėjančiai sausainių parduotuvei svetimame Kalifornijos miestelyje jis išstūmė ją iš savo galvos ir atsitvėrė nuo tos savo gyvenimo dalies, kuri buvo su ja susijusi. Negi jam tikrai reikėjo, kad Sina primintų, jog motinos yra svarbios? Juos tvirtai susiejo kaip tik imigranto gyvenimas Amerikoje be motinos. Dabar jų saitų tvirtumas atrodė abejotinas. Motinos tikrai buvo svarbios. Tik jis nežinojo, ar ši mintis Sinai reiškė tą patį, kaip ir jam, ar kažką visiškai kita.
Po šio trumpo pokalbio su Sina Malekas nuvažiavo į interneto kavinę prie Valiasro aikštės pasitikrinti savo elektroninio pašto. Mažose kabinėlėse prie eilėmis sustatytų kompiuterių sėdėjo koledžo studentų amžiaus vaikiai, kai kurie iš jų tikriausiai ieškodamiesi vyro ar žmonos užsienyje. Tarp įvairių brukalų buvo du elektroniniai laiškai, susiję su Maleko darbu, vienas iš jų nuo vedėjo, kuriame šis pranešė, kad kitais metais jis būsiąs įtrauktas į keletą komitetų.
Malekas apsidairė, paskui pažvelgė pro langą į Vidurio Rytams būdingą pakvaišusį eismą gatvėje. Valiasro prospekte pėstiesiems reikėjo turėti įtempto lyno ėjiko gebėjimų, norint pereiti gatvę vienu bandymu. Autobusų, nukaršusių senų automobilių, naujutėlaičių brangių sportinių automobilių vairuotojai ir fanatiški motociklininkai prekių išvežiotojai grūmėsi dėl kiekvieno asfalto centimetro. Trūko nebent asilais kinkytų vežimų ir kupranugarių karavanų. Ir po kelių savaičių jis vėl visa tai paliks, grįš dalyvauti komitetų posėdžiuose ir dėstyti.
Kitas elektroninis laiškas sudomino jį kur kas labiau. Jį atsiuntė Džeimsas Makgreivis. Šis buvęs jūrų pėstininkų kapitonas rugsėjį rengėsi ateiti dirbti jo katedroje. Garsusis „Žiemos Babilone“ autorius. Laiškas buvo mandagus. Savimi pasitikinčio žmogaus tonu ir be perdėto entuziazmo, būdingo amerikiečių bendravimui darbo klausimais, Makgreivis rašė ėmęsis dėstytojo darbo norėdamas pažiūrėti, ar yra gyvenimas po karinės tarnybos. Jis pasakė ką tik baigęs skaityti Maleko reportažų knygą, ir jam pasirodę įdomu, kad jiedu tam tikra prasme tuos pačius mūšius matė iš skirtingų pusių. Tai, žinoma, buvo netiesa, tačiau Malekas neprieštaravo perdėtai teigiamam vertinimui. Tiesa ta, kad Makgreivio knyga buvo mažas brangakmenis, apie kurį, deja, žinojo per mažai žmonių. Jis rašė apie amerikiečių kariškių gyvenimą ir savo tolydžio stiprėjantį nusivylimą karu, kuriame kovojo, ypač po antrojo Faludžos mūšio. Ir apie tai jis rašė jausmingai ir įžvalgiai. Malekas stebėjosi, kodėl Makgreivis, turėdamas tokių gebėjimų, sutiko su siūlymu dirbti šiame neturtingame valstybiniame Harlemo koledže, užuot susiradęs darbą kokioje nors didesnio prestižo mokymo įstaigoje. Kokia jam prasmė varžytis dėl mano darbo vietos?
Ar jam derėtų atsakyti į šį elektroninį laišką? Tas žmogus atrodė įdomus. Ir sakydamas vedėjui, kad per savo paskaitas naudojo Makgreivio knygą, jis nemelavo. Ant viršelio atvarto pateiktoje nuotraukoje Makgreivis atrodė gražus ir nepriekaištingai šviesiaplaukis, tačiau tuo pat metu griežtas, stiprus ir nepaprastai protingas. Grynų gryniausias amerikietis, prisiminė, tuomet pagalvojęs Malekas. Bet gal šiek tiek ir senamadiškas.
Jis paspaudė piktogramą „Atsakyti“ ir parašė:
Sveikas, mielas Džeimsai,
Dabar esu senajame rajone, tiksliau – Teherane, interneto kavinėje. Labai malonu, kad man parašei. Esu tikras, susitikę Niujorke mudu turėsime daug apie ką pakalbėti. Geriausi linkėjimai,
Reza Malekas.
Ne itin draugiškas atsakymas. Tačiau pakankamai draugiškas. Jeigu tas žmogus ruošėsi atimti iš Maleko darbą, galbūt jie bent jau išvengs kraujo praliejimo.
Klarai reikėjo, kad kelias kitas dienas jis visą laiką skirtų jai. Dabar ji turėjo sargybinių komandą, ir jie neleido Malekui važiuoti jos automobilyje. Taigi jam teko važiuoti su rūsčios išvaizdos vyrais antrajame automobilyje ir klausytis jų nesiliaujančių juokų apie tai, kokios spalvos pėdkelnes dėvi moterys gatvėse, vilkinčios visą hidžabą. Antrą dieną sargybiniai ėmė jaustis laisviau Maleko draugijoje ir pradėjo jį kalbinti. Vienas iš jų stebėjosi, kodėl jie turi lydėti po miestą užsienio žurnalistę, nors yra svarbesnių darbų. Kai jie abu sužiuro į Maleką, laukdami atsakymo, šis pasakė jiems tiesą:
– Aš tikėjausi, kad tai žinosite jūs, ponai.
Trečią dieną jie nuvažiavo į Kumą, dvasininkų miestą, įsikūrusį už dviejų valandų kelio nuo sostinės. „Žmogus“, kaip Malekas ėmė vadinti Klaros šeimininką, organizavo jai svarbų interviu su gerai žinomu opozicijos dvasininku, kuriam buvo skirtas namų areštas. Malekas su dviem sargybiniais liko laukti Klaros visureigyje tamsintais langais. Po pusantros valandos prie dvasininko namo ėmė rinktis agresyvi minia. Pirmiausia pasirodė tik trys galvažudžiai. Paskui susidarė didesnė grupė. Susirinkusieji ėmė triukšmauti, ir kažkas iš jų ėmė koneveikti tą dvasininką už tai, kad jis priėmė amerikietę žurnalistę. Netrukus prie namo būriavosi apie penkiasdešimt vyrų. Atvyko policininkai ir nieko nedarydami stebėjo minią; buvo akivaizdu, kad šie įvykiai iš anksto sąmoningai organizuoti. Vis dėlto sargybiniai, šalia kurių sėdėjo Malekas, liko šaltakraujiški; jie buvo įpratę prie tokių susidūrimų. Tačiau Malekas matė, kad jie skaičiuoja minutes ir pyksta, jog ta užsienio žurnalistė įvėlė juos į tokią pavojingą situaciją. Galiausiai jie abu iššoko iš automobilio ir atsistojo priešais dvasininko namo duris, prisidėdami prie Klaros automobilio vairuotojo ir kito sargybinio.
Kažkas iš susirinkusiųjų metė akmenį į automobilius. Paskui dar vieną. Netrukus Malekas sėdėjo vienas, stebėdamas akmenų krušą, pasipylusią į automobilio priekinį ir šoninius stiklus. Jis negalėjo išlipti iš automobilio nerizikuodamas gauti akmeniu į galvą. Kai keletas berniukų pribėgo prie automobilio ir bergždžiai bandė jį apversti, užvirė tikra košė. Sargybiniai puolė link jų mojuodami savo lazdomis, lygiai tokiomis, kokias policininkai naudoja riaušėms malšinti. Kilus grumtynėms Malekui pagaliau pavyko išsmukti pro galines dureles, tačiau tuoj pat kažkas jį sugriebė ir bloškė į automobilio šoną.
Malekas jautėsi taip, tarsi jo kūną būtų valdęs autopilotas. Kartą Karbaloje prie vienos mečetės, pasklidus gandui apie padėtą bombą, kilo paniška suirutė. Iš visų pusių plūstelėjus kūnų srautui, jiedu su Sina pasilenkė, surėmė nugaras ir, stovėdami tarsi imtynininkai ringe, stengėsi išsilaikyti ant kojų. Taip elgtis juos paskatino ne drąsa, o adrenalinas. Ir baimė. Sąmyšiui pasibaigus Malekas tyliai paėjo į šalį ir išsivėmė. Dabar jis jautė ne tiek baimę, kiek pyktį, ypač Klarai, už tai, kad ji įmurkdė juos į šią makalynę. Jos interviu su dvasininku, jeigu tik būtų norėjusi, galima buvo surengti kur kas diskretiškiau. Bet ne, ji troško, kad tai atsitiktų. Kad šis įvykis patrauktų žiniasklaidos dėmesį. Ji buvo namo viduje, tikriausiai stovėjo ant stogo ar prie lango antrame aukšte stebėdama ir fotografuodama, kaip jos sargybiniai prie durų, neturėdami kitos išeities, grumiasi su dešimt kartų gausesne minia.
Malekas su įtūžiu, bet tikslingai puolė į kovą, pasiryžęs sužeisti puolančiuosius ir sulaužyti jiems kaulus. Kovos įkarštyje jis prisiminė kapitoną Džeimsą Makgreivį ir pajuto iracionalų troškimą, kad jis būtų šalia. Galvodamas apie Makgreivį ir tuo pat metu švaistydamasis kumščiais jis mintimis vėl nusikėlė į Iraką. Jo nepaliovė stulbinti daugelio amerikiečių karių heroizmas. Kartą matė, kaip vienas jaunas leitenantas iššoko iš bredlio ir ėmė reguliuoti pavojingą automobilių spūstį vietoje, kurioje, kaip visi puikiai žinojo, knibždėte knibždėjo snaiperių. Klara tada pastebėjo:
