скачать книгу бесплатно
– Kodėl taip galvojate?
– Joje rašoma tiesa.
Paskui, norėdamas patikinti vedėją, pridūrė:
– Aš net naudojau ištraukas iš jos per savo paskaitas.
Malekui išėjus iš vedėjo kabineto katedroje prasidėjo šventinis sambrūzdis – buvo švenčiama mokslo metų pabaiga. Ant ilgo stalo stovėjo išrikiuoti vyno buteliai, ir jauni, menkai apmokami dėstytojai doktorantai rinkosi valgyti dosnių vaišių, išdėliotų ant to stalo. Malekas valandėlę pastovėjo prie jo stebėdamas susirinkusiuosius. Pirmaisiais metais koledže, abejodamas, ar jam pavyks išsilaikyti šiame darbe ilgesnį laiką, jis neužmezgė beveik jokių pažinčių, vengė patraukti į save dėmesį ir apsiribojo savo dalyko dėstymu. Apie daugumą nuolatinių dėstytojų jis nieko nežinojo, išskyrus tai, kokius dalykus jie dėsto – Šekspyro kūrybą, Amerikos, Viktorijos laikų literatūrą. Tačiau šiais metais – galbūt dėl to, kad jį spyrė vedėjas – ėmė labiau domėtis savo kolegomis. Ėmė lankytis katedros susirinkimuose – atsisėsdavo kabineto gale ir klausydavosi. Per šiuos susirinkimus jis pastebėjo, kad dėstytojai pasidaliję į frakcijas. Jie nesutarė. Daugiausia dėl niekų. Katedroje buvo įsigalėjusi nedidelė korupcija, pasireikšdavusi tuo, kad visus sprendimus priimdavo vedėjas ir jo artimi bičiuliai. Jie teikė vienas kitam paaukštinimus, skirdavo sau mažesnį darbo krūvį ir apskritai patogiai gyveno savo valdomame mažyčiame feode. Perpratęs šią schemą Malekas iš karto su ja susitaikė. Nors vedėjas buvo šiek tiek nesąžiningas, tačiau jis bent jau nežudė žmonių. Bagdade Malekas matė, kaip visas rajonas ėmė liepsnoti kilus nesutarimams dėl to, kam turi atitekti amerikiečių per klaidą paliktas elektros generatorius. Ten buvo kūno ir kraujo pasaulis, čia – tekstų, rašalo ir nuobodžių niekų rašinėjimo pasaulis.
Jam buvo įdomu, kaip rudenį čia seksis Jungtinių Valstijų jūrų pėstininkų kapitonui Džeimsui Makgreiviui. Tas vyrukas parašė išties gerą knygą apie karą. Bet kas jam šovė į galvą, kad nutarė atsisakyti adrenalino ir ateiti į tokią vietą dirbti dėstytoju? Kaip jis visa tai ištvers?
Ši mintis privertė Maleką iš naujo apmąstyti tai, kas atsitiko per ankstesnį semestrą. Vienoje jo studentų grupėje mokėsi lotynų amerikietis, vardu Ezekielis. „Vadinkite mane Yziu“, – pasakė jis Malekui. Pirmąsias keletą savaičių Yziui sekėsi neblogai. Jis visuomet būdavo mandagus, niekada nevėluodavo ir rašydavo vidutiniškus rašinius apie nelabai reikšmingus dalykus. Paskui vieną dieną nei iš šio, nei iš to ėmė ir aprašė, ką jam teko patirti Špeicherio bazėje Irake, netoli Tikrito, kur buvo nusiųstas atlikti Niujorko valstijos Nacionalinės gvardijos nario tarnybos:
Ar žinote, dėstytojau, ką penkiasdešimto kalibro kulkosvaidis gali padaryti irakiečių šeimai, kuri nepamatė ranka duoto tavo signalo sustoti? Prieš keletą dienų paieškojau internete informacijos apie jus. Perskaičiau kelis jūsų rašytus tekstus. JŪS ŽINOTE, kaip ten buvo. Tačiau jūs stovite ant pakylos ir šypsotės tiems avigalviams auditorijoje, tarsi pasaulis būtų gražutis ir švarutis, ir vienintelė problema – Naujojo Džersio universalinėje parduotuvėje išsirinkti Kalėdų dovanas. Manote, taip elgtis sąžininga? Jūs ir tokie kaip jūs, dėstytojau, esate tikri šikniai. Visas šitas koledžas vieni šikniai. Visa ši šalis vieni šikniai.
Šis vaikis jau buvo sulaukęs dvidešimt penkerių, jo rašyba – nepriekaištinga, o parašęs šį raštelį jis niekada daugiau nepasirodė Maleko paskaitose. Malekas laukė jo sugrįžtant, iki pat paskutinės minutės nenorėdamas išbraukti iš studentų sąrašų. Ir visą laiką per tas keletą savaičių, likusių iki semestro pabaigos, jis nerado sau vietos laukdamas kokios nors blogos žinios apie tą vaikį, miglotai kaltindamas save dėl to, kas nutiko.
Jūs ir tokie kaip jūs, dėstytojau, esate tikri šikniai.
Kitą semestrą jis priglaudė po savo sparnu Kandisę Vinsent – Kandisę, kuri nieko nežinojo apie karą, bet kartais rašydavo tiesiog angeliškai.
SINA
Malekas sėdėjo arbatinėje Orumijos gatvėje, Teherane, stebėdamas pro šalį srūvančius automobilius. Aplinkui skardeno azerbaidžaniečių kalba, rangėsi rūkstančių kaljanų dūmai. Arbatinės patalpa buvo ankšta, perpildyta žmonių kūnų ir persmelkta išsivadėjusiu darbininkų prakaitu, pakenčiamu jų skurdu. Ji buvo visiškai nepanaši į kaljanines turistams Stambule, Kaire ar netgi Damaske, kur žmonės valandų valandas žaisdavo „trik trak“ arba nerūpestingai šnekučiuodavosi iki išnaktų. Kitoje Vafos alėjos pusėje sustojo motociklas. Tačiau juo atvažiavo ne tas žmogus, kurio laukė Malekas. Jis čia įsitaisė ilgam, nors ir buvo alergiškas dūmams. Geresnės vietos stebėti nebūtų radęs.
Išgirdęs kažką šaukiant į jį vardu, jis apstulbo. Tas vyras įėjo kažkaip nepastebėtas ir prisislinko ilgu suolu prie Maleko. Pilkas kostiumas. Trumpa barzda. Neseniai kirpti plaukai. Jis neatrodė panašus į Ettelaat – saugumo – agentą, tačiau buvo akivaizdu, kad šiame pasaulyje turi daugybę pažinčių. Jis neatrodė kaip sukčius, veikiau – kaip advokatas. Šioks toks skirtumas tarp sukčių ir advokatų yra. Malekui teko susidurti su tokiais žmonėmis kaip šis. Jie visada mokėdavo prisitaikyti. Islamo revoliucija tokiems išėjo į naudą. Jie žinojo, su kuo reikia palaikyti ryšius. Šiems žmonėms nereikia tardyti, jie moka išgauti informaciją apdūmę akis gražiomis kalbomis.
Malekas tarė:
– Tiesą sakant, nė nežinau, ką čia veikiu.
– Jūs stebite savo draugo Sinos Vafos namą.
– Žinau, pone…
– Fani.
– Tačiau nelabai suprantu, dėl ko tai darau. Noriu pasakyti, kad pakankamai gerai gyvenu toli nuo čia, Amerikoje, kaip, esu tikras, jūs žinote.
– Ir kuo gi geras tas gyvenimas?
– Na, ten nereikia stebėti žmonių namų prieš einant pasikalbėti. Ypač geriausio draugo namo.
– Tikriausiai tai priklauso nuo aplinkybių.
– Ir kokios gi tos aplinkybės?
Jis tikėjosi, kad Fani atšaus, jog tai Malekas turėtų pasakyti jam, kokios tos aplinkybės. Tačiau Fani tik stebėjo jį. Atrodė, kad jam smagu sėdėti su visiškai nepažįstamu žmogumi šioje arbatinėje ir kalbėtis su juo kaip su senu draugu arba priešininku. Akivaizdu, kad ši situacija teikė jam malonumą. Tą dvigubų reikšmių ir nerūpestingų žodžių mūšių pasaulį nuo jo gyvenimo Niujorke skyrė ištisi šviesmečiai. Įsižiūrėjęs į Fani veidą Malekas suprato, kad šiam žmogui jis patinka – kol kas. Viskas labai paprasta: Fani būtų smagu taip pasižodžiuoti su bet kuriuo žmogumi, turinčiu pakankamai savitvardos lengvai neišsigąsti. Nemažai žmonių, taip netikėtai užklupti, būtų visiškai pasimetę, tačiau Malekas mokėjo tvardytis. Jis pasimesdavo daugelyje situacijų, tačiau ne tokiose.
Fani apžvelgė arbatinę, ir Malekas akimis nusekė jo žvilgsnį. Tai buvo grynai vyriškas pasaulis. Tarsi moterų nė nebūtų, pamanė Malekas. Vyrų persvara buvo dar vienas skirtumas tarp Teherano ir Niujorko – ten jis gyveno į moterų pusę pasvirusiame pasaulyje. Dauguma jo studentų, kaip ir Kandisė, buvo moterys. Taip pat ir daugelis klientų fizinės terapijos kursuose Čelsyje, kuriuos jis ėmė lankyti, norėdamas atsikratyti nugaros skausmo, varginusio jį po autobuso avarijos Afganistane, Badakšano provincijoje, į kurią pateko prieš ketverius metus. Jeigu tarp visų šių vyrų čia būtų atsiradusi bent viena moteris, atmosfera pasidarytų kitokia. Staiga Malekas pajuto ilgesį, tarsi jam būtų lemta niekada daugiau nepamatyti moters, ir turėjo susiimti, kad atsikratytų šio kvailo svajingumo ir sutelktų mintis kitam žodžių mūšio su Fani periodui.
– Sina Vafa iškvietė jus į Teheraną. Ir ne šiaip sau. Ar žinote, kodėl? – paklausė Fani.
– O gal aš atvažiavau savo iniciatyva? Iš kur žinote, kad atvykau jo kviečiamas? Šiaip ar taip, bet gal šis pokalbis turėtų vykti mažo, niekuo neišsiskiriančio viešbučio numeryje miesto centre?
Fani nusijuokė ir garsiai užsakė dar po puodelį arbatos sau ir Malekui.
– Čia ir yra miesto centras, pone Malekai. Ar žinote, dėl kokios priežasties jūsų draugas čia pasikvietė?
– Ne.
– Du tūkstančiai ketvirtaisiais ir penktaisiais jūs lankydavotės Irake ir Afganistane. Keletą kartų vykote ten su ponu Vafa.
– Nemaniau, jog kam nors tai gali būti įdomu.
– Ką veikėte tose vietose, kur lankėtės?
Malekas grįžtelėjo į dešinę ir kairę manydamas, kad aplinkiniai klausosi jų pokalbio. Tačiau niekas nesiklausė. Užeigoje buvo įjungtas televizorius, ir tą akimirką per žinias ekrane pasirodė Irano prezidentas, sakydamas kažkokią kalbą. Kažkuris lankytojas turkų kalba garsiai išvadino jį „kekšės vaiku“, galiausiai kitas paprašė perjungti kanalą pareikšdamas, kad nebegalįs žiūrėti į to „kvailio snukį“.
– Aš dirbau su žurnalistais. Kaip ir Sina. Mes daug keliaudavome. Kartais sykiu, kartais ne. Įdomūs buvo laikai. Štai ir viskas.
– Mane vis tiek domina, ką judu ten veikėte.
– Man tai jau praeitas etapas.
– Tačiau jūsų draugas ir toliau vyksta į tokias keliones.
– Gal jis vis dar dirba su užsienio žurnalistais.
Fani dėbtelėjo į Maleką. Nejaugi tu laikai mane kvailiu? Ir paklausė:
– Ar žinote ką nors apie KAF?
Kaip jis galįs nežinoti? KAF buvo sutrumpintas pavadinimas vienos organizacijos Teherane, dangstančios savo veiklą nepaprastai reakcingo laikraščio leidyba. Šie vyrukai nesiūlė nukapoti galvų netikėliams, jie reikalavo tai padaryti.
– Nepatikėsiu, jei pasakysite, kad Sina Vafa dirba KAF.
– Kodėl? Todėl, kad nenorite? Ar todėl, kad manote, jog KAF nieku gyvu nepriimtų tokios nešvarios kilmės žmogaus kaip Sina Vafa?
– Dėl abiejų priežasčių. Be to, ką Sinos išvykos į Iraką turi bendra su KAF?
Dar vienas nepatiklus Fani žvilgsnis. Ir tada jis tarė:
– Pats užduokite visus šiuos klausimus savo draugui, pone Malekai, – jis nusišypsojo ir atsistojo.
– Tai viskas? – nusistebėjo Malekas.
Jis tikėjosi, kad jam bus atskleista daugelis paslapčių. Net pateikta siūlymų. Taip daryti buvo įprasta. Normalu. Kartą, Malekui dirbant su užsienio žurnalistais, jį išsikvietė Saugumo ministerijos darbuotojai, pavaišino arbata ir parodė nuotraukas, kuriose jis užfiksuotas su įvairiais reporteriais, tarp jų ir Klara Vikingstad. Paklausė jo, ar nenorėtų bendradarbiauti su jų įstaiga. Tačiau jo nespyrė. Tokie pokalbiai buvo įprasta procedūra: Jūs dirbate su užsieniečiais, ir mes norime žinoti, ką jie veikia. Jie netgi turėjo jo nuotraukas su Klara Beirute ir Amane. Jiedu lankėsi ten daugiau iš smalsumo, negu su darbo reikalais. Jeigu kas nors ir galėjo jį sutrikdyti, tai tik tokia medžiaga. Tačiau net tada jis išliko šaltakraujiškas. Jis taip pat mandagiai atsisakė paaiškinęs, kad toks siūlymas jo nedomina. Ir jie jo nevertė. Saugumiečiai išmanė savo darbą. Jie pasiūlė jam dar arbatos ir ėmė suokti: Jeigu kada nors apsigalvosite, susisiekite su mumis. Po keleto metų vėl jį išsikvietė. Šį kartą jie žinojo, kad jis išleido knygą, nors tai nekėlė jiems nepasitenkinimo. Jie jau žinojo, kad jis rengiasi dėstyti Niujorko koledže ir paklausė, ar nepasikeitė jo nuomonė. Dievulėliau, juk aš vykstu į Niujorką mokyti rašyti kūrybiškus reportažus. Kuo, jūsų manymu, galėčiau būti jums ten naudingas? – norėjo paklausti jų Malekas. Tačiau šiems žmonėms gyvenimas susidėjo iš panaudotų ir praleistų galimybių. Jie pareiškė, kad daug Irano konsulato JTO darbuotojų leidžia savo vaikus į valstybinį koledžą, kuriame jis dėstys, nes brangios privačios mokyklos jiems neįkandamos. Iš esmės jie siūlė jam stebėti jų pačių diplomatų vaikus Niujorke. Tai buvo nepadoru. Ir visiškai suprantama.
Fani tarė:
– Galite pasakyti Sinai, kad buvote su manim susitikęs. Arba, jeigu nenorite, galite ir nesakyti. Mes dar pasimatysime.
– Dėl ko?
– Yra daug priežasčių, dėl kurių mums verta susitikti.
Iš didelio rūsio, kurį Vafa klanas buvo išnuomojęs kažkokiam sporto klubui, sklido treniruoklių žvangesys ir vietos kietuolių stenėjimas. Šis namas buvo vienas iš tų senų, blogai prižiūrimų pastatų, kurių revoliucija nepasivargino konfiskuoti iš Sinos šeimos. Sinos butas buvo trečiame aukšte. Svetainė buvo beveik tuščia. Be medinio rašomojo stalo su nupjautomis kojomis, joje tebuvo tik nešiojamasis kompiuteris ir tuzinas skirtingo dydžio ir spalvų pagalvių, išmėtytų ant grindų. Pasižiūrėjęs į miegamąjį Malekas pamatė, kad jis užverstas knygomis. Iš pirmo žvilgsnio tai pasirodė neblogas ženklas.
Sina atrodė sveikas ir tikriausiai reguliariai treniravosi svarmenimis. Po drabužiais pūpsojo stangrūs raumenys, veide švytėjo tuštuma, būdinga žmonėms, pernelyg besirūpinantiems savo kūnu. Tamsi oda vėjo nugairinta ir įdegusi, ant smakro ir skruostų styrojo savaitę neskusti šeriai. Galėjai pamanyti, kad jis vienas iš tų rūsyje stenančių imtynininkų.
Jis pasiūlė Malekui arbatos.
– Ačiū, šiandien jau prisigėriau į valias.
– O kiek puodelių išgėrė Fani?
Malekas ramiai sutiko šį Sinos smūgį.
– Matai, tos arbatinės savininkas mano draugas. Jis man pasakė, kad Fani ten susitiko su tavim. Tačiau tau nėra ko jaudintis. Fani norėjo būti pamatytas toje arbatinėje, – paaiškino Sina.
– Neįžvelgiu čia jokios logikos, Sina.
– Nejaugi?.. Aš nepykstu, kad slapčia stebėjai mano namus prieš ateidamas ir paskambindamas prie durų. Tavim dėtas ir aš tikriausiai būčiau ėmęsis tokios atsargumo priemonės. Įprasta procedūra. Šioje pasaulio dalyje mums nuolatos gresia pavojus.
– Tu perdedi. Tu tik nori, kad taip būtų. Pavojus leidžia tau pasijusti svarbiam.
– O jeigu taip ir yra? Amerikoje aš buvau nulis. Niekas. O šiame mieste aš pats įsakinėju, kuriu savo planus.
Na, štai, prasidėjo ta pati sena įgrisusi dainelė; Malekas jautė, kad pats puola į spąstus, tačiau neįstengė susilaikyti aštriai neatkirtęs:
– Neapgaudinėk savęs, žmogau. Jeigu nori nuotykių, smaginkis sau į sveikatą. Tačiau dėl viso pasaulio problemų nesuversk kaltės Amerikai ar neokolonializmui. Negi iš tikrųjų tiki tomis nesąmonėmis, kurias mums bruko į galvas koledže arba kurių prirašyta tose knygose tavo miegamajame?
– Viena iš tų knygų mano miegamajame, Rezai, yra tavoji. Ir ji visai nebloga. Nemaniau, kad iš tikrųjų sugebėtum parašyti knygą.
Malekas nekentė tokių pokalbių. Tačiau išsisukti niekaip negalėjo. Sina pakvietė jį į Teheraną, ir jis atvyko. Tačiau jo atvykimas nėra besąlygiškas. Jis turėjo klausimų. Tokių, kuriuos derėjo užduoti prieš daugelį metų – net jeigu būtų tekę įstrigti šiame Dievo užmirštame mieste ieškant atsakymų į juos.
Tačiau dabar jis tiesiog norėjo pasigerti. Galbūt jis tik troško susigrąžinti seną draugą. Koledžo laikų Siną. Jis norėjo, kad jiedu sėdėtų prie kavinės Telegrafo aveniu Berklyje ir kalbėtųsi apie politiką gurkšnodami stiprią juodą kavą, slapčia pagardindami ją šlakeliu viskio. Tiek daug vandens nutekėjo nuo to laiko, tiek daug mėšlo teko praryti. Pagalvok, norėjo pasakyti jis Sinai, apie visus tuos organizatorius, vertėjus, vairuotojus, stenografistus, skundikus ir vietos reporterius, kurie dirbo amerikiečiams Bagdado Žaliojoje zonoje ir už jos ribų, metų metus laukdami vizų į senas geras Jungtines Valstijas. Kiek jų taip ir nesulaukė tų išsvajotų išvažiavimo štampų, kurie būtų išgelbėję juos nuo jų pačių tėvynainių, laikiusių juos išdavikais, persekiojimo. Įsivaizduok, ką dabar tenka patirti tiems vargšams šunsnukiams. Jie gyvena tarsi kiškiai vilkų pilname miške. Kodėl nepadėkojus likimui už tai, kad mudu abu turime Amerikos pasus? Ir svarbiausia, jis norėjo paraginti Siną viską mesti, atsisakyti to, į ką jis įsivėlė, nors ir kas tai būtų, ir tiesiog grįžti į Valstijas. Tačiau jis puikiai žinojo, ką Sina būtų atsakęs į tokį pasiūlymą: Ką ten veikti tokiam juočkiui kaip aš?
– Man reikia išgerti, – pasakė Malekas.
– Tik ne mano namuose.
– Kodėl? Ar todėl, kad dabar dirbi KAF ir bijai nuvilti savo bendrus? Sužinoję, kad namuose turi alkoholio, jie nebelaikys tavęs geru musulmoniuku?
– Ar Fani tau papasakojo apie KAF?
– O tu manei, kad nepasakys? Kas dedasi tavo smegeninėje, Sina? Tie žmonės, kurie priklauso KAF, įtraukė tavo tėvą į mirtininkų sąrašą. Tai jie privertė tave ir tavo senį bėgti iš šalies. Jie tikina vargšus tamsuolius, kad tada, kai šie nukeliaus į dangų, ten juos tikrai pasitiks raudonlūpės skaistuolės. Aš neišsigalvoju. Tai tiesa. Tiesiog panaršyk internete ir surasi daugybę svetainių, skirtų tokio pobūdžio kliedesiams. Ir tu padedi juos skleisti. Kodėl dirbi tokiems žmonėms?
– Aš tik verčiu.
– Meluoji!
Šį žodį Malekas rėkte išrėkė. Tačiau bent jau taip pratrūko besikaupianti įtampa. Jie stovėjo vidury Teherano, du amerikiečiai. Taip, žvelgiant iš esmės, jie tokie ir buvo. Net jų tartis, pastebėjo Malekas, buvo nenusakomai kalifornietiška.
Jis jautėsi tarsi koks absurdo spektaklio personažas. Kokia nesąmonė, suirzo Malekas. Nesuprasi, kas dedasi šioje absurdiškoje vietoje. Kaip tik to jis ir bijojo – kad atvykęs čia vėl atsidurs stebuklų šalyje. Ko verta vien KAF. Ši organizacija ir egzistavo, ir neegzistavo. Žinoma, užsienio laikraščiuose rašė, kad Irake veikia specialūs Revoliucinės gvardijos būriai. Jie esą puikiai parengti ir visur turi agentų, vykdančių jų nurodymus. Tačiau KAF visiškai kitokia. Tai aiškios organizacinės struktūros neturintis radikalių dvasininkų, žurnalistų, nepaprastai konservatyvių turgaus prekeivių, pavojingų svajotojų ir buvusių ar esamų karininkų, įsitikinusių, kad, jeigu ne šiandien, tai rytoj pasirodys Išganytojas, sambūris. Jie nesigarsino, tačiau visi žinojo, kad tokie yra. Svarbiausia, jie teikė įkvėpimą kitiems. Jie rodė kelią. Stengėsi kurstyti senstančios revoliucijos ugnį. Negalėjai besti pirštu į konkretų vyruką ir pasakyti: štai KAF. Ši organizacija pirmiausia buvo proto būsena, tačiau ji turėjo savo čiuptuvus visur.
Ir tikriausiai kaip tik dėl to ji taip puikiai tiko tokiam vyrukui kaip Sina. Jis buvo senųjų aristokratų vaikas. Sina nebūtų įsiprašęs į tarnybą reguliarioje kariuomenėje ar kurioje nors vienoje iš konkuruojančių žvalgybos agentūrų, net jeigu nuo to priklausytų jo gyvybė. Jie nebūtų juo pasitikėję. Jie žinojo, kas jis yra: iš esmės – juk amerikietis. Tačiau žmonės taip pat žinojo, kokia turtinga buvo Vafa šeima. Tik pagalvojus apie tokius turtus susisuka galva. Vien kiekvienoje svarbesnėje Teherano gatvėje buvo pastatų, kurie priklausė Vafa šeimai. Ir netgi dabar tas, kuriam pavyktų atgauti bent dalelę tokių pasakiškų turtų, turėtų pakankamai grynųjų pinigų metų metus vykdyti kovines operacijas, nesivargindamas prašyti valstybės paramos.
Sina buvo įrankis. Jis buvo paverstas įrankiu arba savo noru ėmėsi vykdyti jo funkcijas. Taip pasielgti galėjo tik žmogus, kuris buvo pavojingas, apgailėtinas, drąsus ir kvailas tuo pat metu. Sinos pasirinkimas rodė, kad Teheranas jam kaip žuviai vanduo. Kur daugiau pasaulyje toks vyrukas galėjo įgyvendinti savo sumanymus? Visose srityse Sina buvo dviasmenis: turtuolis–vargšas, revoliucionierius–kontrrevoliucionierius, tikintis–bedievis, iranietis–amerikietis, kuris važinėjo Teherano gatvėmis motociklu ir galėjo besti pirštu į nemažą dalį miesto nekilnojamojo turto objektų sakydamas, kad tas, tas ir tas priklausė jo tėčiui.
Po valandos jie pastatė Sinos motociklą prie trijų žvaigždučių viešbučio Talekanio prospekte. Vestibiulyje kiurksojo keletas Venesuelos naftininkų delegaciją atlydėjusių policininkų ir asmens sargybinių, mirtinai nuobodžiaujančių be alkoholio ir moterų. Jų saugomi diplomatai buvo kažkur kitur, tikriausiai linksminami ir vaišinami, o šie vyrukai, neturėdami ko veikti, sėdėjo nutaisę tokius veidus, tarsi būtų ruošęsi ką nors nušauti. Tačiau šio viešbučio rūsyje Malekas ir Sina įžengė į tamsią tuščią užkandinę, kurioje, Sinai ištarus vos keletą žodžių, iš virtuvės atėjo kažkoks vyras, nešinas padėklu su degtinės buteliu ir dviem taurelėmis.
Malekui nereikėjo nieko aiškinti. Kad ir kur Sina pasirodydavo šiame mieste, jis tikriausiai visur turėjo pusiau nematomų žmonių, kurie kadaise dirbo jo tėvui, o dabar teikė paslaugas jam. Jiedu ištuštino didžiąją dalį butelio be ilgesnių kalbų. Iš gatvės sklido rėksmingos revoliucinės dainos. Jas transliavo iš buvusios Amerikos ambasados, kurią prieš dvidešimt aštuonerius metus per revoliuciją užėmė minios. Ilgą laiką šis pastatas buvo savotiškas Amerikos niekšybių muziejus. Jį vadino Šnipų irštva.
– Turiu išvykti kokiai savaitei, – pasakė Sina.
– Ką tu veiki KAF?
– Tai tik laikraštis.
– Kur išvyksti savaitei?
Sina gūžtelėjo.
– Galėčiau tau pasakyti bet ką, tiesa? Galėčiau pasakyti, kad vykstu parengti reportažo apie tai, kas vyksta prie Įlankos. Arba kad vykstu į Islamabadą vertėjauti šutvei Irano tarpininkų, kurie nori parduoti pakistaniečiams vogtas dujas.
– Bet iš tikrųjų tavo planai visai kitokie.
Jis laukė, kol Sina liausis slapukavęs ir pasakys ką nors, dėl ko iš tiesų vertėjo skristi šešis tūkstančius mylių. Bet tada, nuo keleto taurelių degtinės, Maleką aplankė netikėtas nušvitimas. Ateina laikas, kai du žmonės arba ima bučiuotis ir mylėtis, arba jų santykiai išsikvepia ir pasidaro kebloki. Kažkas panašaus atsitiko ir dabar. Jeigu Sina bent iš dalies neatskleis, ką jis veikia, tada jiems nebėra ko sykiu veikti. Tai reikš, kad jų ryšys nutrūko. Sina tikriausiai tą irgi pajuto, nes tarė:
– Galėtume važiuoti kartu dalį kelio ten, kur susirengiau išvykti šią savaitę. Ar sutinki?
– Kodėl turėčiau?
– Todėl, – po ilgos pauzės atsakė Sina, – kad, kaip ir tam vyrukui Fani, kuris norėjo būti pamatytas toje arbatinėje, man būtų visai ne pro šalį, kad jis pamatytų tave vykstant su mumis iki pat sienos.
– Irako?
Sina linktelėjo.
– Tu nori, kad jis manytų, jog mane yra kam apginti? Kad jis paliktų mane ramybėje, nes, palikdamas ramybėje mane, jis iš tiesų paliks ramybėje tave?
– Taip.
– Tačiau nuo ko mane reikia ginti?
– Šią dalį papasakosiu tau, kai grįšiu iš anapus sienos.
