скачать книгу бесплатно
– Bus po penkiolikos minučių.
– Dažniausiai užtenka dešimties!
– Gerai, dešimties.
– Puiku, ačiū.
– Valgysite čia ar išsinešite?
– Čia. Čia ir dabar.
– Pasiimkite salotų – štai ten. Ko nors atsigerti?
– Prašau nestipraus alaus. Ne, ne, ne, ne tai! Vandens. Prašyčiau vandens.
Titas pasiima porciją tarkuotų kopūstų su aliejumi ir atsisėda prie baro priešais kepėją. Nedidelis stiklo gabalėlis skiria jį nuo įvairių dubenėlių su ingredientais. Titas stebi tešlą ore sukantį vaikiną. Pica skani. Tam tikra prasme ji yra viso gaminto maisto motina. Skanus šviežias padas ir įvairūs maži ir gardūs dalykėliai ant viršaus. Elegantiška ir rafinuota. Picai turi būti suteiktas žvaigždės vaidmuo Geriausioje knygoje pasaulyje! Ypač Quattro Stagioni – picų pasaulio rolsroisas. Jis turi, tiesiog privalo gauti tobulą Quattro receptą ir suteikti garbingą vietą savo knygoje. Galbūt picos receptas yra vienintelis dalykas, kurio reikia, kad parašytų tobulą gaminimo knygą? Būkime atviri, ji nebus geresnė, jei bus pilna nuobodžių receptų, ar ne? Žinoma, kokybė kainuoja. Ko daugiau reikia, jei ne vieno tobulo recepto? Picą gali valgyti pietums ir vakarienei! Ir pusryčiams, jei kas nors dar liko išsinešti. Argi ne taip? Būtent!
Quattro bus pagrindinio veikėjo patiekalas – tas, kuriuo kvalifikuotas detektyvas užburia savo pietų svečius ir suvilioja ilgakojes merginas. Klastingojo detektyvo vyriausiojo inspektoriaus Quattro garbė sklinda toli ir plačiai, ir dabar slaptas receptas bus atskleistas kartą ir visiems laikams Geriausioje knygoje pasaulyje. Kulinarinio pasaulio motina ir visų knygų motina!
Titas turi kuo greičiau – iš karto – sužinoti apie šį nuostabų patiekalą! Jis atsisuka į kepėją ir klausia:
– Sveiki, ar tiesa, kad Quattro Stagioni pavadinta pagal Antonijaus Vivaldžio kūrinį?
– Nežinau, pone. Kur jis dirba? Ar tai Antonijus iš Melinio Kungsgatane? Nustebčiau, juk žinote, jis Švedijoje tik apie penkiolika metų. Manau, kad Quattro Stagioni buvo čia jau anksčiau. Daug anksčiau. Žinau, kad jo Quattro labai skani – juk naudoja tikrą mocarelą iš Palermo. Štai kodėl tokia skani. Juk mocarela skani. Ir brangi. Jie prašo keturiasdešimt devynių kronų.
– Ne, klausiu, ar ji buvo pavadinta pagal Vivaldžio kūrinį styginiams Metų laikai?
– Ką turite omenyje, sakydamas „pavadinta“? Ji vadinasi Quattro Stagioni. Itališkai tai reiškia keturis metų laikus. Pica itališka.
Jis nusprendžia baigti apklausą apie Vivaldį. Reikia sužinoti daugiau. Daugybę dalykų. Kas žino, kur nuves kelias, jei tik pradedi savo tyrinėjimus? Kai protas neapkrautas, gali atrasti daug nauja. Aš neapkrautas! – galvoja Titas. Galbūt neapsėstas, gali taip būti, bet iš tikrųjų – neapkrautas. Jis žiūri į kepėją, barstantį mažąsias krevetes picos ketvirtyje.
– Kuris tai metų laikas? – klausia Titas rodydamas į krevetes.
– Ką? – atitaria kepėjas, ir jų akys sekundei susitinka. Kas ne taip su šiuo vaikinu?
– Taip, kuris metų laikas krevetės?
– Nežinau, – sako kepėjas ir truputį pagalvoja. – Turbūt vasara.
– Kodėl? – stebisi Titas.
– Suprantate, vasara, plaukiojimas sūriame vandenyje ir panašiai. Na, juk vasarą daugiau krevečių.
– Ar kada nors esate matęs krevečių plaukiodamas?
– Ne, bet kodėl ne? Ką manote?
– Manau, krevetės – ruduo. Žiūrėk, kaip jos trūkčioja. Susisukusios į save, tarsi save įsukdamos. Lyg kentėtų nuo rudeninės depresijos. Staiga visagalė būtybė įmeta šiuos jūrų gyventojus į krosnį ir džiovina – lėtai, bet užtikrintai. Visai kaip žmonės rudenį. Mes užsidarę savo namuose su verdančiais karštais radiatoriais, skleidžiančiais reguliuojamą karštį, kol džiūstame ir inkščiame. Taip, krevetės puikiai tinka rudeniui.
– Gerai, bet jei krevetės – ruduo, kas tada grybai? – tęsia padavėjas, prisijungęs prie žaidimo.
– Grybai turi būti ruduo, tikrai. Laukiniai grybai renkami rudenį. Ne, aš nerenku, turiu omenyje grybautojus.
– Taip, po velnių, žinoma, Jūs teisus, – sako Titas ir mąsliai deda ranką prie smakro. Gerai, grybai – ruduo, krevetės – vasara. Bet kaip dėl kumpio ir moliuskų?
Picų kepėjas juokiasi liže stumdamas picą į krosnį.
– Jūs juokingas, pone. Niekada anksčiau apie tai nesusimąsčiau.
– Taigi ką manote? Argi grybai nėra tiek vasariški, kiek krevetės?
– Ne, ne. Moliuskai – moterys, o moterys – pavasaris. Pavasarį atbudęs gyvenimas pilnas moterų. Žinai, mes, italai, mėgstam moliuskus. Jie atsiveria pavasarį. Kaip gėlės, išauginančios pumpurus, kurie vėliau sužydės, na, žinai. Moliuskai yra pavasaris. Akivaizdžiai geriausias metų laikas.
– Tada kumpis turi būti žiema. Na, Kalėdų kumpis ir taip toliau.
– Taip, tobula! Pone, mes išsprendėm picos paslaptį.
– Ar tikrai? Jūs įsitikinęs?
– Visiškai. Buvo lengva!
– Bet mes nebaigėme. Artišokas viduryje. Kas tai? Negali būti penktasis metų laikas. Galbūt tai saulė?
– Ne, ne saulė. Juk jis pilkas. Šiek tiek rusvas, kažkas panašaus. Tai ne saulė. Saulė geltona. Tada būtų buvusi paprika.
– Bet kas tada? – klausia savęs Titas, nuoširdžiai susirūpinęs šia paslaptimi.
– Gal Dievas? – mėgina spėti vaikinas ir persižengnoja ant savo baltų marškinėlių.
– Pilkšvai rudas… taip, galbūt, – sako Titas lyg pats sau.
– Senyvas vyras su barzda. Kaip Dievo atvaizduose pradinėje mokykloje. Taip, galbūt tai Dievas… kuris stebi visą pasaulį…
– Žinai, ne visi picų kepėjai ant Quattro deda artišokus.
– Ne? Kodėl ne?
– Nežinau. Niekad apie tai negalvojau. Gal jiems atrodo, kad pica be jo skanesnė.
– Deizmas. Deizmo kepėjas. Dievas paliko pasaulį, – sako Titas, mąsliai žvelgdamas į krosnį. – Jis daugiau nebėra picos dalis. Tik žvelgia į visa tai iš tolo.
Picos paviršius paruduoja, atsiranda burbuliukų. Vienas kraštas net apdegęs. Dievas tikrai dar ant šios picos, planeta skendi liepsnose, o jis kaip Buda sėdi viduryje: sukryžiuotomis rankomis, nesistengdamas nė kilstelėti artišoko lapelio iš po savo apsiausto. Jis, matyt, visiškai nesutrikęs ir vis dar daro įspūdį kaip ir tada, kai pirmą kartą susidūrė su pica. Kodėl jis nieko nedaro? Ko laukia? Didžiojo Sprogimo?
Kepėjas išima gražutę ką tik iškeptą Quattro iš krosnies. Padeda ant didelės lėkštės, pabarsto raudonėliu ir pastumia Tito link.
– Bon appétit[2 - Bon appétit (pranc.) – gero apetito! Vert. past.]!
Titas pamaldžiai įninka į dalį su krevetėmis. Minutėlę. Nejaugi turi pradėti valgyti Quattro viduržiemį, po Naujųjų? Metų laikai negali prasidėti vidurvasarį. Juk turi būti kokia prakeikta tvarka, net ir ant picos. Tai reiškia, kad reikia pradėti nuo kumpio trečdalio. Tada pagal laikrodžio rodyklę valgomi moliuskai, krevetės ir grybai ir baigiama kumpiu.
Titas pradeda iš naujo, apsuka lėkštę ir įsmeigia peilį į Naujųjų nakties kumpį.
Tada suvokia šį tą klaikaus. Krevetės yra po kumpio! Metų laikai keičiasi ne ta tvarka! Tai blogos naujienos, labai labai blogos naujienos. Vis dėlto nusprendžia nieko nesakyti kepėjui. Kam jį dėl to jaudinti? Juk buvo draugiškas ir padėjo Titui perprasti sudėtingą Quattro sampratą. Būtų neteisinga užkrauti jam šią naštą. Galų gale juk pica kainuoja trisdešimt devynias kronas.
Titas neša savo kryžių ir valgo picą reikiama tvarka, nepaisydamas sumaišties ir picos gabaliukų kitoje lėkštės pusėje. Bet ką gi tai reiškia šimtmečio kontekste?
Kalorijos nuramina, ir patikimai save kontroliuodamas Titas įninka valgyti picą. Jis mano, kad Geriausia knyga pasaulyje ir pica turėtų būti iš geriausių ingredientų. Autentiška mocarela, grybai iš turgaus, šviežios krevetės ir tikras Parmos kumpis. Bet vis dėlto: reikia artišokų ar ne? Kas geriausiai tiktų herojiniam detektyvui?
Titas pasipildo energijos atsargas skania sezonine pica. Bent kartą apsiėjo be nuodijimosi alkoholiu ir nikotinu. Jis teisingame kelyje. Jam tai patiks.
Reikia rašyti!
DEVINTAS SKYRIUS
Pratarmė
Brangusis skaitytojau,
ši knyga trumpa, bet joje telpa daugiau, nei galite įsivaizduoti. Skaitykite lėtai ir apmąstydamas, kad praleistumėte kiek įmanoma mažiau. Knygoje yra vienintelis pasikartojimas. Jį rasite pratarmėje, čia ir dabar: prašau Jūsų, skaitykite lėtai ir apmąstydamas.
„Galbūt tai truputį arogantiška“, – mąsto Titas. Jei knyga sulauks sėkmės, reikės pasitarti su savo skaitytojais. Kiekvienas su ja susijęs žmogus padės sukurti ją kuo didingesnę. Ar reikėtų parašyti specialią pratarmę ir kritikams? Paprašyti jų pabandyti patirti ką nors teigiamo, užuot griovus ir ieškojus klaidų?..
Garbusis kritike! Gyvenime būna akimirkų, kai turime atsiverti išoriniam pasauliui. Akimirkų, kai reikia sustoti, kad sugebėtume perprasti naujų dalykų prasmę. Visomis epochomis žmonija bijojo naujovių. Pagalvokite apie daugybę pasaulio pabaigos pranašų, neteisingai ją skelbusių! Pagalvokite apie daugybę apžvalgininkų, kurie kritikavo technikos pažangą, vėliau ištikimai tarnavusią žmonijai! Pagalvokite apie kritikus, kurie atmetė menininkus ir meno kūrinius, o šie vėliau laimėjo tikrą modernaus žmogaus meilę! Ar dažnai kritikas laimi publikos širdis? Tiesiog įdomu.
Geranoriški Tito ketinimai greitai išgaruoja ir jis imasi keleto puslapių tūžmingo pamokslavimo. Jis pateikia istorinių kritikų padarytų klaidų ir nukreipia pyktį į bailius leidėjų redaktorius. Rašo ir rašo. Žarijos įsiliepsnoja ir virsta degančia neapykanta.
…ir dabar reikalauju jūsų, niekingi apžvalgininkpalaikiai, kad skaitytumėte šią didingą knygą kuo atviriausiai nusiteikę, kaip tik jūsų apdžiūvusios ir apnuodytos smegenys sugeba. Dekite pragare, jei nesugebate įvertinti šio novatoriško literatūros darbo didingumo.
Titas su pasitenkinimu atsilošia darbo kėdėje ir paspaudžia komandą peržiūrėti tekstą. Ekrane pasirodo keturi glaustų eilučių puslapiai. Žodis bomba!
Jis priverstas nuryti šlykštų gumulėlį, skubantį į gerklę, nes staiga supranta savo klaidą.
Juk gali parašyti tik 250 puslapių, o keturis iš jų jau išnaudojo pratarmei!
„Tai jau priklausomybė“, – pamano jis. „Aš idiotas! Nieko nebus. Ištrinti! Velniai griebtų…“
Jis niekam tikęs rašytojas ir dar blogesnis žmogus. Titą staiga užtvindo stiprus impulsas valgyti, gerti ir rūkyti. Iš tikrųjų darytų bet ką, kas atitrauktų jį nuo čia. Bando bent kiek nusiraminti, traukdamas iš savo smegenų berniuko Tito ir pieno ūsų atvaizdą. Užsimerkia ir koncentruojasi į savo atpildo vaizdinį. Bet kas vyksta? Berniukas nuogas! Ir pusė jo užpakalio pernelyg ilga! Prilaikoma ramentais kaip milžiniška pavargusi varpa. Pusužpakalio viršuje yra gabalėlis kruvinos mėsos. Berniukas dėvi kepurę su snapeliu, taip pat pernelyg ilgu. Taip pat paremtu ramentais!
Tito mintys jau skaidresnės. Jis yra matęs tą paveikslą anksčiau, realybėje! Tai siurrealisto Salvadoro Dali paveikslas, pavadintas Vilhelmo Telio paslaptis. Jis eksponuojamas Modernaus meno muziejuje Stokholme. Tai kažkoks ženklas. Turi ten nueiti! Nejaugi rado pagrindinį siūlą, kuriuo aus visą knygą? Jo asmeninis da Vinčio kodas… Dali kodas? Eureka!
Kita stotelė – Modernaus meno muziejus!
DEŠIMTAS SKYRIUS
Užpakalis ant ramentų
Titas stovi priešais Vilhelmo Telio paslaptį. Jis bėgo bemaž visą kelią nuo savo butuko Sioderyje. Sunkiai kvėpuoja ir nenurimsta, kol priešais save išvysta paveikslą. Jis žiopčioja, gaudydamas orą.
Milžiniškas paveikslas. Milžiniško dydžio ir milžiniško poveikio sąmonei. Titas prisimena, kada pamatė jį pirmą kartą. Jam penkeri, sekmadieninė šeimos išvyka į muziejų. Vaikiškai laksto tarp paveikslų nežiūrėdamas nei į mamą, nei į tėtį. Tada staiga supranta stovįs priešais didžiulį Salvadoro Dali paveikslą. Nežino, kaip ilgai ten stovi žvelgdamas į paveikslą. Turbūt sustojo laikas. Kiekviena detalė išgraviruota jo tinklainėje, rodos, visai amžinybei. Net ir būdamas penkerių Titas supranta patiriantis didingą meno nuotykį. Šios kelios minutės persekios visą likusį gyvenimą. Jo pojūčiai plačiai atverti ir sklidini patirčių, lyg kas nors būtų stovėjęs ir iš kibiro pylęs į jį nuotykius. Netikėtai, po keleto minučių, žvelgdamas savo penkiamečio kirmino akimis, pamato pilkas tėčio kelnes, plazdančias kaip tik pro jį. Jis tiesiasi tėčio rankos link norėdamas įsitikinti, kad tėtis taip pat mato paveikslą. Jie turi pasidalyti šiuo didžiu meno patyrimu. Pažiūrėk, tėti! Ar matai užpakalį? Jis pagriebia už rankos. Tvirtai laiko. Pakelia susikibusias rankas iki paveikslo, nukreipdamas ir parodydamas tėčiui. Ten! Ar matai? Tėtis neatsako, taigi Titas priverstas nusigręžti nuo paveikslo ir pažiūrėti, ką tėtis galvoja. Ką? Ten stovi nepažįstamasis ir laiko jo ranką! Pašalietis tėtis, apdovanojantis draugiška, bet sutrikusia šypsena. Titą perlieja gėda. Pagriebė ne tą ranką. Ne tas tėtis. Titas nesupranta, kad vyras tik galvoja, jog jis mielas berniukas. Jis nesupranta, kad penkiamečiai tai daro nuolat. Išleisk mane iš čia! Jis iškart paleidžia vyro ranką ir vėl pažvelgia į paveikslą. Įdėmiai žiūrėdamas pamiršta viską pasaulyje ir jaučiasi saugus čia ir dabar.
Tikras meno kūrinys.
Titas supranta, kad tai taip pat fantastiška, kaip ir tada. Vyras pusiau klūpomis priešais marmuro plintą ant rudų grindų. Veido išraiškos pamatyti negalima, nes atsiduria šešėlyje nuo kepurės su snapeliu, kurio ilgis daugiau nei metras. Vyras kabo per visą kairiąją paveikslo pusę ir ilsisi ant ramentų, kad nenukristų. Vyras šoną ir didumą nugaros atsukęs į Titą. Ant marmurinio plinto tarp ramentų ir vyro stovi nedidelis laikrodis. Atrodo, kad jis tarsi lydosi. O gal tai nuo jo srūvantis laikas? Sunku pasakyti. Ant arčiau Tito esančios pėdos – groteskiškas sandalas ir dideli gumbuoti kojų pirštai. Ant tolimesnės kojos, klūpinčios ant žemės, – pilkšvai juoda kojinė su aptempta guma aplink koją žemiau kelio. Jis nedėvi apatinių. Marškiniai kybo kaip ilgas sunkus kapšelis tarp kojų. Tolimesnė užpakalio pusė pernelyg ilga. Nepaprastai ilga! Taip pat prilaikoma ramentais, beveik per visą dešiniąją paveikslo pusę. Nesuvokiama (bent jau Titui), kad užpakalis galėtų vaizduoti ką nors kitą nei milžinišką varpą. Kodėl paremtas: ar kad išlaikytų svorį, ar standumą? Kad ir kaip ten būtų, užpakaliavarpis kyšo apie pusmetrį nuo ramentų kaip varpos galva neatsismaukiančioje apyvarpėje. Dievulėliau, kas būna, kai jis nori nusišlapinti? Titas stebisi. Ant ilgojo sėdmens, tarp griovelio užpakalyje ir ramentų, kabo kruvinas mėsos gabalas, ant vienos vyro rankovių – kitas, atrodantis kaip uždengtas teniso kamuoliukas. „Kaip uždara mėsos kremo bandelė“, – pagalvoja Titas. Kita vyro rankovė – tik aštrus ir juodą paveikslo antrąjį planą skrodžiantis kūgis. Po užpakaliavarpiu ir mėsgabaliu keli mieli paukščiukai snapeliais kapoja rudas grindis. Jie išlaižo mėsos kraujo lašus, ar ką? Mėsėdžiai paukščiai?
Titas jaučia bendrystę su Dali nuo pat pirmosios pažinties. Kaip menininkui sunku būti labiau apsėstam nei Dali. Jis žinojo, kas buvo kas. Geriau būti apsėstam nei priklausomam. „Aš ir Salvadoras esame giminingos sielos“, – galvoja Titas. – „Turiu būti negailestingas aplinkiniam pasauliui, nes ir jis toks buvo. Geriausias pasaulio paveikslas bus susijęs su Geriausia knyga pasaulyje.
Staiga Titas pasijunta apsuptas būrelio dešimties dvylikos metų mokyklinukų su muziejaus gide, kuriai jau per trisdešimt. Iš tolo matyti, kad tai rimtai į savo darbą žiūrinti gidė. Ji paglosto vaikus ir pasilenkia, kai šie ko nors paklausia. O svarbiausia – juokiasi ir šypsosi jiems į akis.
– Tai, mieli vaikai, yra Vilhelmo Telio paslaptis[3 - Plg. angl. The Enigma of Wilhelm Tell. Vert. past.].
Enigma reiškia paslaptį. Tai vienas žymiausių muziejaus paveikslų, kuriame glūdi daugybė paveikslų ir istorijų. Jis nutapytas ispanų dailininko Salvadoro Dali 1933 metais. Ką galvojate, kai matote šį paveikslą?
– Jis turi bybį ant nugaros! – sušunka berniukas.
– Taip… gali būti… ką dar galvojate?
– Jis klaikus, – sako kikenanti mergaitė, šiek tiek sutrikusi.
– Manau, jis juokingas!
Keli vaikai mano tą patį. Jie krizena, juokiasi ir paeiliui šaukia „fui“ ir „ui, kaip bjauru“. Vis dėlto jie, be abejonės, labiau patenkinti nei susirūpinę.
– Ką tai turėtų reikšti? – teiraujasi kita mergaitė.
– Nėra lengva atsakyti, – sako gidė. – Ar norit, kad papasakočiau?
– Taaaip! – šaukia visi.
– Vienas Salvadoro Dali gyvenimo tikslų buvo tapti gyvąja legenda. Įžymybe. Pavyzdžiui, jis susuko savo ūsus, taigi jie siekė iki pat čia, – sako gidė ir pirštais rodo, kaip jie buvo ištempti per skruostus. – Štai kaip jis pradeda savo biografiją: „Būdamas šešerių norėjau tapti vyriausiuoju virėju. Septynerių – Napoleonu. Ir nuo tada mano ambicijos tik augo.“ Tai nuostabu, ar ne taip?
– Kas buvo Napoleonas? – pasigirsta laibas balselis iš paties grupės galo.
– Prancūzijos imperatorius. Daugybės žemių, kurias norėjo paversti Prancūzijos dalimi, užkariautojas.
– Ar Salvadoras taip pat karys?
– Ne, jis buvo dailininkas. Bet turbūt pamišęs kaip Napoleonas. Ar papasakoti apie „Vilhelmo Telio paslaptį“?
– Taaaaip!
– Na, Salvadoras Dali norėjo, kad žmonės įvairiai interpretuotų jo paveikslus. Šie apima praktiškai viską: tikrovę ir tik sapnuose nutinkančius dalykus. Vietos užteko viskam. Štai ką galvoju: žmogus paveiksle gali būti visi pasaulio dievai, tėvai ir sūnūs viename asmenyje. Galbūt visa žmonija. Taip pat ir visa baisi pasaulio priespauda. Gali matyti, koks suluošintas ir įkalintas žmogus paveiksle. Stovi kaip įbestas, palinkęs, negalima matyti net veido ir panašiai. Taip, jis baisiai prislėgtas. Tikriausiai paveikslas atskleidžia ir blogą tėvo elgesį su sūnumis, nes Salvadoro tėtis kone visada buvo su juo bjaurus. Nors šiek tiek didžiavosi Salvadoro sėkme dailėje, visada galvojo, kad šis kvailys ir keistuolis. Jis abejojo viskuo, ką darė Salvadoras: nuo darbo iki jo, kaip meilužio, reikalų. To pakaktų visam menininko gyvenimui! Nemanote?
Vaikams ne visiškai aišku, ką veikia meilužis. Jie nežino, kas būtina menininkui. Kiek nuklydusi gidė kelioms akimirkoms praranda ryšį su vaikais. Tai, kas prasidėjo kaip jaudinanti istorija, netrukus pasiklysta psichologiniuose aiškinimuose ir nesuvokiamomis nuorodomis į Froidą, Šilerį ir Nyčę. Staiga pastebėjusi, kad vaikai išsiskirstė, gidė supranta padariusi klaidą ir grįžta atgal.
– Vis dėlto žmonės, studijavę šio periodo Dali kūrybai darytą įtaką, sako, kad Paslaptis taip pat atskleidžia ir politinę priespaudą bei klasių nesutarimus. Darbininkus ir valstiečius prieš vis gausėjančią viduriniąją klasę. Pasaulyje taip pat buvo daug pykčio. Manote, kad Salvadoras buvo piktas dėdė?
Keli vaikai linkteli. Ką gi dar gali padaryti? Grupė pradeda skirstytis pakraščiais ir keli vaikai išsėlina patys patyrinėti aplinką. Mergaitė, atsišliejusi į sieną, atrodo mirusi. Staiga parodo gyvybės ženklus: iš kramtomosios gumos išpučia didelį burbulą. Pokšt! Burbulas sprogsta, ir ji vėl apmirusi tarsi lavonas. Nepabūgusi gidė tęsia toliau:
– Kaip sakiau, dar būdamas jaunas Salvadoras Dali nusprendė tapti mitu. Nepaprastai komplikuotu ir visiškai fantastišku mitu – tokiu, kokio pasaulis niekad nepamirš. Net gyveno savo paties muziejuje su milžiniškais kiaušiniais ant stogo. Jis NIEKAD nebuvo patenkintas paveikslu, nebent šis būdavo kelių lygmenų. O dabar paklausykite: Dali šeimoje buvo keletas psichinėmis ligomis sirgusių žmonių. Paranoja, šizofrenija, maniakine depresija, iš tikrųjų viskuo. Niekam nebuvo leista apie tai kalbėti. Taigi Salvadoras nusprendė savo gyvenimu ir tapyba atskleisti tokį uždraustą elgesį. Pavyzdžiui, eidamas prašyti Galos tekėti už jo susitepė ožkos išmatomis, kad ji nesirinktų jo dėl išvaizdos! Ir ji iš tikrųjų pasakė „taip“!
