скачать книгу бесплатно
– Gal danišką sumuštinuką? – klausia jis ironiškai matydamas Astrą riečiant nosį.
– Ačiū, nesirūpink, – atsako Astra šypsodamasi.
– Tai ką gi ji sakė?
Astra atsisėda ant virtuvės kėdės ir giliai įkvepia.
– Evita sakė du dalykus. Pirma, tai yra geriausia mintis, kokią tik yra girdėjusi. Pasirinkus tinkamą autorių taps pasauliniu bestseleriu.
– Tikrai, nė nekalbėk! Aš labai dėl to laimingas! – susijaudinęs prataria Titas ir pradeda juoktis.
– Palauk minutėlę, Titai. Antrasis dalykas, kurį ji sakė, ne toks smagus. Ji mano… kad nesi tas tinkamas autorius.
Titas iškosėja ką tik išgertą kavos gurkšnį; aptaško virtuvės stalą ir savo traškų sumuštinį. Jis nusišluosto skruostą megztinio rankove.
– Ką, po velnių, kalbi? Ar ji išprotėjo? Tai mano knyga ir niekieno daugiau.
– Titai, mudviejų su Evita pokalbis buvo tikrai ilgas. Ji tikrai taip mano. Juk žino, kaip tu gyveni. Ji sako taip: Titas Jensenas nėra tinkamas autorius Geriausiai knygai pasaulyje. Bet galėtų būti! Galėtų juo tapti.
– Ką?
– Galėtum tapti tuo tinkamu autoriumi! Na juk ir tu, ir aš žinome, kad esi vienintelis žmogus, galintis tai padaryti išties kokybiškai. Bet kad pateiktum publikuoti Vinčesteriui ir tau dar sumokėtų iš anksto, turi sutikti su keliomis sąlygomis.
– O, nejaugi?..
– Pirma: turi išsipagirioti.
– Visiškas šlamštas! Lyg būčiau koks prasigėrėlis. Kas čia, po galais? Yra prakeiktas skirtumas tarp pasilinksminimo retkarčiais ir buvimo žlugusiu prasilakėliu. Mėgstu pasilinksminti, bet nesu sumautas girtuoklis.
– Ne, žinoma. Kad ir kaip ten būtų, turi būti blaivus. Kol rašysi knygą, negali gerti nė lašo.
– Tai juk nenormalu… – neįtikinamai protestuodamas sako jis pasilikdamas laiko dar aršesniems protestams.
– Antra: valdyk medžiagą. Ši knyga galėtų tęstis ir iki trijų tūkstančių puslapių. Sutik sutrumpinti visą medžiagą iki daugiausia dviejų šimtų penkiasdešimties. Mintis pagrįsta daugybės žanrų surinkimu į vieną knygą, taigi vienintelė tavo sėkmę įrodanti galimybė yra parašyti kuo plonesnę knygą.
Titas pažiūri į Astrą ir lėtai linkteli. Ji atrodo ryžtinga. Viską permąsčiusi. Titas mano, kad parašyti trumpą rankraštį daug sudėtingiau. Bet knyga bus pirmos klasės produktas, šedevras. Jis to nori, Astra to nori ir Evita. Jie visi to nori. Jis supranta, kad antroji sąlyga gera. Velniškai gera.
– Plona knyga. Puiku, – sako jis su nuoširdumo gaidele balse.
– Trečioji sąlyga: tavo darbo procesas turi būti profesionalus visu šimtu procentų. Pavyzdžiui, visiškas konfidencialumas. Apie tai žinosim tik tu, aš ir Evita. Rašysi knygą šią vasarą ir rudenį. Mudu reguliariai susitikinėsime, kad matyčiau tavo darbo pažangą. Elektroniniu paštu nesinaudosime. Niekad niekad. Ir jeigu būsi blaivus ir uoliai dirbsi su šiuo projektu, mes tau kartais sumokėsim šiek tiek avansu.
– Šiek tiek kartais! Tada čia ne avansas!
– Taip, knyga nebus išleista iki kito pavasario. Paliksime vietos pavasario kataloge ir užsakysime spausdinti savaitę po Naujųjų metų.
– Nerealūs tempai… – murma Titas.
– Ne, jei dirbi aštuonias valandas per dieną, penkias dienas per savaitę!
– Galiu atsipalaiduoti bent savaitgaliais?
– Turi galvoje girtuokliavimą?
– Mesiu. Bet galbūt vieną taurę ar dvi penktadieniais ir šeštadieniais?
– Ne. Turi būti visiškai blaivus. Tai tinka ar ne?
– Ši sąlyga tikrai nenormali… kaip gali parašyti bestselerį per šešis mėnesius, jei net negali pailsėti tarp darbo protrūkių?
– Tai nebus sunku, ar ne? Juk sakai, kad nesi alkoholikas.
– Nesu! – kategoriškai sako Titas.
– Na gerai, tada jokių problemų, ar ne? Susitariam?
Iš Astros elgesio Titas supranta, kad nėra prasmės derėtis. Be to, jis puikiai žino Evitos Vinčester metodus. Tai ji nustato žaidimo taisykles. Astra tik pėstininkė, nors sukurta iš geriausio marmuro.
– Sutariam, – tyliai sako Titas.
– Pasirašyk čia! – sako Astra rodydama kontraktą. Titas mato Evitos ir Astros parašus lapo apačioje. Jis pasirašo greta.
Pagaliau Titas vėl rašo.
ŠEŠTAS SKYRIUS
Aklavietė
Vos tik Astra išeina iš buto, vėl suskamba durų skambutis. Titas atidaro šaldytuvą norėdamas pažiūrėti, ar ten nėra likusio alaus. Šaltas ir gaivinantis, numalšinantis atsisveikinimo troškulį ilgam laikui. Būtų gaila jį išpilti. Bet šaldytuvas tuščias. Po šimts velnių! Jis užtrenkia šaldytuvo duris ir eina atidaryti durų.
Vėl Astra.
– Sveikas, Titai. Pamiršau tau atiduoti keletą svarbių daiktų!
– O, taip, aišku…
– Pradėsi skaityti knygą Valymas. Ji nuostabi. Pažadu, perskaitęs visiškai pakeisi savo požiūrį į valymą. Namie pradėsi jaustis patogiai. Tu to vertas.
– Taip, gerai…
– O šiame krepšyje yra įrankis, būtinas norint bendradarbiauti. Nešiojamasis kompiuteris.
– Bet aš jau turiu kompiuterį…
– Perskaityk sutartį ir pamatysi, kad rašydamas šią knygą turi naudotis leidėjo duotu kompiuteriu.
– Nejaugi! Ir dėl kokios gi priežasties?
– Jis turi visą, mūsų nuomone, būtiną apsaugą. Tavo kompiuteris atrodo visiškai nepatikimas. Naujojo kompiuterio atmintį gali pasiekti ar perskaityti tik turėdamas reikiamus kodus. Sistema automatiškai viską įrašo į štai čia šone kišamą atmintuką. Kaip matai, yra keletas papildomų USB jungčių. Kai norėsime patikrinti tavo darbą, tiesiog atiduosi man atmintuką, ir aš perskaitysiu rankraštį. O svarbiausia štai kas: šis kompiuteris turi ALK užraktą… kitaip tariant, alkotesterį. Turi papūsti į vamzdelį, nes kompiuteris įsijungs tik tada, kai būsi visiškai blaivus.
– Alkotesteris! Po šimts! Tu nepasitiki manimi? Argi nesutikau? Visiška nesąmonė!
– Alkoholizmas yra liga.
– Bet aš nesu alkoholikas, jau sakiau! – šaukia Titas.
– Ne, žinoma, ne, – nutraukia Astra. – Puiku. Tada nekils jokių problemų jungiant kompiuterio sistemą.
– Tai tiesiog sušiktai neįtikėtina!
– Sutik arba dink.
– Gerai, gerai. Taip!
– Tu teisus, tada pasimatysim. Sėkmės!
Titas atsisveikina su Astra ir atidaro nešiojamąjį kompiuterį. Įjungimo mygtuko vietoje iššoka plastikinis vamzdelis. Titas vėpso į laukiantį vamzdelį. Ar turėtų nusižeminti ir pūsti į tą prietaisą? Bet ar turi kitą pasirinkimą? Jis apžioja vamzdelį ir papučia.
Po poros sekundžių užsidega ekranas ir pasirodo tekstas:
Sveikas, Titai! Dabar dar negali dirbti. Apskaičiavau, kad alkoholiui pasišalinti iš kraujo prireiks aštuonių valandų. Kviečiu sugrįžti po 19 val. Gražios dienos!
Ekranas nublanksta.
Jis jaučiasi giliai įžeistas. Pažemintas. Ir truputį sukrėstas. Aišku, kartais jis klausdavo savęs, ar tik nėra blogai nusiteikęs alkoholio ir narkotikų klausimu. Rodos, padaugino jų tūkstančius kartų. Bet jam patinka linksmintis. Tai praktiškai vienintelis dalykas, kuris pastaruoju metu sekasi.
Niekas nėra sakęs, kad jis alkoholikas. Bent jau ne į akis. Kas nors gal ir būtų pataręs „šiek tiek apsiraminti“ ar „būti malonesniam sau pačiam“ ir panašiai. Bet nuo to iki kaltinimo alkoholizmu – didelis žingsnis. Jis jaučiasi nepatogiai.
Kiek žmonių galvoja, kad Titas yra senas alkoholikas? Klausant Astros atrodė, kad visas pasaulis. Bent jau visi Vinčesterio leidykloje. Ar dėl to visi juokiasi, kai jis improvizuoja per knygų skaitymus? Ar jis tik beviltiškas subingalvis, kuris pradeda juokauti, kai tik pasigeria ar pavartoja narkotikų? Kaip jis pats žiūrėtų į ką nors, panašų į jį patį, jei tik tai nebūtų Titas Jensenas, žinoma… Visiškai „objektyviai“…
Įžvalga trenkia kaip beisbolo lazda. Jis krinta į sofą, ilgai sėdi ir žiūri išsiblaškiusiu žvilgsniu.
Jis yra subingalvis. Kartą buvo intelektualus, turįs ką pasakyti rašytojas. Dabar tik juokdarys. Niekingas kvaiša rašytojas, apsirengęs juodai, mėgstantis narkotikus ir visų rūšių alkoholį. Smirdantis kaip skunkas. Atrodantis kaip senas skuduras. Ir kada šėlionės vakarėliuose tapo svarbiau už visa kita?
Ar jis gali parplukdyti savo laivelį atgal į didžiuosius vandenis? Jei nepasiseks Geriausia knyga pasaulyje, tada jau viskas baigta. Šis projektas svarbiau už viską. Titai Jensenai, atėjo laikas pasirinkti, kas tu: vyras ar pelė? Autorius ar girtuoklis?
Taip, Geriausia knyga pasaulyje yra paskutinė galimybė. Jis jaučia tai kiekvienu savo kūno nervu. Tai persilaužimas, kurio taip ilgai laukė.
Ramybės jausmas palengva užplūsta jo smegenis. Daugybė nerimo ir troškimo durelių užtrenkiamos. Jis puikiai žino, kad vienintelė galimybė laikyti jas uždarytas yra leisti Geriausios knygos pasaulyje energijai jį pripildyti. Kiekviena akimirka turi būti pripildyta energijos. Jis turi iš karto pasirūpinti kiekviena nauja ateinančia minute. Priversti minutę dirbti. Ir kitą minutę, valandą, dieną ir savaitę. „Geriau būti apsėstam nei priklausomam“, – galvoja jis.
Vadovaudamasis knyga apie valymą Titas pradeda tvarkyti chaoso nusiaubtą butą. Savo senojo gyvenimo likučiais vieną po kito pripildo šiukšlių maišus. Siurbia, šveičia ir šluoja. Bėgioja pirmyn ir atgal į skalbyklą rūsyje. Lygina savo marškinius. Gręžia ir lygina. Patalynę. Jis tai daro! Nori tai daryti! Nuo kaktos laša prakaitas, o oda garina nuodus iš kūno.
Kartkartėmis jis kartoja sau, kad geriau būti apsėstam nei priklausomam.
Geriau būti apsėstam nei priklausomam.
SEPTINTAS SKYRIUS
Mokymasis gyventi
Vakaras. Butas kvepia švara. Titas išsimaudęs po dušu ir pasiklojęs švarią patalynę. Jis girtas ir apsvaigęs. Bet ne nuo įprastų narkotikų. Šį vakarą jis girtas nuo naujų pažadų ir apsvaigęs nuo troškimo rašyti.
Titas papučia į vamzdelį ir įdėmiai žiūri į ekraną. Staiga iššokęs tekstas kvailai iš jo šaiposi:
Labas, Titai! Laikas pradėti darbą? Sveikas atvykęs. Po šešių valandų aš išsijungsiu ir išsaugosiu tavo darbą. Jeigu po poros valandų pertraukos norėsi tęsti, turėsi papūsti į vamzdelį ir galėsi rašyti toliau. Bet atmink: jei nepapūsi į mane tris dienas, visos tavo laikmenos bus ištrintos ir turėsi pradėti nuo pradžių. Sėkmės!
„Prakeiktas pabaisa“, – galvoja Titas. Bet jis visiškai nepiktas. Priešingai. Supranta turįs suvaržyti save rutina ir prievolėmis, kad sėkmingai baigtų darbą. Pirma parengs kontrolinį sąrašą. Brūkštels keletą esminių žmogiškųjų elementų, apie kuriuos reikės sužinoti daugiau.
MEILĖ. Viskas apie santykius, moteris, vyrus, intymumą, seksą ir kūnišką gyvenimą. Nuo lengvų pašnekesių ir oro bučinių iki dulkinimosi.
PSICHOLOGIJA. Žmonių varomosios jėgos, lyderystė ir įvairių terapijos formų teorija ir praktika. Lyčių teorija ir psichinės ligos. Kas laimės, kas pradings?
NUSIKALTIMAS. Nusikaltėlių tipai, beatodairiškas žiaurumas, finansiniai motyvai ir kitos varomosios jėgos. Galbūt šis tas apie rasines įtampas ir klasių kovas. Teismo procesai ir nuosprendžiai.
MAISTAS. Mityba, maisto istorija, skoniai, virtuvės, gaminimas ir receptūra. Kaip paskersti, nudirti ir dalimis sukapoti gyvulius. Ir viskas apie silkę! Skanią silkę!
Jis pažvelgia į savo sudarytą sąrašą. Dabar negali galvoti apie nieką daugiau. Ar yra kas nors daugiau už tai? Ar tai visos žinios, reikalingos norint parašyti Geriausią knygą pasaulyje? Pach! Torto gabalėlis.
Dabar būtina išsirinkti darbo metodą. Knygą turi parašyti per šešis mėnesius. Reikės mažiausiai trijų mėnesių neapdorotam rankraščiui. Bet juk negali rinkti medžiagos tris mėnesius ir atidėti rašymą pabaigai – tai būtų pernelyg rizikinga. Ne, pirma jis turi nusibrėžti kelias gaires, kad žinotų, ko ieškoti, kai pradės savo tyrimą.
Viskas, ką parašys, bus kaip konspektas. Kiekviena pastraipa apims tiek informacijos, kiek „pasidaryk pats“ vadovas. Kiekvienas puslapis turi gyventi savo gyvenimą. Jei nors truputėlį nukryps, nusikals pačiai knygos sielai. Geriausia knyga pasaulyje turėtų būti tiesiog ligi kraštų pripildyta jausmų, siužeto ir faktų. Taip, štai kaip: viso to šerdis slypi trijuose žodžiuose! JAUSMAI, SIUŽETAS, FAKTAI. Jis sudaro dalykų, apie kuriuos turi sužinoti daugiau, sąrašą. Kad pasiektų tikslą, turi būti pasiruošęs paskersti šventas karves, iki minimumo sutrumpinti paaiškinimus ir išmesti iš teksto visą lavonieną. „TRUMPAI IR GLAUSTAI“, – rašo pabaigoje. Sutrumpins iki minimumo. „Tai bus dailiau nei dailu“, – galvoja Titas išsaugodamas dokumentą kaip Geriausios knygos pasaulyje manifestą.
Jis atsilošia ir pažvelgia į ekraną. Geras ir įkvepiantis dienos darbas. Jis nusipelno atpildo. Ko nors tikrai įmantraus ir gražaus.
Jau gana vėlu ir staiga pajunta, kad nori valgyti, gerti ir rūkyti – visko iš karto ir vienu metu. O, kaip greitai grįžta troškimas! Dabar reikėjo formulės, kaip išgyventi vakarą. Reikia turėti maisto ir vandens, kitaip mirs. Bet nebebus nei cigarečių, nei alkoholio. Jeigu užsirūkys, užsinorės ir alaus ar vyno. O jei pradės gerti alų ar vyną – nebesustos.
Titas supranta, kad jo širdis nustatyta pagal seną ir pernelyg dosnų atpildo režimą. Pavargęs ar apgailėtinas? Stiklinę! Tikrai, ar padarei ką nors gera? Cigaretę! Jautiesi pribaigtas ir nesuprastas? Stiklinę ir cigaretę! Klaida? Sėkmė? Imk dvi, jos tokios mažos!
Ne, jei jau pasiseks, turės perprogramuoti savo smegenis taip, kaip buvo anksčiau, dar prieš tai, kai smegenys suprato, kaip smagu rūkyti ir gerti. Tai ne smegenų plovimas – greičiau priešingai. Jo makaulė buvo nuolat plaunama ilgą ilgą laiką. Išskalautas ir išmirkytas alkoholyje ir nikotine, jo protas pakrikęs ir išbalintas. Bet dabar smegenys turės gyvuoti be skalbimo miltelių ir tapti nepriklausoma ekologine sistema. Kiekvieną kartą pajutęs troškimą, jis turės nukreipti savo mintis į ką nors gera, užuot galvojęs apie alkoholį ir cigaretes. Geros mintys, geri vaizdai. Modeliai.
Jis mėgina surasti gerų vaizdinių, kuriuos galėtų prisiminti, kai tik smegenys pradės klajoti netinkama kryptimi. Peržvelgia grėsmės ir atpildo įvaizdžius savo galvoje, per kelias minutes išsirenka geriausius ir atmeta visus likusius. Galiausiai apsistoja ties dviem, kuriuos naudos, kai prireiks.
Viename vaizdinyje jis suaugęs kūdikio dydžio vyras. Guli motinos sterblėje – patalpoje, kuri atrodo kaip gimdykla. Jo prastai nuskusta barzda liečia vieną jos krūtį, tad po smakru matyti švelnus raudonis. Burnoje cigaretė, rankoje – didžiulė stiklinė viskio. Mama susiėmusi už nosies graudžiai verkia.
Kitame vaizdinyje Titas maždaug dvylikos metų, jam dar nepradėjusi želti barzda. Jis guli padėjęs prie krūtinės jaunai moteriai, laikančiai knygą. Negali matyti moters veido, bet jos krūtų speneliai standūs ir pašiurpę. Kas ji? Ant Tito lūpų pieno ūsai ir jis žvelgia tiesiai į žiūrovą – tai yra į save.
Vieną po kito perjunginėja abu vaizdinius. Geismas mažėja. Atsiranda vis daugiau ir daugiau detalių. Ryšku ar pernelyg ryšku? Kam tai rūpi, – mąsto Titas. Smegenų vaizdiniai veikia. Turi veikti! Veikia, veikia, veikia!
Geriau būti apsėstam nei priklausomam. Geriau būti apsėstam nei priklausomam. Geriau būti apsėstam nei priklausomam.
AŠTUNTAS SKYRIUS
Dieviška pica
Maistas. Maistas, maistas, maistas. Maistas! Aš alkanas! Prašau, juk turi būti leista bent jau pavalgyti? MAISTAS, MAISTAS, MAISTAS!
Tito smegenys greit pabunda. Jis išlekia iš buto, nubėga laiptais ir mauna lauk. Grynas oras! Gilus įkvėpimas. Maistas! Turiu gauti maisto! Apsidairo. Pica! Skuba į piceriją gatvės kampe ir skaito meniu. Nieko gero, Titai, tai pernelyg ilgai užtruks!
– Prašyčiau Quattro!
