Plėšikai: kaip nacistai grobė Europos brangenybes

скачать книгу бесплатно

Prancūzija, Nyderlandai ir Austrija priėmė įstatymus, kuriais siekė tokius sandorius nutraukti ir paskelbti negaliojančiais, tačiau dėl didžiulės apimties tai buvo beveik neįmanoma. Įstatymai sulaukdavo aršaus pasipriešinimo, taip pat ir Vokietijoje, kur visa kaltė buvo verčiama mirusiems arba nuteistiems nacistams. Jau šeštame dešimtmetyje daugumai nusikaltimų suėjo senaties terminas. Daugybė įmonių, namų, nuosavybės ir turto netekusių žydų šeimų, po karo bandydamos atgauti nuosavybę, įklimpo į ilgą ir dažnai beviltišką kovą.

1946 m. balandį iš Miuncheno centrinio surinkimo punkto buvo išsiųsta daugiau nei 5 000 objektų. Nors Eizenhaueris bandė skubinti restituciją, tai pasirodė esąs Sizifo darbas.

Darbas turėjo būti baigtas 1946 m. rugsėjį, tačiau netrukus paaiškėjo, kad tai neįmanoma. Į Miuncheną ir toliau plūdo daugiau meno kūrinių, nei pajėgta išsiųsti. Visą laiką buvo aptinkama naujų sandėlių, kai daugelio kitų saugyklų dar nebuvo spėta patikrinti. Iš viso užregistruota 23 000 objektų. Daiktų buvo gerokai daugiau, nes vieną „objektą“ galėjo sudaryti visa biblioteka. Ne viena tokia buvo ir Miuncheno surinkimo punkte, kai kurios turėjo milijonus knygų. Dešimčių tūkstančių kūrinių nepavyko išsiųsti į jokią šalį, nes niekas nežinojo, iš kur jie atsirado. Darbo nepalengvino ir tai, kad MFAA grupė buvo išformuota, o jos nariai grįžo namo.

Grąžinimą sunkino ir artėjantys didieji politiniai įvykiai, pamažu apgaubiantys Europą – šaltasis karas. 1947 m. Rytų ir Vakarų susiskaldymas tapo akivaizdus, kai Stalinas griežtai ėmėsi rytinių valstybių, o JAV užsienio politika vis daugiau dėmesio skyrė komunizmo plitimui stabdyti.

Dėl šio konflikto darbą Miuncheno centriniame surinkimo punkte reikėjo baigti dar greičiau. 1948 m. rugpjūtį generolas Klėjus bandė nustatyti naują laiko terminą: sandėliai turėjo ištuštėti iki metų pabaigos. Drauge buvo parengta darbų apžvalga. Vakarų sąjungininkai aptiko iš viso 1 500 saugyklų, sandėlių ir bunkerių su kultūros objektais bei 10,7 milijono pavienių daiktų, kurių vertė siekė apie 5 milijardus tuometinių dolerių.

Darbo nespėta baigti ir šį kartą, nes tai buvo paprasčiausiai neįmanoma. Nors generolai išsakė nepasitenkinimą, darbai truko iki pat šešto dešimtmečio. 1950 m. gruodį atliktais skaičiavimais, grąžinti 340 846 objektai, juos sudarė milijonai pavienių meno kūrinių, antikvarinių dirbinių, knygų, rankraščių ir kitų daiktų. Vis dėlto milijonai daiktų ir toliau gulėjo Miuncheno sandėliuose.

Sunkiai išsprendžiamas klausimas buvo „savininkų neturinti“ nuosavybė, dažniausiai priklausanti per holokaustą išžudytoms žydų šeimoms ir bendruomenėms. Dalis buvo religinės paskirties objektai, kuriuos naciai pavogė žydų „tyrimams“. Šimtai tūkstančių torų, menorų ir tekstilės dirbinių perduota tarptautinei organizacijai (Žydų kultūros atkūrimas; Jewish Cultural Reconstruction), ši ir paskirstė šiuos daiktus JAV ir Izraelio bendruomenėms.

1951 m. amerikiečių žinyboms pabodo ir jos nutraukė šį projektą. Vakarų sąjungininkų vykdyta Vokietijos okupacija buvo pasibaigusi prieš dvejus metus. Niekas nebenorėjo galvoti apie karą. Sandėliuose ir toliau buvo daugiau nei milijonas daiktų. Jie perduoti naujai susikūrusiai Vokietijos Federacinei Respublikai, kuri tęsė darbą dar dešimt metų.

Turint omenyje aplinkybes, Miuncheno centriniame surinkimo punkte atliktas įspūdingas darbas, nors tuo pat metu liko ir neišspręstų klausimų. Plėšimo mastas pasirodė toks didžiulis, kad visko atitaisyti buvo neįmanoma.

Didžioji dalis grąžinimo darbo buvo baigta šeštame dešimtmetyje, kai suėjo senaties terminas ir meno kūrinių rinką užplūdo neaiškios kilmės kūriniai. Mažai kas klausė, iš kur jie atsirado. Nacistams plėšikauti talkinę meno prekeiviai lyg niekur nieko atidarė parduotuves. Daug į įvairias Europos šalis grąžintų kūrinių, užuot pasiekę buvusius savininkus, atsidūrė valstybinėse kolekcijose. Nusikaltimo bruožai nugrimzdo į užmarštį.

* * *

Dėmesys į meno kūrinių vagystes vėl atkreiptas devintame dešimtmetyje. 1984 m. gruodį žurnalas „ArtNews“ išspausdino straipsnį „Gėdingas palikimas: nacių pavogtas menas Austrijoje“ (A Legacy of Shame: Nazi Art Loot in Austria). Jame rašoma, kad didelę dalį iš Miuncheno centrinio surinkimo punkto į Vieną išsiųstų meno kūrinių ir kultūrinę vertę turinčių daiktų perėmė Austrijos valstybė. Paaiškėjo, kad šalies žinybos nepersistengė ieškodamos tikrųjų savininkų ar jų palikuonių. Austrija 1955 m. pradėjo dalyti „niekam nepriklausančius“ meno kūrinius šalies muziejams. Toliau straipsnyje pasakojama, kad po 10 metų trukusių derybų Vienos žydų bendruomenei grąžinta 8 000 objektų. Daroma prielaida, kad kūrinių savininkai arba jų paveldėtojai žuvo, todėl 1996 m. šie daiktai parduoti aukcione, o pinigai paaukoti holokausto aukoms. Šis atvejis, taip pat ir aukcionas, sulaukė didelio žiniasklaidos dėmesio ir vėl pažadino susidomėjimą nacistų įvykdytomis meno vagystėmis. Šią temą aptarė ir pora XX a. paskutiniu dešimtmečiu pasirodžiusių knygų, ypač 1995 m. amerikiečių rašytojos Lyn H. Nikolas (Lynn H. Nicholas) kūrinys „Europos išprievartavimas“ (The Rape of Europa).

„Pradėjau rinkti medžiagą devinto dešimtmečio pradžioje, kai dirbau Vašingtono nacionalinėje galerijoje. Tarp muziejininkų sutikau tokių, kurie karo metais buvo MFAA nariai. Dauguma jų vadovavo įvairioms įstaigoms arba dirbo universitetuose. Tuo pat metu susiformavo palanki dirva holokausto studijoms ir užaugo nauja specialistų karta, kurios specializacija buvo išsamesnės nacizmo studijos. Taip paaiškėjo daug naujų faktų. Ėmiau domėtis, kas atsitiko su meno kūriniais. Tada niekas apie tai daug nežinojo, bet man pasisekė, nes JAV paimti archyvai buvo saugomi Vašingtone. Tyrinėjau originalius dokumentus beveik 10 metų, mat nacistai labai stropiai rinko kvitus, sąskaitas ir perdavimo dokumentus“, – pasakoja Lyn N. Nikolas savo namuose Vašingtono rajone Džordžtaune.

Dėmesio sulaukė ir Hektoro Feliciano (Héctor Feliciano) knyga „Prarastasis muziejus“ (The Lost Museum). 1997 m. ji kontroversiškai sutikta Prancūzijoje, kur iš pradžių buvo išleista, o tada atskleidė, kad nacių pavogti kūriniai kabojo ant iškiliausių šalies kultūrinių įstaigų sienų.

Taip pat ir kitose šalyse paaiškėjo, kad už iš Miuncheno centrinio surinkimo punkto grąžintų meno kūrinių administravimą atsakingos žinybos arba komisijos netinkamai atliko savo darbą. Nyderlanduose niekada nebuvo grąžinta 4 000 per karą pavogtų kūrinių, iš jų 1 600 paveikslų. Kai kurie jų rado vietą muziejuose ant sienų. Paaiškėjo, kad niekada nebuvo tikrinama, kaip skirstomi iš Miuncheno centrinio surinkimo punkto gauti meno kūriniai.

1998 m. surengtos Vašingtono konferencijos tikslas buvo tarptautinio konsensuso paieškos, kaip spręsti holokausto metais pradingusios nuosavybės klausimą. Omenyje turėtas ne tik menas, o apskritai nuosavybė. Vis dėlto konferencijoje labai daug kalbėta apie meną. Šis klausimas buvo taip ilgai atidėliotas dėl savo sudėtingumo, tačiau 1998-aisiais, kai jau buvo imtasi spręsti aukso, draudimo ir bankų sąskaitų klausimus, atrodė, kad neįveikiamų dalykų nėra. Iki amžiaus pabaigos valdžiusi Klintono administracija turėjo ambicijų imtis kai kurių dar nebaigtų XX a. konfliktų. Klintonas intensyviai stengėsi išspręsti Izraelio ir Palestinos konfliktą, o to rezultatas buvo 2000 m. pasirašyta Kemp Deivido sutartis.

Atrodė, kad paskutiniais amžiaus metais tvyrantis politinis idealizmas buvo apėmęs ir Vašingtono konferencijos dalyvius, kurie pažadėjo daug daugiau, nei vėliau nuveikė.

Dauguma manė, kad reikalingas tarptautinis susitarimas meno vagysčių klausimais. Per prabėgusius 50 metų meno kūriniai kelis sykius pakeitė šeimininkus. Nacistų pagrobtas menas dabar buvo aptinkamas viso pasaulio kolekcijose, taip pat ir JAV.

Meno kūrinių klausimas buvo politinis, moralinis ir ekonominis iššūkis, todėl sudėtingesnis nei nacių aukso, bankų sąskaitų ir draudimų reikalai. Didžiausia problema – meno kūrinių vagysčių klausimo nebuvo galima išspręsti vienu bendru ekonominiu susitarimu, kaip buvo padaryta kitais atvejais. Menas juk yra unikalūs kūriniai, kurių neįmanoma kompensuoti taip kaip aukso. Daugumai šeimų tie kūriniai kėlė prisiminimų ir buvo susiję su šeimos istorija, o tai sunku įvertinti pinigais. Dėl to reikėjo rinktis sudėtingą problemos sprendimo būdą, sukuriant grąžinimo procesą kiekvienam pavieniam meno kūriniui.

Kitas keblumas buvo tai, kad padidėjo kai kurių kūrinių vertė. Pikaso darbas 1938 ir 1998 m. yra du visiškai skirtingi paveikslai.

Tuo remdamiesi 1998 m. Vašingtono konferencijos dalyviai bandė suformuluoti naujo grąžinimo proceso gaires. Rezultatas – Vašingtono principai, kuriuos pripažino 44 dalyvavusios šalys. Principus sudarė 11 punktų. Įsipareigota įsileisti į savo archyvus tyrinėtojus, ieškoti pavogtų meno kūrinių muziejų kolekcijose ir pirmiausia nustatyti „priimtinus ir adekvačius“ grąžinimo reikalavimus. Vis dėlto šie principai buvo moraliniai, o ne teisiniai įsipareigojimai. Tokia buvo laikotarpio dvasia, be to, įpareigojančią sutartį būtų pripažinę gerokai mažiau šalių.

Nors principai nebuvo įpareigojantys, o, pasak kai kurių kritikų, ir aiškiai per silpni, iš pradžių sutartis sutikta optimistiškai ir nuoširdžiai stengtasi sukurti restitucijos procesą. Net Rusija pažadėjo grąžinti trofėjų brigadų paimtus meno kūrinius, kuriuos nacistai prieš tai pavogė iš žydų. Švedija į Vašingtoną buvo pasiuntusi ministrų kabineto narį Perą Nuderį (Per Nuder) ir taip pat pripažino principus.

Baigiamojoje kalboje Stiuartas Aizenštatas sakėsi „esąs beveik priblokštas“ to, kas buvo pasiekta. „Kalbant apie nacistų konfiskuotus kūrinius, meno pasaulis daugiau niekada nebus toks kaip anksčiau, – sakė Aizenštatas. – Šios sėkmės aidas bus girdimas mūsų muziejuose, galerijose, aukcionuose, namuose ir širdyse šeimų, kurios dabar galės atgauti tai, kas joms teisėtai priklauso.“

5 SKYRIUS

Adolfo Eichmano fabrikas

ADOLFAS HITLERIS juodu mersedesu kirto Austrijos sieną. Šios akimirkos jis laukė beveik visą gyvenimą. Tam pasirinko niekuo neišsiskiriantį miestelį Braunau prie Ino. Jei austrai ir turėjo kur nors išskėstomis rankomis sutikti fiurerį, tai tik čia, gimtajame jo mieste. Kiek anksčiau tą 1938 m. kovo 12 dienos rytą sieną perėjo vermachtas. Vietoj kulkų lietaus kariai sutikti džiūgavimų, Hitlerį sveikinančių gestų, gėlių ir vėliavėlėmis mojuojančių žmonių minios, todėl invazija pavadinta Blumenkrieg – gėlių karu.

Braunau prie Ino, kaip ir Adolfas Hitleris, turėjo dvejopą tapatybę. Ilgai miestelis priklausė tai Austrijos, tai Bavarijos karalystei. Bet dabar tiltą per sieną žyminčią Ino upę puošiantis imperatoriškasis erelis pateko į nacių priklausomybę. Viskas tapo aišku. Hitleris važiavo per Braunau prie Ino atviru mersedesu ir tūkstančių vietinių gyventojų buvo sutinkamas kaip išvaduotojas.

Tik ilgai čia neužsibuvo, jau po valandėlės kortežas patraukė toliau į rytus. Hitleris pradėjo kelionę ne tik per Didžiąją Vokietiją, bet ir per savo vaikystę. Dabar traukė į Lincą, miestą, kurį visada laikė tikraisiais namais.

Kai Adolfui Hitleriui suėjo vienuolika, šeima persikėlė iš Braunau prie Ino į Leondingą, nedidelį miestelį prie Linco. Kaip tik čia Hitleris praleido beveik dešimt metų. Vėliau tą laikotarpį vadino laimingiausiu gyvenime.

Lince susivienijo Adolfo Hitlerio svajonės apie liaudį ir meną. Jausmingoje kalboje iš Rotušės balkono Hitleris pranešė, kad dabar išsipildė jo svajonė apie kitokią „liaudį“. Apačioje buvo susirinkę dešimtys tūkstančių žmonių. Vyriausiasis karo vadovybės štabo vadas Vilhelmas Keitelis (Wilhelm Keitel) tvyrančią nuotaiką apibūdino kaip „įsielektrinusią, įkaitusią ir esančią už suvokimo ribų“. Pasak liudytojų, sakydamas kalbą Hitleris verkė.

Hitlerio svajonė suvienyti Vokietiją ir Austriją išsipildė. Tačiau buvo ir kita. 1938 m. kovą ji dar nebuvo galutinai susiformavusi, bet jau kelis dešimtmečius kirbėjo Hitlerio galvoje. Iš pradžių kaip paprasti piešiniai ir akvarelės, o netrukus vis monumentalesnių pastatų eskizai. Panašu, kad fantazijos pakeisti Lincą kilo Hitleriui dar ankstyvoje paauglystėje. Būdamas šešiolikos, jis metė nekenčiamą mokyklą ir kelerius bohemiškus metus praleido nieko rimto neveikdamas. Griežtas ir reiklus Hitlerio tėvas Aloyzas staigiai mirė ir išvadavo sūnų nuo reikalavimų eiti jo pėdomis ir tapti valstybės tarnautoju. Jaunasis Adolfas įtikino mamą, kad jam lemta būti menininku. Manoma, kad tais metais susiformavo Hitlerio meno idealas. Kaip tik Lince jis atrado Vagnerį ir apsisprendė atsiduoti menui. Vėliau šeimos draugas pasakojo, kad Hitleris prie vakarienės stalo dažnai piešdavo kokį nors pastatą, koloną ar skliautą. Vaikystės draugas Augustas Kubičekas (August Kubizek) patvirtino, kad Hitlerio netenkino miesto architektūra, ilgais monologais jis dėstė, kaip Lincas turėtų atrodyti. Hitleris ir suaugęs visą gyvenimą toliau darė teatrų, muziejų ir tiltų eskizus. Kai 1938 m. džiūgaujant miniai jis įvažiavo į miestą, idėjos ėmė virsti konkrečiu miesto planu.

Amžiaus pradžioje Lincas buvo bjaurusis ančiukas, bet ir dabar, Dunojaus pakrantėse susitelkus fabrikams, netapo gulbe. Vis dėlto Hitleris fantazavo ne tik apie tai, kaip pramoninį provincijos miestą paversti kultine Trečiojo reicho kultūros vieta. Ramybės nedavė ir kerštas. Miestui, kuris užkirto kelią meninėms jo ambicijoms – Vienai. Miestui, kurio klestinčio kosmopolitinio kultūros gyvenimo ėmė nekęsti. Kaip tik ten Hitleriui neatsirado vietos trokštamoje meno akademijoje. Jis turėjo tenkintis piešdamas atvirukus.

Mintys, kad Lincas turi pasikeisti, galutinai susiformavo praėjus porai mėnesių po aneksijos, kai Hitleris nuvyko į Italiją susitikti su Benitu Musoliniu – žmogumi, kuris nenoriai pravėrė jam duris į Austriją.

Kelerius metus dar iki Austrijos aneksijos Vokietija nesiliovė rimtai grasinusi. Invazija galėjo įvykti jau 1934 m. vasarą, kai austrų nacistams bandant įvykdyti valstybės perversmą buvo nužudytas kancleris Engelbertas Dolfusas (Engelbert Dolfuss). Tą kartą Hitlerį sustabdė ne kitų šalių protestai, ne Austrijos armija, o Musolinis. Italijos diktatorius ne be pagrindo baiminosi Hitlerio valdžios ambicijų Europoje. Pirmiausia Musolinis nerimavo, kad gali netekti pietinės Tirolio dalies, kuri Versalio taikos sutartimi po Pirmojo pasaulinio karo buvo atiduota Italijai. Vokiškai kalbantys gyventojai patyrė brutalią fašistinės Italijos „integraciją“. 1934-aisiais Musolinis pagrasino pradėti karą, jei įvyktų Vokietijos invazija, ir nusiuntė savo armiją prie Brenerio perėjos ties siena su Austrija, bet po ketverių metų nusileido. Tada, pagerėjus dviejų fašistinių lyderių santykiams, tarp Romos ir Berlyno jau buvo susiformavusi ašis.

Du vadus suartino pirmiausia pilietinis Ispanijos karas, kuriame jie rėmė Fransiską Franką. Hitleris taip pat palaikė tarptautiniu mastu kritikuotą Musolinio karą su Etiopija 1935 m.

Vis dėlto paktas vargu ar buvo paremtas dviejų fašistų draugyste. Veikiau tai tik dideliais įtarimais paženklinti gerai apskaičiuoti žaidimai dėl valdžios. Hitleris slapta tiekė ginklus Etiopijos imperatoriui Hailei Selasijei (Haile Selassie), norėdamas sulaikyti Vakarų valstybių dėmesį prikausčiusį karą, o pats tuo metu stiprindamas savo pozicijas Vidurio Europoje.

Vokietijai sparčiai ginkluojantis pasikeitė ir jėgų pusiausvyra. Italija nebegalėjo lygintis su vis agresyvesne Vokietija. Austrija šioje santuokoje tapo Vokietijos kraičiu, o Hitlerio valstybinis vizitas 1938 m. gegužę buvo teatrališkas abiejų fašistinių šalių pasirodymas. Hitleris keturiais šarvuotais traukiniais atvyko į specialiai šiam vizitui pastatytą „Ostiense“ stotį Romoje. Stotis buvo suprojektuota Hitleriui taip patinkančiu monumentalaus neoklasicizmo stiliumi. Italai nutiesė ir naują kelią iš stoties, kurį pavadino Hitlerio keliu (Via A. Hitler).

Per vizitą Hitlerį lydėjo beveik 500 asmenų: partijos funkcionieriai, diplomatai, žurnalistai ir saugumo darbuotojai iš SS bei gestapo. Daugiau nei šimtas SS karininkų atvyko anksčiau ir kelias savaites aiškinosi galimas grėsmes. Į kelionę vyko ir nacių vadovų grietinėlė: Heinrichas Himleris, Jozefas Gebelsas, Rudolfas Hesas, Hansas Frankas ir Hitlerio meilužė Eva Braun.

Toliau buvo rodoma Romos praeities didybė. Hitleriui vargu ar padarė įspūdį Italijos armijos paradas ir naujoji fašistinė architektūra, kurios futuristiniai niuansai jam nepatiko, tačiau dėmesį prikaustė Romos imperija. Jo manymu, vokiečiai buvo labiau nei italai verti tapti jos įpėdiniais.

Valstybinis vizitas truko apie savaitę. Daug laiko buvo praleidžiama apžiūrint paminklus ir lankantis tuose muziejuose, kuriuos norėjo pamatyti Adolfas Hitleris. Jo asistentas, gerokai tuo klausimu pasyvesnis Il Dučė per vieną tokią ekskursiją, netekęs kantrybės, sumurmėjo: „Visi tie paveikslai…“

Amžinajame mieste Adolfas Hitleris matė ateities Berlyną – Welthauptstadt Germania. Tų pačių metų sausį Albertas Špėras pristatė monumentalios Berlyno metamorfozės planus. „New York Times“ juos pavadino pačiais ambicingiausiais modernių laikų miesto planais. Visai kaip Roma, Germania turėjo pakilti virš kitų miestų ir tapti tūkstantmečio reicho galios simboliu.

Hitlerio „didžiojo Italijos turo“ finalas buvo po kelių dienų numatyta vizito tąsa Florencijoje. Vizitas buvo kruopščiai suplanuotas, siekiant patenkinti visas Hitlerio estetines pretenzijas. Nuostabiame renesansiniame Medičių šeimos kieme Boboli lankytojų laukė istoriniai spektakliai, vėliau ekskursija gražiausiomis miesto vietomis. Ufičių meno lobynas Hitlerį taip sužavėjo, kad šis pralaikė kortežą muziejuje keturias valandas. Ne savo valia fiurerio gidu tapęs meno ekspertas Ranučio Biankis Bandinelis (Ranuccio Bianchi Bandinelli) paliudijo nuoširdų vokiečių diktatoriaus susidomėjimą.

Florencijoje Hitleris matė kai ką kita nei Romoje. Jis regėjo savo Lincą. Čia, renesansiniame šiaurės Italijos mieste, Hitlerio mintys susidėliojo į vietas. Florencijoje Europos kultūra iš naujo atrado antikos grožio idealą ir pakilo virš viduramžių tamsos. Lincas turėjo tapti Trečiojo reicho Florencija, vieta, į kurią žmonės vyks šimtus, gal ir tūkstančius metų, kad pasigrožėtų naujuoju germanišku renesansu. Lince suklestės „vokiškoji dvasia“, ji pražys ir išgelbės Vakarų civilizaciją nuo žydiškumo, bolševizmo ir dvasinio degradavusio kapitalizmo nuopuolio.

Lincui nepakako tik susilyginti su Florencija. Adolfo Hitlerio fantazijose pramoninis Austrijos miestas turėjo ją net pralenkti. Šio kultūros miesto centre ketinta pastatyti muziejų geriausioms pasaulio kolekcijoms. Florencijos paminklai ir meno lobynai buvo kaupiami šimtmečiais. Adolfas Hitleris tiek laukti neketino.

* * *

Lui Natanieliui de Rotšildui (Louis Nathaniel de Rothschild) pietaujant Vienoje, savo rūmuose Prinz Eugen gatvėje, į vidų įsiveržė šeši gestapininkai. Jie turėjo orderį suimti baroną ir nugabenti į Vienos policijos nuovadą. Lui, regis, liko ramus ir paprašė palaukti, kol baigsiąs valgyti. Gal dėl Lui asmenybės žavesio, o gal priblokšti vieno turtingiausių Europos žmonių rūmų prabangos netašyti tipeliai leido baronui baigti pietus.

Diena anksčiau vermachtas užėmė Austriją ir dabar už lango plačiomis Vienos alėjomis marširavo kareiviai. Lui buvo vienintelis šalies dar nepalikęs austriškosios Rotšildų šeimos šakos atstovas. Gal būdamas šeimos galva jautė pareigą likti ir saugoti bankus bei nuosavybę, o gal kaip daugybė kitų žydų kilmės Austrijos gyventojų nesuprato tikrųjų nacistų kėslų. Antisemitizmas čia egzistavo nuo pat pradžių. Kai Salomonas Majeris Rotšildas (Salomon Mayer Rothschild), bankininkų šeimos verslo įkūrėjo sūnus, XIX a. pradžioje apsistojo Vienoje, dėl žydiškos kilmės negalėjo įsigyti žemės ar nekilnojamojo turto. Kurdamas verslą Austrijos imperijoje kelerius metus pragyveno viešbutyje. Vis dėlto Salomonas Majeris Rotšildas nebuvo iš tų, kurie greitai nuleidžia rankas. Netrukus jis pradėjo nepaprastai sėkmingą austriškąją Rotšildų šeimos atšaką. Jam buvo suteiktas barono titulas, jis pasidarė vienu didžiausių žemvaldžių šalyje ir paklojo pagrindus bene didžiausiai Vidurio Europoje privačiai nuosavybei. Taip pat nutiesė pirmą visoje imperijoje geležinkelį ir tapo viena svarbiausių pramonininkų figūrų.

Jo įpėdiniai dar labiau išplėtė šeimos verslo imperiją, bet pirmiausia surinko bene geriausią pasaulyje privačią meno ir antikvarinių dirbinių kolekcijų, kuri užėmė penkerius erdvius šeimos rūmus Vienoje. Salomono anūkas Natanielis XIX a. pabaigoje perdavė šeimos verslą broliui Albertui, kad pats galėtų atsiduoti meno kolekcijos reikalams. Tris savo rūmų aukštus jis skyrė meno lobynams. Jo XVII–XVIII a. paveikslų kolekcijoje buvo ir Šarlio Andrė van Lo (Charles-André van Loo) darbų, kurie kadaise priklausė Liudviko XV meilužei Madam de Pompadur (Madame de Pompadour). Jis turėjo ir geriausių Europoje prancūziškų gobelenų iš Karaliaus Saulės laikų kolekciją, viduramžių dramblio kaulo ir marmuro statulų, Marijai Antuanetei (Marie Antoinette) priklausiusių baldų. Kolekcijos pasididžiavimas buvo olandų ir italų renesanso paveikslų galerija.

Nors Natanielio brolis Albertas rūpinosi šeimos verslu, jo kolekcija buvo ne ką prastesnė. Ja buvo papuošti garsiausi Vienoje Rotšildų rūmai Prinz Eugen gatvėje netoli Natanielio rūmų.

Rotšildų rūmai buvo Vidurio Europos prabangos simbolis. Jie atrodė kaip elegantiškai išpuošta viduramžių pilis su dideliu Versalio įkvėptu sodu. Išorinei prabangai nenusileido interjeras. Sienas puošė gobelenai, veidrodžiai ir paveikslai, lubas – italų meistrų tapyba, o visus kambarius – paauksuoti lipdiniai ir įmantrūs augalinių motyvų raižiniai. Auksu tviskanti pobūvių salė buvo laikoma viena prašmatniausių visoje Vienoje. Rūmai turėjo net nuosavą observatoriją, nes Albertas labai domėjosi astronomija. Visai kaip jo brolis, Albertas teikė pirmenybę klasikiniams meistrams ir surinko įspūdingą tokių menininkų kaip Fransas Halsas (Frans Hals), Antuanas Vato (Antoine Watteau) ir Hansas Holbeinas jaunesnysis (Hans Holbein) kūrinių kolekciją. Rūmus ir kolekciją paveldėjo Alberto sūnus Lui Natanielis de Rotšildas. Jo broliui Alfonsui atiteko Rotšildų rūmai. Praėjus šimtui metų, būdami vieni turtingiausių to laiko žmonių, austriškosios Rotšildų atšakos atstovai buvo sukaupę ir vieną geriausių pasaulyje meno kolekcijų.

Rotšildų šeima nacių valdymo laikotarpiu ne tik buvo viena turtingiausių ir įtakingiausių pasaulyje žydų šeimų, bet ir turėjo kai ką bendra su nacistais – jie lygiai taip pat žavėjosi klasikine Europos tapyba. Hitleriui atvykus į Vieną gestapas tą pačią dieną ėmėsi abiejų brolių rūmų „apsaugos“ ir šeimos narių paieškos. Atsargesnis už kitus Alfonsas jau buvo palikęs šalį ir mėgino išvežti geriausius savo kolekcijos egzempliorius, iš viso 940 kūrinių. Visa kolekcija buvo supakuota ir paruošta kelionei Vienos „Ostbahnhof“ traukinių stotyje, tačiau išvažiuoti taip ir nespėjo, nes pasirodė vokiečiai.

Šeši gestapininkai išvežė Lui Natanielį de Rotšildą į Vienos policijos nuovadą, kur šis prasėdėjo uždarytas beveik mėnesį, naujam režimui bandant išsiaiškinti Rotšildų verslo, kurio branduolį sudarė bankai, imperijos dydį. Tai nebuvo lengva užduotis. Dinastijos pradininkas Majeris Amšelis Rotšildas (Mayer Amschel Rothschild) savo testamentu 1812 m. įvedė tvarką naikinti bendrus nuosavybės sąrašus. Palikuonys sėkmingai laikėsi šios tradicijos. Tai padėjo apsaugoti šeimos nuosavybę nuo tokių tyrimų. Nacistai užtruko beveik metus, kol sudarė visą sąrašą.

Po aneksijos naciai ėmėsi masinių areštų. Vien tik Vienoje sulaikyta 76 000 asmenų. Lui perkeltas į vieną naujai įrengtų gestapo kamerų viešbutyje „Metropol“. Nebuvo jokių abejonių, kad Lui ne šiaip paprastas kalinys, o režimui itin svarbus įkaitas.

Kol Lui sėdėjo uždarytas, nacistų biurokratai audė tinklą, į kurį pakliuvo Rotšildų ir kitų žydų kilmės austrų nuosavybė. Tai buvo biurokratinės pinklės, kurias nacistai Austrijoje vis tobulino.

1938 m. politinė agresija dar labiau sustiprėjo. Pirmaisiais Adolfo Hitlerio valdymo metais režimas skelbė apie draugiškus naujosios Vokietijos ketinimus. Politinės ambicijos daugiausia tenkindavosi vidaus problemomis, ekonomikos raida, opozicijos malšinimu ir nacistinės revoliucijos skvarba į visuomenę. Garsioje 1933 m. taikos kalboje Hitleris vaizdavo Vokietiją pačia taikiausia iš visų nacijų: „Bet koks jėgos panaudojimas Europoje neturėtų teigiamos įtakos politinei ar ekonominei situacijai.“ Tuo pat metu jis ragino Europos šalis nusiginkluoti. Šio tariamo „taikumo“ kulminacija tapo 1936 m. Berlyno vasaros olimpinės žaidynės. Po dvejų metų situacija pasikeitė. Vokietija buvo pakreipusi ekonomiką kita linkme, nacistinė revoliucija pasiekusi kulminaciją, valstybės priešai galavosi Dachau ir kitose koncentracijos stovyklose, o vokiečių karo mašina vėl beveik visiškai atsigavo. 1935 m. įvesta privalomoji karo tarnyba, tuo tiesiogiai pažeidžiant Versalio taikos sąlygas, leidžiančias Vokietijai turėti ne didesnę nei 100 000 armiją.

1938 m. griuvo nacistų Potiomkino kaimas ir politiniame gyvenime ėmė ryškėti vis atviresnė agresija. Tai pasakytina ir apie vidaus, ir apie užsienio politiką, pirmiausia žydų klausimu.

1938 m. sausį Vokietijos žydams uždrausta užsiimti verslu ir prekyba. Vadinamasis Niurbergo įstatymų „arijų paragrafas“ iš esmės atėmė galimybę žydams apsirūpinti pragyvenimui. Pirmieji antisemitiniai Niurnbergo įstatymai buvo priimti dar 1935 m. Jie, be kita ko, draudė „žydų“ ir „arijų“ santuokas ir santykius. Žydams taip pat buvo draudžiama samdyti jaunesnes nei 45 metų vokiečių moteris ir naudoti nacių vėliavą.

Vis dėlto Niurnbergo įstatymai pirmiausia reiškė naują, rasės pagrindu paremtą pilietybės apibrėžimą, padalijusį Vokietijos gyventojus į ne arijus, vadinamuosius Staatsangehörige (valstybės objektus), ir arijus, Reichsbürger (reicho piliečius). Jau perimdami valdžią nacistai nušalino žydus nuo viešųjų pareigų, tačiau teisiniu požiūriu tai buvo sudėtingas klausimas. Nacistams buvo sunku apibrėžti, kas yra žydas ir kelias giminės kartas reikėtų skaičiuoti. Vyko intensyvūs debatai tarp nacistų, völkisch