скачать книгу бесплатно
Menas persmelkė nacistų politiką ir tapo jos įrankiu, retorika ir forma. Tiesioginiai politikos ir meno palyginimai buvo įprastas dalykas. 1933 m. Jozefas Gebelsas sakė, kad „politika yra aukščiausias ir daugiausia aprėpiantis menas iš visų, todėl mes, šiuolaikinės vokiečių politikos kūrėjai, jaučiamės kaip menininkai. Meno ir menininko užduotis yra formuoti, sukurti išraišką, pašalinti netikrus dalykus ir atverti kelią tikriems“.
Nacistų požiūris į meną rėmėsi žmogaus, rasės ir kūno tobulumu. Pirmiausia absoliutaus grožio siekiu. „Avangardinis menas, išsiskiriantis nuolat kintančia perspektyva ir sąmoningu estetinių tabu nepaisymu, kėlė grėsmę svarbiausiai nacizmo ideologijos kolonai ir atstovavo bjaurumui“, – argumentavo Arnė Rut (Arne Ruth) ir Ingemaras Karlsonas (Ingemar Karlsson) knygoje „Visuomenė kaip teatras“ (Samhället som teater). Estetinis ir biologinis meno ir žmogaus bjaurumas buvo susijęs. Tai neatskiriami dalykai.
Glaudus nacionalsocializmo ryšys su menu neatsirado iš niekur, nacistų kultūros politikos pagrindu buvusios idėjos apie rasę ir kultūrą turėjo gilias šaknis. Jos išsakytos diskutuojant apie Europą, tik joks kitas politinis judėjimas nebandė jų realizuoti taip sistemingai ir su tokiomis daug ką aprėpiančiomis pasekmėmis.
* * *
1889 m. spalį vidurio Vokietijoje esančio Jenos miesto universitetinėje nervų ligų klinikoje apsilankė vyras su tankia barzda ir ilgais tiesiais plaukais. Tai buvo Julius Langbenas (Julius Langbehn), jis atvyko į Jeną savo iniciatyva. Vyriškis ketino išgelbėti didžiausią XIX a. mąstytoją. Tų pačių metų sausį filosofą Frydrichą Nyčę Turine ištiko psichikos priepuolis. Niekas tiksliai nežinojo, kas įvyko, tačiau buvo kalbama, kad vaikščiodamas po miestą Nyčė pamatė Karlo Alberto aikštėje plakamą arklį. Filosofas neva metėsi arkliui ant kaklo, prapliupo verkti ir tada susmuko.
Julius Langbenas nebuvo nei gydytojas, nei psichologas, tik vietos nerandantis žmogus, turintis aukštąjį išsilavinimą. Jis studijavo meno istoriją ir archeologiją, tačiau, nors ir kaip stengėsi, niekaip negavo tarnybos jokiame universitete. Galimas daiktas, dėl labai sunkaus charakterio ir atsainaus požiūrio į akademinę veiklą.
Sužinojęs apie priepuolį, ištikimas Nyčės gerbėjas Langbenas įsikalė į galvą atradęs naują gyvenimo prasmę.
Langbenas įtikino Nyčės motiną Franciską, kad pokalbiais ir pasivaikščiojimais jam pavyks išgydyti filosofą. Langbenas praleido klinikose daug savaičių ir ilgai kalbėjosi su Nyče. Net ir šiandien nesutariama, kas iš tiesų kamavo Nyčę. Spėliojama, kad tai galėjo būti demencija ar šizofrenija.
Kuo daugiau laiko Langbenas praleido su Nyče, tuo keisčiau elgėsi pats. Langbenas vadino filosofą karališkuoju vaiku: „Jis yra kaip vaikas ir kaip karalius. Su juo reikia elgtis kaip su karališkuoju vaiku, tuo jis ir yra. Štai kur tinkamas būdas.“ Pats Nyčė po priepuolio ėmė save laikyti reinkarnavusiu Jėzumi ir Dionisu vienu metu. Netrukus Langbenas pradėjo atakuoti klinikos vyr. gydytoją, tuo metu garsų šveicarų neurologą ir psichologą Otą Binsvangerį (Otto Binswanger). Antisemitas Langbenas kaltino žydiškų šaknų turintį Binsvangerį ir teigė, kad kaip tik jis yra kaltas dėl Nyčės negalavimų. Ieškodamas paramos jis parašė laišką filosofo seseriai Elizabetei. Ši tuo metu buvo Paragvajuje, kur ketino įkurti arijų koloniją „Nueva Germania“.
Vis dėlto Langbeno „gydymas“ vieną dieną staiga baigėsi, kai įniršio apimtas Nyčė apvertė stalą ir šaukdamas išėjo iš kambario. Langbenas buvo priverstas palikti kliniką, bet prieš tai dar paskutinį kartą mėgino gauti Nyčės ir jo turto globą. Bandymą ištiko nesėkmė, kai šeimą pasiekė žinia, kad Langbenas buvo nemažiau ligotas nei didysis filosofas.
Vis dėlto Julius Langbenas neliko nieko nepešęs. Tuo metu jis jau buvo ėmęsis naujo, pasaulį sukrėsiančio sumanymo. 1890 m. Vokietijos knygynus užkariavo anonimo rašytojo knyga „Rembrantas kaip auklėtojas“. Kūrinys iš karto sulaukė pasisekimo tarp Vokietijos intelektualų ir menininkų. Knyga, kurios pavadinimą inspiravo Nyčės darbas „Šopenhaueris kaip auklėtojas“, per artimiausius dvejus metus buvo perleista 39 kartus. Vėliau šis kūrinys buvo labai reikšmingas nacistams. Knygos autorius Julius Langbenas tapo sėkmės lydimu rašytoju. Kūrinyje „Rembrantas kaip auklėtojas“ jis plėtoja ankstesnes savo dievaičio Nyčės idėjas apie meną. Nyčė įnirtingai gynė vokiečių romantizmo idealus, šlovinusius subjektyvius ir jausminius išgyvenimus bei teikusius jiems pirmenybę prieš mokslą, protą ir pažangą. Knygoje „Tragedijos gimimas“ Nyčė argumentavo, kad menas kuriamas ne remiantis moralės ar racionaliais principais, o ateina iš liaudies dvasios gelmių. Jis vadovavosi graikų tragedijomis ir teigė, kad tragedijos galėjo būti sukurtos tik dėl graikų mitologijos. Šiuolaikiniame pramoniniame pasaulyje šie mitai pasiklydo, mes jų nebesuprantame, o drauge pamažu mirė ir kultūra, ją pakeitė materialinė ir bejausmė pasaulėžiūra. Mokslas galėjo paaiškinti tik mūsų egzistencijos „skeletą“, o ne vidinį branduolį. Jį galime pasiekti tik per meną. Tuo metu Nyčė laikė Richardo Vagnerio muziką herojišku vokiečių tautos mitų ir sielos atgimimu. Vokiečių menininko sieloje Nyčė regėjo galimą Europos kultūros gelbėtoją.
Knygoje „Rembrantas kaip auklėtojas“ Langbenas rėmė Nyčės šiuolaikinio pasaulio kritiką ir pabrėžė unikalų vokiečių kultūros vaidmenį, tik Vagnerį jis pakeitė Rembrantu. Pagrindinis skirtumas tai, kad Langbenas kultūros kūrimui suteikė ir rasinę dimensiją. Pasak jo, Rembrantas buvo kilęs iš rasiniu požiūriu grynos pietų vokiečių tautos, jos nebuvo sutepęs rasių maišymasis. Tai, kad Rembrantas buvo olandas, Langbenas laikė veikiau žemiška problema, o siela jis priklausęs Vokietijai.
Langbeno manymu, Rembrantas regėjo pasaulį kaip tikras menininkas – jis matė mitus. Štai kaip Langbenas apibūdino savo tikslą: „Transformuoti vokiečius į menininkus.“
Ne profesine prasme, o kalbant apie menininko požiūrį į pasaulį. Šis „požiūris“ buvo šiuolaikinio „mašinų žmogaus“ – skurdžios dvasios, netikro individo – priešingybė. Langbenas supriešino „instinktų kultūrą“ su „supratimo kultūra“ ir pirmenybę teikė germaniškam instinktui.
Knygoje Langbenas taip pat kuria romantišką mitą apie unikalias vokiečių liaudies sąsajas su žeme: „Žemės lopinėlį turintis ūkininkas jaučia tiesioginį ryšį su pasaulio centru. Taip jis tampa visatos valdovu.“
Jis tai vadina „žemės dvasia“, turėdamas omenyje, kad stipriausia ši esanti tarp Reino ir Elbės.
Pasak Langbeno, menininkai turi vadovauti vokiečių liaudies „transformacijai“. Tačiau kurti Vokietiją išgelbėsiantį meną gali tik tie menininkai, „kurie liko ištikimi juos sukūrusiai žemei“. Žydams tenka kaltė už, Langbeno manymu, Vokietiją ištikusį žlugimą.
Langbeno teorijos buvo iškreipta rasistinė Nyčės idėjų forma, nuo kurios pats filosofas, tikėtina, būtų atsiribojęs. Nyčės santykis su rasėmis ir žydais yra gerokai sudėtingesnis. Kartais jis argumentuoja, kad Vokietiją gali išgelbėti tik rasių maišymasis ir naujas „slaviškas kraujas“. Kituose veikaluose sako, kad rasių maišymasis veda į išsigimimą ir socialinį nuopuolį. Toks pat dvilypumas būdingas ir jo požiūriui į Europos žydus. Būdamas Vagnerio aplinkoje, jis išsako antisemitines pažiūras. Vėliau, nutraukęs draugystę su kompozitoriumi, argumentuoja, kad žydai priklauso tauresnei ir stipresnei rasei, ir linki paties blogiausio visiems antisemitams. Dėl savo dvilypumo Nyčė nelabai tiko nacistams, nors kai kurie jų ideologai ir bandė pritaikyti jo idėjas. Kiti nuo jo tiesiog atsiribojo. „Nyčė buvo socializmo, nacionalizmo ir mąstymo, žvelgiant rasinės perspektyvos žvilgsniu, priešininkas. Atmetus šiuos tris dalykus jis galbūt galėtų būti puikus nacistas“, – rašo nacistų ideologas Ernstas Krykas (Ernst Krieck).
Langbenas buvo tinkamesnis. Laikui bėgant jis sulaukė didesnio pasisekimo nei Nyčė – šis, būdamas gyvas, pardavė vos kelis savo knygų leidimus. Langbeno veikalą šlovino ne tik konservatyviai mąstantys, bet ir iškiliausios to laikotarpio kultūros pasaulio asmenybės, pavyzdžiui, meno žinovas Vilhelmas fon Bodė (Wilhelm von Bode), architektas Hermanas Mutezijus (Hermann Muthesius) ir jaunasis Karlas Ernstas Osthauzas (Karl Ernst Osthaus), vėliau tapęs vienu svarbiausių avangardinio meno judėjimo mecenatų. Knygą vertino intelektualai ir už Vokietijos ribų, pavyzdžiui, švedų rašytojai Augustas Strindbergas (August Strindberg) ir Ūla Hansonas (Ola Hansson). Pastarasis vėliau ją pavadino „pangermanizmo giesme“.
Kūrinys ypač išpopuliarėjo tarp vidurinės klasės atstovų. Vėliau nacistų išplėtotų Langbeno idėjų sėkmę galima paaiškinti Vokietijos „ypatinguoju keliu“ XIX a. arba „istoriniu išskirtinumu“, kaip rašo Rut ir Karlsonas.
Vokietijoje, skirtingai nei Anglijoje ir Prancūzijoje, vidurinei klasei nepavyko surengti liberalios revoliucijos, kuri galėjo pakeisti seną feodalinę visuomenės santvarką ir atverti visuomenę šiuolaikiniam pasauliui. 1848 m. revoliucija Vokietijoje pralaimėjo ir šalis dar kelis dešimtmečius gyveno tam tikra prasme viduramžių pasaulyje. Kraštas ir toliau liko susiskaldęs į mažas valstybėles. Feodalinės teisės čia egzistavo ilgiau nei kitose Vakarų Europos šalyse, industrializacija vėlavo. Drauge strigo politinė ir demokratinė pažanga. Toliau klestėjo feodalizmo atributai: paklusnumas, pagarba ir nuolankumas. Skyrėsi požiūris į darbą. Vokietijoje darbas daugiau buvo laikomas „garbinga pareiga nacijai“. Didžiausiu feodalinių prievolių, troškimo aukotis ir vokiškos darbo moralės garantu buvo karinė vadovybė. Karinė disciplina tapo pavyzdžiu visam visuomenės gyvenimui. Kitose šalyse buvo dažnai pašiepiama prūsų disciplina. Užsienio žiniasklaidoje išplito istorija apie Frederiką Vilhelmą Foigtą. Netikra kapitono uniforma persirengusiam smulkiam nusikaltėliui 1906 m. pavyko apgauti visą vokiečių kareivių kuopą ir įtikinti, kad padėtų jam apiplėšti Kiopeniko rotušę (dabar tai vienas Berlyno rajonų). Plačiai nuskambėjusi istorija prancūzų ir britų spaudoje tapo buko karinio autoriteto Vokietijoje iliustracija, kai paklusnumas būna svarbiau už sveiką protą. Vis dėlto istorija buvo populiari ir Vokietijos liberalų sluoksniuose, kritikuojant karinį visuomenės elitą.
Kaip tik demokratinės ir liberalios idėjos vokiečių vidurinės klasės dažnai laikytos užsienietiškomis, svetimomis ir tiesiog nevokiškomis. Tai, kad XIX a. Vokietija pasirinko Sonderweg, ypatingą kelią, kuris vėliau paklojo nacizmo pamatus, pirmasis ėmė teigti vokiečių istorikas Hansas Ulrichas Veleris (Hans-Ulrich Wehler).
Vis dėlto nacionalistai tą „atsilikimą“ traktavo kaip privalumą, unikalią vokišką savybę. Julius Langbenas prancūzų revoliucijos idėjas apie laisvę, lygybę ir brolybę laikė žydiškomis ir iš esmės svetimomis vokiečiams. Vokiečių kultūra buvo priešinama britų racionalizmui ir prancūzų civilizacijai, teigta, kad jos atstovaujami dalykai yra kur kas gilesni ir dvasingesni. Tai, ko neaprėpia protas, politika ir mokslas. Dvasingumas, jausmas, troškimas aukotis dėl aukštesnių tikslų. „Išlaikyti atstumą ir gebėti pakilti virš „vakarietiškų“ vertinimų iš tiesų buvo išskirtinė šios vokiečių ideologijos dalis“, – rašo istorikas Peteris Gėjus (Peter Gay).
Idėjos ištakos siekia XIX a. pradžios Vokietijos romantikus. Prie gimstančio vokiečių nacionalizmo sutapatinimo su kultūros idealu nemažai prisidėjo filosofas Johanas Gotlybas Fichtė (Johann Gottlieb Fichte). Nuo 1807 m. Fichtė pradėjo seriją maištingų kalbų, klausantis gausiai Berlyno mokslų akademijos auditorijai. „Kalboje vokiečių nacijai“ Fichtė skatina vokiečius susitelkti. Jis aukština jų liaudies dvasią, kuri, jo manymu, skiriasi nuo kitų tautų dvasios. Fichtė mato vokiečių tautą išrinktąja: „Jums likimo buvo lemta sukurti Dvasios ir Proto karalystę bei įveikti pasaulį valdančią primityvią kūnišką jėgą.“ Pasak Fichtės, Vokietijai buvo lemta tapti pirmaujančia Europos nacija.
Fichtė sakė kalbas Napoleono karų nusiaubtoje Vokietijoje. Iš pradžių liaudis sveikino Prancūzijos revoliucijos armiją, laikydama ją išvaduotoja iš mažų kunigaikštukų tironijos, bet netrukus paaiškėjo, kad vieną engėją keičia kitas. Susiskaldžiusios vokiečių valstybėlės buvo bejėgės prieš Napoleono armijas. Siautėdamas Napoleonas pasėjo panvokiško nacionalizmo sėklą, o Fichtė jai suteikė filosofinį pagrindą.
Iš pradžių liaudyje paplitusios švietėjiškos prancūzų idėjos buvo atmestos kaip svetimos. Turėjo vykti dvasinis išsivadavimas. Buvo teigiama, kad amžinųjų tiesų reikia ieškoti ne moksle, o mene. Politinę revoliuciją turi pakeisti dvasinė. Vietoj ochlokratijos liaudis, estetiškai auklėjama, pakils virš materialios ir žemiškos politikos. Vokiečių romantikų idėjų pasaulio centre atsidūrė grožio garbinimas, tolygus beribiam susižavėjimui ir entuziazmui, o tuo vėliau visiškai pasinaudojo nacistai.
1870–1871 m. Prancūzijos ir Vokietijos karo padarinys buvo Vokietijos suvienijimas vadovaujant Prūsijai ir stipri industrializacija bei ekonominis augimas. Šis laikotarpis Vokietijoje vadinamas Gründerzeit, t. y. „kūrimosi laiku“. Vos per porą dešimtmečių Vokietija iš žemės ūkio krašto virto viena pirmaujančių pasaulyje pramoninių šalių. XX a. pradžioje ji gamino 50 proc. elektros produktų pasaulinėje rinkoje. 1871–1911 m. Vokietijos gyventojų skaičius išaugo nuo 41 iki 65 milijonų. Berlyne gyventojų padaugėjo iki dviejų milijonų, tuo pat metu dėl sparčios urbanizacijos tuštėjant kaimams.
Industrializaciją skatino ne iš apačios vykstanti raida, o tas pats mažas kunigaikštystes valdantis elitas, todėl vokiečių valstybės aparatas buvo persmelktas daugiau aristokratiškų nei liberalių vertinimų. Vokietijos modernėjimo kelias panašus į Japonijos. Šalies, kuri vėliau tapo nacistinės Vokietijos sąjungininke. Visai kaip Vokietija, Japonija buvo industrializuota vėlai ir staiga, veikiama išorinių veiksnių. Japonų aristokratija ir samurajai atsidūrė naujame valstybės aparate ir karinėje valdžioje. Abi šios šalys išlaikė feodalines valdžios struktūras tuo pat metu, kai kitos visuomenės dalys buvo pastūmėtos į ateitį. Abiejose buvo sukurta šizofreniška visuomenė, aprėpianti modernizaciją (ekonominę ir techninę pažangą), bet atmetanti modernumą (socialinę ir individualią raidą).
Greita raida Vokietijos visuomenėje sukūrė didelę socialinę ir politinę įtampą. Politinei hegemonijai nemaža grėsmė buvo augantis darbininkų judėjimas. Pramoninės visuomenės reikalavimai naujųjų laikų žmogui kėlė pavojų pažeisti natūralią, nuo senovės nusistovėjusią feodalinės visuomenės tvarką. Viduramžiškas religinių mitų pasaulis buvo stumiamas į šalį, o tai laikyta grėsme vokiškai kultūrai.
Pasipriešinimo reakcija Vokietijoje buvo neįprastai stipri ir pasireiškė völkisch judėjimu, nuo vokiško žodžio „liaudis“. Völkisch tapo žodžiu, apibendrinančiu įvairų būrimąsi į didesnes ar mažesnes grupes, sąjungas ir organizacijas, kurias vienijo romantinės idėjos ir fanatiškas nacionalizmas. Buvo bandoma apibrėžti kraujo ryšio siejamą vokiečių tautą. Kalba, rasė, gimtosios vietos ir unikali kultūrinė dvasia buvo vokiečių tautą vienijantys dalykai. Pagrindiniu šių savybių nešėju laikytas vokiečių valstietis, formuotas vokiško peizažo nuo pat didžiojo tautų kraustymosi.
Vokiečių ūkininko šaknims grėsmę kėlė didžiųjų miestų civilizacija, marksizmas, liberalizmas ir svetimas žydiškas kraujas.
Pagrindinė judėjimo sąvoka buvo Heimat, vokiškai „tėvynė“. Giliai šaknis įleidusiam valstiečiui priešintas didmiestyje gyvenantis „tėvynės ir šaknų neturintis“ žydas. Jiems susitikus, vokiečių ūkininkas dažnai vaizduotas pralaimintis, ekonomiškai išsunktas ir išnaudotas „žydų iš miesto“.
Völkisch judėjimas turėjo didelės reikšmės fašistinių judėjimų radimuisi Vokietijoje, taip pat ir 1891 m. įkurtai Visų vokiečių sąjungai. Ši sąjunga, sudaryta iš vokiečių elito atstovų, atvirai propagavo rasizmo idėjas, agresyvų militarizmą ir Vokietijos poreikį per gausesnes kolonijas susikurti didesnę Lebensraum erdvę. Sąjungai priklausė daug mokytojų, kurie platino tas idėjas mokyklose.
Štai kokiame kontekste reikėtų vertinti knygos „Rembrantas kaip auklėtojas“ sėkmę. Langbenas pagavo laiko dvasią, o knygynai pristatė knygą kaip svarbiausią šimtmečio kūrinį.
„Rembrantas kaip auklėtojas“ rado visuomenę, kurios spartūs žingsniai į ateitį paliko dvasinės tuštumos pojūtį, kad Gründerzeit laikotarpiu prarasta šis tas svarbaus. Romantikos idealizmas, kuriam būdingas tikėjimas universalios vertės išsaugojimu, tapo atsvara įsibėgėjančiam industrializacijos materializmui. Kultūra turėjo išgelbėti sielą. Langbenas teigė, kad žinių epochą netrukus pakeis meno epocha. Jo viltis buvo nesugadintas jaunimas. Jis pranašavo, kad ateitis priklauso lyderiui, kuris vienu metu bus politikas ir menininkas. Lyderiui, kuris galės atvesti Vokietiją į jai priklausančią magister mundi (visatos valdovės) padėtį.
1930 m. gruodį Jozefas Gebelsas įžengė į kino salę Nolendorfo aikštėje 5, Berlyne. Jį lydėjo gausus SA jaunų vyrų būrys, visi jie atėjo pasižiūrėti amerikietiškos vokiečių rašytojo Ericho Marijos Remarko romano „Vakarų fronte nieko naujo“ ekranizacijos. Filmas pasiekė kino teatrus praėjus vos metams nuo tada, kai pasirodė knyga.
Būsimasis propagandos ministras įsitaisė balkone, kad galėtų matyti salę. Filmui vos prasidėjus, du SA vyrai Gebelso įsakymu pakilo ir paleido baltąsias peles, ėmė mėtyti į žiūrovus smirdinčias bombas ir pažėrė čiaudulį sukeliančių miltelių. Persigandusi publika leidosi bėgti.
Tas pat vyko ir kitą vakarą. Ir kituose kino teatruose pasirodė seansui trukdantys grėsmingos išvaizdos jauni vyrai. Mažiau nei po savaitės Veimaro respublikos valdžia nusprendė uždrausti Vokietijoje filmą „Vakarų fronte nieko naujo“. Nacistams ir kitoms dešinės pakraipos konservatyvioms grupuotėms kliuvo pacifistinė Remarko žinia ir pirmiausia tai, kad jis atmetė vadinamąją smūgio peiliu į nugarą legendą – tarp nacių tokį populiarų mitą, kad Pirmasis pasaulinis karas buvo pralaimėtas ne apkasuose, o namų fronte, kur žydai ir marksistai suvarė peilį iš nugaros. Vis dėlto 1918 m. revoliucija buvo tiesioginė įvykių fronte, nuovargio nuo karo ir liaudies nepasitenkinimo karine vadovybe pasekmė.
Adolfas Hitleris šią legendą pavertė kertiniu savo politinės pozicijos akmeniu.
Remarko pasaulyje karas buvo pralaimėtas fronte. Su tuo negalėjo susitaikyti judėjimas, siekiantis perginkluoti Vokietiją ir šlovinantis fronto nuotykius.
„Vakarų fronte nieko naujo“ cenzūravimas buvo bloga žadantis ženklas. Prieš porą mėnesių, rugsėjį, nacistų partija netikėtai tapo antra pagal dydį šalyje. Dar prieš dvejus metus Vokietijos nacionalsocialistinė darbininkų partija (Nazionalsozialistische Deutsche Arbeiterpartei, sutrumpintai NSDAP) buvo menkai žinoma ultradešiniųjų grupuotė politikos periferijoje, kurią rėmė 2,6 proc. rinkėjų. 1930 m. už Adolfą Hitlerį balsavo daugiau nei 6 milijonai vokiečių. Finansų krizė privertė žmones įsiklausyti į nacistų žodžius. Prasidėjo kultūrinis karas.
Remarko knygos 1930 m. buvo uždraustos Tiuringijoje, kur Vokietijos nacionalsocialistinės darbininkų partijos nariai dalyvavo tos žemės vyriausybės veikloje. Taip pat uždrausta Igorio Stravinskio muzika ir Sergejaus Eizenšteino filmai, bet pirmiausia kliuvo moderniai vaizduojamajai dailei. Naujasis Tiuringijos žemės vidaus reikalų ir švietimo ministras, nacistas Vilhelmas Frikas (Wilhelm Frick) liepė perkelti į rūsį Veimaro rūmų muziejuje eksponuotus šiuolaikinio meno meistrų Paulio Klė (Paul Klee), Oto Dikso (Otto Dix), Franco Marko (Franz Marc) ir Emilio Noldės darbus. Friko kultūros politika vadovavosi šūkiu: „Prieš juodaodžių kultūrą vokiečių liaudies kultūros labui.“
Pasipriešinimas modernizmui suintensyvėjo XX a. trečio dešimtmečio pabaigoje. Nacionaliniu lygmeniu nacistų kultūros karuose itin aršiai dalyvavo Kovos už vokiečių kultūrą sąjunga (Kampfbund für deutsche Kultur). Pasivadinusi kariškai skambančiu vardu, ji buvo sukurta 1928 m. ir viliojo į savo gretas nacistus, intelektualus ir žmones, konservatyviai žvelgiančius į kultūrą. Jai pavyko sutelkti pirmiausia völkisch pažiūrų judėjimus. Šioms organizacijoms priklausė šimtai tūkstančių narių, iš jų nacistai tikėjosi politinės paramos. Svarbus sąjungos tikslas buvo parodyti intelektualesnį ir gražesnį nacistų veidą. Kovos už vokiečių kultūrą sąjunga vykdė kultūrinę ir politinę programą, joje buvo justi Juliaus Langbeno įtaka. Tik sąsajos su XIX a. idėjomis apie kultūrą ir rasę buvo ne vien dvasinės, veikiau tiesioginės. Vieni iškiliausių sąjungos narių buvo Vagnerio giminės atstovai, pavyzdžiui, didelė Hitlerio gerbėja Vinifreda Vagner (Winifred Wagner), Richardo Vagnerio sūnaus Zygfrido našlė. Taip pat Eva Čemberlen (Eva Chamberlain), Richardo Vagnerio dukra ir brito rasių ideologo Hiustono Stiuarto Čemberleno (Houston Stewart Chamberlain) našlė. Šio knyga „XIX a. pagrindai“ (Die Grundlagen des 19. Jahrhunderts) apie antikos idealus perduodančią germanų rasę buvo vienas nacistų kanonų.
Čemberlenas, be kita ko, argumentavo, kad renesansas buvo grynai vokiškas reiškinys, sukurtas germaniškos šiaurės Italijos dvasios, tik vėliau, susimaišius rasėms, išsigimęs.
Völkisch judėjimą ir nacistų partiją pirmiausia vienijo Kovos sąjungos įkūrėjas Alfredas Rozenbergas – nacių ideologas, kurio pasaulėžiūroje XIX a. idėjos apie rases, meną ir antisemitizmą tiko moderniam liaudies judėjimui.
Iš Taline gyvenusios vokiečių šeimos kilęs Rozenbergas Maskvoje baigė architektūros studijas. 1918 m., po Rusijoje įvykusios revoliucijos, jis rėmė baltuosius ir buvo priverstas bėgti. Būdamas išeivis, Rozenbergas susikūrė beveik mitinį tėvynės Vokietijos paveikslą, be to, jam įtaką darė Čemberleno idėjos apie germanų rasę. Dvidešimt šešerių Rozenbergas 1918 m. persikėlė į Miuncheną, revoliucinių nuotaikų katilą, priglaudusį didelę kontrrevoliucijos šalininkų iš Rusijos bendruomenę. 1919 m. pradžioje, po lapkričio maišto, socialistai perėmė valdžią ir Miunchene, kur paskelbė Bavarijos tarybų respubliką. Sukilimas buvo trumpas ir jau po mėnesio respubliką sumušė vokiečių savanoriai, kurių gretose kovojo iš fronto grįžę kariai. Vis dėlto trumpas komunistų valdymo laikotarpis paliko ryškių pėdsakų ir sustiprino Miuncheno dešiniųjų ekstremistų gretas.
Alfredas Rozenbergas nebuvo vienintelis Trečiojo reicho vadas, kuris dalyvavo pačiame politinių įvykių sūkuryje. Miunchene tuo metu rezidavo ir Adolfas Hitleris, Heinrichas Himleris, Rudolfas Hesas (Rudolf Hess) ir Hansas Frankas (Hans Frank). Kai kurie jų sukiojosi keistos organizacijos „Tulės draugija“, kuri vėliau prisidėjo prie nacistų partijos atsiradimo, aplinkoje. Draugijos šaknys siekė völkisch judėjimą, jos tariama veikla buvo antikinės istorijos studijos. Iš tiesų tuo vardu dangstėsi slapta draugija „Germanorden Walvater“, kuri gilinosi į ariosofiją – mokslą, vienijantį religiją, rasių klausimus ir runų mistiką. Šio mokslo centre buvo senoji arijų rasė. Norintys tapti draugijos nariais turėjo pasirašyti sutartį ir prisiekti, kad jų giminės gyslomis neteka žydiškas ar koks kitas svetimas kraujas. Ši draugija tapo ekstremistine dešinės pakraipos politine jėga revoliuciniame Miunchene. „Tulė“, be kita ko, leido antisemitinį laikraštį „Völkischer Beobachter“, į kurį pradėjo rašyti Alfredas Rozenbergas. Draugijos simbolis buvo peilis ir svastika, o tai vėliau įkvėpė Adolfą Hitlerį kuriant nacistų partijos simboliką. XIX a. svastika buvo aptinkama archeologinių kasinėjimų vietose Danijoje ir siekė tautų kraustymosi laikus, taip pat Heinricho Šlymano (Heinrich Schliemann) Trojos kasinėjimų vietose. Romantizmo laikotarpiu simbolis buvo susietas su arijų rase.
„Tulės“ nariai 1919 m. pradžioje dalyvavo ir kuriant politinį Vokietijos nacionalsocialistinės darbininkų partijos gemalą – partiją, prie kurios Adolfas Hitleris prisidėjo tų pačių metų spalį. Alfredas Rozenbergas tada jau buvo jos narys. Jo karjera nedidelėje, bet vis augančioje partijoje pirmiausia pasireiškė per laikraštį, kuriam rašė ir netrukus buvo paskirtas vyriausiuoju redaktoriumi. 1920 m. ši partija nupirko „Völkischer Beobachter“ iš „Tulės“ draugijos ir pavertė partijos laikraščiu.
Iš pradžių Hitleriui imponavo rafinuotas jaunojo išeivio iš Baltijos šalių intelektualumas ir fanatiškas nusistatymas prieš bolševizmą. Rozenbergas padėjo formuoti nuomonę, kad bolševikų vadovaujama revoliucija iš tiesų buvo žydų įvykdytas valdžios užgrobimas. Keletas bolševikų vadų buvo žydų kilmės, garsiausias jų – Levas Trockis. Antisemitizmas ir antikomunizmas tapo dviem tos pačios monetos pusėmis.
Dauguma tos pačios partijos narių laikė Alfredą Rozenbergą nelanksčiu ir sunkiu žmogumi. „Ribotos vaizduotės baltasis, mąstantis pašėlusiai painiai“, – sakoma, kad taip apie Rozenbergą kalbėjo pats Hitleris. Taip pat buvo visuotinai manoma, kad jis prastas vadovas. Dėl šios priežasties Hitleris ir paskyrė jį laikinuoju partijos vadovu, kol pats sėdėjo kalėjime po nepavykusio Alaus pučo 1923 m., kai nacistai bandė perimti valdžią. Hitleris nerimavo, kad stipresnis lyderis galėtų jį pakeisti, bet akivaizdu, kad iš Rozenbergo tikrai nesitikėjo smūgio peiliu iš nugaros.
Rozenbergas buvo atsidavęs idealistas, o ne slidus, išskaičiavimais besivadovaujantis politikas. Jis nusileido strateginiams partijos karjeristams, tokiems kaip Jozefas Gebelsas. Rozenbergas pirmiausia buvo apimtas idėjų apie kraujo mitą ir vokiečių kultūros pranašumą. Jis tapo tilto tarp völkisch judėjimo ir nacistų kultūros politikos statytoju. XX a. trečiame dešimtmetyje „Völkischer Beobachter“ Rozenbergas aršiai puolė klestintį Veimaro respublikos kultūrinį gyvenimą. Kliuvo menui ir stipriam vokiečių ekspresionizmui. Rozenbergo meno idealo šaknys siekė antikinę Graikiją. Apie tai jis kalba knygoje „XX a. mitas“ (Der Mythus des 20. Jahrhunderts), pelniusioje jam svarbiausio partijos ideologo vardą. Rozenbergas turėjo ambicijų šia daugiau nei vieno milijono egzempliorių tiražu iki 1945 m. parduota knyga sukurti ideologinį nacionalsocialistinės politikos pamatą. Nemažai peno idėjoms semtasi tiesiogiai iš ekstremistinių dešiniųjų pažiūrų XIX a. mąstytojo Čemberleno. Vis dėlto Rozenbergas plėtojo kultūros kritikos temą, nukreipdamas ją prieš populiariausias to meto meno kryptis. Rozenbergo ekspresionizmo ir „mito“ aprašymuose buvo justi Nyčės žodžių aidas: „Mitų neturinčio pasaulio tragedija visu gražumu atsiskleidė vėlesniais dešimtmečiais. Intelektualizmas tapo nepageidaujamas. Begaliniai spalvų ieškojimai buvo niekinami. Tikrą jausmą pakeitė pokyčių, išraiškos ir srovės troškimas. Šios didelės įtampos padariniu tapo nuopuolis, pavadintas ekspresionizmu. Visa karta šaukė žodį „išraiška“, tačiau neturėjo ko išreikšti. Šaukėsi grožio, bet nebeturėjo grožio idealo. Jie norėjo rasti kūrybingumą gyvenime, o prarado bet kokį gebėjimą kurti. Paskui ekspresionizmas tapo mada ir, užuot buvęs kūrybine jėga, virto žemyn smunkančia tendencija. Šį nedisciplinuotą ir primityvų meną prarijo sugedusi karta.“
Šie žodžiai yra Rozenbergo nekrologas spalvingam Veimaro respublikos kultūros gyvenimui. Pasauliui, kuriam jis netrukus padėjo subyrėti. Vokiečių ekspresionizmas stiprėjo prieš Pirmąjį pasaulinį karą, bet iš tiesų suklestėjo jau po karo.
Paradoksas, tačiau ir ekspresionizmas sėmėsi įkvėpimo iš Nyčės. Jo knyga „Štai taip Zaratustra kalbėjo“ buvo laikoma ankstyvąja ekspresionizmo išraiška. Santykis tarp ekspresionizmo ir nacizmo taip pat paženklintas dvilypumo. Nacistų partijoje egzistavo netiesiogiai Gebelso vadovaujamas flangas, norintis paversti ekspresionizmą oficialiu valstybės menu. O Rozenbergo vadovaujamas konservatyvusis flangas teigė, kad ekspresionizmo idealas galiausiai atves į chaosą ir komunizmą. Keista, bet bolševikai sakė, kad ta pati meno kryptis veda į fašizmą. Tiesa yra tai, kad nei nacizmas, nei komunizmas negalėjo valdyti arba eksploatuoti ekspresionizmo antiidealo.
Vokietijos ekspresionizme dominavo dvi mokyklos. Meno grupė „Tiltas“ (Die Brücke) buvo įkurta naujojo amžiaus pradžioje ir atstovavo ekspresionistinei tapybai, kuri daugiausia buvo vaizduojamoji, įkvėpimo ji sėmėsi iš tokių menininkų kaip Edvardas Munkas, Vincentas van Gogas ir Polis Gogenas. Iškiliausi grupės nariai buvo Ernstas Liudvikas Kirchneris (Ernst Ludwig Kirchner) ir Emilis Noldė. Kitai daugiau abstraktaus ekspresionizmo mokyklai atstovavo grupė „Mėlynasis raitelis“ (Der Blaue Reiter). Jai priklausė Francas Markas (Franz Marc), Paulis Klė (Paul Klee) ir Vasilijus Kandinskis (Vasilij Kandinskij). Abi grupės iširo dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą, tačiau didžiojo publikos dėmesio sulaukė pokariu.
Įdomu, kad ekspresionizmas sėmėsi jėgų iš ekstremistines dešiniąsias jėgas inicijavusio jausmo, to, kas buvo suvokiama kaip naujosios eros negailestinga „dehumanizacija“.
Tik skirtingai nei jie, ekspresionistai atmetė tradicijas, institucijas bei realizmą ir tai pakeitė visiškai subjektyviu santykiu su realybe. Menas turėjo atspindėti ne objektyvią tikrovę, o subjektyvų vidinį žmogaus jausmų pasaulį.
Rozenbergui ekspresionizmas ir kitos modernios kryptys pirmiausia įkūnijo idealaus grožio praradimą: „Visos šios chaotiškos raidos esmė yra neprilygstamo grožio idealo netektis. Idealo, kuris įvairiomis formomis buvo viso Europos meno kūrimo pagrindas. Demokratiškos, rasiniu požiūriu destruktyvios doktrinos ir liaudį skaldantys metropoliai, pagrįsti kryptinga žydų veikla, neša nuopuolį. Rezultatas – ne tik ideologijų ir idėjų apie valstybę, bet ir šiaurės Vakarų meno žlugimas.“
Tokia analizė buvo artima į Rozenbergo sąjungą susitelkusioms völkisch grupėms. Naujos meno kryptys buvo atmetamos rasiniais pagrindais kaip primityvi Afrikos ir Azijos įtaka. Šis svetimas kraujas užkrėtė vokiečių kultūrą. Aiškiausiai šį rasinį meno idealą apibūdino architektas ir meno teoretikas Paulis Šulcė-Naumburgas (Paul Schultze Naumburg). Amžiaus pradžioje jis buvo svarbiausias kultūros kritikas Vokietijoje ir vidurinės klasės „degustatorius“. Vis dėlto tarpukariu suklestėjus modernizmui jo požiūris į kultūrą ėmė rodytis vis labiau atgyvenęs. Šulcė-Naumburgas tapo aršiu moderniųjų krypčių kritiku ir 1928 m. išleido knygą „Menas ir rasė“, kurioje susiejo biologiją ir meno teoriją. Knygoje modernieji kūriniai lyginami su kruopščiai atrinktomis neįgalių žmonių fotografijomis. Šulcė-Naumburgas teigė, kad modernizmas yra ligos simptomas, blogąsias žmogaus savybes parodantis pamišimas. Modernizmas pirmiausia buvo išsigimimas. Biologijos ir meno palyginimas nebuvo naujas, tai jau darė Juliaus Langbeno amžininkas gydytojas ir rašytojas Maksas Nordau (Max Nordau). 1892 m. išleistoje knygoje „Išsigimimas“ (Entartung) Nordau diagnozuoja, kad modernusis menas yra psichikos liga. Jis atakuoja naujas to meto meno kryptis simbolizmą ir natūralizmą bei identifikuoja „laikotarpiui būdingus“ simptomus: išsigimimą ir isteriją. Pirmoji kamuoja modernius menininkus, antroji – jų gerbėjus.
Išsigimimo idėja radosi drumstuose Darvino teorijų užutėkiuose ir rėmėsi mintimi, kad žmonija fizine ir moraline prasme yra pakeliui žemyn. Nordau įspėjo, kad modernusis menas gali užkrėsti visuomenę ir pasėti išsigimimo sėklą, ypač tarp jaunimo.
Tai, kad Maksas Nordau buvo žydas ir viena iškiliausių sionizmo figūrų, XX a. trečio dešimtmečio naciams netrukdė semtis iš jo įkvėpimo. Paulis Šulcė-Naumburgas pridėjo dar ir rasinį elementą ir teigė, kad tik grynos rasės individai geba kurti tikrą kultūrą.
Nacistų glėbyje Paulis Šulcė-Naumburgas atgavo įtakingo meno ir architektūros kritiko pozicijas. Jis tapo Kovos už vokiečių kultūrą sąjungos valdybos nariu ir vienu aktyviausių jos oratorių. Vilhelmas Frikas paskyrė jį vadovauti Veimaro meno mokyklai, ši pakeitė pasaulinio garso Valterio Gropijaus (Walter Gropius) mokyklą „Bauhaus“. Vienas pirmųjų Šulcės-Naumburgo darbų buvo uždažyti sieną prie laiptų puošiančią vokiečių ekspresionisto Oskaro Šlemerio (Oscar Schlemmer) freską.
* * *
Adolfas Vagneris (Adolf Wagner), Bavarijos vidaus reikalų ministras, paskirtas nacionalsocialistų partijos, iškilmingai perdavė Paulio Liudviko Trosto sukurtą sidabrinį kūjį Adolfui Hitleriui, sakydamas, kad šis kūjis yra nacizmo ateities simbolis.
Trys griausmingi smūgiai į klintį turėjo padėti vokiečių meno šventovės pamatus. Taip pat vokiečių kultūros, kuri nuplaus Veimaro kultūros išsigimimą, pamatus.
Tvirtai suėmęs kūjį Adolfas Hitleris smogė į uolą. Smūgio būta tokio stipraus, kad kūjo galvutė akimirksniu nulūžo ir nulėkė vartydamasi ore. Prietaringasis fiureris pablyško, ir prašmatniai išpuoštoje scenoje stojo nemaloni tyla. Lyg nieko nebūtų nutikę, Hitleris staigiu judesiu apsisuko ant kulno ir atsisėdo į savo vietą tribūnoje, taip ir nepasakęs pasirengtos kalbos. Vokiečių žiniasklaida nemalonų įvykį nutylėjo, o „New York Times“ pasismagino antrašte „Ponas Hitleris sulaužė simbolinį kūjį“ (Dedicatory Hammer Broken by Herr Hitler).
Gebelsas bandė nuleisti incidentą juokais, tačiau Hitleris reagavo jautriau. Jis buvo tikras, kad tai blogas ženklas. Kai vos po kelių mėnesių Paulis Liudvikas Trostas mirė, Hitleris su palengvėjimu ištarė Albertui Špėrui: „Architektui buvo lemta mirti.“ Hitleris baiminosi, kad gali įvykti kai kas blogesnio.
3 SKYRIUS
Išsigimęs menas
SAULĖS SPINDULIAI MIRGULIAVO Karolio Didžiojo karūnoje, kai šis jojo per Karaliaus aikštę Miunchene. Storas dailiai išsiuvinėtas apsiaustas gaubė frankų karaliaus pečius. Šį saulėtą sekmadienio priešpietį 1937 m. liepos 18 d. į Miuncheno gatves pasižiūrėti spektaklio išėjo apie šimtas tūkstančių žmonių.
Karolis toliau jojo Prinzregenten gatve Angliškųjų sodų link lydimas Ričardo Liūtaširdžio ir Vokietijos karaliaus bei Šventosios Romos imperatoriaus Frydricho I Barbarosos. Karaliaus aikšte žygiavo menininkai Lukas Kranachas vyresnysis, Hansas Holbeinas jaunesnysis ir Albrechtas Diureris. Per aikštę buvo traukiamos ir 26 rampos su gyvomis skulptūromis, jas lydėjo bardai, vaidilutės ir viduramžių juokdariai. „Germanų“ astronomams Kepleriui ir Kopernikui pagerbti suręstas trijų metrų aukščio planetariumas, apsuptas keturių pusnuogių graikų nimfų, o visko pradžią vaizdavo rampa su Adomu ir Ieva, tingiai pasvirusiais virš į grybus panašių medžių. Pernelyg pompastiškas vokiečių didvyrių paradas priminė Disnėjaus sukurtą Vagnerio fantazijų pasaulio scenografiją. Pasibaigus vaidinimui „Du tūkstančiai metų germanų meno“, pražygiavo keturi tūkstančiai kareivių: juodmarškinių iš SS, rudmarškinių iš SA ir reguliariosios armijos vermachto. „Argi menininkai ir kareiviai ne broliai?“ – retoriškai klausė partijos laikraštis „Völkischer Beobachter“.
Prinzregenten gatvėje sparnus skleidė penkių metrų aukščio auksinis erelis ir traukiamas šešių Ardėnų arklių lėtai sklendė pirmyn. Sveikindami fiurerį, kraujo raudonumo vėliavas su svastika kėlė kryžiuočių raitininkai. Adolfas Hitleris sėdėjo pasviręs į priekį, suspaudęs rankas tarp kojų, užsitraukęs ant akių kepurę su snapeliu ir apsuptas augalotų SS kareivių. Už jo šmėžavo Hermanas Geringas su baltutėle uniforma ir aukštais juodos spalvos jojiko batais. Kairėje sėdėjo propagandos ministras Jozefas Gebelsas su žmona Magda. Dešinėje buvo įsitaisęs reichsministras Rudolfas Hesas.
Hitleriui tai buvo ilgai laukta diena, kai jis iškilmingai atidarė muziejų, kurio kertinį akmenį iš vokiškos klinties įkalė tą nelaimingą dieną prieš ketverius metus.
Atidarymo ceremonija turėjo būti ne mažiau prašmatni. Paskelbtas vokiečių kultūros atgimimą žymintis trijų dienų miesto festivalis „Vokietijos meno dienos“, vyko paradai, buvo sakomos kalbos ir rengiamos parodos. Miunchenas iškilmėms pasirinktas neatsitiktinai. Čia atsirado ir veikė nacionalsocialistų judėjimas. Karaliaus aikštė tapo kultine nacistų partijos vieta. Ji buvo masinių partijos narių susitikimų buveinė nuo XX a. trečio dešimtmečio, o perėmęs valdžią 1933 m. Hitleris paskelbė, kad aikštė taps „judėjimo ceremonijų bamba“. Veja buvo pakeista 20 000 masyvių granitinių blokų. Aplink aikštę įrengtos svarbiausios partijai kulto vietos. Rytinėje pusėje nacistai surentė šventovę, kur ilsėjosi šešiolika per 1923 m. Alaus pučą nukautų nacistų. Dviejų pastatų komplekso autorius buvo Paulis Liudvikas Trostas.
Ranka pasiekiamas buvo ir kitas partijai svarbus pastatas – Rudieji rūmai, nacistų partijos nacionalinis štabas. Adolfas Hitleris iki pat mirties ten turėjo savo biurą, ant jo sienos kabojo didelis automobilių gamintojo ir antisemito Henrio Fordo portretas. Pastate taip pat saugota „Blutfahne“ – krauju aptaškyta vėliava, nešta per Alaus pučą ir laikoma šventa nacistų relikvija.
Arcis gatvėje šalia aikštės stovėjo Trosto suprojektuoti Fiurerio rūmai, vulgariai pompastiškas reprezentacinis pastatas, kuriame Hitleris po metų pasirašė Miuncheno susitarimą ir pažadėjo taiką mainais į vokiškai kalbančios Čekoslovakijos dalies aneksiją. Statinys suręstas kaip Potiomkino kaimas – pagrindinė funkcija buvo sukurti įspūdį, o viduje plytėjo negyvos erdvės, reikalingos didingiems estetiniams efektams.
Po parado Adolfas Hitleris pakilo į priešais „Haus der Deutschen Kunst“ duris sumontuotą podiumą. Ilga kolonų eilė sudarė išskirtinį foną jo pranešimui: „Čia ir dabar skelbiu, kad esu visiškai apsisprendęs išspręsti meno kalbos klausimą Vokietijoje, visai kaip tai buvo padaryta su politine suirute. „Meno kūriniai“, kurie yra nesuvokiami ir gali būti suprasti tik pasitelkus pompastiškas instrukcijas, […] daugiau nebus brukami vokiečių liaudžiai!“
Pliūptelėjo džiaugsmo banga. Hitleris dažnai pradėdavo kalbas ramiai ir tyliai, beveik droviai, o paskiau stiprindavo balsą, kol pasiekdavo jausmingą ir agresyvią kulminaciją. Ši demagogiška technika padėdavo sukurti isterišką atmosferą partijos suvažiavimuose. Vis dėlto šiandien jo agresija neatrodė esanti efektingas retorikos numeris masėms įkaitinti. Jis kalbėjo ne ištikimiems partijos nariams Niurnberge, o saulėtą sekmadienį, stebint šeimoms su vaikais, atidarė muziejų Miunchene.
Hitleris kalbėjo apie tai, kad ketina padėti tašką menui, kurio formų nėra gamtoje.
„Kubizmas, dadaizmas, futurizmas, impresionizmas ir panašiai neturi nieko bendro su mūsų, vokiečių, tauta. Visos šios koncepcijos nėra nei senovinės, nei modernios, jos tėra apsimestinės žmonių, kuriems Dievas nedavė menininko talento, kalbos“, – rėkė Hitleris.
„Su kiekvienu sakiniu Hitleris kalbėjo vis karščiau. Jis virė iš pykčio. Seilės taip tiško, kad net jo paties draugija žiūrėjo pakraupusi iš siaubo“, – liudijo tą dieną tarp klausytojų atsidūręs meno istorikas Paulis Ortvinas Ravė (Paul Ortwin Rave).
Baigdamas kalbą raudonas kaip burokas Hitleris kratė sugniaužtą kumštį žydro dangaus fone: „Nuo šio momento pradedame negailestingą karą su mūsų kultūrai pakenkti norinčiais elementais!“ Aiškiau paskelbti karo moderniajam menui Hitleris negalėjo.
Didžioji vokiečių meno paroda (Grosse Deutsche Kunstausstellung) turėjo tapti tiesiogine Hitlerio bandymo sukurti naują vokišką meną išraiška. Pasak Hitlerio, reikia kurti gryną, aiškų ir suprantamą meną. Gluminančių modernizmo stilių mišimo ir eksperimentų turėjo nelikti. Metinė „Haus der Deutschen Kunst“ paroda privalėjo formuoti nacistinio meno stilių.
Ekspoziciją sudarė 884 atrinkti darbai, tačiau Hitleris nebuvo patenkintas, nors ir slėpė tai nuo muziejaus lankytojų.
Prieš atidarydamas parodą Hitleris nerimavo, kaip ekspozicija bus sutikta, ir nusprendė pats patikrinti galerijas. Tai, ką pamatė, sukėlė audringą reakciją: „Šiemet nebus jokios ekspozicijos. Atsiųsti darbai aiškiai byloja, kad Vokietijoje kol kas neturime menininkų, vertų vietos šiame didingame pastate“, – supykęs išrėžė savo fotografui ir draugui Heinrichui Hofmanui (Heinrich Hoffmann).
Įtūžęs Hitleris liepė nedelsiant nukabinti 84 darbus. Kiek nurimęs pats atliko galutinę atranką. Šimtai ekspozicijai atrinktų paveikslų buvo išpeikti Hitlerio, kuris ypač bjaurėjosi „neišbaigtumu“, kitaip tariant, tuo, kas bent kiek panėši į abstrakciją. Ekspozicijos atranka buvo vykdoma paskelbus atvirą kvietimą dalyvauti ir keliant vienintelį reikalavimą – dalyvauti gali tik arijai. Panašu, kad tai nebuvo pakankamas reikalavimas, norint atrasti naują Trečiojo reicho meistrą.
Hitlerio nervingumą rodo ir tai, kad vėliau jis įsakė saugumo tarnybai Sicherheitsdienst šnipinėti muziejaus lankytojus ir surašyti slaptus aktus apie jų reakciją.
Adolfas Hitleris buvo svarbiausias nacistinės Vokietijos meno ekspertas. Kaip tik jo asmeninis skonis daugiausia lėmė Trečiojo reicho estetinę pakraipą. Vis dėlto jo skonis buvo permainingas ir dažnai toks neprognozuojamas, kad kartais net artimiausi kolegos negalėjo atspėti, ką Hitleris dievina ar kuo bjaurisi. Numanyti, ką atmes, paprastai būdavo lengviau. Tam tikru ekspertu tuo klausimu tapo Heinrichas Hofmanas. Dėl to Hofmanui buvo perduotas žiuri darbas, kuriam iš pradžių vadovavo pora gerbiamų meno profesorių.
Hofmanui dar trečiame dešimtmetyje buvo patikėtos Adolfo Hitlerio dvaro fotografo pareigos. Laikui bėgant porelė tapo artimais draugais. Hofmanas su žmona Terese priklausė grupelei kasdien su Hitleriu bendraujančių žmonių. Jis pristatė Hitleriui savo studijos asistentę Evą Braun.
Viešas Hitlerio įvaizdis daugiausia buvo formuojamas per Hofmano objektyvą. Labai populiarioje fotografijų knygoje „Nežinomas Hitleris“ galima pažvelgti į despoto gyvenimą. Čia jis pozuoja su odiniais šortais, iškylauja po medžiu, irstosi valtimi ir lankosi meno ateljė. Išleista visa tokių knygų serija. Antraštės ir perdėm aiški vaizdų kalba panėši į knygeles vaikams, o tai tik dar labiau šiurpina: „Hitleris stato Didžiąją Vokietiją“ (1938), „Hitleris savo kalnuose“ (1938), „Hitleris Lenkijoje“ (1939) ir „Hitleris vakaruose“ (1940) su viršeliu, kuriame fiureris nufotografuotas prie Eifelio bokšto.
Hofmano nuotraukų monopolija sukrovė jam ir Hitleriui turtus. Pirmiausia milijonus reichsmarkių nešė Hofmano pasiūlymas imti autorinį atlygį už nuotraukas, kurios buvo naudojamos pašto ženklams.
Pasak Vokietijos statistikos departamento, 1939 m. vienos reichsmarkės perkamoji galia prilygo maždaug 35 šiandienėms Švedijos kronoms[1 - Apie 3,9 euro (čia ir toliau – vertėjo pastabos).]. Didelę gautų pajamų dalį Hitleris naudojo savo meno kolekcijai plėsti. Kasmet jis nupirkdavo iš „Grosse Deutsche Kunstausstellung“ apie 200 kūrinių.
* * *
Smalsius lankytojus, 1937 m. vaikštinėjančius „Haus der Deutschen Kunst“ galerijose, pasitiko nuogas nacistų svajonių ir fantazijų atspindys. Nemažai darbų buvo peizažai, kaimo kasdienybės vaizdai, dailūs kaimai ir tvirti, raumenis įtempę ūkininkai, plėšiantys plūgais juodą žemę. Jie buvo vaizduojami kaip iš juodžemio iškilę dievai, panašūs į didvyrius, tikros rasės, o paprastoje virtuvėje stovinčias putlias moteris supo geltonplaukiai vaikai – dažai vargiai galėjo paslėpti vaisingumo politiką.
Šioje parodos dalyje völkisch idealai atsiskleidė visu gražumu. Kraštovaizdžiai ir apylinkės alsavo pasaulio, nugalinčio industrializaciją, dvasia, kur staklės, automobiliai ir fabrikai yra tik anachronizmas.
Tam kontrastavo mašinas šlovinantys karo vaizdai, kur fronto išgyvenimams buvo suteiktas beveik religinis statusas. Fronto nuotykių aukštinimas tarpukariu išpopuliarėjo vadinamojoje savanorių literatūroje – gausiai perkamuose karą romantizuojančiuose romanuose. Fronto išgyvenimai buvo aprašomi kaip visiško autentiškumo akimirkos, pakylėjančios žmogų į aukštesnį lygmenį, kur vidinės galios ir ekstaziniai jausmai laisvai reiškiasi nevaržomi proto. Tai buvo už moralės ribų esančio smurto ir kovos aukštinimas. Tapyboje tai reikšta sustabdytos akimirkos forma, kai kareivis kyla iš apkasų ir bėga tiesiai mirčiai į nasrus. Nacius supykdė kaip tik tai, kad Ericho Marijos Remarko romanas „Vakarų fronte nieko naujo“ sugriovė šį mitą. Hitleris ir nacizmas sumaniai pratino prie jausmo, kad kovos išgyvenimų yra ne tik fronte – visa žmonija įsitraukusi į amžiną rasių kovą. Blaivaus proto meno kritikas šiuose vaizduose galėjo įžvelgti netrukus tikrove virsiantį košmarą.
Trečioji parodos tema atrodė esanti kitoje erdvėje, pakylėta virš molėtų valstiečių laukų ir tokių pat molėtų kareiviškų mūšio laukų. Kūno studijos ir aktai, pirmiausia skulptūrų skyriuje. Žvaigždė čia buvo mėgstamiausias Adolfo Hitlerio skulptorius Arnas Brekeris (Arno Breker), jis pats dalyvavo ir žiuri darbe. Galingos Brekerio arijų skulptūros buvo artimos Hitlerio vizijai apie germanų meno atgimimą. Idealizuoti graikų ir romėnų pavyzdžio portretai, išsiskyrę rasinio ir biologinio suvokimo padailintomis formomis. Nacistų meno politika daug dėmesio skyrė formoms, nes forma ir rasinė politika buvo vienas ir tas pats. Formos neatitikimas – kūniškasis defektas – buvo ir rasinio idealo neatitikimas. Perdėm ryškūs skruostai ir, regis, tuoj sprogsiančios milžiniškos kaktos buvo iškirstos pagal rasinį ir biologinį trafaretą, net jei šiandien ir atrodo netikroviškos.
Vis dėlto formose būta ir erotiškumo. Tai itin jaučiama kito nacistų išaukštinto skulptoriaus Jozefo Torako (Josef Thorak) kūriniuose. Esė „Patrauklusis fašizmas“ (Fascinating Fascism) autorė Suzana Zontag (Susan Sontag) rašė: „Nacių laikotarpio dailininkai ir skulptoriai dažnai vaizduodavo nuogybę, tačiau jiems buvo draudžiama rodyti bet kokius kūniškus trūkumus. Jų kūnai atrodo kaip nuotraukos iš vyrams skirtų žurnalų apie sveikatą: merginos veidmainiškai aseksualios ir (technine prasme) pornografiškos, nes jos buvo tobula fantazija.“
Nacistinės estetikos dalimi tapęs herojinis realizmas vėl iškilo totalitarinėse komunistinėse valstybėse, tik skyrėsi vienu požiūriu: „Tarybų Sąjunga ir Kinija siekia paaiškinti ir sustiprinti utopinę moralę. Fašistinis menas vaizduoja utopinę estetiką ir fizinį tobulumą.“
Zontag atkreipė dėmesį į mene prasiveržiančią unikalią nacizmo traukos jėgą: „Fašizmo idealas yra seksualinės energijos transformavimas į „dvasinę galią“ visuomenės labui. Erotika (tai yra moterys) visada egzistuoja kaip pagunda, o pati herojiškiausia reakcija yra seksualinio impulso slopinimas.“
Adolfas Hitleris buvo įsitikinęs, kad populiarumo tarp moterų priežastis yra seksualinė jo trauka. Evą Braun iki pabaigos jis slėpė nuo viešumo, nes baiminosi prarasiąs tą trauką, taip pat ir dėl to, kad kalbant apie įvaizdį niekas, net asmeniniai santykiai, negalėjo konkuruoti su jo pasiaukojimu Vokietijai.
