Maža juoda suknelė

скачать книгу бесплатно


– Gelbėkit! – spėjau sušukti, o tada bangos tvojo per veidą lyg antausis ir šaltas vanduo įsiurbė gilyn. Permirkęs paltas pasunkėjo šimtu svarų ir nutempė žemyn taip greitai, kad nespėjau atsispirti kojomis. Po sekundės nosis prisipildė vandens, o kraujas venose ėmė stingti nuo šalčio. Tą akimirką galvoje žybtelėjo vienintelė mintis: suknelė neša vien nelaimes, juk privertė Aną pabėgti, o mane va kaip apgailėtinai nužudys.

Bet numirti nespėjau, nes mane už pažastų čiupo stiprios rankos, trūktelėjo aukštyn ir tol traukė link paviršiaus, kol galva išniro virš vandens. Žiauriai springau ir kosėjau, kol gelbėtojas mane tempė į krantą. Kai drebančią ir sunkiai kvėpuojančią saugiai pasodino ant akmenuoto kranto, pažvelgiau į jo šlapią veidą ir pamačiau šviesiai mėlynas akis, įsmeigtas į mane.

– Viskas gerai? – paklausė vyras permirkusiais, prie galvos prilipusiais plaukais.

Šniurkščiodama perbraukiau šlapia rankove bėgančią nosį ir linktelėjau nuleidusi akis, vis dar truputį springdama ir jausdamasi kaip kvailė.

– Gal reikia pas gydytoją ar dar kur nors?

– Ne, – sukvarkiau ir apsikabinau rankomis kelius, vos drįsdama į jį pažvelgti, nes prieš akis mintyse vėl blykstelėjo tas šokiruojantis vaizdas. Tai suknelės darbas, staiga supratau. Ji kažkokia tikrai keista, gal antgamtiška. Kai Ana ją apsivilko praeitą vakarą, gal pamatė save su kažkuo kitu vietoj Deiviso? Gal todėl ir buvo priversta šitaip pasielgti?

Suknelė taip aiškiai viską parodė. Kaip galėčiau ignoruoti savo likimą?

O kas, jei čigonė nemelavo, sakydama Anai, kad suknelė padarys, kad įvyktų tai, kas lemta?

– Atsiprašau, jeigu įkritai per mane, – tarė jaunuolis, kol tylėjau, viduje karštligiškai galvodama. – Nenorėjau tavęs išgąsdinti, bet stovėjai visi arti kranto, o tie akmenys slidūs, ypač jeigu batai nepraktiški.

Įprastomis aplinkybėmis gal būčiau ginčijusis, kad mano baleto bateliai visiškai praktiški, bet dabar atrodė netinkamas metas.

– Ne tu kaltas, – nuraminau jį ir pažvelgiau į savo kojas, nustebusi, kad nepamečiau upėje batelių. Jų švelni rausva spalva išsimurzino, o kai paspaudžiau padus prie žemės, sukliuksėjo.

– Išgelbėjai man gyvybę, – tariau, nes tikrai būčiau nuskendusi, jei jis nebūtų buvęs šalia, o tada motinai su tėveliu tektų ne tik visiems grąžinti Anos vestuvių dovanas, bet tuo pat metu organizuoti mano laidotuves. – Ačiū.

– Nieko tokio, – gūžtelėjo jis ir ėmė gręžti savo marškinėlių priekį, sukdamas rankomis. Tada nustojo ir atsisuko į mane. – Bliamba, pamiršau kaip gražiai elgtis, ar ne? – Jis pasitrynė drėgną delną į šlapias kelnes ir ištiesė man. – Mano vardas – Džonatanas Aštonas, nors visi vadina Džonu. Tikiuosi, ne per įžūliai pasakysiu, kad tu pati gražiausia žuvis, kokią šį rytą pagavau.

– Aš Evė Evans, – tyliai ištariau ir padaviau savo liesą ranką, kuri visai prapuolė jo sudiržusiame delne. Pajutau, kaip mane užplūdo nuostabi šiluma, ir nuraudau, nors buvau šlapia ir sušalusi. – Ir graži maždaug kaip nuskendusi žiurkė, – pridūriau, atitraukdama ranką ir vėl apsikabindama save.

– Oi ne, nuskendusių žiurkių esu matęs, tu tikrai jas toli pralenkei, – paerzino jis ir nusibraukė varvančius plaukus nuo kaktos.

Jo veidas buvo labai dailus, lygių bruožų, beveik gražus, rausvas, saulės nubučiuotas. Paprastai drovėdavausi nepažįstamų vaikinų (tėvelis mėgdavo sakyti, kad puikiai moku ramstyti sienas), bet Džonatano neišsigandau. Keistai nujaučiau, kad jį jau pažįstu ir galiu pasitikėti nedvejodama.

– Jei galima pasmalsauti, ką mėginai išmesti? – paklausė ir ištiesė ranką, padėdamas atsistoti.

– Nelaimių šaltinį, – pasakiau.

Bet Džonas nesutiko. Pastatęs mane ant kojų, jis pamatė juodąją suknelę, srovės išmestą ant akmenų. Man nespėjus paprieštarauti, jis patraukė pakrante link jos.

– Palik ją, – maldavau, trokšdama, kad įmestų ją į vandenį, o ne atneštų.

– Ji užkeikta, – pridūriau nepagalvojusi, kaip kvailai nuskambės.

Džonas nusišypsojo ir papurtė galvą. Grįžo prie manęs, gręždamas iš jos vandenį.

– Man atrodo, kad kaip tik priešingai, panele Evans, nes juk per šią suknelę mes susipažinome. Jeigu ne ji, mūsų keliai niekad nebūtų susikirtę, tiesa?

Nors ir stengiausi, niekaip nepriverčiau jo apsigalvoti. Džonas netgi parsinešė suknelę namo ir paprašė savo motinos atsargiai išskalbti. Kitą dieną atnešė ją man į namus su tulpių puokšte ir paklausė, gal sutikčiau ją apsirengusi eiti su juo vakarienės, jeigu teikčiausi pradžiuginti jį savo draugija kitos savaitės penktadienio vakarą.

Vis dar kankinausi dėl pradingusios Anos, tad pamaniau, kad reikėtų mandagiai atsisakyti. Juk būtų baisiai negražu, ar ne? Kaip galėčiau eiti į pasimatymą su ką tik sutiktu vyriškiu (tegul ir itin keistomis aplinkybėmis sutiktu), kai šeimoje šitokia baisi sumaištis?

Bet kad ir kaip bandžiau ištarti: „Atleisk, bet negaliu“, nepavyko. Nors suknelė, kurią laikiau rankose, buvo rūpestingai suvyniota į popierių, vis tiek jutau jos energiją, tekančią mano oda. Nors atrodė nelogiška, žinojau, jog suknelė nori, kad sutikčiau. O aš, tiesą sakant, irgi norėjau.

Galiausiai pasakiau:

– Na gerai, eisiu su tavimi vakarienės. Tik jeigu vadinsi mane Eve, – ir tas dilgsėjimas iškart liovėsi.

– Gal galėčiau tave pasiimti septintą valandą, Eve? – pasiūlė jis, o aš atsakiau, kad septinta valanda puikiai tiks.

Neišdrįsau pasakyti motinai su tėveliu apie Džonataną ir kaip mudu keistai susipažinome, nors ir užsiminiau, kad netrukus eisiu vakarienės su nauju pažįstamu, „kad mažiau galvočiau apie Aną“. Ir tai buvo tiesa.

Nieko keisto, kad jiedu beveik nesiklausė. Jie buvo pernelyg užimti – nerimavo dėl sesers padarytos žalos, tad jiems nerūpėjo, ką aš veikiu. Jiedu net pradėjo pyktis dėl Anos mano akivaizdoje, o kartą prie pusryčių stalo motina net apsiverkė.

– Čia tu kaltas! – apkaltino tėvą. – Dėl tavęs ji pabėgo!

Tėvelis nuraudo iki pat apykaklės.

– Ta mergaitė tuščia ir egocentriška, gal ir dėl šito mane apkaltinsi?

Pastebėjau, kad jie, deja, ėmė miegoti atskiruose kambariuose. Nieko keisto, kad būdama namie pradėjau slapstytis savo miegamajame, užsidariusi duris ir įjungusi grotuvą, kad užgožtų jų balsus.

Ištrūkti galėdavau tik tuomet, kai dirbdavau mokykloje, todėl nuoširdžiai apsidžiaugiau, atėjus tam vakarui, kai mudu su Džonatanu paskyrėme pasimatymą.

Ruošdamasi mudviejų vakarienei, svarsčiau, gal reikėtų vis dėlto apsivilkti juodąją suknelę, kaip jis prašė. Nerimavau ne tik dėl jos antgamtiškų galių: buvau įsitikinusi, kad ji man netiks, nes prisiminiau, kaip glaudžiai ji buvo aptempusi Anos smulkią, bet puikių formų figūrą. Kadangi buvau visu delnu aukštesnė už seserį, o be to, liesa ir kampuota lyg berniūkštis, maniau, kad suknelė nesieks man kelių ir kabės kaip subliuškusi palapinė.

Bet Džonas norėjo, kad ją vilkėčiau, be to, pačiai buvo smalsu. Tad surizikavau, apsivilkau suknelę per galvą ir užsitempiau žemyn ant šlaunų.

– Nieko sau, kad mane kur, – sumurmėjau išvydusi save veid-rodyje virš komodos. Ji nuostabiai tiko. Pridengtas juodu šilku, mano kūnas atrodė tvirtas, bet moteriškas, o pats drabužis koketiškai blizgėjo, atspindėdamas šviesas, kaip ir tuomet, kai jį vilkėjo Ana.

Žiūrėjau pro langą, kol pasirodė Džonatano pikapas, ir atsidūriau prie paradinių durų, jam nespėjus į jas paskambinti. Užuot pakvietusi jį vidun, išėjau į lauką ir uždariau paskui save duris.

– Gražiai atrodai, – pasakiau, nes jis vilkėjo išlygintus baltus marškinius ir kelnes su kantu, o batai net blizgėjo. Pamatęs mane, jis išplėtė akis, tad apsisukau aplink ir padariau reveransą.

– Patinka? – paklausiau.

– Ar man patinka? – pakartojo jis ir tyliai švilptelėjo. – Ohoho, kaip tau tinka taip išsipuošti, – tarė jis, išsišiepęs iš pasitenkinimo. Jis vos galėjo atitraukti nuo manęs akis, kad galėtų vairuoti pikapą į Sent Ženevjevą vakarienės.

Kol važiavome, Džonas su manimi kalbėjo: pasakojo apie savo darbą, kaip remontuoja baržas ir valtis, kaip jam patinka viską taisyti ir kaip jis pradėjo ardyti skrudintuvus ir vėl juos surinkti, dar neišmokęs skaityti. Klausiausi ir atsakinėjau reikiamose vietose. Norėjosi tikėti, kad padrąsėjau pati iš savęs, o ne dėl suknelės. Neįprastai pasitikėjau savimi, lyg visi mano judesiai ir ištarti žodžiai turėtų tam tikrą tikslą.

Bet mane veikė dar kažkas, kažkokia nenusakoma energija, kurios veikiama laisviau juokiausi ir dažniau šypsojausi. Paprastai nebūdavau linkusi švelniai elgtis su vos pažįstamais vyrais (ir nepasakyčiau, kad pasitaikė daug progų), bet kažkodėl atsakiau: „Taip, gali“, kai Džonas paprašė leisti pabučiuoti atsisveikinant. Pasitikėdama savimi, kaip retai pasitaikydavo, padėjau rankas jam ant pečių, prisiglaudžiau ir užsimerkiau, kai jis lūpomis palietė manąsias.

Mane sukrėtė dar vienas virpulys ir išvydau antrą viziją: Džonatanas delnuose laikė mano rankas ir mudu, stovėdami priešais vyriškį su atversta Biblija, prisiekėme mylėti ir gerbti vienas kitą, kol mirtis mus išskirs.

Vaizdas atrodė toks tikroviškas, kad sutrikau ir atsitraukiau nuo jo išplėtusi akis, smarkiai plakančia širdimi. Nebūčiau nustebusi, jei tą akimirką man širdis būtų iššokusi iš krūtinės.

– Man reikia eiti, – pasakiau nukaitusiais skruostais. Nuleidau galvą, bijodama į jį pažiūrėti.

– Tu irgi pajutai, ar ne? – čiupo mane už rankų, neleisdamas nueiti, ir aš pagaliau atplėšiau žvilgsnį nuo savo batelių ir pamačiau, kad ir jį nustebino tai, kas įvyko tarp mūsų. – Tu kažkuo ypatinga Eve, kažkas tarp mūsų vyksta. Negaliu tiksliai pasakyti, bet kažkas yra.

Stovėjau kaip nebylė, tik mirksėjau, negalėdama žodžiais apsakyti to, ką pamačiau. Kaip galėjau jam pasakyti, kad tai juodoji suknelė savo magiškais triukais apsuko mums galvas? O kas, jei čigonė nemelavo, kad suknelė gali parodyti likimą? Gal jį tiesiog kažkaip užkerėjau? O gal jam tikrai pasirodžiau ypatinga?

– Kad ir kas čia vyksta, man tai patinka, – sukuždėjo jis ir prisiglaudė kakta man prie plaukų. – Galėčiau tiesiog čia stovėti apkabinęs tave visą naktį. Tu taip maloniai kvepi, taip švelniai ir mielai, – tarė jis, tad norėjau pasakyti jam, kad nesu pasikvėpinusi. Bet nusičiaudėjau. Tada supratau, apie ką jis kalba, nes irgi užuodžiau kvapą, skleidžiamą tos suknelės šilko.