скачать книгу бесплатно
– Hmm, – jis suraukė kaktą, – lauke nemačiau nė vieno laik-raščio, o keliukas atrodė nukastas, bet jeigu nori, kad ateičiau kitą kartą, kai prireiks, tai pranešk.
Tonė reikšmingai pažvelgė į jį.
– Man greitai reikės į ligoninę, tai jeigu nesiruoši kalbėti tiesiai, gal jau keliauk sau.
– Na gerai, palauk, – tarė jis išsitiesdamas ir giliai įkvėpė. – Spėju, kad tavo mama nepasakojo apie mūsų projektą?
– Jūs su mano motina darėte bendrą projektą? – Tonė būtų nusijuokusi, bet prisiminė, kad Bridžita kažką kalbėjo apie Evės sandėrį su velniu. – Gal planavote kartu apiplėšti banką?
Jis pakėlė ranką.
– Čia ne pokštas. Evė pati mane susirado. Perskaitė mano interviu vietos savaitraštyje, jog kovoju už tai, kad daugiau vyninių gamintų natūralų vyną. Ji pagalvojo, kad ekologiškai ūkininkaudama galėtų išspręsti visas Morganų vyninės bėdas.
– O tu tiesiog ėmei ir sutikai padėti? – Tonė neslėpė, kad žiūri skeptiškai. Nes motina niekada apie tai net neužsiminė. Nepasakytum, kad jos būtų dažnai kalbėjusios, o kai kalbėdavosi – vis tiek neliesdavo svarbių reikalų. Bet ją erzino, kad Hanteris Kamingsas galėtų geriau už ją žinoti, ko nori Evė.
– Turbūt kalbu kaip sugedusi plokštelė, bet turint omenyje tavo tėvo požiūrį, kam tau imtis tokių reikalų?
– Truputį grįžkime, gerai? – tarė jis ir įsitaisė ant sofos, ištiesdamas ranką ant jos atkaltės. – Praeitą rudenį panelė Evė prarado savo svarbiausią vynininką Luisą. Jis valdė visą personalą ir vadovavo verslui nuo tavo tėvo mirties. Tu, žinoma, įsivaizduoji, kaip smarkiai ją sukrėtė tavo tėvo mirtis.
Oi, kad jį kur, negalėjo apie tai patylėti.
Tonei suspaudė krūtinę, o akis ėmė graužti ašaros.
– Taip, ją smarkiai sukrėtė. Kaip ir mane. Gailiuosi, kad nelikau čia ilgiau ir nepalaikiau jos.
– Ji tavęs nekaltino, – labai dalykiškai tarė jis. – Ji kaltino save, kad viską apleido ir neprižiūrėjo reikalų.
Tonė išsitiesė, prisiminusi, ką sakė Brigita.
– Tai vyninei prastai sekasi? – kaip visada Tonė įsivaizdavo blogiausia ir jai staiga pasidarė silpna kaip tada, kai Bridžita parodė užverstą kabinetą ir niurzgėjo apie neapmokėtas sąskaitas. – Gal atsivežti savo buhalterį? – žinoma, ji kalbėjo apie Gregą, savo nesužadėtinį, tikriausiai skaičius mylintį labiau už ją. – Kaip manai, Luisas grobstė lėšas? Gal kreiptis į policiją?
– Antonija, lėčiau, – tarė Hanteris ir atstatė abiejų rankų delnus, kol ji nurimo savo kėdėje. – Kiek mes su panele Eve išsiaiškinome, panašiau, kad pinigais buvo glaistomos beviltiškos spragos. Laikai pasikeitė, o Morganų vyninė net nebandė neatsilikti. Tavo mama nusprendė, kad jeigu dabar ko nors nesiims, tai kada nors jai teks užsidaryti arba parduoti vyninę. – Jo lūpas palietė berniokiška šypsena. – Tad mudu kartu pagalvojome ir sukūrėme planą, kaip vyninė galėtų užimti, tikėkimės, pelningą nišą. Tik šito neišeina įgyvendinti staiga, bet, laimei, Evė sutiko neskubėti.
Tonė sumirksėjo, apgalvodama gautą informaciją. Tai senas vadovas išėjo ir paliko verslą bėdoje, o Evė tiesiog ėmė ir susidėjo su jauniausiu Kamingso sūnumi, kad viską pataisytų? Tonei nudiegė krūtinę, kad niekas nieko nepasakojo. Nejaugi motina visai ja nepasitikėjo?
– O tavo šeima neprieštarauja? – paklausė jo prisimerkusi, pykdama ant savęs, kad pavydi.
– Aha, čia ir bėda, – Hanteris lėtai iškvėpė. – Aš jiems dar nesakiau, o panelė Evė nematė reikalo iš anksto visko skelbti.
– Tai kodėl sutikai? – garsiai suabejojo Tonė. – Ką, negali žaisti ekologinio ūkio nuosavoje žemėje?
– Suprantu, kad manimi nepasitiki, – tarė jis sujudėdamas ir trindamas rankomis kelius. – Bet panelė Evė kur kas labiau nusiteikusi naujovėms nei mano tėvas. Gaminti vyną nenaudojant sintetinių trąšų, pesticidų ir augimo stimuliantų – tai menas. Mūsų vynuogyną dabar valdo brolis Eldonas, o jam patinka status quo, o ne pokyčiai. Kai užsimenu apie ekologinio ūkio sertifikatą, jis mane pasiunčia. Nes tai nelengva ir nepigu.
Tonė neįsivaizdavo, kokie reikalavimai keliami ekologiniam ūkiui, bet žodį „nepigu“ suprato kuo puikiausiai.
Įsitempęs Hanterio veidas sušvelnėjo ir jis tarė:
– Tavo motina pasirengusi pradėti veikti. Ji susižavėjusi ekologinio ūkio idėja ne mažiau už mane, tarsi tyrinėtume naują sritį. „Man reikia abiem kojomis išlipti iš praeities“, – va ką ji sakė apie tai, – jis linktelėjo: – Visiškai su ja sutinku.
Tonei besiklausant daužėsi širdis nuo kiekvieno kilnaus žodžio, viskas skambėjo taip nuostabiai ir pasigėrėtinai. Gaila, kad motina guli be sąmonės ir negali nieko patvirtinti.
– Vis dar bandau suprasti, kas tau iš to? Ko tu sieki? – nenusileido ji, nekreipdama dėmesio į priekaištingą Evės balsą galvoje: Gal manai, kad aš kvaila, Antonija? Nepasitiki savo motinos sprendimu? Niekada nesu padariusi nieko, kas neišeitų tau į gera.
– Nieko aš nesiekiu. Tik pamaniau, kad reikėtų tau pasakyti, jog mes su tavo motina… – jis nutilo ir papurtė galvą. – Tiek to. Manau, panelė Evė greitai vėl atsistos ant kojų, tu išvažiuosi į Sent Luisą, o tada turėsiu reikalų tik su ja ir bus daug paprasčiau. – Jis atsistojo ir užsitempė dryžuotą lyg saldainis kepurę ant garbanotų plaukų, užsidengdamas ja ausis. – Atsiprašau, kad sutrukdžiau. Perduok linkėjimus motinai.
Jis nelaukė, kol ji atsakys, tiesiog pasuko eiti. Bet prie fojė slenksčio sustojo ir atsisuko.
– O tau niekada nesinori tiesiog patikėti, kad kažkas pavyks? – paklausė jis. – Patikėti kažkuo, nes tau to reikia?
Ką? Argi ne todėl ji visų pirma ir paliko šitą miestelį, pasitikėdama svajone, kad pavyks šio to pasiekti, užuot dirbus šeimos vyninėje? Ir praeitą vakarą, kai pasirodė „I Fratellini“ apsvaigusi iš džiaugsmo, pažeidžiama ir tokia tikra, kad draugas pasipirš, argi tai nereiškia, kad labai kažkuo tikėjo? O ką iš to gavo? Ogi nieko.
– Nors verčiuosi vestuvių planavimu, tai nereiškia, kad tikiu pasakomis. Aš realistė, – ramiai atsakė ji.
– Kaip gaila, – Hanteris susigrūdo rankas į kišenes, išsitraukė pirštines ir užsimovė jas. – Gali pasakyti panelei Evei, kai susitiksite, kad aš jos nepaliksiu, nors jos dukrai ir nelabai patinku. Pasakyk jai, kad mūsų komanda pasiruošusi dirbti sekmadienį vakare. Žinau, kad vėlu, bet pirmąkart bus rimtos šalnos, todėl galėsime nuskinti derlių, kurio laukėme.
Tonė nusijuokė.
– Tu ką, rimtai?
Jis susiraukė, rodydamas, kad kalba labai rimtai.
Ji atsistojo nuo kėdės ir priėjo prie jo, rankomis apsivijusi sau liemenį, taip pasimetusi, kad norėjo tik keliauti laiptais aukštyn ir palįsti po antklode.
– Kad ir ką ten ruošiesi daryti, atšauk.
– Ką?
– Pasakiau: kad ir ką planuoji, atšauk arba bent atidėk, kol Evė atsigaus.
Tonės smilkinius nudiegė skausmas ir ji krūptelėjo, prislėgta visų įvykių.
– Aš negaliu aprėpti visko iškart ir negaliu tuo pat metu nerimauti dėl mamos ir dėl to, ką išdarinėji vyninėje. – Akyse ištryško ašaros, o balsas užsikirto lyg silpnos mergaitės. – Palauk, kol Evę paleis iš ligoninės, o aš išvažiuosiu, tada ir galėsi skinti savo keistuolišką sušalusį derlių.
– Negaliu, – pareiškė jis, žiūrėdamas į ją lyg į beprotę.
– Neturi iš ko rinktis, – tarė ji ir šniurkštelėjo, rankove brūkšteldama bėgančią nosį. – O dabar atsiprašau, bet man reikia džiovintis plaukus ir važiuoti į ligoninę.
– Palauk! – Hanteris ištiesė ranką, sučiupo ją už alkūnės ir staiga vėl paleido. – Tik nemanyk, kad sėdėsiu rankas sudėjęs, kol tavo mama pasveiks. Bus per vėlu, viskas suges, o mes abu prarasime krūvą…
– Baik, – Tonei jau užteko. Atrodė, tuoj sprogs per siūles nuo emocijų. – Prašau, baik. Negaliu dabar tuo užsiimti. Man reikia važiuoti pasėdėti su motina. Ji guli paslika ant nugaros reanimacijoje prikaišiota vamzdelių ir mašinų, padedančių kvėpuoti, – Tonė paspringo ašaromis. – Jai manęs reikia.
– Na gerai, supratau, – jis valandėlę pastovėjo sustingęs, akivaizdžiai ieškodamas žodžių. – Nenorėjau tavęs dar labiau įskaudinti.
– Per vėlu, – tarė Tonė ir timptelėjo megztinį, nerdama pro jį į fojė. Padėjo ranką ant bronzinio durų skląsčio ir palaukė, kol jis atžingsniuos iš paskos. Jis neskubėdamas užsisegė paltą, o kai ji pravėrė duris į šaltį, praeidamas palietė jos ranką.
– Tai visai nesusiję su mumis.
Tonė primerkė akis.
– Apie ką čia kalbi?
– Apie praeitį, – atsakė jis. – Aš – ne mano tėvas, o tu – ne Ana.
– Gerai, kad pasakei.
Ji uždarė ir užsklendė duris, šniurkštelėjo, trindamasi bėgančią nosį rankove. Kur tos „Kleenex“ servetėlės, kai jų prireikia?
– Na, kaip sekėsi? – iš kažkur išnirusi paklausė Bridžita.
Tonė atsiduso ir priglaudė kaktą prie dažytos medienos, laukdama, kol aprims greitai plakanti širdis. Jautėsi suirzusi ir nežinojo, ar labiau pyksta dėl to, kad Hanteris Kamingsas apie motinos verslą žino daugiau už ją, ar dėl to, kad Evė juo pasitikėjo labiau nei savo dukra.
– Liepei jam nešdintis?
Tonė nujautė, kad Bridžita puikiai žino, ką ji pasakė Hanteriui, nes turbūt klausėsi kiekvieno žodžio. Bet linktelėjo, apsisuko ir atsirėmė nugara į duris.
– Jis žino, ką aš manau.
– Šaunuolė mergaitė, – Bridžita patapšnojo jai ranką, žiūrėdama itin keistai, tarytum žinotų kažką, ko Tonė nežino; kažką, kuo ji baisiai patenkinta.
– Gerai, kad nors viena iš mūsų gali džiaugtis, – tyliai sumurmėjo Tonė, laikydamasi turėklo užkopė laiptais, giliai įkvėpė ir nuėjo ruoštis dar kartą važiuoti aplankyti mamos.
9 skyrius
Evė
Privalėjau taip pasielgti, Eve. Deivisas buvo ne man skirtas. Suknelė taip aiškiai viską parodė. Kaip galėčiau ignoruoti savo likimą?
Tokį paaiškinimą Ana man parašė raštelyje, kurį pakišo po durimis, prieš išauštant tai dienai, kai turėjo būti jos vestuvės. Tai viskas, kas man liko iš jos, ir negalėjau pakęsti minties, kad dėl tos kvailos juodos suknelės, impulsyviai pirktos Sent Ženevjevoje, jos gyvenimas – visų mūsų gyvenimai – taip apsivertė aukštyn kojomis. Nežinojau, ką ta suknelė padarė Anai, o gal jai tik atrodė, kad padarė; bet skaitydama tą raštelį vis iš naujo, gyslose pajutau nenugalimą norą. Kaip ten sakė ta čigonė?
Suknelė nulemia, kad įvyktų tai, kas turi įvykti. Kai pamatai savo likimą, apsigalvoti nebegalima.
Niekada nebuvau prietaringa, bet ta suknelė kažkodėl mane baugino. Užsinorėjau išvaryti čigonės apžavus iš namų, kad nepaliestų nieko kito. Jau pakankamai pridarė žalos.
Nepasiklojusi lovos nuėjau prie spintos ir čiupau drabužius, net nematydama spalvų pro ašaras. Tik stabtelėjau perbraukti šepečiu plaukus, o tada sprukau iš kambario.
Radau tą juodą suknelę pagarbiai pakabintą Anos lovos kojūgalyje. Pačiupusi susukau į kamuolį, nutarusi, kad turiu padaryti viską, kad jos atsikratyčiau.
– Tu užkeikta, – sukuždėjau jai ir šilkas garsiai sutraškėjo rankose, bet man nerūpėjo. Buvau įsiutusi, tad nesiklausiau.
Nors dangus buvo mėlynas, be menkiausio debesėlio, rytinis šaltukas pervėrė iki kaulo, todėl užsimečiau paltuką, nuvažiavau į Sent Ženevjevą ir nuvairavau prie to paties gatvės kampo, kur buvome radę tą keistą čigonės parduotuvę. Bet sustojusi ir išsiropštusi lauk pamačiau, kad vitrinoje tuščia. Languose nebebuvo purpurinių užuolaidų. Vietoj jų atremtas į vitrinos stiklą stovėjo ženklas „IŠNUOMOJAMA“.
Negali būti.
Besidaužančia širdimi nubėgau šaligatviu ir prispaudžiau nosį prie lango. Nors teko prisimerkti nuo ryto saulės šviesos, įžiūrėjau, kad viduje nėra baldų, medinės grindys apdulkėjusios ir prišiukšlintos. Pamačiau ant lentų gulinčią povo plunksną, kokių buvo prikaišyta ta sena vėduoklė, kurią tuomet paėmiau ir vėl numečiau. Jos užteko, kad įsitikinčiau, jog nieko neišsigalvojau.
– Nejaugi taip gali būti? – garsiai ištariau, nieko nesuprasdama. Pasirodė, kad kažkas iškrėtė baisią išdaigą. Nubėgau prie gretimų durų ir pabeldžiau į konditerijos parduotuvės stiklą, nes viduje už prekystalio pamačiau moteriškę, nors dar nebuvo atidaryta.
– Kas yra? – paklausė ji, skubiai įleidusi mane vidun. – Susižeidei? Blogai jautiesi?
– Kur ta čigonė? – išspaudžiau beveik švokšdama. – Išsivežė prekes kitur? Man reikia grąžinti vieną daiktą.
– Kokį galą tu čia paistai? – moteris įsispoksojo į mane ir pasiėmė šluotkotį, stovėjusį po ranka, lyg ginkluodamasi nuo užpuolimo. – Kokia dar čigonė?
– Tokia juodais plaukais su įpintais kaspinais, – atsakiau ir sunkiai nurijau seiles. – Prie kampo buvo jos parduotuvė, kur pardavinėjo skrybėles ir dar kažin ką iš Paryžiaus.
Ji prisimerkusi nužvelgė mane kaip motina, kai neatsakydavau į kokį nors klausimą.
– Čia koks nors žaidimas? Susilažinai su draugais?
– Ne, prisiekiu, nežaidžiu, – pasakiau, vos neapsiverkdama. Buvau atseit suaugusi moteris, bet jaučiausi pažeidžiama kaip vaikas. Atvažiavau, nes tikėjausi ištaisyti padarytą žalą. Tikėjau, kad jeigu pavyks grąžinti suknelę, tai kažkaip sugrįš ir Ana. Bet viskas buvo ne taip, kaip turėjo būti. Dar niekada gyvenime nesijaučiau tokia bejėgė.
– Prašau, – ėmiau maldauti, – juk žinote, kur ji išsikraustė. Man reikia ją susirasti.
Jeigu įmanoma kaip nors panaikinti užkeikimą, turiu sužinoti kaip.
– Iš kur man ką nors žinoti apie neegzistuojantį žmogų? – moteris susiraukė ir įspėjamai pagrasino šluota: – Jūs, jaunimas, nieko negerbiate! Tos patalpos prie kampo jau visus metus tuščios, aš gi žinau. Aš savininkė. Tai kažin ką tu čia bandai…
– Aš nemeluoju, – neatsiprašinėjau aš. Juk neišgalvojau tos čigonės. Šita moteris klysta, tikrai klysta, o rankoje turiu įrodymą – suknelę!
– Lauk, – atsakė ji, šluota pamodama link durų.
Traukiausi atbula, kol atsitrenkiau į kietą varinę rankeną. Nedvejodama apsisukau ir išlėkiau pro duris lauk. Nesustojau, kol neatsidūriau saugiu atstumu; tik tada stabtelėjau ant šaligatvio, spausdama suknelę prie krūtinės ir siurbdama šaltą orą, kol sugalvosiu, ką daryti toliau. Jei negaliu grąžinti suknelės čigonei, reikia ją sunaikinti. Negalima rizikuoti, kad dar kokia nors pažeidžiama mergaitė pakliūtų į jos pinkles kaip Ana. Laimei, prisiminiau čigonės pasakojimą, kaip ankstesnė savininkė veltui mėgino ją sudeginti. Jeigu ugnis jos neįveikė, kas dar galėtų?
Tarytum atsakydamas, švilpimu atsiliepė vilkikas Misisipėje, ir aš garsiai tariau:
– Vanduo.
Nuskandinsiu ją.
Nekantraudama jos atsikratyti, nuskubėjau prie upės, braudamasi prie akmenuoto kranto pro piktžoles, siekiančias kelius. Praplaukiantis vilkikas su barža prižadino Misisipę ir jos drumsti vandenys ėmė piktai pliaukšėti į krantą. Stengiausi negalvoti apie tuos laikus, kai mudvi su Ana ateidavome prie upės kranto, atsisėsdavome ant akmenų ir stebėdavome, kaip pro šalį siūbuoja baržos ir vilkikai.
– Gal išplauksiu garlaiviu, – kartą pasakė sesuo, svajingai žvelgdama pasroviui. – Arba gal pasidarysiu plaustą ir plauksiu žemyn upe kaip Hakas su Džimu.
Jaučiausi taip, tarsi ji ir būtų išplaukusi plaustu, ir mąsčiau apie tai skruostais srūvant karštoms ašaroms. Ir viskas dėl šitos nelaimingos suknelės. Nesvarbu, ar ji tikrai magiška, ar ne, svarbu tik, kad Ana tuo patikėjo.
Iškėliau ranką, ketindama sviesti medžiagos kamuolį į tamsius vandenis.
Tikėjausi, kad upė ją pasiims ir nusineš toli, kaip suknelė atėmė iš manęs Aną.
– Ei!
Kažkoks balsas pašaukė, todėl sudvejojau.
– Ei, tu ten, – vėl suriko kimus baritonas. – Žiūrėk, kur eini! Tie akmenys slidūs!
Pasukau galvą ir pamačiau link manęs žingsniuojantį jaunuolį, nešiną meškere. Kaip tik tą akimirką suknelė trenkė smūgį man per ranką į galvą ir mintyse nušvito ryškus žybsnis, nuo kurio išvydau viziją, visiškai aiškią tarsi kino juosta: kaip šis jaunuolis, einantis link manęs, priglaudžia mane, kaip reikiant pabučiuoja, ir nė vienas nesame apsirengę nė drabužėlio.
Garsiai aiktelėjau ir praradau pusiausvyrą, nes suknelė staiga tapo sunki tarsi boulingo rutulys. Mano bekulnių baleto batelių padai čiūžtelėjo akmenimis ir aš pargriuvau, plojausi užpakaliu į akmenį ir ėmiau čiuožti link vandens.
