Slapta koncentracijos stovykla

«Teisingai», – pritarė Janas Kitsakas.

– Ar juos visada aptarnauja tas pats padavėjas? – paklausė Černychas. – O gal kaskart vis kitaip?

«Tas pats», – atsakė Yang. «Jis visai neseniai įsidarbino restorane, kai vokiečiai paliko miestą.

– Kam priklauso restoranas? – paklausė Semjonas Martynokas. – Na, kas jame yra svarbiausias savininkas?

– Pan Mironchak, – atsakė Janas.

– O kas jis, šis ponas Mirončakas? – paklausė Martynokas.

– Burva, – susiraukė Ianas. – Kaip ir visi savininkai. Jis mus nulupa tris kartus, bet sumoka tik porą zlotų.

– Ar jis valdant vokiečiams buvo ir restorano savininkas? – paklausė Martynokas.

– Taip, – atsakė lenkas.

– Kokia šiandien diena? – Maharinas susiraukė, bandydamas prisiminti.

– Atrodo, antradienis, – šyptelėjo Martynokas.

«Taip, antra», – patvirtino Janas Kitsakas.

«Taigi, rytoj ši moteris kartu su savo malonia lenke turėtų ateiti į restoraną», – pasitrynė kaktą Mazharinas. – Lygiai devyniolika nulis-nulis.

– Tikriausiai, – gūžtelėjo pečiais Ianas. – Ji visada ateina trečiadienį ir sekmadienį. Kodėl ji neateina rytoj?

– Ai… – pasakė Maharinas ir daugiau nieko nesakė.

Jis gana ilgai tylėjo. Martynokas, Černychas ir Janas Kitsakas taip pat tylėjo. Jie suprato, kad Macharinas galvoja. Černychas ir Martynokas taip pat galvojo, o Janas, atrodo, taip pat galvojo apie kažką savo.

– Ar tu dirbsi rytoj? – pagaliau paklausė Macharinas, atsisukęs į lenką.

– Taip, – atsakė jis.

– O tu juos pamatysi rytoj – tą moterį ir tą lenką, kuris bus su ja? – paklausė Macharinas.

«Jei reikės, aš pažiūrėsiu», – sakė Yang. – Kai jie įeina į restoraną. Arba kai jie išeina iš restorano.

«Taip, turėtume», – sakė Mazharinas. – Ir ne tik pamatyti, bet ir sekti ją. Sužinokite, kur ji eis iš restorano. Ar galėtum tai padaryti?

– Aš? – nustebo lenkas.

«Taip, tu», – pasakė Macharinas. – Sekti. Bet tik, supranti, slapta. Tai yra, kad nei ji, nei jos vaikinas nekreiptų į tave dėmesio. Ar gali susitvarkyti?

– Aš? – dar labiau nustebęs pakartojo klausimą lenkas.

– Na, ar nori mums padėti? – paklausė Mazharinas ir tuščiai pažvelgė į Ianą.

– O taip! – atsakė Ianas. – Aš noriu tau padėti! Bet…

– Ar nustebote, kad taip lengvai jumis pasitikime? – paklausė Macharinas.

Į tai Ianas nieko nesakė, tik nuleido galvą ir išskėtė rankas.

«Mes taip pat nemėgstame fašistų, kaip ir jūs», – nusišypsojo Macharinas. – O visa kita nesvarbu.

Atrodo, kad šie žodžiai padarė įspūdį Janui Kicakui. Jis pakėlė galvą ir taip pat pažvelgė į Mazhariną.

«Padarysiu, ko pareigūnas manęs paprašys», – tvirtai pasakė jis. – Tiesa, už tai galiu būti išmestas iš darbo. Nes išėjau nepaklausęs…

«Na, jei kas atsitiks, kažkaip sutvarkysime šį reikalą», – pažadėjo Martynokas. – Kas mes esame? Raudonoji armija, kuri saugo darbo elementą. Ir jūs esate tas pats darbo elementas. Ir šis jūsų džentelmenas Mironchakas yra žaidimo išnaudotojas ir oda! Ar negalime apsaugoti tavęs nuo tokio kraujasiurbio? Tiesiog duok man užuominą, jei kas atsitiks. Aš asmeniškai atrodysiu, kad įgyvendinsiu socialinį teisingumą.

«Gerai», – ne per daug užtikrintai nusišypsojo lenkas. – Aš tau pasakysiu…

– Taigi pasakykite man! – apibendrino Semjonas Martynokas. – Ir neabejokite. Nes jūsų lenkų pasaulio valgytojų ir savanaudiškų žmonių laikas baigėsi! Dabar tavo laikas!

– Nesuprantu… – Janas išskėtė rankas.

«Tai iš įpročio», – Martynokas paglostė vaikinui per petį. – Su laiku viską suprasi. Tai tas pats mokslas, kurį visi labai greitai perpranta. Ir išnaudotojai, ir darbo elementas. Tuo tarpu padėkite mums visais įmanomais būdais. Kadangi telpate į kelnes, turite jas užsisegti. Priešingu atveju bus netvarka.

«Aš tai suprantu», – šį kartą Iano šypsena buvo labiau pasitikinti savimi.

– Na, gerai! – pasakė Martynokas. – Vade, visa kita paaiškink jam pats.

«Turime žinoti, kur ši moteris gyvena», – pasakė Mazharinas, atsigręžęs į Janą. «Arba kur ji eina kiekvieną kartą, kai išeina iš restorano. Tada: viena ji eina į savo vietą arba kartu su savo ponu. Tu supranti?

– Taip, – linktelėjo Janas Kitsakas. – Tai aš turiu galvoje. Bet daugiau nieko nesuprantu. Ką daryti, jei jie išeis iš restorano ir eis skirtingomis kryptimis? Ką aš turėsiu daryti? Kuo man sekti?

«Tai tiesa», – pagalvojęs pasakė Maharinas. – Greičiausiai taip ir bus. Tai yra, jie pasklis skirtingomis kryptimis. Ir būtų gerai stebėti abu. Ech, Semjonai?

– Taigi tai tik mes! – nerūpestingu balsu pasakė Martynokas. – Tai įprastas dalykas.

«Na, jei tai pažįstama, tu turėtum tai padaryti», – sakė Mazharinas. «Tereikia sugalvoti, kaip tai padaryti geriau!

– Geriau, – šyptelėjo Martynokas, – tada aš būsiu su panele. Čia manęs niekas niekuo neįtars. Ir ką? Į įstaigą atvyko pareigūnas ir jauna ponia! Įprastas dalykas. Kodėl sovietų karininkas negali pakviesti ponios į restoraną? Kitas dalykas – kur gauti tokią panelę per trumpiausią įmanomą laiką? Su pirmąja pasitaikiusiu tokio dalyko nepadarysi… Gerai, pagalvokime. Taigi, šis stulpas yra mano. Nuvesiu tave iki pat lopšio. Beje, – Martynokas žvilgtelėjo į Ianą. – Kodėl manote, kad šis ponas yra lenkas?

– Kas jis dar? – paklausė Ianas.

– Na, kas… Tarkim, vokietis. O gal anglų kalba. Tau čia buvo visokių žmonių.

– Ne, – trumpai pagalvojęs pasakė Yangas. – Jis lenkas. Lenkai kitokie nei visi…

– Apie ką tu kalbi? – Martynokas ironiškai primerkė akis. – Ir ką tiksliai? Gal gali paaiškinti?

«Gerai, nesiginčyk», – į pokalbį įsiterpė Maharinas. – Lenkas, ne lenkas… Koks skirtumas? Bet jūs tikrai turite jį sekti. Apskritai, taip. Ianai, tu stebėk šią panelę. O tu, Semjonai, esi jos palydovas. Tai aišku?

– Tikrai ne, – pasakė Martynokas. – O jeigu jie nenori skirtis ir po restorano eina kartu apsikabinę? o kur?

– Tada Ianas stebės juos abu, o tu jį palaikysi. Bet kas žino? Keturios akys gali aptikti stebėjimą daug lengviau nei dvi.

«Tai suprantama», – sutiko Martynokas.

– Janas, – pasakė Maharinas. – Šiandien yra antradienis. Rytoj trečiadienis. O ketvirtadienį, anksti ryte, būtinai reikia čia būti. Pasakyk man, kas ir kaip. Tai viskas, ką norėjau pasakyti.

– Gerai, – trumpai pasakė lenkas ir atsistojo ketindamas išeiti.

– Palauk, – sustabdė jį Martinokas. – Tai viskas, bet ne iki galo. Apskritai, taip. Trečiadienį, pusę šešių vakaro, pasirodysiu jūsų nuostabiame restorane. Su manimi bus ponia, prašau į tai atsižvelgti. Būtų malonu, kad tu ir aš ten pasižiūrėtume vienas į kitą. Ne apsikabinti ar pabučiuoti, o pasižiūrėti vienas į kitą. Kad žinotum, jog esu šalia. Ir kad aš taip pat žinočiau, kad esate šalia. Ir taip apsimetame, kad vienas kito nepažįstame. Ir viskas: mes su panele linksminamės, tu skuti bulves. Ir mes visi laukiame, kol ta pati gražuolė pasirodys su savo vaikinu. O tada laukiame, kol jie išeis, ir judame paskui juos. Tai reiškia, kad jūs esate priekyje, aš ir mano ponia esame šiek tiek toliau. Ir tada elgiamės pagal aplinkybes. Dabar viskas galutinai.

«Atėjau į protą», – atsakė Yang, trypčiojo aplinkui ir pridūrė: «Padarysiu viską». Ar galiu eiti dabar?

«Taip», – pasakė Mazharinas. – Ačiū.

«Ir aš jus taip pat pabarsiu», – atsakė Janas Kitsakas.

– Kodėl mes čia? – nustebo iki šiol tylėjęs Černychas.

«Už tikėjimą», – sakė Yang. «Tu manęs nepažinai, bet vis tiek manimi tikėjai».

– Gerai, – mostelėjo ranka Maharinas. – Ten išsiaiškinsime. Beje, kaip vadinasi tas restoranas?

– Auksinis balandis, – atsakė Jangas. – Ir prie vokiečių taip vadinosi, ir dabar. Tik dabar jis turi kitą ženklą. Anksčiau ji buvo vokiečių kalba, o dabar lenkų kalba.

Jis išėjo. Smerševitai kurį laiką tylėjo.

– Ar manote, kad tai jūsų nenuvils? – pagaliau paklausė Martynokas Macharino.

«Manau, kad ne», – atsakė Mazharinas. – Priešingu atveju, kodėl jis pas mus ateitų? Bet atėjo… Ir dar sutiko sekti tą ponią. Taip pat galėčiau nesutikti. Ne, viskas bus gerai. Protingas vaikinas, jaučiu tai savo žarnyne.

«Gal jis protingas», – nesiginčijo Martynokas. – Bet nesvarbu, kodėl tokia rizika? Galėtume patys sekti. Aš už džentelmeną, Kirilas – už panelę. Arba atvirkščiai. Ir viskas būtų normalu.

«Lenkas yra vietinis», – sakė Mazharinas. – Vadinasi, jis geriau pažįsta miestą. Ir tai labai svarbu stebint. Ką daryti, jei ponia tai supras ar tiesiog pajunta uodegą už nugaros ir nori supainioti savo pėdsakus? Ir tai tikrai jus suklaidins. Bet jei gerai pažįstate miestą, pasistenkite ir lengvai jus taip sumušti! Taigi, manau, šiuo atveju galite rizikuoti.

«Na, taip, taip», – sutiko Martynokas, nors buvo aišku, kad šiuo klausimu jis turi kitokią nuomonę. «Ir dabar, kaip suprantu, turime plačiau pakalbėti apie tą įdomią damą», – sakė Martynok. – O apie visus aplinkinius… Ar aš teisingai suprantu?

– Taip, – trumpai atsakė Maharinas.

– Ir tada, – pasakė Martinokas, – leiskite man pradėti pirma. Nes klausiausi mūsų šlovingojo lenko ir sukūriau įdomią koncepciją.

«Išdėstyk savo koncepciją», – nusišypsojo Maharinas.

«Manau, kad taip», – pradėjo Martynok. – Lenkas teisus – ši ponia labai įdomi. Kol nepasirodėme šiame mieste, ji bendravo su vokiečiais. Bendravau labai artimai, galima sakyti, reguliariai.

«Visų akivaizdoje ir tikrai nesislėpdamas», – prie žodžių pridūrė draugas Černychas.

– Būtent, – sutiko Martynokas. – Ir ne tik su kažkokiu niūriu vokiečiu, bet ir su pačiu velniu… koks jo vardas – Kaufmanas! Apie kieno kruvinus darbus po miestą sklido gandai! Gerai, pakalbėjau… Bet kodėl tas pats Kaufmanas bėgo, o ponia liko? A? Tai rizika! Juk vietiniai žmonės šiek tiek atsigaus, susiprotės – taigi jis šakute pakels būtent šią damą! Neįmanoma, kad jis to nepasiėmė, nes taip nutinka visur. Na, ta pati ponia nesupranta jai gresiančių bėdų? Manau, kad jis supranta. Bet vis tiek jis negalvoja apie pasislėpimą ar, tarkime, persidažyti kokia nors mažiau pastebima spalva. Kodėl taip yra? Bet todėl, kad ji čia turi svarbių reikalų. Labai svarbu, kad ji neturėtų laiko slėptis. O gal ji mano, kad ji nupūs ir žmonės jos neprisimins. Bet kad ir kaip būtų, reikalas atrodo labai rimtas! Tai taip rimta, kad ši ponia net nenori maskuotis! Kaip ji susitikinėjo su Kaufmanu, dabar ji susitikinėja su kokiu nors lenku arba su kuo jis iš tikrųjų yra. Toje pačioje vietoje ir tomis pačiomis dienomis. Tai smagioji dalis! Belieka tik išsiaiškinti, kas yra šis paslaptingas dalykas. Nužudyk mane vietoje, bet aš vis dar negaliu patikėti, kad ji eina į šią užkandinę tik pavakarieniauti. Reguliariai, du kartus per savaitę, griežtai devyniolika nulis-nulis. Kaip, žinote, koks nors tarptautinis traukinys maršrutu Odesa–Paryžius! Fu! – ir Semjonas Martynokas pavargęs iškvėpė, baigęs tokią ilgą kalbą.

«Taip, atrodo, kad reikalas gerai žinomas», – pasiūlė Kirilas Černychas. «Ji yra vokiečių šnipė, tai faktas». Anksčiau ji dirbo gestape, dabar ji dirba kitam. Arba vis dar ant jo, bet per trečiąją šalį. Per tą lenką… Jis, vadinasi, duoda jai užduotis, ji jam atsiskaito. Neįmanoma, kad vokiečiai, besitraukdami, nepaliktų čia savo agentų. Taigi ji tokia agentė.

«Gal taip ir yra», – susimąstęs pasakė Macharinas. – O gal kaip nors kitaip. Nes ji elgiasi pernelyg atvirai. Galima sakyti – viskas per akis, nuo galvos iki kojų. Kažkaip ne visai šnipiška…

– Ir labai panašus į šnipą! – nesutiko Martinokas. «Žinote, saugiausia slėptis, kai matote.» Niekas nepagalvos, kad tu slepiasi, vadinasi, niekas į tave nekreips dėmesio. Tai vadinasi… po velnių, pamiršau žodį!

«Tai paradoksas», – pasiūlė Mazharinas.

«Gal tai paradoksas», – sutiko Martynokas. – Dėl paprasto auklėjimo sunkiai prisimenu visokius gudrius žodžius.

– Taip, bet mūsų lenkas vis tiek atkreipė į ją dėmesį! – nenorėdamas pagaliau susitarti su Martynoku, – pasakė Macharinas.

– Na ir kas? – nusijuokė Martinokas. – Ar daug tokių žmonių kaip šis lenkas? Jis buvo vienintelis rastas. O visi kiti praėjo pro šalį. Ne, jei ketinate slėptis, tada slėpkitės matomiausioje vietoje! Niekada neatspėsite! Ši ponia gerai apsigyveno. Atrodo, kad tai aiškiai matoma, bet atrodo, kad tai nematoma.

– Ką darysime dėl šio paradokso? – paklausė Černychas.

«Seksime paskui juos, o sekmadienį paimsime juos visus iš karto», – sakė Mazharinas. – Ir ponia, ir jos kompanionas, ir padavėjas. Manau, kad tai pats teisingiausias sprendimas.

– Kodėl iš karto jų nepaėmus? – paklausė Černychas. – Tarkim rytoj?

– Na, tai paprasta! – susiraukė Macharinas. «Turime žinoti, kur jie gyvena». Siekiant atlikti kratą jų skylėse tuo pačiu metu kaip ir areštas. Kitu atveju įsivaizduokite: mes juos paimsime, bet jie bus užsispyrę ir nenorės pasakyti, kur gyvena. Ir kol jie priešinasi, kažkas, apie kurį nė neįsivaizduojame, įneš į jų namus švarą. Tai yra, jis paslėps viską, kas gali mus sudominti. Ir tada kas? Ir tada turėsime paleisti visą šią trejybę ir net jos atsiprašyti. Taigi mes turėsime įrodymų prieš juos. Bent jau kai kurie, bet vis tiek bus. Paieškų metu, o juo labiau netikėtai paieškų metu, visada galima rasti ką nors įdomaus ir vertingo. Tu žinai.

– Taip, žinoma, – linktelėjo Černychas. – Tai vadinama netikėtumo efektu.

«Kiekviename žmoguje galite rasti kažką gero, jei jį tinkamai ieškote! – paskelbė Semjonas Martynokas. – Liaudies išmintis! Bet čia mano sumaištis, broliai. Jei ketiname samdyti padavėją, būtų gera mintis ir jį stebėti. A? Kažkodėl šį darbuotoją netekome iš akių. Ir tai yra netvarka.

– Tai tiesa! – Macharinas trenkė sau į kaktą. – Padavėjas! Jis visai neseniai įsidarbino restorane, tik jis ir niekas kitas aptarnauja tą pačią gražuolę ir jos džentelmeną…

«Štai apie ką aš kalbu», – pritarė Martynokas. – Įtartinas žmogus, šis padavėjas. Visai kaip ta gražuolė su savo vaikinu. O tai reiškia, kad… – nebaigė Martynokas ir išraiškingai pažvelgė į Machariną.

– Taip, – sutiko Maharinas. «Mes taip pat turėtume jį stebėti». Kirilai, tai tavo užduotis.

– Suprantu, – linktelėjo Černychas. – Stebėsime.

Jie nutilo. Kiekvienas galvojo apie savo dalykus, o tuo pačiu visi galvojo apie tą patį.

– Ir vis dėlto, ką šiuo metu turime dėl to? – pagaliau paklausė Martynokas.

«Taigi pasakyk mums», – nusišypsojo Maharinas.

– Aš tau pasakysiu, – sutiko Martynokas. – Visose smulkmenose. Taip sakant, faktų patiekalas su padažu iš mūsų fantazijų. Beje, tai irgi populiarus posakis. Prieš karą šlovingame Odesos mieste pažinojau restorano savininką. Na, tai buvo jo mėgstamiausia išraiška. Bet kur dabar yra tas restorano savininkas ir ar jo mielas restoranėlis vis dar yra? – atsiduso Martinokas. – Manau, kad ne. Nes visas pasaulis apverstas aukštyn kojomis. Na, gerai, ką mes galime pasakyti apie tai?

Jis stabtelėjo, rinkdamas mintis, atsistojo, ištiesė pečius, vaikščiojo aplinkui, netgi sušoko kažką panašaus į veržlų trumpą stepo šokį. Ir tik po to pasakė:

– Na, ką mes turime šiuo metu? Ir šiuo metu tai yra tai, ką mes turime. Yra tam tikra artima grupė – mažiausiai trys įtartini asmenys. Tai reiškia gražią ponią, jos vaikiną ir padavėją su jais. Įprasta jų susitikimų vieta yra restoranas «Golden Dove», kur jie susitinka trečiadieniais ir sekmadieniais devyniolika nulio. Kartoju: tik trečiadieniais ir sekmadieniais ir kiekvieną kartą lygiai septintą vakaro! Kas tai yra? Kažkoks meilės pasimatymas? Ne, kaip sakydavo kitas mano ankstesnių laikų draugas. Į pasimatymą dažniausiai įprasta vėluoti, susitikti skirtingomis dienomis ir skirtingu laiku… Ar aš teisus, ar klystu?

«Tu teisus», – pasakė Maharinas.

– O tada – leiskite tęsti savo oratoriją, kaip mėgo sakyti mano trečioji prieškario pažįstama. Iš mūsų malonaus lenko žodžių žinome, kad prieš tai ponia susitiko su kitu džentelmenu – tam tikru gestapininku Kaufmanu, apie kurį Krokuvoje sklandė baisiausi gandai, ir, kaip suprantu, ne be reikalo. Ir susitikome – lygiai tuo pačiu grafiku ir lygiai toje pačioje vietoje. Ir ką mes galime pasakyti apie visus šiuos stebuklus?

Ir Martynokas paeiliui žiūrėjo į Machariną ir Černychą. Ir kadangi jie neatsakė į jo klausimą, jis tęsė:

– Ir mes galime pasakyti tai. Labai gali būti, kad turime reikalų su fašistine šnipų grupe. Vieningi, sumanūs, įžūlūs ir pan. O restoranas «Golden Dove» yra nuolatinė jų susitikimų vieta. Taip sakant, saugus namas, kuriame jie aptarinėja savo reikalus. Koks tai verslas, žinoma, kol kas nežinome. Žinome tik tai, kad šioje grupėje yra mažiausiai trys žmonės: niūri ponia, jos vaikinas ir padavėjas…

– Keturi, – pasakė Černychas.

– Kas yra keturi? – nesuprato Martynokas.

«Grupėje yra ne trys, o keturi žmonės», – paaiškino Černychas. – Manau, kad taip… Užmiršome restorano savininką. Koks jo vardas? – Kirilas klausiamai pajudino pirštus.

«Panas Mirončakas», – prisiminė Mazharinas.

«Taip», – pasakė Černychas. – Tai tiek… Negali būti, kad jis nieko nežino ar nežino. Juk kiekvieną kartą restorane yra atskira patalpa konkrečiai dienai ir laikui, tie patys klientai, o dar ir tas pats padavėjas… Ir visa tai – vėl ir vėl. Kaip restorano savininkas gali nekreipti dėmesio į tokius stebuklus? Būčiau jį pakeitęs prieš savo valią. Ir jei taip, tada jis taip pat yra vienas su jais.

– Taip! – sušuko Martynokas. – Veikia kaip saugaus namo savininkas.

– Tikriausiai, – linktelėjo Černychas.

«Na, tai logiška», – sakė Mazharinas. – Restorano savininkas dažniausiai pažįsta visus savo nuolatinius klientus. O dama su savo vaikinu daug pastovesnė! Na, įtraukime savininką į sąrašą.

– O kas jį stebės? – paklausė Martynokas. «Mūsų personalas visiškai išdžiūvo».

– Kam sekti jį? – atsakydamas paklausė Macharinas. «Mažai tikėtina, kad jis ką nors žino apie šią ponią ir jos džentelmeną». Jo numeris šešioliktas – laiku parūpinti susitikimo vietą. Na, ir, manau, vykdykite keletą kitų nedidelių ponios ar jos džentelmeno nurodymų. Tarkime, pasamdykite tinkamą žmogų padavėjui dirbti.

«Sąžiningai, neįsivaizduoju, kokį vaidmenį gaujoje atlieka šis padavėjas», – gūžtelėjo pečiais Martynokas. – Pasirodo, verslu užsiima visi: ir ponia, ir jos ponas, ir restorano savininkas. O kam tas padavėjas?

– Na, gali būti įvairių poreikių, – gūžtelėjo pečiais Maharinas. «Galbūt jo reikia atsargai». Pavyzdžiui, prireikus pridengti damą su džentelmenu. Ar tai gali būti? Manau, kad gali. Yra dar vienas svarstymas. Jis yra kontrolierius.

– Koks čia valdiklis? – nesuprato Martynokas, o tada jam pasirodė: – Ak, aš suprantu! Taip sakant, aukštesnės valdžios atstovas! Už griežtą kontrolę! Kad žmonės apačioje neatsipalaiduotų!

– Kažkas panašaus, – linktelėjo Maharinas.

– Tai infekcija! – sumurmėjo Martinokas. – Viskas jiems nustatyta. Ir tuo pat metu jie trypia beveik akivaizdoje! Tai mane labiausiai nervina!

«Tu pats sakei, kad geriausia slėptis matomiausioje vietoje», – šypsojosi Mazharinas.

«Tai sakau ne aš, o liaudies išmintis», – šyptelėjo Martynokas. – Na, ar rytoj turėsime smagią dieną? O gal linksmas vakaras?..

3 skyrius

Iki trečiadienio vakaro dar buvo likę nemažai laiko, o tai buvo gerai. Nes reikėjo atlikti daug parengiamųjų darbų. Pirmiausia turėtumėte apgalvoti operaciją ir išanalizuoti savo veiksmus. Mazharinas buvo laikomas pagrindiniu analitiku mažoje Smerševo grupėje. Jis buvo ramus, kruopštus žmogus, niekada nepriimantis skubotų sprendimų, kiekvienas sprendimas buvo subalansuotas ir patikrintas. Visi kiti grupės nariai – impulsyvus ir nekantrus Semjonas Martynokas, melancholiškasis Kirilas Černychas, kryptingas ir nelankstus Chausas ir Zarečnevas – buvo labiau atlikėjai nei analitikai. Nors, žinoma, jie taip pat mokėjo galvoti. Be gebėjimo mąstyti Smerše nėra ką veikti, toks įgūdis, ko gero, yra pagrindinis smerševiečio ginklas.

Taip, Chausas ir Zarečnevas… Jų net negalėjo prisiminti, nes nei Chauso, nei Zarečnevo dabar grupėje nebuvo. Jų buvo tik trys – pats Mazharinas, Martynokas ir Černychas. Tai buvo jėgų pusiausvyra, ir patinka tai ar ne, į tai reikėjo atsižvelgti.

Taigi, pagalvojo Mazharinas – lėtai, kruopščiai, stengdamasis nepraleisti akimirkų ir niuansų, net menkiausių ir nereikšmingiausių. Ką jis galvojo? Apie įtartinus keturis žmones, kas dar? Tai yra apie gražią damą, nuolatinę jos kompanionę, padavėją ir restorano «Golden Dove» savininką.

Ne, jis jų dar nelaikė nei vokiečiais, nei kieno nors kito šnipais; jis neturėjo tam įrodymų. Buvo tik įtarimai, o tuo rimti ir pagrįsti įtarimai, bet įtarimai nėra įrodymas. Dar reikėjo gauti įrodymų. Ir įvairiais būdais ir būdais.

Taigi. Naciams okupavus Krokuvą, ta įdomi ponia nuolat susitikdavo su Kaufmanu, vienu iš pagrindinių Krokuvos gestapo pareigūnų. Ir kadangi Kaufmanas užėmė svarbias pareigas Krokuvos gestape, tai reiškia, kad reikalas, kurį jis aptarė su ponia, buvo svarbus. Aukštas gestapo laipsnis neišspręstų kai kurių smulkmenų, tam yra kiti žemesnio rango darbuotojai. Logiška? Logiška.

Jei taip, tada eikime toliau. Kad reikalas buvo svarbus, liudija ir tai, kad ponios ir Kaufmano susitikimai vykdavo reguliariai. Tai yra, tai buvo klausimas, kurio neįmanoma išspręsti vienu ypu. Matyt, tai buvo rimtas reikalas, kurį reikėjo spręsti žingsnis po žingsnio. Taip sakant, žingsnis po žingsnio.

Kas buvo šis verslas, Mazharinas, žinoma, nežinojo. Net nemaniau. Net nebandžiau spėlioti, nes spėjimas yra itin nepatikimas dalykas. Galite daryti prielaidas, jei nėra faktų. O kai nėra faktų, neišvengiamai turi susikurti paveikslą remdamasis savo fantazijomis ir spėjimais, perteikdamas juos faktais. Ir tai neteisinga, nes anksčiau ar vėliau spėlionės ir fantazijos tikrai nuves į tokias abstrakčias džiungles, iš kurių bus sunku ištrūkti.

Nors, žinoma, be prielaidų neapsieidavo. Pavyzdžiui: kokias problemas galėtų išspręsti tas pats Kaufmanas ir ta paslaptinga gražuolė? Susijęs su intelektu? Taigi gestapas nėra žvalgyba. Gestapas turi savo, dažniausiai vidines, užduotis. Žinoma, gestapas turi ir savo agentus, bet jie pirmiausia orientuoti į įvairiausių vidinių problemų sprendimą. Ir todėl, jei darysime prielaidą, kad graži moteris buvo asmeninis Kaufmano agentas, tada jis išsprendė su ja problemas, greičiausiai vidinio pobūdžio. Logiška? Atrodo logiška.

Jei taip, tada eikime toliau. Matyt, problemos, kurias Kaufmanas išsprendė padedamas savo agento, iš tiesų buvo tokio pobūdžio, kad jų nepavyko išspręsti iš karto. Ilgalaikės užduotys. Ir dabar tai buvo ne tiek spėlionės, kiek faktas. Mat artėjant Raudonajai armijai Kaufmanas dingo iš Krokuvos, bet gražuolė agentė liko. Ji liko nepaisant to, kad bet kurią akimirką ją buvo galima atpažinti ir atskleisti. Tai yra, iš esmės ponia žaidė all-in. Kada jie paprastai patenka į viską? Ir tada, kai nieko daugiau nebelieka. Tai yra, užduotis dar nėra iki galo atlikta, bet ją reikia atlikti bet kokia kaina, nepaisant visų rizikų.

Kita vertus, kas yra all-in žaidimas? Tai trumpalaikis žaidimas. Sužaidėte vieną kartą, žaidėte antrą kartą, o trečią kartą negalėsite ištraukti to paties numerio. Tai, galima sakyti, yra įstatymas. Ir jei taip, vadinasi, ponia ir jos palyda Krokuvoje ilgai neliks. Taigi mums reikia paskubėti. Tai yra, kuo greičiau griebkite damą ir visą jos palydą. Galutinis terminas – kitą sekmadienį.

Žinoma, per tokį trumpą laiką greičiausiai nesurinksite jokių įrodymų. Net ir tariama paieška gali nieko neduoti. Bet jūs taip pat negalite dvejoti. «All-in» žaidimas turi savo taisykles, kurios yra labai trumpalaikės.

Be to, vis dar yra keletas įrodymų. Ši ponia ilgai kalbėjosi su Kaufmanu. Žinoma, jei pasižiūri, tai jos bendravimas su gestapu nėra jos nusikalstamos veiklos įrodymas. Na, tarkime, ji bendravo, o kas? Galbūt jie yra įsimylėję. Kur čia nusikaltimas? Nors tuo pat metu Kaufmanas buvo vienas pagrindinių gestapo pareigūnų Krokuvos okupacijos metais. Tai ta pati liūdnai pagarsėjusi skaudanti vieta, kurią galima paspausti – ir belieka laukti, kaip ponia elgsis. Gal šito užteks. Na, pažiūrėsim.

Bet vis tiek, vis tiek… Kokia tai užduotis, kokia jos esmė? Na, Krokuvoje fašistų nebėra, bet užduotis lieka… O jei tik tai būtų susiję su žvalgyba, viskas būtų aišku ir paaiškinama. Nes Vokietijos žvalgyba, net ir dabartinėmis aplinkybėmis, Krokuvoje taip pat gali turėti savų interesų. Bet gestapas? Ko jis nori išlaisvintoje Krokuvoje?

* * *

Kaip tik tuo metu, kai Mazharinas intensyviai mąstė ir analizavo situaciją su ponia, Semjonas Martynokas atliko visai kitą užduotį. Ši užduotis taip pat buvo susijusi su būsima operacija, tačiau ji buvo kitokia. Netgi galima sakyti, linksmas ir jaudinantis – bent jau pačiam Martynui su savo neramiu ir beatodairiška prigimtimi.

Semjonas Martynokas ieškojo moters, su kuria rytoj vakare turėjo vykti į restoraną «Golden Dove». Byla buvo sunki dėl daugelio priežasčių. Pirmas dalykas – iš principo susirasti tokią moterį. Ir ne šiaip sau moteris, o tokia, kuri būtų protinga, drąsi ir mokėtų elgtis su ginklais, nes – niekada nežinai? Kas žino, kaip viskas gali pasisekti tame prakeiktame «Golden Dove» restorane? Ką daryti, jei kas nors pastebės, kad yra sekamas ir atidengia ugnį? Arba, tarkime, jis puls į tave su peiliu? Viskas galėjo nutikti: jie yra šnipai… Čia praverčia moters drąsa, sumanumas ir gebėjimas šaudyti.