скачать книгу бесплатно
– Ir kaip! – tyliu balsu atsake Martynokas. – Protingas tu! Tiesiog gimes zvalgybos pareigunas! Matai, niekas i mus nekreipe demesio. Jei jie butu sedeje ramiai, kaip peles, tikrai butu atsiverte. Ir mums nereikia kitu zmoniu demesio.
Padavejas atejo su padeklu, prikrautu uzkandziu ir gerimu.
– Tikra rusi?ka degtine ponui sovietu karininkui ir jo panelei! – paskelbe jis.
– Na taip? – Martinokas nepatikejo. – O i? kur gavai?
I tai padavejas tik paslaptingai nusi?ypsojo.
– Eime pasivaik?cioti! – su?nibzdejo Semjonas, su ?ypsena zvelgdamas i Pavlina ir pildamas degtine i taures.
– Ar tureciau ji gerti? – Pavlina su pasibjaurejimu pazvelge i degtine.
– Butinai! – ?ypsena nenuleido nuo Martynkos veido. – Zinoma, ne vienu gurk?niu, o gurk?neliais – kaip ir pridera restorane esancioms mieloms damoms… Atsine?k prie lupu ir gurk?nok. Kaip ?itas. Taciau raukti antakiu nereikia. Ka tu! Apsimesti malonumu!
Kalbedamas Semjonas tuo pat metu nepastebimai apsidaire po sale. Lankytoju nebuvo daug. I? kariuomenes buvo tik jis ir dar vienas lenku karininkas, taip pat su ponia. Kartkartemis vir? lauko duru kabantis skambutis suskambejo lankytojams ateidamas ir i?eidamas. Martynas visus pastebejo, idemiai apziurejo visus ateinancius ir i?einancius, stengdamasis nieko nepraleisti. Ir kiekviena karta mintyse pazymejo: «Tai ne viskas. Ne, ne tai…»
Taip praejo pusvalandis. Dar karta suskambo skambutis vir? duru, i restorana iejo nauji klientai – vyras ir moteris. Martynas tyliai spustelejo liezuvi. Pavlina pasilenke prie jo ir su?nibzdejo:
– ?tai matai…
– Suprantu, – pasake Semjonas. – Gerai, kad pastebejai. Nesijaudinti. Mes ziurime.
I sale iejusi moteris i?ties buvo grazi. Bet tai buvo ?alta, atstumianti grazuole. Tam tikra prasme ?i moteris buvo pana?i i gyvate. Gyvate irgi savaip grazi. Moteris buvo lankscios figuros, o jos veidas, kaip atrode Semjonui, taip pat ?iek tiek primine gyvate. Jos bendrazygis buvo apsirenges padoriu civiliniu kostiumu, dailiai i?lygintais plaukais, visi jo judesiai buvo tikslus ir neskubus. «Taip! – tare sau Martynokas. «Atrodo, tokie jie yra, ?ie grazus vaikinai!
Vyras ir moteris zenge kelis zingsnius ir sustojo sales viduryje. Prie ju i?kart priejo padavejas – ne tas, kuris aptarnavo Martyna ir Pavlina, o kitas. Vyri?kis jam kazka trumpai pasake, o padavejas jam taip pat trumpai atsake. Letai pora ejo toliau, priejo prie iejimo ?one nepastebimu duru, padavejas atidare ?ias duris, iejo vyras ir moteris. Padavejas kazkur dingo, bet labai greitai grizo su padeklu, ant kurio buvo sukrauti uzkandziai, ir buteliu vyno. Padavejas iejo ir uzdare uz saves duris.
I sale pro tarnybini iejima izenge jaunas ?viesiaplaukis vyras. Tai buvo Janas Kicakas. Lyg atsitiktinai jis praejo pro stala, prie kurio sedejo Martinokas ir Pavlina, ir padare vos pastebima zenkla. Semjonas uzsimerke ir vel jas atmerke. Tai rei?ke, kad jis mate jam duota zenkla ir teisingai ji suprato.
– Ahh… – tare Pavlina, zvilgsniu sekdama Jana Kitsaka.
– Taip, – atsake Martynokas ir nusi?ypsojo. – Tu esi protingas. Tai musu zmogus. Jis bus tas, kuris stebes tuos… – jis zvilgsniu parode i atskiro kambario duris, kur dabar buvo isikurusi i gyvate pana?i moteris ir jos palydovas. «Ir tai rei?kia, kad mes ji apdrausime». Tuo tarpu laukiam…
Uzkandziu ir gerimu itartinai porai atne?es padavejas i? privataus kambario nei?ejo. Atrodytu: kadangi esi eilinis padavejas, tai susimastai, ka tu ten taip ilgai veiki? Sutvarke uzkandzius, palinkejo lankytojams gero apetito – ir teskite savo tiesiogines pareigas. Taciau vos iejes i kambari, jis ir toliau ten pasiliko. Zinoma, tai nepraleido Martyno demesio. «Pasitarkite, kormoranai! – jis mane. «Tai rei?kia, kad jie yra viena imone! Atrodo, kad Pavlina galvojo apie ta pati. Ji pastebejo ir keista padavejo elgesi.
Dar karta suskambo varpas, o i restorana iejo pats Mazharinas, lydimas dvieju ginkluotu kareiviu. Del to buvo susitarta i? anksto. Mazharinas turejo pavaizduoti karinio patrulio vadova. Iejes i sale, jis neskubedamas apsidaire. Padavejas i?kart pribego prie jo, bet Maharinas tik mostelejo ranka ir nuejo link stalo, prie kurio sedejo Martynokas ir Pavlina.
– Jusu dokumentai! – tycia garsiai tare Maharinas, kreipdamasis i Semjona.
– Pra?au! – lygiai taip pat garsiai atsake Martynokas, i? krutines ki?enes i?emes dokumentus ir paduodamas Mazharinui.
Macharinas apsimete tikrinantis jam duotus dokumentus, o tuo tarpu tyliai zvilgtelejo i Semjona.
– ?tai jie, – su?nibzdejo Semjonas, ?ypsodamasis nerupestinga ?elotojo ?ypsena. – Ir padavejas taip pat su jais. Jie pasitaria.
– Viskas gerai! – tuo paciu garsiu balsu pasake Macharinas, duodamas dokumentus Martynui. – Pra?au jusu, drauge leitenante, nepasilikti veliau nei paskirtas laikas! Ir del to, – parode jis i degtines buteli, – taip pat bukite atsargus. Atminkite, kad esate sovietu karininkas!
– A? paklustau! – pasake Martinokas.
Maharinas su kareiviais i?ejo i? restorano.
«Jie bus netoliese», – pasake Semjonas Pavlinai. – Kitaip niekada nezinai…
– A? tai supratau, – atsake Pavlina ir plonu balsu kikeno. – Na, ar galiu apsimesti?
– Kaskart vis geriau ir geriau! – padrasinanciai tare Martynokas.
* * *
Padavejas i? privataus kambario i?ejo lygiai po a?tuoniolikos minuciu – Martynokas ?i fakta pastebejo ypac atsargiai. O dar po ?e?iolikos minuciu i?ejo vyras ir moteris. Jie tyledami nuejo link i?ejimo i? restorano.
– Demesio! – su?nibzdejo Martinokas.
– Matau! – lygiai taip pat trumpai atsake Pavlina.
Semjonas mostelejo ranka, pakviesdamas padaveja. Jis pribego prie stalo, Semjonas, neskaiciuodamas, idejo pinigus i rankas ir kartu su Pavlina taip pat patrauke link i?ejimo.
«Pareigunas taip greitai i?eina…» – pasake padavejas.
«Ka mes galime padaryti?» Semjonas atsiduso. – Ar matete cia atvykusi karini patruli?
– O taip! – atsake padavejas.
– Jis sugadino visa ?ventes dziaugsma, – susierzines susirauke Semjonas. – Velniai atne?e…
– O taip! – pakartojo padavejas. – Bet karininkas su savo grazuole ateis pas mus kita karta?
– Tikrai, – atsake Semjonas.
Lauke buvo tamsu, bet dege blankus zibintai, kurie vos sklaide tamsa. Martynas apsidaire. Jis buvo beveik apleistas. Prie?ais iejima i restorana, kitoje gatves puseje, abejingu zvilgsniu stovejo vyras, neai?kiai pana?us i besizaidusi darbininka.
– Ahh… – tare Pavlina.
– Taip, taip, – patvirtino Semjonas. – Tai musu Kirilas. Laukia padavejo.
Вы ознакомились с фрагментом книги.
Для бесплатного чтения открыта только часть текста.
Приобретайте полный текст книги у нашего партнера:
