скачать книгу бесплатно
«Lenkas yra vietinis», – sake Mazharinas. – Vadinasi, jis geriau pazista miesta. Ir tai labai svarbu stebint. Ka daryti, jei ponia tai supras ar tiesiog pajunta uodega uz nugaros ir nori supainioti savo pedsakus? Ir tai tikrai jus suklaidins. Bet jei gerai pazistate miesta, pasistenkite ir lengvai jus taip sumu?ti! Taigi, manau, ?iuo atveju galite rizikuoti.
«Na, taip, taip», – sutiko Martynokas, nors buvo ai?ku, kad ?iuo klausimu jis turi kitokia nuomone. «Ir dabar, kaip suprantu, turime placiau pakalbeti apie ta idomia dama», – sake Martynok. – O apie visus aplinkinius… Ar a? teisingai suprantu?
– Taip, – trumpai atsake Maharinas.
– Ir tada, – pasake Martinokas, – leiskite man pradeti pirma. Nes klausiausi musu ?lovingojo lenko ir sukuriau idomia koncepcija.
«I?destyk savo koncepcija», – nusi?ypsojo Maharinas.
«Manau, kad taip», – pradejo Martynok. – Lenkas teisus – ?i ponia labai idomi. Kol nepasirodeme ?iame mieste, ji bendravo su vokieciais. Bendravau labai artimai, galima sakyti, reguliariai.
«Visu akivaizdoje ir tikrai nesislepdamas», – prie zodziu pridure draugas Cernychas.
– Butent, – sutiko Martynokas. – Ir ne tik su kazkokiu niuriu vokieciu, bet ir su paciu velniu… koks jo vardas – Kaufmanas! Apie kieno kruvinus darbus po miesta sklido gandai! Gerai, pakalbejau… Bet kodel tas pats Kaufmanas bego, o ponia liko? A? Tai rizika! Juk vietiniai zmones ?iek tiek atsigaus, susiprotes – taigi jis ?akute pakels butent ?ia dama! Neimanoma, kad jis to nepasieme, nes taip nutinka visur. Na, ta pati ponia nesupranta jai gresianciu bedu? Manau, kad jis supranta. Bet vis tiek jis negalvoja apie pasislepima ar, tarkime, persidazyti kokia nors maziau pastebima spalva. Kodel taip yra? Bet todel, kad ji cia turi svarbiu reikalu. Labai svarbu, kad ji neturetu laiko sleptis. O gal ji mano, kad ji nupus ir zmones jos neprisimins. Bet kad ir kaip butu, reikalas atrodo labai rimtas! Tai taip rimta, kad ?i ponia net nenori maskuotis! Kaip ji susitikinejo su Kaufmanu, dabar ji susitikineja su kokiu nors lenku arba su kuo jis i? tikruju yra. Toje pacioje vietoje ir tomis paciomis dienomis. Tai smagioji dalis! Belieka tik i?siai?kinti, kas yra ?is paslaptingas dalykas. Nuzudyk mane vietoje, bet a? vis dar negaliu patiketi, kad ji eina i ?ia uzkandine tik pavakarieniauti. Reguliariai, du kartus per savaite, grieztai devyniolika nulis-nulis. Kaip, zinote, koks nors tarptautinis traukinys mar?rutu Odesa–Paryzius! Fu! – ir Semjonas Martynokas pavarges i?kvepe, baiges tokia ilga kalba.
«Taip, atrodo, kad reikalas gerai zinomas», – pasiule Kirilas Cernychas. «Ji yra vokieciu ?nipe, tai faktas». Anksciau ji dirbo gestape, dabar ji dirba kitam. Arba vis dar ant jo, bet per treciaja ?ali. Per ta lenka… Jis, vadinasi, duoda jai uzduotis, ji jam atsiskaito. Neimanoma, kad vokieciai, besitraukdami, nepaliktu cia savo agentu. Taigi ji tokia agente.
«Gal taip ir yra», – susimastes pasake Macharinas. – O gal kaip nors kitaip. Nes ji elgiasi pernelyg atvirai. Galima sakyti – viskas per akis, nuo galvos iki koju. Kazkaip ne visai ?nipi?ka…
– Ir labai pana?us i ?nipa! – nesutiko Martinokas. «Zinote, saugiausia sleptis, kai matote.» Niekas nepagalvos, kad tu slepiasi, vadinasi, niekas i tave nekreips demesio. Tai vadinasi… po velniu, pamir?au zodi!
«Tai paradoksas», – pasiule Mazharinas.
«Gal tai paradoksas», – sutiko Martynokas. – Del paprasto auklejimo sunkiai prisimenu visokius gudrius zodzius.
– Taip, bet musu lenkas vis tiek atkreipe i ja demesi! – nenoredamas pagaliau susitarti su Martynoku, – pasake Macharinas.
– Na ir kas? – nusijuoke Martinokas. – Ar daug tokiu zmoniu kaip ?is lenkas? Jis buvo vienintelis rastas. O visi kiti praejo pro ?ali. Ne, jei ketinate sleptis, tada slepkites matomiausioje vietoje! Niekada neatspesite! ?i ponia gerai apsigyveno. Atrodo, kad tai ai?kiai matoma, bet atrodo, kad tai nematoma.
– Ka darysime del ?io paradokso? – paklause Cernychas.
«Seksime paskui juos, o sekmadieni paimsime juos visus i? karto», – sake Mazharinas. – Ir ponia, ir jos kompanionas, ir padavejas. Manau, kad tai pats teisingiausias sprendimas.
– Kodel i? karto ju nepaemus? – paklause Cernychas. – Tarkim rytoj?
– Na, tai paprasta! – susirauke Macharinas. «Turime zinoti, kur jie gyvena». Siekiant atlikti krata ju skylese tuo paciu metu kaip ir are?tas. Kitu atveju isivaizduokite: mes juos paimsime, bet jie bus uzsispyre ir nenores pasakyti, kur gyvena. Ir kol jie prie?inasi, kazkas, apie kuri ne neisivaizduojame, ine? i ju namus ?vara. Tai yra, jis pasleps viska, kas gali mus sudominti. Ir tada kas? Ir tada turesime paleisti visa ?ia trejybe ir net jos atsipra?yti. Taigi mes turesime irodymu prie? juos. Bent jau kai kurie, bet vis tiek bus. Paie?ku metu, o juo labiau netiketai paie?ku metu, visada galima rasti ka nors idomaus ir vertingo. Tu zinai.
– Taip, zinoma, – linktelejo Cernychas. – Tai vadinama netiketumo efektu.
«Kiekviename zmoguje galite rasti kazka gero, jei ji tinkamai ie?kote! – paskelbe Semjonas Martynokas. – Liaudies i?mintis! Bet cia mano sumai?tis, broliai. Jei ketiname samdyti padaveja, butu gera mintis ir ji stebeti. A? Kazkodel ?i darbuotoja netekome i? akiu. Ir tai yra netvarka.
– Tai tiesa! – Macharinas trenke sau i kakta. – Padavejas! Jis visai neseniai isidarbino restorane, tik jis ir niekas kitas aptarnauja ta pacia grazuole ir jos dzentelmena…
«?tai apie ka a? kalbu», – pritare Martynokas. – Itartinas zmogus, ?is padavejas. Visai kaip ta grazuole su savo vaikinu. O tai rei?kia, kad… – nebaige Martynokas ir i?rai?kingai pazvelge i Macharina.
– Taip, – sutiko Maharinas. «Mes taip pat turetume ji stebeti». Kirilai, tai tavo uzduotis.
– Suprantu, – linktelejo Cernychas. – Stebesime.
Jie nutilo. Kiekvienas galvojo apie savo dalykus, o tuo paciu visi galvojo apie ta pati.
– Ir vis delto, ka ?iuo metu turime del to? – pagaliau paklause Martynokas.
«Taigi pasakyk mums», – nusi?ypsojo Maharinas.
– A? tau pasakysiu, – sutiko Martynokas. – Visose smulkmenose. Taip sakant, faktu patiekalas su padazu i? musu fantaziju. Beje, tai irgi populiarus posakis. Prie? kara ?lovingame Odesos mieste pazinojau restorano savininka. Na, tai buvo jo megstamiausia i?rai?ka. Bet kur dabar yra tas restorano savininkas ir ar jo mielas restoranelis vis dar yra? – atsiduso Martinokas. – Manau, kad ne. Nes visas pasaulis apverstas auk?tyn kojomis. Na, gerai, ka mes galime pasakyti apie tai?
Jis stabtelejo, rinkdamas mintis, atsistojo, i?tiese pecius, vaik?ciojo aplinkui, netgi su?oko kazka pana?aus i verzlu trumpa stepo ?oki. Ir tik po to pasake:
– Na, ka mes turime ?iuo metu? Ir ?iuo metu tai yra tai, ka mes turime. Yra tam tikra artima grupe – maziausiai trys itartini asmenys. Tai rei?kia grazia ponia, jos vaikina ir padaveja su jais. Iprasta ju susitikimu vieta yra restoranas «Golden Dove», kur jie susitinka treciadieniais ir sekmadieniais devyniolika nulio. Kartoju: tik treciadieniais ir sekmadieniais ir kiekviena karta lygiai septinta vakaro! Kas tai yra? Kazkoks meiles pasimatymas? Ne, kaip sakydavo kitas mano ankstesniu laiku draugas. I pasimatyma dazniausiai iprasta veluoti, susitikti skirtingomis dienomis ir skirtingu laiku… Ar a? teisus, ar klystu?
«Tu teisus», – pasake Maharinas.
– O tada – leiskite testi savo oratorija, kaip mego sakyti mano trecioji prie?kario pazistama. I? musu malonaus lenko zodziu zinome, kad prie? tai ponia susitiko su kitu dzentelmenu – tam tikru gestapininku Kaufmanu, apie kuri Krokuvoje sklande baisiausi gandai, ir, kaip suprantu, ne be reikalo. Ir susitikome – lygiai tuo paciu grafiku ir lygiai toje pacioje vietoje. Ir ka mes galime pasakyti apie visus ?iuos stebuklus?
Ir Martynokas paeiliui ziurejo i Macharina ir Cernycha. Ir kadangi jie neatsake i jo klausima, jis tese:
– Ir mes galime pasakyti tai. Labai gali buti, kad turime reikalu su fa?istine ?nipu grupe. Vieningi, sumanus, izulus ir pan. O restoranas «Golden Dove» yra nuolatine ju susitikimu vieta. Taip sakant, saugus namas, kuriame jie aptarineja savo reikalus. Koks tai verslas, zinoma, kol kas nezinome. Zinome tik tai, kad ?ioje grupeje yra maziausiai trys zmones: niuri ponia, jos vaikinas ir padavejas…
– Keturi, – pasake Cernychas.
– Kas yra keturi? – nesuprato Martynokas.
«Grupeje yra ne trys, o keturi zmones», – paai?kino Cernychas. – Manau, kad taip… Uzmir?ome restorano savininka. Koks jo vardas? – Kirilas klausiamai pajudino pir?tus.
«Panas Mironcakas», – prisimine Mazharinas.
«Taip», – pasake Cernychas. – Tai tiek… Negali buti, kad jis nieko nezino ar nezino. Juk kiekviena karta restorane yra atskira patalpa konkreciai dienai ir laikui, tie patys klientai, o dar ir tas pats padavejas… Ir visa tai – vel ir vel. Kaip restorano savininkas gali nekreipti demesio i tokius stebuklus? Buciau ji pakeites prie? savo valia. Ir jei taip, tada jis taip pat yra vienas su jais.
– Taip! – su?uko Martynokas. – Veikia kaip saugaus namo savininkas.
– Tikriausiai, – linktelejo Cernychas.
«Na, tai logi?ka», – sake Mazharinas. – Restorano savininkas dazniausiai pazista visus savo nuolatinius klientus. O dama su savo vaikinu daug pastovesne! Na, itraukime savininka i sara?a.
– O kas ji stebes? – paklause Martynokas. «Musu personalas visi?kai i?dziuvo».
– Kam sekti ji? – atsakydamas paklause Macharinas. «Mazai tiketina, kad jis ka nors zino apie ?ia ponia ir jos dzentelmena». Jo numeris ?e?ioliktas – laiku parupinti susitikimo vieta. Na, ir, manau, vykdykite keleta kitu nedideliu ponios ar jos dzentelmeno nurodymu. Tarkime, pasamdykite tinkama zmogu padavejui dirbti.
«Saziningai, neisivaizduoju, koki vaidmeni gaujoje atlieka ?is padavejas», – guztelejo peciais Martynokas. – Pasirodo, verslu uzsiima visi: ir ponia, ir jos ponas, ir restorano savininkas. O kam tas padavejas?
– Na, gali buti ivairiu poreikiu, – guztelejo peciais Maharinas. «Galbut jo reikia atsargai». Pavyzdziui, prireikus pridengti dama su dzentelmenu. Ar tai gali buti? Manau, kad gali. Yra dar vienas svarstymas. Jis yra kontrolierius.
– Koks cia valdiklis? – nesuprato Martynokas, o tada jam pasirode: – Ak, a? suprantu! Taip sakant, auk?tesnes valdzios atstovas! Uz griezta kontrole! Kad zmones apacioje neatsipalaiduotu!
– Kazkas pana?aus, – linktelejo Maharinas.
– Tai infekcija! – sumurmejo Martinokas. – Viskas jiems nustatyta. Ir tuo pat metu jie trypia beveik akivaizdoje! Tai mane labiausiai nervina!
«Tu pats sakei, kad geriausia sleptis matomiausioje vietoje», – ?ypsojosi Mazharinas.
«Tai sakau ne a?, o liaudies i?mintis», – ?yptelejo Martynokas. – Na, ar rytoj turesime smagia diena? O gal linksmas vakaras?..
3 skyrius
Iki treciadienio vakaro dar buvo like nemazai laiko, o tai buvo gerai. Nes reikejo atlikti daug parengiamuju darbu. Pirmiausia turetumete apgalvoti operacija ir i?analizuoti savo veiksmus. Mazharinas buvo laikomas pagrindiniu analitiku mazoje Smer?evo grupeje. Jis buvo ramus, kruop?tus zmogus, niekada nepriimantis skubotu sprendimu, kiekvienas sprendimas buvo subalansuotas ir patikrintas. Visi kiti grupes nariai – impulsyvus ir nekantrus Semjonas Martynokas, melancholi?kasis Kirilas Cernychas, kryptingas ir nelankstus Chausas ir Zarecnevas – buvo labiau atlikejai nei analitikai. Nors, zinoma, jie taip pat mokejo galvoti. Be gebejimo mastyti Smer?e nera ka veikti, toks igudis, ko gero, yra pagrindinis smer?eviecio ginklas.
Taip, Chausas ir Zarecnevas… Ju net negalejo prisiminti, nes nei Chauso, nei Zarecnevo dabar grupeje nebuvo. Ju buvo tik trys – pats Mazharinas, Martynokas ir Cernychas. Tai buvo jegu pusiausvyra, ir patinka tai ar ne, i tai reikejo atsizvelgti.
Taigi, pagalvojo Mazharinas – letai, kruop?ciai, stengdamasis nepraleisti akimirku ir niuansu, net menkiausiu ir nereik?mingiausiu. Ka jis galvojo? Apie itartinus keturis zmones, kas dar? Tai yra apie grazia dama, nuolatine jos kompanione, padaveja ir restorano «Golden Dove» savininka.
Ne, jis ju dar nelaike nei vokieciais, nei kieno nors kito ?nipais; jis neturejo tam irodymu. Buvo tik itarimai, o tuo rimti ir pagristi itarimai, bet itarimai nera irodymas. Dar reikejo gauti irodymu. Ir ivairiais budais ir budais.
Taigi. Naciams okupavus Krokuva, ta idomi ponia nuolat susitikdavo su Kaufmanu, vienu i? pagrindiniu Krokuvos gestapo pareigunu. Ir kadangi Kaufmanas uzeme svarbias pareigas Krokuvos gestape, tai rei?kia, kad reikalas, kuri jis aptare su ponia, buvo svarbus. Auk?tas gestapo laipsnis nei?sprestu kai kuriu smulkmenu, tam yra kiti zemesnio rango darbuotojai. Logi?ka? Logi?ka.
Jei taip, tada eikime toliau. Kad reikalas buvo svarbus, liudija ir tai, kad ponios ir Kaufmano susitikimai vykdavo reguliariai. Tai yra, tai buvo klausimas, kurio neimanoma i?spresti vienu ypu. Matyt, tai buvo rimtas reikalas, kuri reikejo spresti zingsnis po zingsnio. Taip sakant, zingsnis po zingsnio.
Kas buvo ?is verslas, Mazharinas, zinoma, nezinojo. Net nemaniau. Net nebandziau spelioti, nes spejimas yra itin nepatikimas dalykas. Galite daryti prielaidas, jei nera faktu. O kai nera faktu, nei?vengiamai turi susikurti paveiksla remdamasis savo fantazijomis ir spejimais, perteikdamas juos faktais. Ir tai neteisinga, nes anksciau ar veliau speliones ir fantazijos tikrai nuves i tokias abstrakcias dziungles, i? kuriu bus sunku i?trukti.
Nors, zinoma, be prielaidu neapsieidavo. Pavyzdziui: kokias problemas galetu i?spresti tas pats Kaufmanas ir ta paslaptinga grazuole? Susijes su intelektu? Taigi gestapas nera zvalgyba. Gestapas turi savo, dazniausiai vidines, uzduotis. Zinoma, gestapas turi ir savo agentus, bet jie pirmiausia orientuoti i ivairiausiu vidiniu problemu sprendima. Ir todel, jei darysime prielaida, kad grazi moteris buvo asmeninis Kaufmano agentas, tada jis i?sprende su ja problemas, greiciausiai vidinio pobudzio. Logi?ka? Atrodo logi?ka.
Jei taip, tada eikime toliau. Matyt, problemos, kurias Kaufmanas i?sprende padedamas savo agento, i? tiesu buvo tokio pobudzio, kad ju nepavyko i?spresti i? karto. Ilgalaikes uzduotys. Ir dabar tai buvo ne tiek speliones, kiek faktas. Mat artejant Raudonajai armijai Kaufmanas dingo i? Krokuvos, bet grazuole agente liko. Ji liko nepaisant to, kad bet kuria akimirka ja buvo galima atpazinti ir atskleisti. Tai yra, i? esmes ponia zaide all-in. Kada jie paprastai patenka i viska? Ir tada, kai nieko daugiau nebelieka. Tai yra, uzduotis dar nera iki galo atlikta, bet ja reikia atlikti bet kokia kaina, nepaisant visu riziku.
Kita vertus, kas yra all-in zaidimas? Tai trumpalaikis zaidimas. Suzaidete viena karta, zaidete antra karta, o trecia karta negalesite i?traukti to paties numerio. Tai, galima sakyti, yra istatymas. Ir jei taip, vadinasi, ponia ir jos palyda Krokuvoje ilgai neliks. Taigi mums reikia paskubeti. Tai yra, kuo greiciau griebkite dama ir visa jos palyda. Galutinis terminas – kita sekmadieni.
Zinoma, per toki trumpa laika greiciausiai nesurinksite jokiu irodymu. Net ir tariama paie?ka gali nieko neduoti. Bet jus taip pat negalite dvejoti. «All-in» zaidimas turi savo taisykles, kurios yra labai trumpalaikes.
Be to, vis dar yra keletas irodymu. ?i ponia ilgai kalbejosi su Kaufmanu. Zinoma, jei pasiziuri, tai jos bendravimas su gestapu nera jos nusikalstamos veiklos irodymas. Na, tarkime, ji bendravo, o kas? Galbut jie yra isimyleje. Kur cia nusikaltimas? Nors tuo pat metu Kaufmanas buvo vienas pagrindiniu gestapo pareigunu Krokuvos okupacijos metais. Tai ta pati liudnai pagarsejusi skaudanti vieta, kuria galima paspausti – ir belieka laukti, kaip ponia elgsis. Gal ?ito uzteks. Na, paziuresim.
Bet vis tiek, vis tiek… Kokia tai uzduotis, kokia jos esme? Na, Krokuvoje fa?istu nebera, bet uzduotis lieka… O jei tik tai butu susije su zvalgyba, viskas butu ai?ku ir paai?kinama. Nes Vokietijos zvalgyba, net ir dabartinemis aplinkybemis, Krokuvoje taip pat gali tureti savu interesu. Bet gestapas? Ko jis nori i?laisvintoje Krokuvoje?
* * *
Kaip tik tuo metu, kai Mazharinas intensyviai maste ir analizavo situacija su ponia, Semjonas Martynokas atliko visai kita uzduoti. ?i uzduotis taip pat buvo susijusi su busima operacija, taciau ji buvo kitokia. Netgi galima sakyti, linksmas ir jaudinantis – bent jau paciam Martynui su savo neramiu ir beatodairi?ka prigimtimi.
Semjonas Martynokas ie?kojo moters, su kuria rytoj vakare turejo vykti i restorana «Golden Dove». Byla buvo sunki del daugelio priezasciu. Pirmas dalykas – i? principo susirasti tokia moteri. Ir ne ?iaip sau moteris, o tokia, kuri butu protinga, drasi ir moketu elgtis su ginklais, nes – niekada nezinai? Kas zino, kaip viskas gali pasisekti tame prakeiktame «Golden Dove» restorane? Ka daryti, jei kas nors pastebes, kad yra sekamas ir atidengia ugni? Arba, tarkime, jis puls i tave su peiliu? Viskas galejo nutikti: jie yra ?nipai… Cia pravercia moters drasa, sumanumas ir gebejimas ?audyti.
O be to, tokia moteris, anot Martynkos, irgi turetu buti grazi. Semjonas ypatinga reik?me skyre moteri?kam groziui. Cia, pasak Martynkos, buvo paslepta speciali operatyvine gudrybe. Tarkime, rytoj jis pasirodys restorane su bjauria ponia. Taigi kas i? to i?eis? Bus taip, kad visi kiti restorano lankytojai i?kart atkreips demesi i ji ir ponia ir prades galvoti: kodel ?i ponia tokia negrazi? Kas veza bjaurias moteris i restoranus? Ei, ei, nejaugi ?is leitenantas pasirode restorane su savo bjauriaja mergina kazkokiu slaptu tikslu? Juk visi zino, kad bjaurios ponios egzistuoja tam, kad atliktu tam tikras uzduotis ir uzduotis. Ir dar – uz ka?
Ir visai kas kita, jei ponia su Semjonu yra grazuole. Zinoma, tokiu atveju visi atkreips i ja demesi, taciau galvos kitaip. Ir todel niekam neateitu i galva, kad tokia ponia taip pat budi. Moteri?kas grozis yra geriausias ir patikimiausias budas uzsimaskuoti visais ?nipinejimo klausimais!
Tai tiesa, bet kur rasti toki pavogima? Ir per trumpiausia imanoma laika, nes treciadienis jau cia, rytoj! O iki treciadienio damai dar reikia pasiruo?ti, ja reikia tinkamai instruktuoti, nes net jei ji yra pati graziausia moteris visoje Krokuvoje, laukianti uzduotis yra subtili ir jos tiesiog imtis atsitiktinai neimanoma!
Ir be viso kito, ponia neturetu buti nei lenke, nei vietine gyventoja, nes kas zino, kuo jie kvepuoja, ?ie vietiniai gyventojai? Ne, cia reikia savo ponios, brangioji, sovietines kilmes. Zinoma, reikalas nera lengvas, bet, kita vertus, ar tikrai smer?evikas turi paprastu dalyku? Visos jo bylos yra sudetingesnes.
Ie?kodamas partnerio busimai bylai, Semjonas lankesi ligonineje, tarp prie?lektuviniu ginkluotuju ir tarp signalininku. Ir be konkretaus rezultato. Semjono nuomone, jis neatrado tinkamo kandidato.
Viskas, kaip iprasta tokiuose reikaluose, buvo nulemta atsitiktinai. Kai Semjonas jau buvo arti puls i nevilti, jo demesi patrauke pulkas merginu, vilkinciu karine uniforma, sedinciu ant suoliuko prie kokio nors oficialaus pastato, o prie iejimo – sargybinis. Ju buvo penki, o tarp ju buvo vienas… I? pirmo zvilgsnio i ja Semjonas suprato, kad tai yra ta laime, kurios jis ie?ko! Bent jau sprendziant i? merginos i?vaizdos. Be abejo, ji buvo grazi mergina. ?viesiai rudais plaukais, grieztomis, juros zalumo akimis. Ir kitos merginos nepaliaujamai juokesi ir ciulbejo, bet ?i toli tylejo. I? to Semjonas padare i?vada, kad ji buvo ne lengvabudi?ka plepioji, o rimta ir atsakinga mergina, tai yra butent tai, ko jis i? tikruju ir ie?kojo. Mergina ant peciu turejo meistro antpecius, ir tai Semjona dar labiau ikvepe: nieko vertas zmogus nebus paauk?tintas i meistra.
Semjonas tapo orus, i?tiesino dirza ir kardo dirza, pastume skrybele i viena puse ir priejo prie merginu. Zinoma, jie pastebejo jauna garbanota leitenanta ir tuoj pat paziurejo i ji gudriomis akimis. Visi, i?skyrus ta pacia mergina serzante. Ji vis dar sedejo ant paties suoliuko kra?to ir nepakeldama zvilgsnio ziurejo i plonu ledo gabaleliu padengta bala, i kuria buvo i?ales i? kur nezinia i?lindes klevo lapas.
– Labas, drauge leitenante! – draugi?ku choru su Semjonu pasisveikino merginos. Jiems jis visai nesigedino ir, zinoma, net negalvojo apie bent kazkokio pavaldumo i?laikyma. – I? kur pas mus atejai – tokia grazi ir garbanota? Kodel ten visi tokie grazus? Na, supazindinsime jus! Mes neprie?taraujame!
Ir merginos juokesi kartu – visos, i?skyrus viena. Ji tik zvilgtelejo i Semjona, ir viskas. Na, ji ziurejo ir akis! Tokios akys, kad Semjona i? karto apeme nevalingas tevynes ilgesys – ?iltu pajurio kra?tu, kuriuose jis nebuvo daug metu. Kadangi i? pradziu i?vyko i aktyviaja tarnyba, o paskui i? karto i?vyko i kara, tevyneje nesilanke. Ir kas zino, ar jis dar kada nors ten bus. Juk tai karas. O kare tu gali mirti.
– Taip, ?tai ka! – Semjonas zaide kartu su merginomis. – Kuris i? manes yra grazus? Taigi, valkata i? tolimu pakra?ciu… Bet tada visi kiti mano bendrazygiai – tie, zinoma… Jie grazus!
– Na, pristatyk mane! – linksmai ?uktelejo vienas ciulbesys.
«?tai kodel a? atejau», – nusi?ypsojo Semjonas. – Bet a? pastebiu, kad tu cia merdi be vyri?ko demesio.
– Na, mums dar uztenka vyri?ko demesio! – pa?aipiai sumurmejo kita mergina. – Noretume kazko patikimesnio. Taigi visam gyvenimui!
Semjonas norejo ka nors atsakyti i ?i nepretenzinga mergaiti?ka pok?ta, bet persigalvojo, nes neturejo laiko juokauti. Treciadienis artejo nenumaldomai ir nenumaldomai. Tiksliau treciadienio vakara.
– Tiesa sakant, a? tikriausiai ateisiu pas tave, – tare jis, ziuredamas i vyresniaja mergina.
– Oi-oi-oi! – i? karto pasigirdo keli linksmi mergaiti?ki balsai. – Taigi, drauge leitenante, jus nusprendete tuoj pat pazaisti koziriais! Stebekite musu Pavlina! Bet jusu pastangos bergzdzios!
– Kodel taip yra? – paklause Semjonas.
– Nes musu Pavlina yra…
– Uzsiciaupk! – suirzusi reke vyresnioji mergina, kuria jie vadino Pavlina, paluzusioms mergelems ir ramiai pazvelge i Martynka. -Kas tu esi ir ko tu nori?
Atrode, kad pokalbis nuo pat pradziu igauna dalyki?ka forma, Semjonui tai patiko. Su tokia mergina kaip ji, visokie poziuriai neturejo prasmes. Reikejo su ja pasikalbeti tiesiai ir atvirai.
– ?tai, – pasake Semjonas ir i? krutines ki?enes i?sitrauke raudona asmens dokumenta. – A? esu i? Smersh. Ar girdejote ?i pavadinima?
– Oho! – i? nugaros sukrestas su?uko merginos balsas. – I? Smersh! Rimtas vaikinas! Ir mes kaip lygus!..
– Mums reikia pasikalbeti, – pasake Semjonas, atsisukes i vyresniaja mergina.
– Kaip tik su manimi? – ramiai paklause ji, o Semjonui patiko tokia ramybe. Jis pats daugeliu atzvilgiu buvo neramus ir chaoti?kas zmogus, todel labai vertino ramybe kitame. Pavyzdziui, savo vada Mazharina jis gerbe pirmiausia uz nuolatine ramybe.
«Taip, butent su tavimi», – pasake Semjonas.
– Apie ka? – paklause mergina.
– Ne cia, – Martynokas atsigreze i kitas tylias merginas. – Kazkur i ?ona.
Mergina tyliai pakilo ir ramiai eme ziureti i Semjona.
– Koks cia biuras? – Semjonas linktelejo i sargybini.
– Bendravimas, – trumpai paai?kino vyresnioji mergina. – ?ifravimas ir i??ifravimas.
– Suprantu, – pasake Semjonas. – Na, eime i vidu. Ie?kokime kampelio pokalbiui.
