Mums pasisekė

скачать книгу бесплатно


Tėvas skaitė apie liokajaus darbą. (Arba tarno. Edgaras ir Franciskas daugybę kartų ginčijosi, kaip ta profesija vadinama. Tėvas sakė, nesvarbu, kaip pavadinsi, vis tiek reikės laižyti užpakalį ir šveisti sidabrą.) Tėvas kažkur nusičiupo Emilijos Post knygą, o man teko užduotis klausinėti ir mėginti supainioti. (Ar tarnai gali būti ūsuoti? Ne. Kas galva prie stalo? Žmona. Tariama „valetas“ ar „valėjas“? Valetas[2 - Valet (pranc.) – tarnas. (Red. past.).]. Nors man tai skambėjo klaikiai. Tėvas pažadėjo, kad visus sutiktus tarnus vadins valėjais, niekada neaugins ūsų ir nenešios sagos kilpelėje gėlės, apie kurią itin daug buvo prirašyta 297-ame puslapyje.) Kartais Emilijos Post knygoje pasitaikydavo įsimintina frazė ar įspėjimas, kurį Franciskas sudainuodavo lyg operoje.

Visą kelią, važiuodami per Vakarų Pensilvaniją, traukėme: „Verčiau atrodyti senamadiškai nei vulgariai.“ Lažinčiausi, kad jeigu šiandien sesers paklaustumėte, ji galėtų ištisais sakiniais cituoti Emiliją Post.

Airisė per šešias dienas turėjo tapti guvernante. Pasak Emilijos Post, guvernantės būna geriau išsilavinusios nei auklės ir gauna geresnį atlyginimą. Jos turi ko nors mokyti vaikus, kol kas nors nusprendžia, kad jiems jau laikas į mokyklą.

– Kokio amžiaus tie vaikai? – paklausė Airisė. – Ir kiek ten jų bus?

Franciskas gūžtelėjo.

– Manau, kad trys. Bet gal klystu.

Airisė pasakė, kad kažkaip reikės apsimesti baigusia koledžą; ji šiaip ne taip pabaigė Vindsoro mokyklą ir niekas nesitikėjo, kad jai teks dirbti, o ne būti koncertų žvaigžde ar vaidinti spektakliuose. Tėvas atsakė, kad oficialiai ji – dvidešimt vienerių, ką tik baigusi Vindsoro moterų koledžą. Pažadėjo pasirūpinti rekomendacijomis. Airisė tarė, kad tokiu atveju galėtų ją paversti „Fi Beta Kapa“ nare, o tėvas atsiduso. Atsakė, kad nereikia persistengti. Man dar teko užduotis trumpai atpasakoti Šekspyro pjeses ir padeklamuoti svarbiausius jų posmus Airisei.

Tėvas įteikė man krūvą vadinamųjų „Mėlynųjų knygelių“ apie literatūrą, o vėliau, kai pavargdavo nuo klausimų apie liokajus, o Franciskas nustodavo mėgdžioti Arturą Tryčerį, tėvas liepdavo man klausinėti Airisės apie Šekspyro pjeses ir sonetus.

– Iš tikro nebūtina visko išmanyti, – sakė jis. – Užtenka žinoti daugiau nei jie. Reikia tik šiek tiek savidrausmės. Po valandą prieš miegą, kad tavęs nepasivytų. Ir tau tas galioja, – pridūrė man, bet nežinojau, su kuo turėčiau lenktyniauti.

Kasdien klausinėjau Airisės. Kas ta Beatričė? Kodėl ji taip bjauriai elgiasi su Benediku? Apie ką yra Audra? Airisei suklydus, tėvas pakeltu balsu rėždavo jai ištisas prakalbas. Kai nebegalėdavome apsikęsti, imdavau garsiai skaityti iš kurios nors kitos „Mėlynosios knygelės“.

Tos knygelės buvo tikras stebuklas: Skaitymo menas, Egiptas vakar, Balzako apsakymai, Aristotelio gidas. Tėvas sakė, kad nėra nė mažiausio išsilavinusiam žmogui, net ir džentelmenui, būtino žinoti dalyko, kurio nerastum vienoje iš tūkstančio knygelių.

– Jas parašė Emanuelis Haldemanas Džulijus, – tarė tėvas, – o jis buvo genijus. Žydas, socialistas ir genijus. Jo nepavadintum laukiniu aristokratu. Kai kas nors taip sako, omenyje turi, kad jiems paslaugą padarė valstietis, koks nors pakelės nusmurgėlis, kurio daugiau niekada nesutiks. Patikėk, mieloji, taip niekada nesakoma apie žydą džentelmeną, kurį ką tik pakvietė įstoti į priemiesčio klubą.

Vėliau gyvenime, tiksliau, visą gyvenimą pildžiau išsilavinimo spragas iš tos serijos knygelių ir tuomet supratau, kodėl tėvas taip jas mėgo.

Kiekvieną vakarą moteliuose norėdavau išsimaudyti duše ir išsiplauti galvą, bet negalėdavau prisiversti, kol kiti sėdėdavo kambaryje, klausydami ir laukdami. Tėvas ir Franciskas eidavo į vonią. Sesuo ten užtrukdavo ištisas valandas ir išeidavo baltu nuo kremo veidu, kietai susisukusi plaukus suktukais. O aš ten galėdavau užtrukti tik tol, kol pasisiodavau.

Paskutinę kelionės dieną man suėjo penkiolika. Laukiau, kol kas nors prisimins, galiausiai maždaug vidurdienį, kai visi pritilo, pasakiau: „Oi, su gimtadieniu mane.“ Tada Franciskas sustojo šalikelėje. Tėvas išlipo iš mašinos ir apkabino mane, o sesuo su Francisku pabučiavo į abu skruostus ir priešais ženklą „Burma-Shave“ padainavo „Su gimimo diena“. Tėvas pasakė, kad reikia atšvęsti, todėl sustojome papietauti, nors paprastai to nedarydavome. Visi užsisakėme kokakolos ir firminį patiekalą – sumuštinių su kumpiu ir namine duona. („Ir kiaules patys auginam“, – gyrėsi padavėja. „Nuostabu“, – tarė tėvas ir pamerkė man akį.) Sesuo susegiojo man į plaukus savo sidabrinius segtukus, o Franciskas pasirausė makiažo dėžėje ir davė raudoną lūpdažį. Tėvas pasakė, kad palauks, kol įsikursime, ir tada įteiks man gimtadienio dovaną. Tikėjausi, kad jie gal nepagailės pinigų dviem kambariams ir vakarienei restorane, bet tėvas su Francisku nuėjo į vištienos užkandinę iš serijos „valgyk, kiek lenda“ („Ten visus stebi budri kaip vanago akis“, – sakė Franciskas), išsikloję kišenes vaškuotu popieriumi ir servetėlėmis. Į kambarį grįžo nešini vištų kulšelėmis, šlaunelėmis ir sutraiškytais sausainiais, o mes su Airise viską suvalgėme, susėdusios motelio kambaryje ant grindų. Miegojome kaip visada, o atsibudusi vidury nakties pamačiau seserį, prisiglaudusią prie Francisko ant grindų. Nusėlinau į vonią pirštų galais, pakeliui ramstydamasi į sieną.

– Pastebėjome tave, jubiliate, – tarė sesuo.

Pasakiau, kad nenorėjau jiems trukdyti.

– Ai, nieko tokio, – tarė Franciskas. – Neturėjome, ką veikti. Airisei liūdna, kad gyvenimas taip susiklostė!

– Dar ko, – paprieštaravo ji. – Paleisk mane.

Airisė prisiglaudė prie Francisko, o tėvas miegojo toliau. Grįžau į lovą.

Nors mūsų kampelis Holivude beveik nepriminė Vindsoro Ohajuje, Rytų Brukline pasijutome kaip Marse. Iškišusi galvą pro langą, apžiūrinėjau penkiolikos aukštų gyvenamuosius namus ir plačius bulvarus, šaligatvius, pilnus skubančių žmonių, autobusus ir traukinius, važiuojančius per visą miestą nuo vieno galo iki kito, kinų, graikų, lenkų ir italų restoranus su lauko tentais, dailius mūriukus kaip tėvo namas Ohajuje ir mažus nutriušusius namukus, taip susigrūdusius, kad su kaimynais galėtum lengvai dalytis pusryčiais. Ten buvo skrybėlių fabrikas, dabar gaminantis karui šalmus, liftų fabrikas ir kilimų gamykla, o į fabrikus ir iš jų vaikščiojo moterys, mūvinčios kelnes, ir tūkstančiai žmonių užsiiminėjo savais reikalais, bet jokiu būdu ne pramogų verslu.

Užkopėme laiptais porą aukštų ir Francisko seserys puolė jam į glėbį, tarsi jis būtų grįžęs namo iš fronto. Mane su Airise apkabino draugiškai, bet mechaniškai, o tėvą tik nužvelgė.

Dabar prisiminusi, viską joms atleidžiu. Jos priėmė gyventi penkiolikos metų mergaitę storais akiniais ir užsispyrėlės išraiška, jos seserį, išpuikusią buvusią žvaigždutę (kuri ir elgėsi kaip išpuikusi žvaigždutė), ir pasipūtusį anglą, ničnieko, be įmantrių manierų, daugiau neturintį. Jos suteikė mums nakvynę, gamino valgį ir nesipainiojo po kojomis, kol keletą dienų įnirtingai studijavome, ruošdamosis darbo pokalbiams Didžiajame Neke. Bėja užsiminė, kad mano sesuo būtų panašesnė į guvernantę (tik kažin ką tai reiškia – nė vienas iš mūsų šešių nebuvome matę nei tikrų guvernančių, nei namų, kuriuose jų prireiktų), jei raudonus plaukus persidažytų rudai kaip pelė, ir jos kartu nuėjo į Bėjos butą, o paskui sesuo grįžo panaši į Oliviją De Havilend. Nors vyrų namuose nemačiau, maniau, kad abi seserys ištekėjusios, nes abi nešiojo vestuvinius žiedus. Airisė išvadino mane idiote, nes kas nori, net ir aš su Francisku, galime nešioti vestuvinį žiedą, ir niekas neįrodytų, kad tai melas.

– Va, kuo nuostabus karas, – tarė ji. – Visi gali būti kuo tik nori.

Bėja paklausė, gal norėčiau išeiti pasivaikščioti aplink namus, kol Franciskas su tėvu paskutinį kartą pasikartos Emilės Post modernaus gyvenimo taisykles, o sesuo deklamuos Šekspyrą ir išvardys keturiasdešimt aštuonias valstijas. Karnė įdavė man dvidešimt penkis centus. Nuėjau į parduotuvę prie kampo ir prisipirkau turkiškų saldumynų. Kelis kartus apėjau kvartalą ir perėjau į tą gatvės pusę, kur mačiau didesnių namų ir aukštesnių medžių, o tada praėjau didelį, ligoninės, o gal mokyklos dydžio, mūri- nį pastatą. Ant jo aukštų baltų durų švietė žydiška žvaigždė, o kampuose buvo išraižytos hebrajiškos raidės. Didelė medinė iškaba skelbė: IZRAELIO DIDYBĖS NAŠLAIČIŲ NAMAI. Už pastato pamačiau žaidimų aikštelę su čiuožykla, laipyne ir sūpynėmis. Aikštelėje sukinėjosi apie penkiasdešimt vaikų. Būrys maždaug mano amžiaus berniukų žaidė beisbolą. Atmuštas odinis kamuolys įdubo. Atsirito prie manęs, o vienas iš didžiausių berniukų, aukštas šviesiaplaukis, jį pagriebė, nužvelgė mane ir sviedė metikui.

– Tu ne mokykloje, – pasakė jis.

Nuėjau prie pastato kampo, atsirėmiau į plytas ir suvalgiau savo pailgą turkiško saldėsio ritinėlį. Aukštasis šviesiaplaukis vaikinas, vėl pagavęs kamuolį ir išmušęs kažkokį mažą, storą vaikiščią, persibraukė plaukus ir dar kartą pažvelgė į mane. Nutaisiau aktorės pozą, sulenkta koja įsirėmiau į mūrinę sieną, sukryžiavau rankas. Įsidėjau akinius į kišenę ir pasisukau į jį profiliu.

Kasdien vaikščiojau pro tą našlaičių prieglaudą. Vis dairiausi to aukšto šviesiaplaukio vaikino. Jie buvo kaip aš: pamesti, nemylimi, patyrę baisių nesėkmių. Be to, žydai ir dar mano bendraamžiai, o jų kraujo brolius kasdien skerdė Europoje. Vokiečiai galėjo ateiti, įsiveržti ir išskersti juos netgi čia, Brukline. Jie, kaip ir aš, tikriausiai visą laiką nerimavo. Kartais man patikdavo galvoti, kokia drąsi būčiau, jei susidurčiau su vokiečiais. Žinojau, kad pasibjaurėtina vis įsivaizduoti, kokia aš drąsi, dar blogiau – žinojau, kad tai Airisė būtų drąsuolė, flirtuotų su naciais ir, prisikimšusi pasų į liemenėlę, gelbėtų žydų senukus ir kūdikius. O aš sėdėčiau kur nors ant laiptų, įkišusi nosį į knygą, ir prisipločiau prie turėklų, jiems bėgant pro šalį.

7. Susapnuok ir mane

Pasirodėme anksti. Apžiūrėjome Torelių namą iš kitapus gatvės, pasistatę mašiną po dideliu ąžuolu. Šaligatvių ten nesimatė, o įvažiavimo keliukai buvo tokie ilgi, kad namai stovėjo už ketvirčio mylios nuo akmeninių sienų ar kaltinio metalo tvorų. Virš Karnės mašinos palinko didžiulis forsitijos krūmas. Tėvui atrodė, kad gerai užsimaskavome.

– Viduržemio jūros stilius. Akivaizdu, jie – italai. Geros raudonos plytelės. Turbūt yra ir baseinas, – dėstė jis.

Airisė tarė:

– Čia kaip Holivude. Tokių namų pilnas Beverli Hilsas.

Tėvas nutaisė balsą kaip visada, kai ką nors cituodavo:

– „Jie buvo nerūpestingi žmonės, sudaužę kokį daiktą ar gyvą padarą, vėl atsitraukdavo atgal į savo neišmatuojamai nerūpestingą gyvenimą.“ Didysis Getsbis.

Airisė išlipo iš mašinos pasitaisyti sijono, aš irgi išlipau jai padėti.

Franciskas tarė:

– Nemanau, kad šitie žmonės nerūpestingi. Pinigai visai neseniai pakliuvo jiems į nagus. Žinot, ką pasakysiu: kertam, kad Torelių senelis dar prekiavo vaisiais kioske, kai šitas tipas buvo mažas. Pasižiūrėkit į visa tai – į krūmus, įvažiavimą, kiek daug belgiškų plytelių. Viskas nauja.

Tėvas tarė:

– Kas už tai, kad viskas būtų nauja ir brangu?

Mes su Airise pakėlėme rankas.

Negalėjome atsigėrėti tuo dailiu namu, kraipydamos galvas, mėgindamos įžiūrėti kambarius. Nužvelgėme baltą balkoną antrame aukšte ir ilgą pilkų plytelių keliuką, vingiuojantį per žalios vejos jūrą. Franciskas vėl papurškė sesers plaukus ir liepė tėvui nusiimti skrybėlę, o kai jie nuėjo keliuku ir pradingo, mes su Francisku įsitaisėme šešėlyje ir žaidėme kortomis, kol grįžo.

Laiškas nuo Airisės

Portobelo kelias 27,

Londonas

1947-ųjų sausis

Miela Eve,

Atsimenu, kaip šnipinėjome Torelius pro forsitijos šakas. Franciskas sušukavo man plaukus į šinjoną.

Nuo pirmos dienos Toreliai man atrodė labai mieli žmonės. (Na, Džo Torelis tai atrodė lyg būtų visą dieną krovęs sunkvežimius. Dvokė provolonės sūriu ir mylėjo savo šeimą. Atrodo, surašiau viską, ką tik kada nors žinojau apie Džo Torelį.) Prisimenu dvynes Kateriną ir Merę, mažąjį berniuką Džojį ir mažylį Polį. Mažylį, galima sakyti, visi ir vadino mažyliu, ir ne mano reikalas buvo jį prižiūrėti. Tau jis turbūt patiko.

Ponia Toreli atidarė duris. Edgaras mus pristatė ir pripasakojo visokių įspūdingų nesąmonių apie mudviejų darbo patirtį, bet mokėjo oriai patylėti ir beveik santūriai reikšti susižavėjimą baldais (masyviais ir tamsiais) ir vaizdais už lango (erdviais ir žaliais). Pateikė mudviejų rekomendacijas, o aš dariau viską, ką ir jis, nes mano patirtis „MGM“ nenuėjo perniek. Susidėjo rankas už nugaros ir nuslinko prie didžiojo lango. Aš iškart nuslinkau jam iš paskos. Žiūrėjome į Long Ailando sąsiaurį, kol ponia Toreli perskaitė mūsų rekomendacijas (gražiu dailyraščiu parašytas Francisko) ir grąžino mums. Ponia Toreli leido suprasti, kad norėtų išvengti žodžio „liokajus“, nes Torelių namams iš tikrųjų nereikia tokio prakilnaus žmogaus kaip Edgaras. Edgaras nenusiminė. Išliko mandagus. „Mažordomas“, – pasiūlė jis. Toks, pasak jo, galėtų vairuoti visur, kur tik reikės poniai Toreli ir visai šeimai, patarnauti formalesnių renginių metu ir apskritai tvarkyti namų reikalus. Ponia Toreli nemokėjo žaisti pokerio. Ji plačiai nusišypsojo. Paklausė, kaip reikės jį vadinti, o Edgaras pasakė, kad bus gerai Aktonas. Ponia Toreli pamėgino jį vadinti ponu Aktonu, o Edgaras trupučiuką pasitempė. „Užteks vien Aktono, ponia“, – pataisė jis, susidėdamas rankas už nugaros. Ji pasijuto išmintingai įspėta, apsidžiaugė, kad jai atleista, susižavėjo. Kadangi jūs su Edgaru abu tokie, stebiuosi, kad apskritai atsidūriau scenoje. Ponia Toreli nesielgė formaliai, ji dar nebuvo pripratusi prie turtų, bet buvo kilusi iš Europos, tad suprato klasių skirtumus, nesvarbu, kad anksčiau buvo jų nuskriausta. Persikėlę į Didįjį Neką, jie žengė ne mažesnį žingsnį nei mes.

Mudvi niekada nesikreipėme viena į kitą kitaip nei „panele Airise“ ir „ponia Toreli“. Didžiulėje bordo spalvos svetainėje ji susikvietė vaikus prie savęs, – atrodė tarsi Senojo pasaulio paveikslas. Abi mergaitės buvo putlios ir dailios, apsirengusios tamsiai mėlynomis ir baltomis jūreiviškomis suknelėmis, juodas garbanas susikėlusios aukštyn, o Džojis atrodė lyg dinamito lazdelė, aprengta tamsiai mėlynais šortais, liemene ir ne iki galo užrišta varlyte. Mažylis tarsi mažasis princas gulėjo nėriniuotame lopšyje su stogeliu.

– Mergaitės kitais metais eis į mokyklą, – tarė ponia Toreli. – Nesiterliosiu su darželiais. Jos eis į pirmą klasę. Noriu, kad jos būtų… Jos turi būti…

– Pasiruošusios, – tariau.

Ji linktelėjo ir uždėjo rankas Katerinai (ar Merei) ant plaukų. Galima imtis darbo.

Pasigailėjau, kad parduodu jai tokią prastą prekę – save, nes ji norėjo savo mergaitėms geriausio, norėjo, kad kitos mergaitės, kurių mamos lieknos, dažo plaukus šviesiomis sruogomis, laisvalaikiu nešioja moteriškus marškinius ir vairuoja kadilakus, žaistų su jos Keite ir Mere. Ji aprodė mums namą, o aš kalbėjau kaip Edgaras. Mums viskas patiko. Virtuvė būtų tikusi geram restoranui: ištisos mylios marmuro, du ryškiai geltoni šaldytuvai. Viskas užlieta saulės spindulių. „Labai šviesu, madam“, – pasakė Edgaras, o ponia Toreli jam kažką atsakė, bet aš nieko nepridėjau, nes tuo metu įėjo Rinė, nešina pirkinių maišu, ir aš vos nenualpau.

Atsimeni, kaip ji atrodė? Kažin ar kada nors kalbėjome apie jos išvaizdą. Jei būtų vyras, būčiau tau sakiusi: „Koks gražuolis, koks laimikis!“ Juk negalima mažajai savo sesutei sakyti: „O Dieve, argi Torelių virėja – ne pati seksualiausia būtybė, kokią teko matyti? Nieko sau gražuolė, kakta plati kaip Madonos, didžiulės akys, didelė raudona burna, visos dalys nuostabiai didelės, bet nieko – per daug. Ir net aš, tokia netikša, supratau, kad jos siela – kaip šventosios, grynas gėris.“ Ne, taip sakyti negalima. Ir žinau, kad tu joje nepastebėjai to, ką mačiau aš.

Viliuosi, niekada daugiau nieko nebepamilsiu.

Tikiuosi, parašysi man.

    Airisė

* * *

Persikraustėme į karietinę, kitaip sakant, į butą virš garažo. Toreliai turėjo dvi mašinas: juodą kadilaką ir juodą linkolną. Kai įsitaisėme, gyvenome beveik visai kaip Ohajuje, tik svetainė buvo mažesnė, maistas geresnis ir nebuvo pianino. Aš, matyt, jau niekada neketinau eiti į mokyklą, bet turėjau baseiną, kuriame galėjau plaukioti, kai Torelių nebūdavo namie. Tėvas su seseria kasdien eidavo dirbti kitapus baseino, o aš nesipainiodavau po kojomis arba važiuodavau į Brukliną aplankyti Bėjos, Karnės ir Francisko, kurie jau turėjo tris butus tame pačiame pastate, o Bėjos ir Karnės vyrų vis dar nesimatė. Keturias dienas per savaitę nusigaudavau į Rytų Brukliną (net pro miegus būčiau tai sugebėjusi: autobusu nuvažiuoti į metro stotį, traukiniu į Flašingą, metro į Geitso aveniu stotį, pasukti į kairę ir nueiti šešis kvartalus iki Bėjos ir Karnės salono „La Bella Donna“). Už penkiasdešimt centų per dieną šlaviau plaukus, lanksčiau rankšluosčius, valiau tualetą ir ruošiau pietus Bėjai, Karnei ir sau. Bėja mokė mane plauti galvas („Nepešk, niekada netrink, dirbk pirštų pagalvėlėmis!“), o ponioms patikdavo mažų mano rankų prisilietimai. Karnė pristatydavo mane kaip savo dukterėčią, jos visiems sakydavo, kaip ir tėvas pasakė Toreliams, kad aš geniali, tik mažoka pagal amžių, ir kad baigiau mokyklą, sulaukusi vos penkiolikos. Niekas neklausdavo, kodėl tokia geniali mergina dirba visų galų tarnaite grožio salone. Žymėjausi pastabas apie plaukų spalvas ir antakius, apie lūpų ir nagų spalvų derinimą, apie grožio salono taisykles. (Reikia sakyti ne: „Ei, tavo šaknys matosi“, o: „Gal truputį atnaujinkime?“, ne: „Švenčiausioji Dievo Motina! Kas tau atsitiko?“, o: „Gal tau Evė gali pasiūlyti puodelį arbatos ar stiklinę kokakolos?“) Perskaičiau visą Čarlzą Dikensą ir nepraleisdavau nė vieno žurnalo Photoplay numerio. Per darbo pertraukas eidavau pro našlaičių prieglaudą pasidairyti to aukšto šviesiaplaukio vaikino.

O Airisė stebėjo Rinę Haitman. Airiną Lombardo Haitman. Airisė šešis mėnesius sėdėjo Torelių virtuvėje, apsimesdama, kad nori išmokti visais įmanomais būdais kepti viščiukus ir kad ją domina patiekalai, kuriuos galima paruošti iš žaliųjų pupelių. Atsivesdavo į virtuvę Torelių mergaites ir kepdavo su jomis sausainius. Po vakarienės likdavo sėdėti prie didžiojo stalo virtuvės viduryje ir pasisiūlydavo šluostyti indus ar atnešti Rinei stiklinę vandens, o jei užeidavau ko nors užkąsti, Airisė badydavo mane žvilgsniu, kol išeidavau sau. Nesupratau, kodėl jai patiko Rinė. Man ji priminė vieną ponią ant spagečių padažo stiklainio, tik buvo dailesnės figūros. Kad netrukdyčiau Airisei, porą naktų per savaitę nakvodavau Brukline ant sofos, kartais, kai Rinė anksčiau išeidavo namo, Airisė prisijungdavo prie mūsų. Ir kalbėdavo apie Rinę. Kalbėdavo, kokia ypatinga ta Rinė, kokia puiki virėja, kokia nuostabi siela, kokios gražios akys, koks apgamėlis prie pat kairės akies ir kokia Rinė nelaiminga su savo vyru Gasu, nes jie negali susilaukti kūdikio, bet kaip neišpasakytai jinai jam gera. Bėja su Karne apie visa tai nesakė nė žodžio, o kol dar būdavo ne per vėlu, Franciskas palydėdavo mus į metro. Vieną vakarą jis tarė: