скачать книгу бесплатно
Prašau, parašyk man.
Airisė
2. Gal ir klystu, bet manau, kad esi nuostabi
Šiaurinė Vaino gatvė,
Holivudas
1942 m. sausio 4 d.
Mielas Tėti,
Čia viskas tikrai pasikeitė.
Tiek ir teparašiau. Pradėjau tuziną laiškų, bet suplėšiau juos ir, stebima šeimininkės, įmečiau į šiukšliadėžę kampe. Nežinau, kodėl apskritai rašiau. Nesitikėjau, kad tėvas išgelbės. Nemaniau, kad mane reikėtų gelbėti. Man atrodė, jeigu motina gali tave atvežti ir numesti lyg maišą purvinų skalbinių, o tėvas nesigėdija vogti iš tavęs (ar iš tavo sesers), tai visai pasisekė, kad sesuo atsivežė į Holivudą, skalbia tavo apatinius kartu su savaisiais ir dalijasi sumuštiniais. Ponia Gruber, mūsų šeimininkė ir visų galų meistrė, puikiai mane prižiūrėdavo, kol Airisė dirbdavo. Ponia Gruber smerkė Holivudo veidmainystes ir apgavystes, bet iš savo patirties žinojo, kad kartais taip elgtis būtina, kad išgyventum. Ji man sakydavo:
– Tavo sesuo nesileidžia traiškoma gyvenimo, todėl turime ją gerbti.
Pačios ponios Gruber butas buvo pilnas lipnios juostos, veržliarakčių, latakų ir vielos ritinių. Šeimininkauti jai nelabai sekėsi. Man ji atrodė nebloga virėja, nes mokėjo iškepti sumuštinį su kiaušiniu ir sūriu, juos mudvi ir valgydavome kiekvieną die- ną. Ponia Gruber klausė manęs apie mokyklą, tad pasakiau teisybę, kad mėgstu knygas, bet nekenčiu vaikų, ir ji mane supra- to. Pasakė, kad moka keturias kalbas, o mokyklą metė po šešių klasių.
– Ten, kur aš užaugau, užtenka šešių klasių. Jei skaitai Turgenevą, jau esi išsilavinusi.
Poniai Gruber prezidentas Ruzveltas patiko ne mažiau nei mums su tėvu. Ji visą laiką nerimavo, kad kas nors jo nenužudytų, kol vieną šiltą gruodžio dieną japoškės subombardavo mus Perl Harbore, o prezidentas Ruzveltas paskelbė karą, ir ta nelemta data tapo istorinė. Sėdėjome su ponia Gruber nejudėdamos, o kai viskas baigėsi, apsiverkėme ir jos enciklopedijoje susiradome straipsnį apie Japoniją. Kai perskaitėme, ponia Gruber tarė:
– Reikia džiaugtis.
Ponia Gruber sakė, kad dabar niekas nebeužpuls prezidento, nes jis mums reikalingas. Sakė, kad prisimena, kaip respublikonai lygino prezidentą Ruzveltą su Hitleriu, Stalinu ir Musoliniu. Sutikusi praeivį, segintį segtuką su užrašu NEKENČIU ELEONOROS, ji norėdavo spjauti tam žmogui arba jį užmušti. Kai buvo jauna ir dar neseniai atvykusi į JAV, ponia Gruber vos neverkdavo iš pykčio ir nevilties, kad negali žudyti tų, kuriuos norėtų. Kartais, pasakojo ji, vyrai, kuriuos dažniausiai ir norėdavo užmušti, neteisingai supratę, mėgindavo ją guosti.
– Ką gi, bent jau nebematysime tų bjaurių segtukų, – apibendrino ji. – Bet vis tiek gaila, nes kas dabar bus japonams čia ir savo šalyje?
Pasak jos, prezidento Ruzvelto lengvai neapmulkinsi.
Antrą valandą ponia Gruber atsigulė popietės miego. Atsegiau jai korsetą ir uždariau miegamojo duris. Skaičiau Pirmąją meilę, truputį pritildžiau radiją ir klausiausi „Fiberio Makdži ir Molės“, o paskui žiūrinėjau senas ponios Gruber nuotraukas ir laiškus, rašytus daugiausia nežinoma kalba. Vienoje nuotraukoje ji stovi šalia žemo, plataus vyriškio Gruberio nosimi, abu pasipuošę kaubojiškomis skrybėlėmis ir kelnėmis.
– Ai, – atsiduso nubudusi, – ruošėmės į Ameriką.
Airisė pasirašė kontraktą. Dainavo ir demonstravo savo sugebėjimus ir kojas visuose Holivudo talentų konkursuose, o bandomasis filmavimas, kaip ji sakė, pasisekė stulbinamai, todėl tapo „MGM“ artiste. Žadėjo, kad dar mėnesiui nesibaigus gaus vaidmenį su tekstu, o tada galėsime kraustytis. Priverčiau Airisę nusileisti laiptais pas ponią Gruber ir papasakoti apie kontraktą ir gerėjantį gyvenimą, kad galėtume atšvęsti ir išgerti ponios Gruber mėtų likerio, nes žinojau, kad tai neišvengiama. Ponia Gruber padavė mums po likerio taurę paauksuotais koteliais ir atsiduso.
– Man atrodo, nesidžiaugiate dėl mūsų, – pasakiau.
Airisė išgėrė taurę ir ėmė apžiūrinėti savo nagus. Visada mokėjo laikyti liežuvį už dantų. Be to, mačiau, kad jai jau įkyrėjo „Holivudo Plaza“. Ponia Gruber buvo nuostabi, nesvarbu, kad apsileidusi ir niurgzli užsienietė, bet mes ketinome kraustytis į dailų vieno miegamojo butą Firenzės Soduose Saulėlydžio bulvare, be to, antrą filmavimo dieną Grir Garson pasakė Airisei: „Sveika, brangioji.“ Režisierius pastatė Airisę šaligatviu einančių merginų būrio priešakyje. Airisė šiek tiek stumtelėjo skrybėlę į priekį ir pasikėlė apykaklę, o drabužių dizainerė vėliau pagyrė: „Gera mintis.“ Airisei ponia Gruber buvo tarsi vakarykštis sumuštinis su kiaušiniu.
Ponia Gruber pasakė, kad džiaugsmo ji nesivaiko, nes, kai pamatysime tiek pasaulio, kiek ji, suprasime, kad už arklio mėšlo krūvos laukia ne laimėtas ponis, o dar krūva arklio mėšlo. Airisė nusišypsojo ir atsistojo. Pasitaisė pėdkelnes ir apkabino ponią Gruber.
– Ačiū, kad buvote tokia gera Evai, – tarė ji.
Kai išsikraustėme iš ponios Gruber, nebeturėjau su kuo kalbėtis. Kūriau perskaitytų knygų tęsinius: Deividas Koperfildas gyveno su žmona ir trimis vaikais pajūryje, o Džeinė Eir su ponu Ročesteriu įkūrė modernią aklųjų mokyklą-internatą.
Vis dar tęsėsi žiema, bet Los Andžele dienos atrodė ilgesnės nei namuose. Airisė nesirodydavo dvylika valandų per dieną. Firenzės Soduose nebuvo nei pagyvenusių žmonių, nei vaikų. Kasdien laukdavau trečios valandos ir eidavau į biblioteką, o paskui grįždavau per parką, pasikabinusi knygų krepšį prie šono kaip normalūs vaikai. Skaičiau apie Žanos D’Ark gyvenimą (tris versijas, įskaitant ir Džordžo Bernardo Šo, kurioje Žana man atrodė tokia drąsi, pakvaišusi mergiotė, kokia norėčiau kad būtų geriausia mano draugė, na ir kas, kad jai girdisi balsai) ir apie Mariją Kiuri, kuri atrodė ne mažiau beprotiška ir prakilni. Skaičiau Klaros Barton ir Florencijos Naitingeil biografijas ir, nors tos knygos buvo skirtos mažoms mergaitėms, buvo akivaizdu, kad šios moterys tokios kietos, kad net nemirktelėjusios šakute iškrapštytų tau kulką.
Firenzės Sodai buvo daug geresni už ankstesnį viešbutį, nes kiekvienas butas turėjo atskirą tualetą, o už pastato buvo didelis kiemas ir mažesnis kiemelis, juose žmonės gulėdavo ant paplūdimio kėdžių. Kartą ir aš atsiguliau ant tokios kėdės, apsirengusi šortus ir palaidinę. Susirišau plaukus plačiu šaliku ir, apsimetusi mažamete aktore, skaičiau apie įžymias slaugytojas. Prie manęs priėjo tikra aktorė ir griežtai pareiškė, kad tai jos kėdė, tad gal malonėčiau… Po to į didįjį kiemą stengiausi neiti. Dauguma gyventojų buvo perspektyvūs aktoriai, kurie, kaip ir Airisė, visą dieną dirbo studijose „Fox“ arba „MGM“, todėl jų nedomino su tuo verslu nesusijusi akiniuota mergaitė plokščia krūtine. Vakarieniaudavau, kai Airisė pareidavo namo, kartais ji parnešdavo sumuštinių ir sausainių iš bufeto, kuris man atrodė rojus žemėje. Prašydavau Airisės papasakoti viską, kas nutiko filmavimo aikštelėje ir kitur. Maždaug mėnesį ji rytais eidavo rengtis ir dažytis, o tada vaidindavo merginą, skaitančią laikraštį autobuso stotelėje, paskui merginą kepykloje, padavinėjančią duonos kepalus ir skaičiuojančią grąžą, o paskui – merginą, stumiančią vežimėlį su kūdikiu pagrindine miestelio gatve. Po kelių savaičių įvyko tai, ką ji buvo numačiusi. Epizodo kepykloje režisierius pastebėjo, kaip ji šukuojasi („Plaukus aukštyn, palaidinę žemyn“, – pasak Airisės), ir davė jai porą eilučių teksto daug anksčiau nei kitoms merginoms, pradėjusioms dirbti kartu su ja. Ryte padėdavau Airisei išsirinkti drabužius ir mudvi kalbėdavomės, ką ji galėtų susitikti ir kas galėtų ją užkalbinti („Neinu ir nesakau: „Kaip sekasi, maže“, – pasakojo Airisė. – Aš palaukiu. Ir padedu.“), o paskui repetuodavo, bandydama pasakyti tą pačią eilutę keliais skirtingais būdais. Airisė matė, kaip panelė Garson bučiavosi su Klarku Geiblu. Harpo Marksas pliaukštelėjo Airisei per užpakalį, o paskui ji valgė sumuštinius su sūriu ir marinuotais agurkais („Tik be svogūnų, nes filmuojamės iš arti.“) kartu su moterimis, persirengusiomis undinėmis, joms teko valgyti stovint, iškišus iš po uodegų kojas, apautas blizgančiais žaliais puantais. Airisė papasakodavo visas paskalas, išgirstas iš kirpėjų. Kirpėjai visiems išklodavo apie visų reikalus. Airisė pasakojo man apie Franciską Diegą, kuris vadovavo visažistams ir niekada neskleidė paskalų. Franciskas užsiminė Airisei, kad ji neliko nepastebėta, o vieną kartą po Lanos Terner pasisodino į kėdę Airisę ir padažė jos veidą lygiai taip pat. Prieš grįžtant į filmavimo aikštelę, jai teko viską nusivalyti, bet prieš tai visi apstojo jos kėdę, o Franciskas davė šepetėlį ir ypatingojo pudros mišinio „Ben Nye“, kad galėtų juo pudruotis, kai ims blizgėti veidas. Gavusi laisvą dieną, Airisė ir mane papudravo šia pudra, truputį paryškino lūpas ir mes kartu ėjome valgyti vaflių. Už kokių šešių kvartalų nuo Firenzės Sodų buvo mokykla, bet mes su Airise prie jos nesiartinome.
Pasiilgau ponios Gruber. Ir tėvo pasiilgau. Nenorėjau galvoti apie motiną, na, nebent kas antrą ar trečią naktį, kai susapnuodavau ją pasiklydusią dykumoje ar mirštančią prie greitkelio. Vis rašydavau tėvui ir suplėšydavau laišką, nors žinojau, koks jis yra, ir žinojau, kad nesijaudina dėl manęs. Žinojau, kad jam nerūpime nė skardžiaus veleno, – jis dažnai taip sakydavo ir paaiškindavo, kad tai ne keiksmažodis, nes ne „velnias“, o „velenas“, toks prietaisėlis, naudojamas prieš lituojant skardą, todėl kartojau tą posakį visą laiką ir man atrodė, kad keikiuosi kaip pašėlusi, bet tik paslapčia. Rašydavau jam kartą per mėnesį ir saugodavau laiškus, kol jausmai apslopdavo, o tada išmesdavau.
3. Užterštas sviestas
Airisė nežinojo, į kokį vakarėlį atėjo. Į didįjį namą priešais ją laiptais kopė dvi moterys vienodais rausvo šilko švarkeliais ir ilgomis juodomis sukniomis. Prie durų stovėjo durininkas, o gal liokajus, didžiulis juodaodis vyriškis baltu aštuoniolikto amžiaus satino kostiumu ir baltu pudruotu peruku, perrištu juodu kaspinu. Jis turėjo du auksinius dantis ir elgėsi taip, lyg ne šiaip džiaugtųsi, o tiesiog sprogtų iš laimės, pamatęs kiekvieną pro duris įeinančią moterį. Jis atidarė Airisei duris ir pamerkė akį.
Moterys, atėjusios prieš Airisę, padavė savo švarkelius kitam vyriškiui pudruotu peruku ir balto satino kostiumu. Airisė, nutaisiusi ramią veido išraišką, patraukė paskui jas į didesnį kambarį. Svetaine to kambario nepavadintum, kaip ir Klivlando stadiono nevadintum beisbolo lauku. Pro Airisę praėjo trys merginos, siūlančios užkąsti pyragaičių su dešrelėmis ir austrių, įvyniotų šoninėje. Jos mūvėjo balto satino šortus ir balto satino batelius, bet virš juosmens buvo nuogos, tik apsirišusios rausvais kaspinais kaklą ir įsisegusios po kaspinėlį į aukštus baltus perukus. Kiekviena šalia akies buvo prisilipdžiusi po apgamėlį, o spenelių galiukus parausvinusi dažais. Airisė nusekė paskui anas dvi moteris ilgomis juodomis sukniomis ir praėjo kelis didelius satinu aptrauktus pufus ir kelias rausvo satino sofas. („Dievuliau, jos gi visos bus dėmėtos“, – pasakė viena mergina Airisei už nugaros.)
Du aukšti vyrai baltomis kelnėmis laikė po milžinišką ragą, pilną vaisių. Dėl jų plikų krūtinių ir mėlynų akių Airisė nutarė, kad jų plaukai po tais baltais perukais tikriausiai šviesūs. Vyrai buvo basi. Moteris priešais Airisę pasiėmė vynuogę ir gnybė vieną vaisių laikytojo spenelį, kol vyriškis nežymiai krūptelėjo. Airisė aiktelėjo.
– Koks smagus vakarėlis, – tarė ta moteris, pasikėlė suknelę ir atsisegė kojines. Apsidairė ir po viena sofa pasidėjo juodus aukštakulnius, kojines ir kelnaites.
Pasirodė keturi neūžaugos baltais turbanais, ryškiai rožinėmis liemenėmis ir vienodomis plačiomis kelnėmis, nešini žėrinčiais kaljanais. Jie atsisėdo ant didžiųjų pufų, o aplink juos ant grindų susėdo kelios moterys, jos užsirūkė ir ėmė juoktis. Airisei pasirodė, kad tikrai išgirdo Talulos Bankhed juoką. Airisę už rankos truktelėjo blyškiaodė moteris, graži lyg nebylaus kino žvaigždė, juodai apvedžiotomis akimis, prie veido priplotomis garbanėlėmis ir ilga sidabrine suknele su gilia iškirpte nugaroje. Ji paklausė, ar Airisė naujokė ir su kuo atėjo. Airisė atsakė, kad vakar, kai ją dažė Franciskas Diegas, Patsės Kelės asistentė dalijo pakvietimus ir jai taip pat davė storą baltą voką. Patsės Kelės asistentė pabučiavo Franciską ir nusijuokė: „O tu pakvietimo negausi.“
– Patsė, matyt, tave pastebėjo, – pasakė toji išblyškusi moteris.
Airisė nusišypsojo.
– Aš Silvija, – prisistatė moteris.
– Airisė.
Silvijai pamojus ranka, prie jų priėjo neūžauga balta rytietiška kepuraite, bet be liemenės, nešinas padėklu kokteilių „Rausvoji ledi“. Vieną Silvija padavė Airisei:
– Sveika patekusi į rojų, brangioji.
Abi su Silvija susėdo ant sofos.
Prie jų priėjo moteris ir pasilenkė pabučiuoti Silviją. Ši pristatė Airisę, moteris pabučiavo ir ją. Ji perbraukė plunksna Airisės pečius. Airisė sustingo ir nejudėjo, kol ta moteris nuėjo sau. Priėjo kita moteris ir gurkštelėjo Airisės „Rausvosios ledi“, stebėdama Airisę pro taurės viršų. Vienu ypu pabaigė gėrimą ir kartu su Silvija nuėjo šalin. Airisė pajuto, kaip kažkieno ranka truktelėjo suknelės kraštą. Ant grindų prie sofos sėdėjusi moteris pakišo ranką Airisei po suknele ir perbraukė šlaunį. Brūkštelėjo pirštais šlaunų vidų ir palietė kelnaites. Airisė sėdėjo nejudėdama. Šis vakarėlis buvo ne toks, kokie vykdavo Delės Braison rūsyje prie tėvo namų, kur būdavo galima truputį paišdykauti, o tada pliaukštelti įkyruoliui ir linksmintis toliau, kaip tau pačiai norisi. Iš kito kambario pasigirdo moters klyksmas, bet ne toks, kaip klyktų įžeistas ar sužeistas žmogus, o ta ranka nesitraukė, kyščiojo pirštus į Airisės kelnaites. Gali būti, kad tokiame dideliame name, kuriame tiek daug gražių moterų (o jei kuri negražaus veido, tai dieviško kūno, o jei neturi nei to, nei ano, tai atrodo protinga ir įtakinga), pasitaikys kas nors, kieno ranka Airisei iš tikrųjų patiktų. Ant grindų sėdinčiai moteriai Airisė pasakė „Ačiū“, nors tai nuskambėjo absurdiškai, ir išėjo į kitą kambarį, kuriame buvo bufetas.
Čia stovėjo prikrauta maisto nuo pagrindinių patiekalų iki deserto – desertui buvo daili mergina, nuo krūtinės iki pėdų aptepta storu sluoksniu plaktos grietinėlės su braškėmis. Moterys, vilkinčios vien apatinukus ir aukštakulnius arba kokteilių sukneles, pusiau prasegtas nugaroje, krovėsi maistą į lėkštes. Kvartetas grojo populiarias dainas, o kitapus stalo tos pačios dvi moterys ilgomis juodomis sukniomis šoko lėtą fokstrotą. Brunetė ryškiu raudonu kimono ir juodo šilko kelnėmis ramiai valgė iš lėkštės, prikrautos omarų uodegų.
– Dievinu omarų uodegas, – tarė ji. – Rimtai, man atrodo, kad geriau už jas nieko nebūna.
Jos balsas buvo gerklinis, šiltas, tarsi amerikietės, bet šiek tiek švelnesnis ir mielesnis.
– Roza Sojer, – tarė ji ir, užuot paspaudusi ranką, padavė Airisei omaro uodegą.
– Susiraskim vietą, – pasiūlė Roza, ir jos nuėjo, kur šoko dar būrys moterų.
Ji pasodino Airisę ant laisvos sofos.
– Nieko sau minia, – pasakė. – Niekur neik, gražuole.
Grįžo nešina omarų uodegomis, vos pastovinčiu bokštu iš austrių geldelių, į krūvą sukrautais blyneliais su ikrais ir dviem šampano taurėmis, sukištomis į korsažą.
Airisė pakėlė ranką, norėdama pasitaisyti plaukus, tuoj prie jos priėjo neūžauga balta kepuraite.
– Šampano? – paklausė jis.
– O, taip, prašau, – tarė Airisė.
Roza pažvelgė į ją.
– Nieko sau, aš pagalvojau, kokia čia mažutė iš kaimo, o tu sau išdykauji su Armandu ir dar kažin kuo. Kaip man ne gėda. Austrę?
Airisė žiojosi atsisakyti.
Bet čia ne toks vakarėlis, kur galėtum pasakyti: „Oi, niekada nesu valgiusi austrių“, arba: „O Dieve, jos šlapios ir šlykščios“, nors tai buvo tiesa. Jei per austres veda kelias į tokius vakarėlius ir pas pribloškiančią tamsiaplaukę gražuolę Rozą Sojer, tai, Airisės nuomone, austres galima siurbti lyg šaltą alų vasaros dieną. Įveikė dvi, užgerdama šampanu.
– Tikra profesionalė, – pagyrė Roza.
– Iš tikro – ne. Aš iš Ohajo.
Kam jai meluoti Rozai.
– Aišku, – tarė Roza. – Tu – mano gražuolė mažulė amerikietė. Pašoksim?
Airisė niekada nebuvo šokusi su kita mergina, tik stumdėsi po kambarį su Eva, repetuodama prieš vakarėlius ar pasirodymus. Airisė visada liepdavo Evai vesti šokį, kad galėtų mokytis žingsnius, bet tuomet tekdavo susitaikyti, kad Eva veda, o ji šokių aikštelėje elgdavosi drąsiai ir painiodavo žingsnius, o ūgio tebuvo Airisei iki peties. Roza Sojer buvo maždaug coliu aukštesnė už Airisę.
– Kas ves šokį? – paklausė Roza.
– Galiu aš, – tyliai pratarė Airisė.
– Bet nenori. – Roza tvirtai apglėbė Airisės juosmenį. Visi ankstesni Airisės šokiai, jos pasirodymai, valsai su tėvu, mokyklos baigimo vakarėliai su Hariu Bledso ir Džimu Kamingsu, geriausiais Vindsoro šokėjais, išblėso. Ji šoko pirmą kartą čia ir dabar, prisiglaudusi prie švelnaus, pudruoto Rozos skruosto. Krūtinė prigludo prie raudonu šilku aptemptos krūtinės, šlaunis – prie juodos šilkinės šlaunies. Jos atliko porą promenadų ir lėtai apsisuko, tarytum mokydamosi šokti, o tada Roza nutempė Airisę atgal prie sofos. Atsirado dar šampano.
– Žiūrėk, – tarė Roza. – Šmundžių paradas.
Airisė nežinojo to žodžio, bet mintį suprato. Visur buvo pilna nuogų moterų, kurios gėrė, valgė, rūkė ir šoko, – visos nuogos ar pusnuogės. Putli mergina gulėjo persisvėrusi per kušetės kraštą, jos galva beveik lietė grindis. Po ja sėdėjo moteris, apglėbusi merginos galvą, ir bučiavo jai veidą ir kaklą, o kita moteris užsimetė merginos kojas ant pečių ir paniro veidu tarp jų. Airisė matė tik baltą, apvalų, besikilnojantį pilvą, moters pakaušį ir lygius platinos baltumo plaukus, susegtus tulpių formos šukomis. Moteris rausvo šifono toga praeidama pamojo Rozai. Jos toga, vos siekianti šlaunis, ant peties buvo susegta rubinų sage. Šifonas neuždengė jos nedidelių krūtų ir didžiulio, pasišiaušusio, ryškiai oranžinio trikampio, tik lyg žvakių šviesa sušvelnino vaizdą. Šalia pianino šoko juodaodė mergina sidabru siuvinėtais aukštakulniais. Jos aukštai susegtuose plaukuose žėrėjo akmenėliai, kaip ir tamsiuose, susiraičiusiuose gaktiplaukiuose, kuriuose jie mirgėjo lyg rasos lašai. Šalia austrių Airisė pamatė vieną nelaimėlę tamsiaodę merginą, aplink kurios spenelius augo tamsūs plaukai, o dar tamsesnių plaukų debesis žėlė nuo šlaunų vidurio ir tarsi kerpės, lipančios į medį, dengė jos pilvą beveik iki bambos. Airisė pagalvojo, kaip baisiai ta mergina turės jaustis, juk niekas nenorės su ja prasidėti. Pamanė, kad ta mergina turbūt suvalgys kelias austres ir išeis namo paverkti. Mažutė blondinė, įsisegusi didelį baltą kaspiną į plaukus ir apsiavusi kojas baltais bukanosiais bateliais, prišoko prie tamsiaodės merginos ir įsikniaubė veidu tarp krūtų.
– Kiekvienam puodui atsiras ir dangtis, – tarė Roza. Užpylė šampano Airisei ant krūties ir nulaižė lyg katė. Šampanas permerkė Airisės korsažą iki juosmens. Iki šmundės.
Airisei pasirodė, kad jos pakaušis tuoj atsiskirs nuo galvos ir šaus per visą kambarį lyg patrankos sviedinys, apsunkęs nuo malonumo. Kambarys nesisuko, kaip sukdavosi išgėrus per daug alaus per vakarėlį namuose. Jis išsiskleidė lyg gėlės žiedas, sienos atsitraukė, prisipildžiusios dūmų, kvapų ir šmundžių, ir prie pat Airisės šampano taurės pasirodė dar viena šmundė šviesiais plaukais, suformuotais į širdelę ir nudažytais mėlynai. Sienos pasitraukė ir ėmė tirpti nuo karštų kūnų. Net vėliau, jau būdama gerokai vyresnė ir daug gyvenimo metų praleidusi gerdama šampaną, rūkydama cigaretes, liesdama šilko apatinukus ir stebėdama nuostabiai įvairų ir akiai malonų šmundžių paradą, Airisė prisiminė kiekvieną minutę, praleistą Holivudo orgijoje su Roza Sojer.
Kai grįžo namo šlapia, bet pilnai apsirengusi nuo kojinių dirželių iki pirštinių, Airisė atsigulė ant lovos už kelių pėdų nuo Evos lovos. Užuodusi dūmus Airisės drabužiuose, Eva tyliai šniurkštelėjo ir atsisuko pasirengusi klausytis.
– Sutikau merginą, – tarė Airisė. – Įsimylėjau.
Airisė pamanė, kad amžinai gerbs Evą už tai, kad mažoji sesutė teištarė:
– Kaip gerai.
Laiškas nuo Evos (neišsiųstas)
Firenzės Sodai
Holivudas
1942 m. vasario 1 d.
Mielas tėti,
Čia viskas labai greitai keičiasi. Persikėlėme į puikų butą, nes Airisė pasirašė sutartį su „MGM“. Ją priėmė ponas Arturas Fridas, užteko vos vienos perklausos sekmadienio vakarą „Derbyje“ (ir dar vienos vėliau studijoje). Neabejojame, kad Airisė bus žvaigždė. Ji turi naują draugę – Rozą Sojer, galbūt esi ją matęs žurnaluose. Visi ją vadina Mieląja Amerikos Roza. Roza moko Airisę dirbti negailint savęs, ir Airisė jau gavo du vaidmenis su žodžiais, vieną Vakaro romane (ji paduoda Robertui Teilorui puodelį kavos) ir vieną filme Kažkas ypatinga. Tame filme jai nieko neliepė keisti, o tai daug reiškia. (Čia merginos keičia savo nosis, vardus, antakius – viską. Vienai merginai teko visur prisikimšti: iš priekio, nugaros, net šonuose. Kitai merginai, su kuria Airisė dirba, teko išsipešioti daugybę plaukų virš kaktos, nes jai liepė pasididinti kaktą.) Airisei didelių pakeitimų nereikia. Jos plaukus padažė truputį raudoniau, o Franciskas Diegas, makiažo meistras, jau beveik tapęs draugu, liepė dažytis jai rausvai oranžiniais, o ne raudonai mėlynais lūpdažiais, nes šie skirti tikroms brunetėms (tokioms kaip aš, pasak jo).
4. Mano dangaus žydrynė
Roza ištepė Airisę losjonu nuo įdegio. Ji prisimerkė prieš saulę ir patepė kiekvieną kojos pirštelį, sukamaisiais judesiais du kartus patepė kulkšnis, o tada aukštyn ir žemyn perbraukė blauzdas. Glostė vidines šlaunų puses iki pat balto maudymosi kostiumėlio krašto. Rozos nuomone, jis nuostabiai tiko Airisei. Apsivilkusi tą kostiumėlį, ji krito į akis tarsi deimantas, o nuo kremo jos šviesi oda ir plonyčiai šviesūs plaukeliai suspindo blyškiu auksu. Roza visada pastebėdavo kiekvienos moters geriausias ir gražiausias kūno vietas, nurodydavo jas ir patardavo, kaip atrodyti dar gražiau. Studijoje kartais puošdavo vos pažįstamas merginas nuo skrybėlės iki batelių vien savo malonumui. Vaikystėje ji neturėjo nei lėlių, nei draugių.
Roza ištepliojo kremu Airisei veidą („Žiūrėk, nenusidegink nosies raudonai, nes ponas Fridas mane užmuš.“) ir krūtinę iki kostiumėlio kraštų su vielomis ir pakišo pirštus po pečių dirželiais. Liepė Airisei apsiversti, kad galėtų ištepti nugarą.
– Kaip gera, – tarė Roza.
– Taip.
Airisė garsiai kvėpavo Rozai į ausį. Roza masažavo jai pečius, glostė rankas. Švelniai patempė Airisės pirštus. Rozos niekas nemasažavo, bet ji girdėjo, kaip dvi moterys kalbėjosi apie masažus bufete. Jos sakė, kad Hedė Lamar kasryt masažuojasi limfmazgius, todėl ir atrodo taip nuostabiai. „Nes viską nudrenuoja“, – pasakė viena moteris. Roza norėjo viską nudrenuoti iš Airisės. Brūkštelėjo aliejumi Airisės pakinklius ir praskėtė jai kojas. Visi drenuojami skysčiai patvino ir užplūdo bangelėmis vieną Airisės koją, tada kitą, užliejo stuburą ir vėl nutekėjo į blauzdas. Airisės kojos linko Rozos rankose. Airisė įsikniaubė veidu į paplūdimio paklotą. Roza atsinešė, ką tik sugalvojo: sumuštinių, apelsinų, kietai virtų kiaušinių, gazuotų gėrimų, paplūdimio paklotą ir slidaus auksinio aliejaus Airisės odai. Saulė po truputį jau leidosi, tebekabėjo ryškiai oranžinė virš horizonto, o paplūdimyje dar buvo šilta. Maža mergaitė su kasytėmis, mūvinti vienomis kelnaitėmis, porą kartų persivertė ant rankų bangose, o tada tėvai apgobė ją dideliu rankšluosčiu. Roza ir Airisė stebėjo, kaip trys jų figūrėlės užkopė į stovėjimo aikštelę, o tada paplūdimys liko tuščias.
Roza atsigulė ir atsisegė kostiumėlio petnešas. Airisė tylėjo. Roza nusismaukė kostiumėlį žemiau krūtinės.
– Nieko nėra, – tarė ji. – Pažiūrėk.
Airisė atidžiai apsidairė į visas puses. Po orgijos Airisė sakė Rozai, kad iki to vakaro buvo beveik nemačiusi krūtų ir kad jos jai niekada nerūpėjo. Pasakė, kad kelis kartus matė motinos krūtis, o Evos niekučius, primenančius porą keptų kiaušinių, matydavo nuolat, nes kaip jų nematysi. Eidama į paplūdimį, Airisė pasakė Rozai:
– Meilė žiūri ne akimis, o protu, ir būtent taip aš žiūriu į tave.
Roza pabučiavo Airisei spenelį. Patempė Airisės plaukus ir ėmė bučiuoti kaktą, skruostą, lūpas, kaklą, paausį. Airisė atsakė bučiniu. Roza nustūmė Airisę ir atsistojo. Nusimovė maudymosi kostiumėlį, pasirąžė, o tarp jos kojų už nugaros suspindo saulė.
– Ir tu, – tarė ji.
Airisė nusispyrė kostiumėlį, jos susikibo už rankų ir nubėgo į vandenį.
– Džeronimai! – sukliko Airisė.
Jos plaukiojo kaip ruoniai, o paskui, kol visai nesutemo, išbėgo iš vandens ir šluostė viena kitą. Roza viską surinko ir nešėsi krepšį ant galvos lyg vietinė salos gyventoja.
Tešlius niekada neviršydavo greičio. Mažiau nei per valandą jis nuvažiavo iš Holivudo į Malibu ir, vos per penkias minutes pasistatęs automobilį, nusekė paskui abi merginas iš „Timo delikatesų“ į paplūdimį. Ėjo šiauriau, šalia kelio, kad niekas iš paplūdimio jo nepastebėtų. Per dvidešimt minučių jis užtektinai prifotografavo. Ir žinojo, kad nuotraukos bus idealios. Tešliui atrodė, kad net neįmanoma susimauti, jei naudoji „C3“ fokusavimo mechanizmą ir fotografuoji dvi gražias nuogas merginas, dūkstančias paplūdimyje. Nuotraukų nereikės nė retušuoti. Daili raudonplaukė čiulpia brunetės papą. Brunetė su raudonplauke (jis pastebėjo, kad tie raudoni plaukai nenatūralūs) nusivelka maudymosi kostiumėlius ir bėga į vandenį, o užpakaliai šokinėja lyg įsilinksminę persikai. Tešlius paruošė negatyvus, kontaktinį lapą ir net nelaukė, kol išdžius šeši atspausdinti lapai. Patiesė juos ant rankšluosčių galinėje sėdynėje ir nuvairavo į Hedos Hoper biurą. Ji paliepė jam išdėlioti nuotraukas ant sekretorės stalo ir užsidėjo akinius. Sekretorei nurodė duoti jam penkiasdešimt dolerių.
– Ačiū, pone Rastinai, – padėkojo sekretorė.
– Nuotraukos geros, – tarė Tešlius. – Viskas matosi.
Roza pažinojo Hedą Hoper. Rozos nuomone, 1942-aisiais Heda Hoper nebuvo blogiausias žmogus pasaulyje, Amerikoje ar netgi Holivude. Heda Hoper nekentė Ruzvelto ir parašė keletą blogybių apie žydus, bet iš to nieko baisaus neišėjo, o dar pagarsėjo pasakiusi, kad pilietinių teisių judėjimas kenkia juodžiams. Hedą Hoper skaitė trisdešimt du milijonai žmonių.
Antradienį Heda Hoper paskambino Rozai į vasarnamį ir pakvietė kitą dieną susitikti pietų. Roza nusivalė raudoną nagų laką ir nusilakavo rausvai. Apsirengė dramblio kaulo gabardino kostiumą, užsidėjo skrybėlę ir užsimovė pirštines. Heda Hoper užsisakė arbatos su ledukais ir Kobo salotų. Roza norėjo sumuštinio su mėsa, bet užsisakė to paties. Heda Hoper padavė Rozai pusiau perlenktą Los Angeles Times. Viduje buvo trys Rozos ir Airisės nuotraukos iš Malibu.
Roza tarė:
