скачать книгу бесплатно
Nematoma gija
Alex Tresniowski
Laura Schroff
Autobiografinis romanas Nematoma gija – įkvepianti, tikrais faktais paremta istorija apie Maurice ir mane. Mes susitikome 1986-aisiais, Manhatene. Buvau 35-erių sėkminga reklamos pardavimų vadovė, o jis – vienuolikmetis benamis berniukas. Tą kartą jis mane sustabdė gatvėje ir paprašė smulkių. Atsakiau, kad neturiu, nusigręžiau ir nuėjau. Bet staiga kažkas privertė mane sustoti, apsisukti ir grįžti pas jį – pakviečiau jį pietų. Nuo tos dienos užsimezgė mūsų draugystė – ištisus keturis metus susitikdavome kiekvieną pirmadienį, o vėliau dar šimtus kartų.
Dabar, prabėgus 30 metų, tebesame puikūs draugai.
Nematoma gija – tai mūsų pažintis ir draugystė, pakeitusi mūsų gyvenimus amžiams.
Laura Schroff – žinoma ir įtakinga reklamos pardavimų vadovė, prisidėjusi prie nacionalinio Jungtinių Amerikos Valstijų laikraščio USA Today populiarumo sėkmės. Padėjusi įsikurti tuomet pradedančioms įmonėms, o šiandien puikiai žinomiems verslo pasaulio vardams – InStyle, Teen PEOPLE, PEOPLE StyleWatch.
Laura Schroff, Alex Tresniowski
Nematoma gija
Tikra istorija apie vienuolikmetį elgetą, užsiėmusią pardavimo vadovę ir neįtikėtiną susitikimą su Likimu
Visiems vaikams kaip Morisas, kurių gyvenimas daug sunkesnis, nei galime įsivaizduoti. Niekada nesiliaukite tikėję, kad užburtą ratą, kuriame sukatės, galima nutraukti ir pakeisti savo gyvenimą.
Ir niekada nesiliaukite svajoję, nes svajonės gali padėti pakilti virš kasdienybės.
„Nematoma gija jungia tuos, kuriems lemta susitikti nepaisant laiko, vietos ar aplinkybių. Toji gija gali išsitempti arba susimazgyti. Bet nutrūkti ji niekada nenutrūks.“
Senovės Kinų Patarlė
Įžanginis žodis
Kai Laura Šrof (Laura Schroff) 1978 metais įžengė į mano biurą Manhatane pokalbio dėl darbo, jos pasitikėjimas savimi ir asmenybė padarė man įspūdį, bet, kalbant atvirai, sužavėta nebuvau. Bent jau tiek, kad iš karto ją pasamdyčiau. Man ji patiko, nuomonę susidariau teigiamą, tačiau rūpėjo išsiaiškinti daugiau – ne tik apie jos gebėjimus, bet ir apie vertybes. Norėjau suprasti, kokia ji yra iš tiesų.
Anuomet dirbau novatoriškame mėnesiniame žurnale Ms., kuris buvo pradėtas leisti 1972 metais. Naujojo žurnalo idėja buvo paprasta, bet drauge ir labai sudėtinga: siekėme tapti pokyčių visuomenėje katalizatoriumi. Žurnalas palaikė lyčių lygybę, stengėsi įkvėpti moterims drąsos ir užsidegimo atskleisti savo potencialą, pačioms priimti sprendimus ir konkuruoti vyrų dominuojamose Amerikos korporacijose. Aštuntajame dešimtmetyje mes dar negyvenome pasaulyje, kuriame, kaip dabar, beveik keturiasdešimt procentų Harvardo verslo mokyklos absolventų – moterys. Nebuvo ir Opros Vinfrei (Oprah Winfrey) televizijos laidų, skatinančių moteris gyventi drąsiau ir turiningiau. 1978 metais net pati Opra dar neplanavo leisti savo įkvepiančio žurnalo O.
Daugeliu atžvilgių žurnalas Ms. anuomet buvo vienintelis, grindžiantis kelią tokioms moterims kaip Opra, siekiantis įkvėpti ateities lyderių kartą. Todėl mes visi, dirbę žurnale, jautėmės asmeniškai atsakingi už tokią misiją. Mums atrodė, kad mes ne šiaip dirbame savo darbą, o padedame pakeisti visą pasaulį! Viena iš mano pareigų buvo samdyti moteris, galinčias parduoti mūsų žurnalo reklaminį plotą, – tai labai svarbu ir sudėtinga visiems žurnalams, o ypač tokiems naujiems leidiniams kaip Ms. Kai esi naujas ir kitoks, žmonės gali nesuprasti, už ką tu kovoji, todėl gana ilgai nacionalinė reklamos bendruomenė į mūsų žurnalą žiūrėjo kreivokai – kaip į skunsą per iškylą. Todėl pardavėjams teko labai sunkiai dirbti, norint parduoti ne tik mūsų puslapių reklaminį plotą, bet ir skelbiamą žinią, vertybes, požiūrį. Man reikėjo moterų, suvokiančių šį iššūkį, tokių, kurios, kaip aš, būtų ištikimos žurnalo vizijai, drąsiai eitų į priešiškas stovyklas ir pakeistų žmonių nuomonę. Man reikėjo žmogaus, turinčio susiformavusias vertybes ir nestokojančio drąsos už jas pakovoti.
Taigi sutikusi Laurą uždaviau sau klausimą: ar jai tikrai rūpi tai, ką mes čia darome, ar tiesiog reikia darbo?
Paskyriau Laurai antro pokalbio laiką, o tada paklausiau, kas jai svarbiausia gyvenime. Ji nesudvejojo. Papasakojo apie savo šeimą ir draugus, apie lojalumą ir bendruomenę, apie pokyčius žmonių gyvenime. Man pasidarė visiškai aišku, kad Laura yra moteris, kuriai tie dalykai tikrai rūpi. Ji entuziastingai kalbėjo apie tai, ką mes savo žurnalu norėjome pasiekti, suprato, kaip svarbu įkvėpti žmones drąsiau svajoti ir geriau gyventi. Netrukus po antrojo pokalbio mes pasiūlėme Laurai darbą. Nieko nenustebino, kad į reklamos bendruomenę įžengusi su tokia aistra ir įtaiga, ji sugebėjo smarkiai padidinti reklamos kiekį žurnale.
Tačiau tik po daugelio metų aš iš tiesų supratau, koks nuostabus žmogus yra Laura.
Išėjusi iš žurnalo Ms., įsidarbinau naujame revoliucingame laikraštyje USA Today, kuriame irgi reikėjo kautis dėl kiekvieno dolerio, mokamo už reklamą. Aš, pardavimo vadovė, turėjau įtikinti šalies įmones mumis pasitikėti, reklamuoti savo produktus ir paslaugas spalvingame, kokybiškame nacionaliniame dienraštyje, o tai buvo neįprasta mūsų šalyje. Užduotis atrodė išties bauginanti. Supratau, kad turiu pasamdyti protingų patikimų žmonių. Laura buvo pirmoji mano sąraše. Ji prisijungė prie mūsų komandos ir vėl fenomenaliai padirbėjo: pardavė naujojo laikraščio reklaminio ploto už milijonus dolerių.
Bet ne tai man padėjo suvokti, kokia ji nepaprasta.
Bėgant laikui mudvi su Laura tapome ne vien bendradarbėmis, bet ir geromis draugėmis. Kartu pietaudavome, aptarinėdavome vaikinus, eidavome apsipirkti – darėme viską, ką kartu veikia draugės. Pradėjome nuoširdžiai domėtis viena kitos gyvenimu. Todėl nieko keista, kad 1986 metais, antradienį po Darbo dienos šventės, Laura įėjo į mano kabinetą ir papasakojo, kas jai vakar nutiko.
Tada negalėjau žinoti, jog jos papasakota istorija kada nors virs knyga. Negalėjau žinoti, kad įvykis, kurį ji man papasakojo, išryškins Laurą, atskleis jos asmenybę. Tada tai buvo tik istorija, viena iš daugelio, kuriomis pasidalijome. Abejoju, ar kuri nors iš mudviejų manė, jog apie tai kalbėsime dar ir šiandien, po dvidešimt penkerių metų.
Laura man papasakojo, kad ją, išėjusią pasivaikščioti netoli savo namų Manhatano centre, gatvėje sustabdė vienuolikos metų berniukas ir paprašė centų. Pasak Lauros, berniuko akys buvusios labai liūdnos, jis pasiguodė esąs labai alkanas. Ji prisipažino iš pradžių tiesiog nuėjusi, bet paskui nežinia kodėl sugrįžusi atgal. Tačiau, užuot davusi berniukui dvidešimt penkių centų monetą, Laura nusivedė jį pavalgyti.
Labai nustebau. Aš pati jau buvau išmokusi nematyti elgetų Manhatano gatvėse, todėl net neabejoju, kad būčiau pro tą vaiką praėjusi ir net neatsigręžusi. Lauros poelgis mane sužavėjo. Tą vakarą mudvi nuėjome kartu pavakarieniauti ir kalbėjomės apie tą berniuką – Morisą. Niekada anksčiau nebuvau mačiusi jos tokios susijaudinusios. Nors ji ką tik sutiko tą vaiką, jai labai rūpėjo jo gerovė. Atrodė, jis kažkaip užgavo jos širdies stygas.
Bėgo dienos, savaitės, mėnesiai, mes dar daug kartų kalbėjomės apie Morisą, ir juo daugiau Laura man apie jį pasakojo, juo geriau supratau, kodėl ji rūpinasi juo. Tačiau turiu prisipažinti, kad kartais suabejodavau, ar Laura priėmė tinkamą sprendimą, ar vertėjo jai prasidėti su tuo berniuku ir jo siaubingai sugedusia šeima. Jaudinausi, kad jai gali nutikti kas nors bloga arba jos veiksmai gali būti klaidingai suprasti. Kartkartėmis net labai ant jos pykdavau, nes man atrodė, jog ji pernelyg rizikuoja. Svarsčiau, ar Laura pagalvojo apie milžinišką atsakomybę, kurią užsikrovė ant pečių. O jei dėl tokio gerumo Morisas taps nuo jos priklausomas? Kas bus, jeigu šiam nemylimam ir skriaudžiamam vaikui reikia daugiau, nei ji gali duoti? Visas šias abejones išsakiau ir Laurai, dažnai gana kategoriškai. Man atrodė, kad turiu pažadinti jos sveiką protą.
Tačiau netrukus supratau, jog Laura nesivadovauja protu. Ją į priekį vedė tikėjimas, įsitikinimai ir meilė.
Laura mane įtikino (greičiau poelgiais nei žodžiais), kad niekada nepaliks Moriso. Ilgainiui, kalbėdamasi su ja apie Morisą, aš suvokiau: įtraukdama jį į kasdienius savo gyvenimo ritualus, Laura suteikė jam vertingų pamokų, kurias jis prisimins visą gyvenimą. Ji man prisipažino: kas benutiktų – kad ir kaip sėkmingai susiklostytų jos, reklamos pardavimo vadovės, karjera, kad ir kokia ji būtų užsiėmusi, kad ir kaip pasikeistų jos asmeninis gyvenimas – ji visada jausis įsipareigojusi Morisui. Tada aš jau gerai ją pažinojau ir supratau, jog tai – ne vien žodžiai. Laura labai rimtai žiūrėjo į savo įsipareigojimą Morisui ir neketino jo apleisti.
Kaip tik tada aš pagaliau pradėjau suprasti, kokia neįtikėtina yra Lauros istorija.
Mes gyvename ciniškame pasaulyje, kartais mūsų cinizmas trukdo mums matyti gyvenimą tokį, koks jis iš tiesų yra. Mano pačios įgytas, niujorkiečiams būdingas cinizmas trukdė man suprasti, koks ypatingas yra Lauros ir Moriso ryšys, o Laura kažkaip sugebėjo atsiriboti nuo visų sunkumų, rizikos, nuo savo poelgių beprotiškumo ir įžvelgti esmę: gražią ir nuoširdžią dviejų vienas kitam reikalingų žmonių draugystę.
O dabar negaliu atsidžiaugti, kad Laura papasakojo savo istoriją visam pasauliui. Tikiu, jog jos paprasti kasdieniai poelgiai yra be galo prasmingi, ir viliuosi, kad jos istorija jus įkvėps ne mažiau, nei įkvėpė mane.
Pamenu, kadaise perskaičiau vieną dr. Martino Liuterio Kingo jaunesniojo mintį. Jis sakė: „Lai pirmas žingsnis bus tikėjimas. Nereikia matyti visų laiptų, kad žengtum pirmą žingsnį.“
Ačiū Tau, Laura, už tai, jog su Morisu žengei tą pirmą žingsnį.
Valerie Salembier
Vyresnioji viceprezidentė, leidėja ir komercijos direktorėTown & Country
Įvadas
Brukline ant šaligatvio stovi berniukas ir stebi, kaip viena moteris bėga kiek kojos neša, o kita ją vejasi su plaktuku rankoje. Viena – jo tėčio draugė. Kitos, nešinos plaktuku, jis nepažįsta.
Berniuko gyvenimas – tikras pragaras. Jam šešeri. Visas kūnelis nusėtas raudonomis patalinių blakių įkandimų žymėmis. Dėl prastos mitybos iš jo vien kaulai ir oda belikę. Iš alkio net skrandį sopa, bet tai jam jokia naujiena. Kartą, kai jis buvo vos dvejų, skaudėjo tiesiog nepakeliamai, tad maisto jis nuėjo ieškoti konteineryje, prisivalgė žiurkių išmatų ir jam reikėjo išplauti skrandį. Gyvena jis ankštame apšniaukštame tėvo butuke apleistoje Bruklino dalyje, miega vienoje lovoje su įbroliais, kurie nuolat šlapinasi į lovą, ir bando išgyventi toje mirtimi alsuojančioje skylėje. Motinos jis nematė jau tris mėnesius ir nežino kodėl. Jo pasaulis – narkotikai, smurtas ir nepaliaujama sumaištis; nors yra vos šešerių, berniukas suvokia, kad ilgai taip netvers, jeigu niekas jo gyvenime greitu laiku nepasikeis.
Jis nesimeldžia, nes nemoka maldų, bet mintyse nesiliauja kartojęs: „Prašau padaryti taip, kad mano tėtis neleistų man numirti.“ Tam tikra prasme šie žodžiai ir yra jo kasdienė maldelė.
O tada berniukas pamato, kaip iš kito jų kvartalo galo grįžta tėvas. Moteris su plaktuku irgi jį pastebi ir pradeda klykti: „Jaunėli, kur mano sūnus?“
Berniukas atpažįsta jos balsą.
„Mama?“
Moteris su plaktuku rankoje pasižiūri į vaiką. Ji atrodo sutrikusi, įsižiūri atidžiau ir galiausiai taria: „Morisai?“
Berniukas neatpažino savo motinos, nes nuo marihuanos jai iškrito visi dantys.
Motina nepažino savo vaiko, nes jis buvo siaubingai sulysęs ir išdžiūvęs.
Tada ji nusiveja Jaunėlį klykdama: „Pažiūrėk, ką tu padarei mano mažyliui!“
Berniukas turėtų jaustis išsigandęs arba sutrikęs, bet iš tikrųjų tą akimirką jis jaučiasi laimingas. Jis laimingas, kad pas jį sugrįžo motina ir kad dar nemirs – bent jau kol kas, bent jau čia.
Šią akimirką vaikas prisimins dar ilgai, nes būtent taip jis sužinojo, jog mama jį myli.
1. Gal turite centukų?
„Atleiskite, ponia, gal turite centukų?“
Tokie buvo pirmieji jo man ištarti žodžiai vieną saulėtą rugsėjo dieną Penkiasdešimt šeštojoje gatvėje Niujorke, prie pat Brodvėjaus.
Kai vaikas mane užkalbino, aš jo iš tikrųjų net neišgirdau. Žodžiai ištirpo gatvės šurmulyje tarp automobilių signalų ir žmonių, stabdančių taksi, šūksnių. Jo balsas susiliejo su triukšmu, įkyriu fonu, kurio niujorkiečiai ilgainiui išmoksta negirdėti. Taigi praėjau pro berniuką, tarsi jo ten iš viso nebūtų.
Tačiau nuėjusi vos kelis žingsnius sustojau.
O tada – iki šiol dar negaliu paaiškinti kodėl – grįžau atgal.
Grįžau atgal ir pasižiūrėjau, kieno tas balsas. Tai buvo dar visai vaikas. Eidama pro šalį akies krašteliu spėjau pastebėti čia stovintį berniūkštį. Bet dabar, atsidūrusi prie pat jo, suvokiau, kad jis dar visai mažas – kūnas smulkutis, rankos it šakaliukai, akys didelės apskritos. Vilkėjo dėmėtą apdriskusį vyšnių spalvos sportinį nertinį ir aptriušusias tokios pat spalvos sportines kelnes. Avėjo nudrengtus baltus nesuvarstytus sportbačius, jo panagės buvo juodos nuo purvo. Bet akys nuostabiai šviesios ir atrodė jis itin mielas. Vėliau sužinojau, jog tada jam buvo vienuolika.
Jis ištiesė ranką ir dar kartą paklausė: „Atleiskite, ponia, gal turite centukų? Aš labai alkanas.“
Mano atsakymas jį tikriausiai nustebino, bet mane pačią jis visiškai pribloškė.
„Jeigu nori valgyti, – pasakiau, – nusivesiu tave į McDonald’s ir pavaišinsiu vakariene.“
„Ar galėsiu gauti mėsainį su sūriu?“
„Taip“, – atsakiau.
„O didįjį mėsainį?“
„Jeigu tik nori.“
„O dietinės kokakolos?“
„Žinoma.“
„O šokoladinio kokteilio ir keptų bulvyčių?“
Pasakiau, kad jis galės valgyti viską, ko tik panorės. Tada paklausiau, ar galiu pavalgyti kartu su juo.
Berniukas akimirką galvojo.
„Aišku“, – galiausiai nusprendė.
Tądien mudu vakarieniavome restorane McDonald’s.
Nuo tos dienos susitikdavome kiekvieną pirmadienį.
Ir taip – 150 pirmadienių.
Jo vardas Morisas ir jis pakeitė mano gyvenimą.
Kodėl sustojau ir grįžau prie Moriso? Man būtų lengviau paaiškinti, kodėl iš pradžių tiesiog praėjau pro šalį. Nekreipiau į jį dėmesio vien todėl, kad jo mano darbotvarkėje nebuvo.
Matote, aš gyvenu griežtai pagal darbotvarkę. Skiriu susitikimus, užpildau spragas, viską susiplanuoju sekundės tikslumu. Lekiu iš vieno susitikimo į kitą, varnele žymėdamasi jau atliktus darbus. Esu ne šiaip punktuali – visada visur pasirodau penkiolika minučių anksčiau. Taip ir gyvenu, tokia jau aš esu – tačiau gyvenime nutinka dalykų, kurie niekaip neįtelpa į darbotvarkę.
Štai, pavyzdžiui, lietus. Tą dieną, kai sutikau Morisą – 1986 metų rugsėjo 1-ąją – mieste praūžė milžiniška audra, naktį net prabudau nuo įkyraus lietaus barbenimo. Savaitgalį minėjome Darbo dieną, vasara jau ėjo į pabaigą, bet tą popietę turėjau bilietus į Atvirojo JAV teniso čempionato rungtynes – vietos ložėje, už trijų eilių nuo pagrindinės aikštelės. Nesu aistringa teniso gerbėja, tačiau mėgstu sėdėti gerose vietose – man tai apčiuopiamas pasiektos sėkmės įrodymas. 1986 metais buvau trisdešimt penkerių, dirbau laikraščio USA Today reklamos pardavimo vadove, darbas man puikiai sekėsi, o asmeninės savybės padėjo užmegzti daugybę ryšių. Gal ir negalėčiau pasakyti, kad mano gyvenimas tobulas – juk vis dar buvau viena, nesusiradau to vienintelio – bet, kad ir kaip žiūrėtum, sekėsi man visai neblogai. O tai, jog galiu nusivesti klientus į teniso rungtynes ir nemokamai sėdėti prie pat aikštelės, yra dar vienas įrodymas, kiek daug pasiekė darbininkų šeimos iš Long Ailando atžala.
Tačiau tądien dangus prakiuro kaip reikiant ir vidurdienį buvo atšauktos visos čempionato rungtynės. Pasikuičiau po namus, truputį apsitvarkiau, kai kam paskambinau, o tada skaičiau laikraščius, kol vakarop lietus galiausiai liovėsi. Čiupau megztinį ir išlėkiau pasivaikščioti. Nežinojau, kur eisiu, bet tikslas buvo aiškus – pasimėgauti rudeniška vėsa, pasidžiaugti paskutiniais saulės spinduliais, pramankštinti raumenis ir atsisveikinti su vasara. Neketinau niekur sustoti.
Todėl ir praėjau pro šalį, kai mane užkalbino Morisas. Be to, nepamirškime, kad kalba eina apie devintą dešimtmetį Niujorke, kai valkatos ir elgetos gatvėse buvo toks pat įprastas reginys kaip ir vaikai su dviračiais arba mamos, stumiančios vežimėlius. Tauta mėgavosi ekonominiu pakilimu, kiekvieną dieną Volstrite buvo kepami nauji milijonieriai. Tačiau praraja tarp turtingųjų ir vargšų vis didėjo, tai buvo itin akivaizdu Niujorko gatvėse. Kad ir kiek pinigų turėjo atsirasti tariamai vidurinės klasės atstovų kišenėse, vargingiausiai gyvenantiems, labiausiai gyvenimo nuskriaustiems žmonėms nubyrėjo ne kažin kas, tad daugeliui jų vienintelė išeitis buvo apsigyventi gatvėje. Ilgainiui visi apsiprato su tokiais reginiais: sulysę išvargę vyrai, liūdnos susirūpinusios moterys, vargetos, vilkintys skudurais, įsikūrę pakampėse, miegantys gatvėse, prašinėjantys centų iš praeivių. Sunku patikėti, kad atsirastų žmogus, kurio nesujaudintų tokia nepavydėtina padėtis. Bet gatvėse jų vis daugėjo, todėl dauguma praeivių kone sąmoningai nusprendė nusigręžti – paprasčiausiai nekreipti į juos dėmesio. Problema buvo tokia milžiniška ir taip išplitusi, kad atrodė beprasmiška stabtelėti ir padėti kokiam vienam elgetai. Todėl mes kiekvieną dieną paprasčiausiai ėjome pro šalį, bangomis plūdome, paskendę savo rūpesčių jūroje, įsitikinę, jog niekuo negalime jiems padėti.
Turiu pasakyti, kad man jau buvo tekę bendrauti su vienu benamiu žiemą, dar prieš susipažįstant su Morisu. Jis vardu Stenas ir gyveno gatvėje šalia Šeštojo aveniu, netoli mano buto. Stenas, kresnas keturiasdešimtmetis vyrukas, turėjo vilnones pirštines, tamsiai mėlyną kepurę, senus darbinius batus ir dar kelis daiktus, sukištus į plastikinius maišelius, nors tarp jų tikrai nebūtum radęs tokių mums savaime suprantamų dalykų kaip šilta antklodė ar žieminis paltas. Miegojo jis ant grindinio grotelių virš metro linijos, tad gyvybę jam palaikė nuo pravažiuojančių traukinių sklindanti šiluma.
Vieną dieną paklausiau, gal jis norėtų kavos. Stenas atsakė norįs – su pienu ir keturiais šaukšteliais cukraus, jeigu galima. Nuo tada kasdien eidama į darbą pakeliui atnešdavau jam kavos. Paklausdavau Steno, kaip jam sekasi, palinkėdavau sėkmės, kol vieną dieną jo tiesiog nebeliko, o grindinio grotelės ir vėl buvo tik grotelės, ne benamio guolis. Stenas paprasčiausiai pranyko iš mano gyvenimo, aš niekada taip ir nesužinojau, kas jam nutiko. Man buvo liūdna, kad jo nebėra, dažnai svarstydavau, kas jam atsitiko, tačiau gyvenimas tekėjo savo vaga ir ilgainiui lioviausi apie jį galvojusi. Nenorėčiau manyti, jog mano užuojauta Stenui ir kitiems į jį panašiems buvo paviršutiniška, vis dėlto, pridėjusi ranką prie širdies, turiu pripažinti: tai tiesa. Man jų bėdos rūpėjo, bet ne tiek, kad ką nors pakeisčiau savo gyvenime ir jiems padėčiau. Nesu jokia didvyrė geradarė. Kaip dauguma niujorkiečių, ir aš išmokau atsiriboti nuo pašalinių dirgiklių.
O tada atsirado Morisas. Praėjau pro jį, nužingsniavau iki gatvės kampo, pasukau į Brodvėjų ir pusiaukelėje sustojau gatvės viduryje. Stovėjau ten sustingusi kelias minutes, priešais mašinas, laukiančias žalio šviesoforo signalo, kol mane pažadino nekantrus automobilių pypsėjimas. Apsisukau ir nuskubėjau atgal link šaligatvio. Nepamenu, ar apie tai galvojau, ar sąmoningai nusprendžiau apsigręžti. Tik atsimenu, kaip tai padariau.
Dabar, po tiek metų prisiminusi tą dieną tikiu, kad prie Moriso mane patraukė stiprus nematomas ryšys. Vadinu jį nematoma gija. Pasak vienos kinų patarlės, toji gija jungia du žmones, kuriems lemta susitikti, nepriklausomai nuo laiko, vietos ir aplinkybių. Vienose legendose ji vadinama raudona lemties gija, kitose – likimo siūlu. Aš manau, jog kaip tik dėl tos gijos mudu su Morisu atsidūrėme ant to paties šaligatvio šio milžiniško miesto knibždėlyne – du žmonės iš aštuonių milijonų, kuriuos kažkas sieja ir kuriems lemta tapti draugais.
Žinote, mudu nesame nei antžmogiai, nei itin dorybingi teisuoliai. Kai susitikome, buvome du žmonės, turintys sudėtingą praeitį ir trapių svajonių. Bet kažkaip atradome vienas kitą ir tapome draugais.
O tai, patys įsitikinsite, iš esmės pakeitė mūsų gyvenimus.
2. Pirmoji diena
Patraukėme gatve į McDonald’s. Ėjome tylomis. Tai, ką dabar darėme – ėjome kartu vakarieniauti, nors buvome visiškai nepažįstami žmonės, suaugusysis ir vaikas, – atrodė keistai, mes abu tai puikiai suvokėme.
Galiausiai neištvėriau: „Labas, aš Laura.“
„Mano vardas Morisas“, – atsakė berniukas.
Atsistojome į eilę. Užsakiau jam viską, ko jis norėjo – didįjį mėsainį, bulvyčių, tiršto šokoladinio kokteilio – ir sau to paties. Susiradome staliuką, atsisėdome ir Morisas puolė prie maisto. „Jis išbadėjęs, – pamaniau. – Galbūt net nežino, kada kitą kartą gaus pavalgyti.“Berniukui užteko vos kelių minučių ištuštinti padėklą. Pasisotinęs jis paklausė, kur gyvenu. Sėdėjome prie lango, pro kurį buvo matyti mano namas, todėl parodžiau ranka ir pasakiau: „Štai ten.“
„Ar tu gyveni viešbutyje?“ – paklausė Morisas.
„Ne, – paaiškinau, – ten mano butas.“
„Kaip pas Simpsonus?“
„Kalbi apie filmuką? Ne visai. Simpsonai gyvena nuosavame dviejų aukštų name, o manasis tėra vieno kambario butukas. Kur tu gyveni?“
Prieš atsakydamas jis akimirką dvejojo, bet paskui prisipažino, kad gyvena socialiniame būste Vakarų penkiasdešimt ketvirtosios ir Brodvėjaus gatvių kampe.
Negalėjau patikėti, jog jo namai vos per du kvartalus nuo manųjų. Mūsų pasaulius teskyrė viena vienintelė gatvė.
Vėliau supratau: prisipažinęs, kur gyvena, Morisas parodė, kaip manimi pasitiki. Jis nebuvo pratęs pasitikėti suaugusiaisiais, o ypač baltaisiais. Jeigu būčiau geriau pagalvojusi, būčiau susivokusi, kad niekas niekada nesustojo su juo pasikalbėti, nepaklausė, kur jis gyvena, gražiai su juo nesielgė, juo labiau nevaišino vakariene. Ir kodėl neturėčiau kelti jam įtarimų? Iš kur jis galėjo žinoti, jog nesu socialinė darbuotoja, norinti paimti jį iš šeimos? Kai grįžęs namo Morisas vienam iš savo dėdžių papasakojo, kad kažkokia teta nusivedė jį į restoraną pavakarieniauti, šis įspėjo: „Ji nori tave pagrobti. Laikykis nuo jos atokiau. Ir nesitrink prie to kampo – ji gali sugrįžti.“
Nusprendžiau turinti Morisui ką nors papasakoti apie save. Kažkas man kuždėjo, kad nusivesdama jį vakarienės pasielgiau tinkamai, bet kažkodėl jaučiausi ne itin smagiai. Juk jis dar visai vaikas, o aš – jam svetimas žmogus. Argi vaikai nėra mokomi nesikalbėti su nepažįstamaisiais? Gal taip elgdamasi peržengiau kokias nors ribas? Žinau, bus tvirtinančių, jog pasielgiau visai netinkamai. Atsakyti galiu tik viena: giliai širdyje tikiu, kad būtent taip ir turėjau pasielgti. Nors neabejoju – atsiras skeptikų, manančių priešingai. Todėl nusprendžiau, jog papasakojusi Morisui apie save, nebebūsiu jam visiškai nepažįstamas žmogus.
„Aš dirbu laikraštyje USA Today“, – pasakiau.
Buvo akivaizdu, kad jis neturi žalio supratimo, ką čia tauškiu. Paaiškinau, jog tai naujas leidinys, siekiantis tapti pirmaujančiu nacionaliniu laikraščiu šalyje. Papasakojau, kad mano darbas – parduoti reklamos plotą, nes tik taip laikraštis gali išsilaikyti. Aiškiau jam nepasidarė.
„Tai ką tu darai per dieną?“ – pasidomėjo Morisas.
