скачать книгу бесплатно
– Kur kas greitesnis būdas atsikratyti to Teiloro – sudeginti jo namą, – pareiškė Džeris.
Jis vaikščiojo po kambarį, sūpuodamas ant rankų Tomą. Atrodė juokingai – nuožmaus veido ir su kūdikiu ant rankų.
– Manai, kad to nepadaryčiau?
– Nams mūrinis. Kaip tu jį padegsi?
– Įmesiu pro langą butelį, pripildytą benzino.
– Kaipmat atsidurtum kalėjime.
– Manęs niekuomet nesučiuptų. Išvažiuočiau į šiaurės miškus.
– Liaukitės, – subarė motina. – Pradedate kalbėti kaip tėvas.
Tai mus užčiaupė.
– Kiekvieną sluoksnį reikia kočioti ant skardos, antraip bekeliant suplyš. Jie turi būti plonesni negu pyrago pluta.
Mūsų kambarys rūsyje buvo baisiai prikaitęs nuo malkų, besikūrenančių krosnyje. Abu su Džeriu išsirengėme iki baltinių.
– Iš krosnies sluoksnius reikia imti atsargiai, nes yra labai ploni. Jų reikia ne mažiau dvylikos. Jeigu kuris nors sulūžta, galima sutrupinti ir panaudoti viršaus pabarstams.
– Kuriems galams mums tai pasakoji? – suniurzgė Džeris. – Mes niekad nekepsim tortų.
– Aš neturiu dukters.
– Tai ką, nori, kad tau būčiau dukra?
– Su kūdikiu ant rankų tu ir atrodai kaip dukra, – nusišaipiau aš.
– Tada pats jį laikyk. Gaudyk!
– Tik pabandyk mesti vaiką, negalėsi prisėsti visą savaitę, pažadu.
Džeris susiraukė.
– Cukrų reikia suplakti su tuzinu kiaušinių trynių ir trupučiu pieno, – mokė toliau motina, – paskui atvėsinti išsuktą masę, nes, jeigu sudėsi sviestą į dar šiltą kremą, tai jis ištirps ir išplauks į paviršių. Sviestą būtina įplakti į kremą ir plonai sutepti kiekvieną sluoksnį.
– Juk sakiau, kad tortų nekepsiu.
– Tai – tortas „Napoleonas“. Ar žinai, kas buvo Napoleonas?
– Taip, – atsakė Džeris, tačiau iš balso neatrodė tuo tikras.
– Jis buvo prancūzų generolas, vienas iškiliausių Prancūzijos karvedžių, nukariavusių beveik visą Europą. Šis tortas pavadintas jo vardu.
– Galvą guldau, kad pats tokių tortų nekepdavo.
– Nebūk toks tikras. Napoleonas buvo žmogus, kuris viską išmanė.
Kai Džeris pasiūlė į tortą įdėti pastipusią pelę, mama nutarė man patikėti nunešti šią dovaną bankininkui ir jo žmonai.
Sniego takelis, vedantis kelio link, buvo slidus, o ant pasidengusio ledo telkšojo beveik keleto centimetrų vandens sluoksnis. Buvo gerokai atšilę, nuo pakraigių kabojo varvekliai, po sniegu teškėjo vanduo. Tortas, padėtas ant vaškiniu popieriumi padengtos lentelės, buvo sunkus, todėl nešiau jį priešais save laikydamas abiem rankom.
Duris atidarė ponia Teilor.
Mama privertė mane net du kartus pakartoti visą kalbą apie kaimynystę, draugiškumą ir savitarpio pagalbą, tačiau, kai pamačiau ponią Teilor visame gražume, neįstengiau išlementi nė žodžio. Trumpai pakirpti plaukai, raudonai padažytos lūpos (tai bent, ji dažosi ir būdama namuose!), apsivilkusi suknele trumpom rankovėm su rankogaliais, apsijuosusi mėlyna languota prijuoste. Ji atrodė tarytum nužengusi iš „Eaton“ parduotuvės katalogo namų apyvokos reikmenų skyriaus.
– Jūs tokia graži! – išpoškinau ir tuoj pasigailėjau.
Gėdijausi savo pilkos vilnos kumštinių pirštinių, kuriomis mūvėjau, ir kurias ji galėjo pastebėti man laikant tortą. Pirštinės buvo šiurkščios, kaip ir visi kiti drabužiai, kuriais vilkėjau žiemą. Tačiau dar blogiau tai, kad jos buvo šlapios ir toje vietoje, kur vieną kartą išlindo pirštas, motinos užadytos rožinės spalvos siūlais. Rožiniai siūlai ir pilkos vilnos pirštinės tiko tik ten, kitoje gatvės pusėje, pusrūsyje, kur gyvenome. Panorau, kad mus priverstų išsikraustyti, nes man buvo gėda gyventi kitoje gatvės pusėje, prieš jos namus.
Ponia Teilor nusijuokė ir paklausė, ką laikau rankose.
– Tortą. Iškepėme jį jums.
Akimirksniu išdygo ponas Teiloras.
– Mes negalime jo imti.
– Liaukis, Harvi, jie tik nori būti draugiški.
– Gal jie nesilaiko higienos.
– Ša. Ačiū, vaikeli, padėkok savo mamai. Lukterėk, – ji įsmuko atgal į namą.
Ponas Teiloras stovėdamas mane apžiūrinėjo. Nuleidau galvą, nusisukau nuo jo ir įnikau tyrinėti apatinę namo dalį, kur ant virš žemės iškilusių betoninių pamatų blokų prasidėjo sienos mūras. Toje vietoje pastebėjau laiptų formos įtrūkimą. Stovėjau stebeilydamasis į jį, kol sugrįžo ponia Teilor.
– Štai tau gabalėlis karamelės, o kitą parnešk broliui. Nepamiršk padėkoti mamai.
Pasiėmiau abu karamelės gabalėlius, atskirai įvyniotus į vaškinį popierių, įsikišau į kišenę ir pasukau namo.
– Ačiū tau, Dieve, kad sukūrei moteris, – su palengvėjimu atsipūtė motina, fotelyje žindydama Tomą.
– Tai sakai, yra įtrūkimas pamatinėje sienoje? – paklausė manęs brolis.
– Taip.
– Galėtume per jį įpilti rūgšties, kuri pavirstų dujomis, ir juos nunuodyti.
– Berniūkštis visai kaip tėvas.
Vasario mėnesį, kaip niekada, užėjo atlydys; nuo stogų nutįso varvekliai, o grioviuose po sniegu ėmė gurgėti upeliai. Po trijų dienų paspaudė šaltukas ir apylinkės pasidengė apgaulingu blizgančiu ledu. Mudu su Džeriu išėjome pačiuožinėti ant ledo plutos, padengusios sniegą apleistuose laukuose už mūsų rajono. Ilgai čiuožinėjome tarp svyrančių medžių, pačiūžomis spardydami sušalusius obuolius. Džeris visuomet galėjo išbūti lauke ilgiau negu aš, o vieną vakarą grįžo jau sutemus, kai mes visi prie virtuvės stalo buvome bebaigią valgyti vakarienę. Rankose laikė keistą laikraščių pluoštą, kurį atvyniojo nespėjus mums žodžio ištarti. Iš laikraščių gumulo iškrito tortas ir žnektelėjo į grindis, tarytum geležies gabalas. Jis buvo sušalęs, nes ilgai pragulėjo lauke. Nė gabalėlis neatriektas.
– Iš kur jį paėmei? – paklausė tėvas.
– Radau šiukšlių dėžėje, suvyniotą į popierių. Maniau, kad nepatikėsite, todėl išėmiau, kad jums parodyčiau.
– Ar jie tave matė? – paklausė tėvas.
– Jie išvažiavę apsipirkti.
– Kaip manai, ką žmonės pagalvos apie mus, jeigu pamatys tave, kilnojantį šiukšlių dėžių dangčius? – pradėjo motina, tačiau tėvas ją nutildė.
– Jis teisingai pasielgė. Dabar bent jau žinome, kuo jie mus laiko.
– Turiu sumanymą, tėti, – tarė Džeris, ką tik pelnęs progą pasisakyti.
Tėvas atsigręžė.
– Jų rūsio sienoje yra įtrūkimas. Deivas jį matė. Paimsime kokios nors rūgšties tirpalo, kokios nors nuodingos, ir supilsime per įtrūkimą. Naktį susidarę garai pasklis po visą namą, ir Teilorai nusibaigs.
Tėvas čiulpė savo neuždegtą pypkę, kurios kote susikaupęs nikotinas skleidė šleikštų gargantį garsą.
– Kur įtrūkimas?
– Rūsio sienoje.
– Ar tu jį matei?
– Taip, patikrinau. Galėtume paimti kokį nors vamzdelį arba ką nors panašaus ir patvarkyti juos dar šią naktį. Tik reikės panaikinti savo pėdsakus sniege, ir niekas nieko nesuuos.
– Sakai, jie išvažiavo apsipirkti?
– Jie važiuoja kiekvieną ketvirtadienį.
– Ir tu galėtum man parodyti tą plyšį?
Džeris negalėjo patikėti, kad tėvas kalba rimtai. Jis vis labiau ir labiau jaudinosi trypčiodamas ant cementinių grindų ištirpusio sniego balutėse.
– Kodėl tu leidiesi į tokias kalbas? – paklausė motina. – Jis ir taip patrakęs.
– Noriu pamatyti tą plyšį, – pasakė susimąstes tėvas, kildamas nuo kėdės ir kruopščiai kimšdamas pypkę. Paskui apsivilko paltą ir užsimaukšlino skrybėlę.
Lipdamas paskui tėvą iš rūsio, Džeris atsisuko, džiugiai žvilgterėjo į mane ir į motiną.
– Ar jie juos nužudys? – pasiteiravau motinos.
– Tavo tėvas jau niekuo manęs nebenustebintų. Ničniekuo.
– Tu manai, kad jis galėtų taip pasielgti?
– Kaip?
– Nužudyti juos.
– Tėvas net medžių neįstengia apgenėti. Jis tik taukšti meistras, o visi jo plepalai reiškia ne daugiau negu bezdalų gargėjimas vonioje.
Man nepatiko, kad motina taip kalba. Ji vis pasakodavo man apie namą su bokštu, iš kurio matėsi laukai ir miškas, apie ten prabėgusią jos vaikystę. Moteriai, užaugusiai baltame name, nedera kalbėti apie bezdalus.
Tą naktį Džeris lovoje man pašnibždėjo:
– Reikalas pajudėjo.
– Ką turi galvoje? Kad eisite jų žudyti?
– Tėvas nusišypsojo kaip Češyro katinas, kai parodžiau jam tą plyšį.
– Kas tas Češyras?
– Katinas, kvaily.
– Kuo katinas skiriasi nuo Češyro?
– Išsivalyk ausis. Gal tada per gamtos pažinimo pamokas išmoksi ko naujo, pavyzdžiui, kaip pasigaminti nuodų.
Įsivaizdavau, kaip į virtuvę prasismelkus dujoms apsijuosusi prijuoste suklumpa ponia Teilor. Ji stovi prie viryklės ir kepa žuvį. Tada krenta be sąmonės, užsidega riebalai. Ugnis metasi ant užuolaidų, ir akimirksniu viskas paskęsta liepsnose. Ponui Teilorui skaitant laikraštį iš burnos iškrinta cigaretė. Jeigu akylai stebėčiau jų namą, galėčiau tuo momentu išlaužti duris ir išnešti ponią Teilor į kiemą.
Mintyse matavau, ar ji didelė moteris, ir nutariau, kad prireikus galėčiau ją ištempti laukan. Bet tuomet jau būtų per vėlu išgelbėti poną Teilorą. Atsigavusi jo žmona apkabintų mane ir prapliuptų verkti.
Besiartinantis Teilorų šeimos sunaikinimas neatrodė toks baisus.
– Turiu eiti pas gydytoją paskiepyti Tomą, – pasakė motina, kai mudu su Džeriu sugrįžome iš mokyklos. – Džeri, eime kartu. Turiu šį tą nupirkti, padėsi man nešti pirkinius.
– Kodėl ne Deivas?
– Tu stipresnis.
Džeris linktelėjo nutaisęs supratingą veido išraišką ir priminė, kad nuskusčiau bulvių, o paskui jas išvirčiau.
Nekenčiau bulvių. Rudenį tėvas nupirko jų šimtą svarų maišais, o vasarį daigai ėmė skverbtis pro maišų audinį. Kai sandėliuke rinkau bulves, atsidarė durys ir įžengė tėvas. Jo batai buvo snieguoti. Rūsyje dar nebuvo įrengtų atskirų patalpų. Stovėjau kaip stovėjęs vienintelėje vietoje, kur iš tiesų galėjau pasislėpti, ir jį stebėjau.
– Mesk tas bulves ir eik su manimi, Deivai. Paskubėk.
Mane gąsdino tėvo gebėjimas nujausti. Bijojau, kad jis neįžvelgtų mano maištingų minčių.
Duris atidarė ponia Teilor. Pypkė tėvo kišenėje vis dar rūko. Retkarčiais dūmų debesėliai ištrūkdavo ir plaikstydavosi aplink kišenės atvartą, tarytum viduje būtų buvęs veikiantis motoriukas. Nusiėmęs skrybėlę jis nusišypsojo, rodydamas savo pageltusius dantis. Ponia Teilor nuėjo pakviesti vyro.
– Uosk, – sušnabždėjo tėvas. – Ką užuodi?
– Kepenėles ir svogūnus.
– Teisingai, – pasakė jis ir, ponui Teilorui priėjus prie durų, nusišypsojo.
– Bėda su namu, – pareiškė tėvas, rodydamas į plyšį. – Pamačiau ir pagalvojau, – gal pasakyti?
– Taip, matau, plyšys. Pasakysiu rangovui ir, kai oras atšils, jis užlopys. Labai ačiū.
