Mažoji anglė Paryžiuje

скачать книгу бесплатно


Su mano draugais ponas Varlius elgėsi nepaprastai šauniai. Laisvai įsitraukdavo į žodžių žaismą ar juokelius mano gimtąja kalba – būdavau labai patenkinta ir draugai nepraleisdavo to pro ausis. Tačiau darydavo ir žavių klaidelių, keletą jų perėmiau ir pati. Mudu sukūrėme savo slaptą kalbą, pagardintą franglais žodžiais ir gausiai knibždančią tyčinių riebių gramatikos klaidų. „Aš tokia pagiriuota“, – aimanuodavau po sunkios nakties. „Man net plaukus gelia“,– švelniai tyčiodavosi ponas Varlius iš mano, jo žodžiais tariant, pragaištingo angliško rengimosi stiliaus, erzindavo mane, kad išėjusi pasilinksminti geriu gerokai daugiau nei bet kuri prancūzaitė, bet labai taktiškai nutylėdavo, netriuškindamas mano pasitikėjimo, ir netaisydavo, kai kalbėdama prancūziškai supainiodavau gimines.

Aš taip pat susipažinau su jo draugais. Tingiai valgydavome namie ruoštą maistą su porele, kurią jis pažinojo nuo vaikystės – į sostinę juos atviliojo noras dirbti čia, bet gyvenimą mieste jie laikė neišvengiama blogybe ir savo ramybės oazę primenančius namus pasirinko mieguistame 15-tajame arrondissement. Mūsų vardai visada būdavo įtraukiami į klubo svečių sąrašą, kai tik kuriame iš jų dar nuo studijų metų Grenoblyje pažįstamas diskotekų vedėjas rengdavo pasirodymą. Kur tik ėjome, visur mane sutikdavo išskėstomis rankomis, girdavo mano prancūzų kalbą ir priimdavo kaip saviškę.

Pagaliau atradau tą nesugaunamą elementą, kurio taip trūko mano paryžietiškai patirčiai. Pamažu atsikračiau ilgai slėgusio jausmo, kad esu pašalaitė, stebinti paryžiečius iš tolo, tarsi pro stiklo sieną, ir negaliu paliesti to, ko taip geidžiu. Nors ponas Varlius ir pats nebuvo paryžietis, tačiau paėmė mane už rankos ir be jokių pastangų įsivedė vidun.

Grėsmingai artėjanti kelionė į Angliją jau nebebaugino manęs, nes dabar turėjau ne tik kur, bet ir pas ką grįžti. Tuo metu, kurį juokaudama vadindavau tremtimi, mudu ilgus vakarus leisime aistringai kalbėdamiesi telefonu prancūziškai. Atvažiuosiu savaitgaliais ir per atostogas. Dabar mane su Paryžiumi siejo tvirti saitai. O po tų kelių mėnesių, kai grįšiu, jau galėsiu visa galva pasinerti į savo naująjį gyvenimą. Gavusi naują darbą ir turėdama pašonėje poną Varlių, padėsiu savo prancūziškojo gyvenimo pamatus.

Jau nebebuvau tiesiog kažkokia petite anglais. Priklausiau jam.

TREČIAS SKYRIUS

Aidai

Vienas iš geriausių dalykų buržua stiliaus bute Simono Bolivaro alėjoje, kuriame mudu su ponu Varliumi praėjus septyneriems metams gyvenome su vos metukų dukrele Buožgalvėle, buvo krautuvėlė pirmame namo aukšte. „Les Intondables“ – kirpykla ne be humoro jausmo. Žaismingas pavadinimas, kuris galėjo reikšti bet ką, pradedant „neapkerpamieji“, „neapskutamieji“ ar net „nenušienaujamieji“, priklausomai nuo to, kaip pageidausite išversti veiksmažodį „tondre“, davė toną visai riešuto dydžio įstaigėlei su plakatu ant durų, reklamuojančiu kitas to paties ženklo kirpyklas Paryžiuje, Uagadugu ir Žif prie Ivetės (prancūziškas Bonjor Regio, nedidelio pajūrio miestelio Vakarų Sasekse, atitikmuo), ir neįmantrių psichodelinių piešinių sūkuriais ant sienų.

Jis lyg diena ir naktis skyrėsi nuo aštuntajame arrondissement įsikūrusių salonų išpūstomis kainomis, kuriuose per keturiasdešimt perkopusios pasipūtėlės Parisiennes rinkdavosi pasipuikuoti savo dizainerių kurtomis rankinėmis, kol dosnių arbatpinigių besigviešianti uniformuotų dažytojų, stilistų ir galvos masažuotojų armija sukdavosi aplinkui it pulkai grifų, tenkindama kiekvieną jų užgaidą. Dizainerių kurtais drabužiais apsikarsčiusios į penktą dešimtį persiritusios ponios su šuneliais, aprengtais Chanel paltukais, mūsų rajone pasirodydavo itin retai. Būtent todėl jis man taip patiko.

Les Intondables dar turėjo muzikinį automatą, prigrūstą mano mėgstamiausios muzikos – naujos ir senos. Stabtelėjusi blausiai apšviestoje fojė ištrinti reklaminiais laiškais užkimštos savo elektroninio pašto dėžutės, nustebdavau prisiminusi kiekvieną jau klasika tapusio grupės „New Order“ albumo žodį ar iš pirmųjų akordų pažinusi „Smells like Teen Spirit“. Jei grodavo man nežinomą dainą, turėdavau tramdyti norą kyštelėti galvą pro salono duris ir pasiteirauti. Tos draugingos mergaitės, kokia buvau kadaise, lipte lipdavusios prie diskotekų vedėjų naktiniuose klubuose, ilgai raginti nebūtų reikėję. Bet toji moteris, kuria tapau, tokiam lengvabūdiškumui neturėjo laiko – reikėjo lėkti čia pas vaikų auklę, čia į darbą ir atgal, iš kelio išsukant tik į prekybos centrą, kad nepasirodytų per maža. Buvau dirbanti motina, kurios gyvenimas ėjo tiksliai pagal nematomo metronomo tiksėjimą. Bijojau išsimušti iš vėžių, jei nukrypčiau nuo įprasto kurso.

Vieną birželio pabaigos šeštadienio rytą ponas Varlius, Buožgalvėlė ir aš praėjome pro saloną pakeliui namo bejėgiškai nuleidę rankas – ieškodami buto buvome patyrę eilinį nusivylimą. Žygio pradžioje turėjome didelių vilčių – nekilnojamojo turto agentūros tinklalapyje įdėtose nuotraukose buvo matyti natūralaus medžio grindys, veikiantys židiniai, o agentas telefonu pabrėžė, kad butas yra nuostabioje vietoje, su vaizdu į mairie du 19ième ir Biut Šomono parką. Tačiau kai atsivėrus paradinėms durims išvydome buvusius tarnų kambarius – vieną prie kito, be jokio jungiančio koridoriaus, be to, sužinojome, kad nėra centrinio šildymo, mūsų entuziazmas ėmė blėsti, o galiausiai ir visai išdulkėjo, kai vonios kambaryje tikro tualeto vietoje atradome sanibroyeur, kuris nuleidus vandenį kėlė kurtinantį triukšmą. Tiesa, pavojingu kampu išsilenkęs pro miegamojo langą galėjai akies krašteliu užkabinti parko pakraštėlį ir šiferiu dengtą rotušės stogą, bet tai buvo menka paguoda, turint galvoje visus buto trūkumus.

Kai pasiekėme namus, ponas Varlius palaikė atidaręs sunkias medines duris, kol akmeniniais laipteliais užnešiau Buožgalvėlės vežimėlį į blausiai apšviestą, apskurusį fojė. Teko pripažinti, kad praėjusių amžių sandūroje iš smiltainio statyto Osmano[10 - Georger-Eugène Haussmann (1809–1891) – architektas, 1852–1870 metais Napoleono III užsakymu vykdęs Paryžiaus miesto renovaciją. Ji tęsėsi ir po 1870 metais įvykusio Antrosios imperijos žlugimo.] laikų namo penktajame aukšte esančiam mūsų butukui konkurentų rasti sunku. Kambariai buvo gerai išplanuoti, grindis dengė ąžuolinės lentos, židiniai – iš marmuro, o sienos storos, todėl su kaimynais susitikdavome, bet retai kada juos girdėdavome. Balkonas – per visą aukštą, o didžiuliai iki pat grindų langai žvelgė į pietų pusę, todėl kambariai buvo sklidini saulės šviesos. Vienintelė bėda, kad šis butukas nepriklausė mums, ir net jei šeimininkus būtume įtikinę jį parduoti, tai toli gražu ne mūsų kišenei.

Troškimas turėti savo būstą mane tiesiog apsėdo nuo tos akimirkos, kai pilkšvai mėlynose dukros tėvo akyse šmėstelėjo mintis apie Buožgalvėlę. Ponas Varlius buvo sutrikęs ir nesuprato, kodėl man taip maga įsigyti nekilnojamojo turto: prancūzai, priešingai nei anglai, iki keturiasdešimties nė nesusimąstydami gyvena nuomojamuose namuose. Bet būstų kainoms ėmus kilti aukštyn svaiginančia spirale, aš vis labiau rūpinausi bijodama, kad galime nesuspėti į traukinį.

– Niekaip negaliu patikėti, kad kas nors ryžtųsi mokėti šitokius pinigus už butą su išliaupsintuoju „Portaloo“[11 - Portaloo – kanalizacijos nuotėkų rinkimo aparatas, įrengiamas pastate, neturinčiame bendros kanalizacijos sistemos.], – bambėjau aš, rausdamasi raktų. – Jeigu tokiems žmonėms kaip mes kainos rinkoje yra per aukštos, kas, po galais, gali sau leisti ką nors šiame mieste įpirkti?

Dar nespėjau įsivažiuoti į man taip būdingus ilgus išvedžiojimus, kai su niekuo nesupainiojami gitaros akordai privertė užsičiaupti. Išlaisvinusi Buožgalvėlę iš vežimėlio apsaugos įrenginių pažvelgiau į poną Varlių, kuris atidžiai tyrinėjo bendrą pašto dėžutę su užrašu „courrier volumineux“. Iš šypsenos jo lūpose supratau, kad ir jis atpažino dainą „Bigmouth Strikes Again“, atliekamą grupės „The Smiths“. Nors mudu skyrė Lamanšo sąsiauris, bet paauglystėje abu su ponu Varliumi svaigome klausydamiesi labai panašios muzikos.

Vos pastatyta ant plytelėmis išklotų grindų, Buožgalvėlė ėmė mojuoti trumpomis putliomis rankutėmis, ir aš susimąsčiau, ar tik mūsų darnus muzikos skonis nebus įrašytas į jos DNR. Nė akimirkos nesudvejojęs ponas Varlius prisidėjo prie jos, rodydamas pavyzdį ir drąsindamas judinti kojas taip, kad norėtum prasmegti skradžiai žemę iš gėdos, pamatęs savo dėdę kažką panašaus raitant per tavo vestuves. Pati niekada nebuvau gera šokėja, ypač blaivi, bet ponas Varlius turėjo neabejotiną talentą. Jo repertuaras platus – nuo roboto šokio iki Džono Travoltos suktukų filme „Šeštadienio nakties karštinė“[12 - Orig. „Saturday Night Fever“.]. Didžiai juokingai siūbuodamas klubais ir it lasą sukdamas įsivaizduojamą mikrofoną jis ragino Buožgalvėlę: „Danse! Pivote! Oui, comme ça!“

Kvatojau taip, kad ašaros ritosi skruostais, ir vis dėlto pirmoji pastebėjau ant dukters nusileidusį šešėlį. Garsi muzika ir kilimu dengtos grindys, kurios girgždėdavo nuo kiekvieno žingsnio, mus išdavė. Pamatęs pasikeitusią mano veido išraišką ir delnais ant burnos tramdomą juoką, ponas Varlius sustingo judesyje. Tik Buožgalvėlė ir toliau tęsė savo šokį, visiškai abejinga aplinkai, kai rimto veido nepažįstamasis – pusamžis vyriškis giliai raukšlių išvagota kakta ir niūriai žemyn nusvirusiais lūpų kampučiais – iš tolo aplenkdamas mūsų šeimyną nuėjo link durų.

Kai tik paradinės durys sunkiai trinktelėjo ir užsidarė, mudu su ponu Varliumi pratrūkome juokais taip tampydamiesi, kad prancūzai pavadintų tai fou rire.

– Ar matei jo veidą? – krykščiau aš, pagaliau suėmusi save į rankas. – Tai neįkainojama!

– Tavo išraiška taip pat buvo geras paveikslėlis! – Ponas Varlius paėmė Buožgalvėlę ant rankų ir užsisodino ant pečių. – Ar pastebėjai, kaip iš tolo aplenkė mus eidamas pro šalį?

– Atrodė persigandęs, kad priėjęs arčiau gali užsikrėsti linksmumu! Dievulėliau, beveik apsisisiojau iš juoko…

Visa laimė, kad iš tikrųjų taip neatsitiko – už tai turėjau būti dėkinga Prancūzijai ir jos po gimdymo skiriamoms nemokamoms fizioterapijos procedūroms.

Kai sulipome į liftą, ponas Varlius pažvelgė į mane linksmomis kibirkštėlėmis žaižaruojančiomis akimis ir priminė man vieną iš priežasčių, kodėl juo susižavėjau – mums buvo taip paprasta juoktis iš tų pačių dalykų.

Septyneri metai pralėkė nuo tos dienos, kai susipažinome. Susituokę nebuvome, todėl mitas apie polinkį į neištikimybę po septynerių santuokos metų mums netiko, bet per tą laiką žemė po kojomis sudrebėjo – iš pradžių beveik nepastebimai, tačiau vėliau ėmė rastis vos įžiūrimų įtrūkimų, ir jie vis platėjo. Tausojau tokias akimirkas kaip šiandien, nors pastaruoju metu jos vis rečiau bepasitaikydavo, glaudžiau jas prie savęs, puoselėjau prisiminimus apie gerus laikus vildamasi, kad jų užteks mums likti kartu.

– Ar ketini artimiausiu laiku atlaisvinti vonią? – Aš akimirkai pasidėjau plastmasinį maitinimo šaukštą, kurį laikiau rankoje, bandydama išgirsti kokį nors garsą, sklindantį iš mūsų mažyčio vonios kambarėlio. Tačiau atsako nebuvo – jokio energingo taškymosi, kuris paprastai lydėdavo pono Varliaus darbo dienos ryto ritualą, tik garsiai burzgė ventiliatorius, traukdamas iš belangės patalpos drėgną, garais persunktą orą. Susimąsčiusi pažvelgiau į koše išterliotą Buožgalvėlės skruostą ir atsidusau. Atrodė, kad ponas Varlius ir vėl bus užmigęs vonioje. Pirmadienio rytą, dviem dienoms praslinkus po įvykio su šokiais, mes ir vėl buvome kasdienybės vergai.

– Vargšas tėtukas labai pavargęs, – paaiškinau Buožgalvėlei negalėdama apsispręsti, ar turėčiau susierzinti, ar pajusti gailestį, ir tuoj pat prisidengiau delnu žiovulį.

Vienas iš nenumatytų privalumų turėti mažą vaiką buvo tas, kad galėjau į valias kalbėtis su savimi ir sakyti daranti tai dėl dukters – tegul girdi anglų kalbą. Buožgalvėlės žodynas kol kas buvo gana ribotas – keli gyvūnus pamėgdžiojantys garsai ir dviskiemeniai žodžiai, tokie kaip „mama“, „tėtė“, „katė“ – todėl mūsų bendravimo net pasitelkęs lakiausią fantaziją negalėjai pavadinti pokalbiu. Ir vis tiek išsiugdžiau įprotį būdama su ja komentuoti viską, kas vyksta aplinkui, ir tuose pasakojimuose dėl nesuprantamų priežasčių pati save minėdavau trečiuoju asmeniu.

– Ir mamytė ne per geriausiai jaučiasi, – pridūriau bandydama išsikrapštyti mieguistumą iš akių kampučių. Buvo sunki naktelė. Ponas Varlius susijaudinęs kuitė patalus, retkarčiais išrėždavo kokią nesuprantamą frazę – aiškiai sapnavo darbą. Žinojau tai, nes jo prislėgto ir nuolankaus tono su niekuo nebūtum supainiojęs – tegul ir trečią valandą nakties, bet tai, ką girdėjau, neabejotinai buvo įsivaizduojamas pokalbis telefonu su viršininku.

Buožgalvėlė nubaudė mane už tai, kad neatsakingai leidau sau nukreipti dėmesį, ir čiupusi šaukštą grakščiu puslankiu sviedė košės kąsnį. Šis nusileido ant violetinės sofos ir išsitaškė į šalis, o mažoji sukikeno išvydusi išsigandusį mano veidą. Skubiai perbraukiau prijuostės kampu per tirštą baltą dėmę, vogčiomis gurkštelėjau iš puodelio savo jau drungnos café au lait ir čiupau grėsmingai nutaikytą šaukštą jai iš rankutės. Jei noriu bent apytikriai laiku spėti į darbą, mudvi po dešimties minučių turime būti pavalgiusios, apsirengusios ir keliauti pro duris. Tikimybė, kad tai pavyks, buvo nedidelė: Buožgalvėlė vis dar vilkėjo pižamą ir jei mano uoslė neklydo, jos vystyklas prašėsi pakeičiamas. Aš po chalatu dar buvau nuoga.

Pro arkinį langą iš kairės, kurio pavydėdavo visi mūsų svečiai, prieš mane driekėsi šiltu medaus atspalviu nuauksinti Paryžiaus stogai. Šviesa atsispindėjo nuo metalinių kaminų miško, ryškios lyg Lego šalies Bobūro spalvos žaižaravo pilkšvoje skalūno ir akmens jūroje, o tolėliau išdidžiai į dangų stiebėsi Dievo Motinos katedros smailės, pūpsojo Panteono kupolas – iš šios vietos žvelgiant, santykinai arti vienas kito. Monparnaso bokštas, paprastai tolimiausias iš žymiųjų orientyrų, laikinai buvo dingęs iš regėjimo lauko, uždengtas ankstyvo ryto smogo.

Bet didingasis vaizdas – dėl kurio iš karto įsimylėjau mūsų butą, kai ieškojome erdvesnės gyvenamosios vietos man pilve nešiojant avokado dydžio Buožgalvėlę – tą rytą neužkabino dėmesio. Žvelgiau nieko nematydama, tik bandydama nuspėti orą ir nutarti, kaip mums apsirengus.

Vandens gurgėjimas žemyn nutekamąja anga reiškė, kad ponas Varlius baigė maudynes – žinoma, jis tuoj pat pasirodė tarpduryje savo nedidelį kūną susivyniojęs į rankšluostį. Veidas atrodė perkreiptas ir pavargęs, žandikauliai stipriai sukąsti. Man buvo skaudu matyti, kaip jis paseno per kelis pastaruosius metus – ilgas valandas leidžiant prie darbo stalo raudonis buvo palikęs jo skruostus. Berniokas it Eifelio bokšto lempos žibančiomis akimis, kurį pamilau, niekada nepraleisdavo progos pasijuokti. O vyras, su kuriuo gyvenau, tebuvo pilkas ir blankus savo paties šešėlis. Kartu gyvenome, miegojome vienoje lovoje, ir vis dėlto kiekvienas buvome įkalintas savos rutinos – tarp mudviejų vėrėsi gili praraja. Žvelgdama pro langą pono Varliaus buvimą ar nebuvimą laikiau savaime suprantamu dalyku, nė nebeįsiklausydama į savo jausmus. Mums teliko mūsų pačių aidas.

– Tėte, tėte! – vos išvydusi jį riktelėjo Buožgalvėlė ir iškėlusi rankas reikalavo būti tuoj pat išlaisvinta iš savo aukštos vaikiškos kėdutės. Eidamas pro šalį ponas Varlius stabtelėjo prie jos ir pakštelėjo į kaktą, uoliai vengdamas sutikti mano žvilgsnį.

– Finis ton petit-déjeuner, ma puce, – tarė atgaliu smiliumi švelniai nubraukdamas trupinį košės nuo viršutinės dukros lūpytės.

– Na, primink man, kas šiandien tavęs laukia? – pasistengiau ištarti ramiai. Gerai, kad ponas Varlius negalėjo matyti mano veido, nes atrodė, kad ne balintą kavą gerčiau, o čiulpčiau citriną. Bet nebuvo jokio reikalo slėpti kartėlio – jis jau buvo nuėjęs į miegamąjį.

– Une nouvelle présentation… paskutinė parengiamojo maketo versija… Londone. – Pasigirdo maunamų kelnių šnarėjimas ir dezodoranto šnypštelėjimas. – Nežinau, kada grįšiu. Pristatymas prasidės vėlyvą popietę, todėl gali būti, kad parsirasiu paskutiniu Eurostar traukiniu.

Tuo metu ponas Varlius jau beveik tobulai kalbėjo angliškai, jei nekreiptume dėmesio į vieną kitą ne vietoje pridėtą prielinksnį. Per aštuonerius gyvenimo su petite anglaise metus ir dirbant su tarptautiniais klientais klaidos, kurios man atrodė tokios žavingos, kai susipažinome, visai išnyko.

Kramčiau lūpą rydama piktus žodžius, kurie lyg tulžis kilo stemple į viršų: „Ir vėl grįši vėlai? – norėjau tarti. – Bet mes visai tavęs nebematome!“ Dažniausiai ponas Varlius grįždavo namo Buožgalvėlei jau seniai užmigus, o aš būdavau spėjusi pavalgyti, pažiūrėti filmą ir įsitaisiusi lovoje skaitydavau knygą. Susitepdavo sau sumuštinį ir pats vienas užmigdavo ant sofos, apšviestas blykčiojančio televizoriaus šviesos. Pametėme skaičių, kiek filmų jis pramiegojo, ir beveik kiekvieną kartą būdavau kviečiama užpildyti spragų – kaip tikra baigiamųjų scenų pasakojimo ekspertė. Rytais jis vėl išeidavo Buožgalvėlei dar miegant arba, kaip šįryt, lindėdavo vonioje kaupdamas jėgas, kad prisiverstų eiti į darbą, o aš sukdavausi lyg voverė rate, ruošdamasi pati ir rengdama kūdikį.

Sunkiausiomis dienomis už vonios durų girdėdavau nerimą keliančius kosčiojimus, ženklus, bylojančius, kad nuo įtampos jam tampo skrandį.