скачать книгу бесплатно
– Rana? Girdi mane?
– Negirdžiu tavęs, didi, – pasigirdo vis labiau tylantis Ranos balsas. – Nieko negirdžiu. Pasikalbėkim vėliau.
– Gerai, – atsakė ji. – Pasikalbėkim vėliau. Iki pasimatymo. Iki greito pasimatymo. Parašyk man.
Ji padėjo telefono ragelį, pagyvėjusi nuo išgirsto brolio balso, tačiau beregint sutriko ir šiek tiek suirzo. „Kodėl jis paskambino? Kad paklaustų apie akivaizdžius dalykus? Ir kodėl paskambino tada, kai abiejų tėvų nėra namie?“ – į galvą paplūdo mintys.
Nešinas vandens stikline iš virtuvės grįžo Ašokas, padėjo ją ir įjungė mažą lemputę prie lovos.
– Negaliu užmigti, – pasakė vyras, nors jo balsas vis dar buvo tylus ir išvargęs.
– Aš irgi.
– O kaip Gogolis?
– Vėl miega. – Ji atsikėlė ir paguldė jį atgal, į lovelę, apklojo iki petukų antklode, paskui drebėdama grįžo į lovą. – Nesuprantu, – Ašima pakratė galvą virš sujauktos paklodės. – Kodėl Rana paskambino dabar? Juk taip brangu. Kas už to slypi? – ji atsigręžė į Ašoką. – Ką jis tau tiksliai pasakė?
Ašokas lėtai palingavo galvą ir ją nunarino.
– Jis tau pasakė tai, ko nepasakė man. Ką? Sakyk.
Vyras vėl palingavo galva, paskui pasilenkė į jos lovos pusę ir taip suspaudė žmonos ranką, kad jai net suskaudo. Paskui atsigulęs ant jos prispaudė prie lovos, veidą pakreipęs į vieną pusę, jo kūnas staiga ėmė drebėti. Ašokas taip gulėjo ilgokai ir Ašima jau pamanė, kad jis užgesins šviesą ir pradės ją glamonėti. Tačiau jis to nepadarė, o pasakė tai, ką jam prieš kelias minutes pranešė Rana, tai, ko brolis neišdrįso pasakyti seseriai telefonu pats – kad vakar vakare jos tėvas, dėliodamas pasjansą ant savo lovos, mirė nuo širdies priepuolio.
Jie išvyko į Indiją po šešių dienų, šešiomis savaitėmis anksčiau, nei buvo numatę. Alanas ir Džudė, iš ryto pažadinti Ašimos kūkčiojimo, o vėliau išgirdę naujieną iš Ašoko, paliko prie durų vazą su gėlėmis. Per tas šešias dienas nebuvo laiko galvoti apie tinkamą vardą Gogoliui. Tėvai skubos tvarka gavo vaiko pasą su įrašu „Gogolis Gangulis“ ir Jungtinių Amerikos Valstijų ant-spaudu. Ašokas pasirašė už sūnų. Dieną prieš jiems išvykstant, Ašima pasodino Gogolį į vežimėlį, įsidėjo megztinį, kurį numezgė tėvui, ir teptukus į krepšį ir nuėjo į metro stotį Harvardo aikštėje.
– Atsiprašau, – užkalbino ji vieną poną gatvėje, – man reikia į traukinį.
Vyras padėjo jai nunešti vežimėlį žemyn. Ašima laukė ant platformos. Kai traukinys atvažiavo, ji įsėdo, bet tik tam, kad iškart grįžtų į Centrinės aikštės stotį. Tąkart moteris nesnaudė. Vagone buvo tik šeši žmonės, jie sėdėjo paslėpę veidus po žurnalais Globe, įsmeigę akis į knygas minkštais viršeliais arba žiūrėjo pro ją nieko nematančiomis akimis. Kai traukinys prieš stotelę pradėjo lėtinti greitį, ji atsistojo ir pasirengė išlipti. Ašima neatsigręžė į krepšį, kurį tyčia paliko po sėdyne.
– Ei, indė paliko krepšį! – šūktelėjo kažkas, kai durys užsidarė, traukiniui nuvažiuojant, ji išgirdo kumščio beldimą į langą, tačiau nesustojo, o toliau sau stūmė Gogolio vežimėlį platforma.
Kitą vakarą Ganguliai įlipo į oro bendrovės „Pan Am“ lėktuvą, skrendantį į Londoną, kur po penkių valandų turėjo sėsti į kitą lėktuvą, skrendantį pro Teheraną ir Bombėjų į Kalkutą. Lėktuvui stovint ant Bostono kilimo ir nusileidimo tako, Ašima, prisisegusi diržą, pažvelgė į laikrodį ir ant pirštų paskaičiavo Indijos laiką. Tačiau šįkart jos galvoje neiškilo šeimos paveikslas. Ji nenorėjo įsivaizduoti to, ką netrukus pamatys iš tikrųjų, – nuo motinos sklastymo dėl gedulo nutrintą ryškiai raudoną žymę, nuskustus tankius brolio plaukus. Lėktuvo ratai pradėjo riedėti, didžiuliai metaliniai sparnai palengva kilo aukštyn. Ašima pažvelgė į Ašoką, kuris antrą kartą patikrino, ar jų pasai ir žaliosios kortelės tvarkingos. Ji matė, kaip jis savo rankiniame laikrodyje pastūmė blyškiai sidabrines rodykles, nustatydamas, kada jie atvyks.
– Nenoriu vykti, – pasakė ji, nusigręžusi į tamsų ovalinį langelį. – Nenoriu jų matyti. Negaliu.
Lėktuvui didinant greitį, Ašokas uždėjo savo ranką ant jos rankos. Staiga Bostonas pakrypo ir jie lengvai pakilo virš pajuodusio Atlanto. Ratai įsmuko atgal į lėktuvą, salonas sudrebėjo, jiems kylant pro pirmą debesų sluoksnį. Gogolio ausytės buvo užkimštos vata, bet jiems kylant dar aukščiau, jis vis tiek verkė savo gedinčios motinos glėbyje. Pirmą kartą gyvenime vaikas skrido per pasaulį.
3 skyrius
1971-ieji
Ganguliai persikėlė į universiteto miestelį už Bostono. Kiek žinojo, tarp gyventojų jie buvo vieninteliai bengalai. Miestelis garsėjo istoriniu savo rajonu, trumpu kolonijinės architektūros ruožu, kurį vasaros savaitgaliais lankydavo turistai. Jame stovėjo balta protestantų bažnyčia smailiaviršūniu bokštu, akmeninis teismo pastatas su kalėjimu greta jo, viešoji biblioteka su kupolu ir medinis šulinys, iš kurio – kaip sklido gandai – gėrė pats Polas Reveras. Žiemą sutemus namų languose degdavo silpnos švieselės. Ašokas buvo pasamdytas dirbti universiteto elektros inžinerijos dėstytoju stažuotoju. Dėstydamas penkioms grupėms, jis gaudavo po šešiolika tūkstančių dolerių per metus, turėjo savo kabinetą su ant durų kabančia juoda plastmasine lentele, kurioje buvo išraižyti jo vardas ir pavardė. Kaip ir kitiems katedros darbuotojams, jam patarnavo vyresnio amžiaus sekretorė ponia Džounz. Dėstytojų kambaryje šalia kavinuko ji dažnai padėdavo namie keptos bananų duonos lėkštę. Ašokas spėjo, kad ponia Džounz, kurios vyras iki mirties dirbo dėstytoju anglų kalbos katedroje, buvo panašaus amžiaus kaip jo motina. Tačiau Ašoko motinai ponios Džounz gyvenimo stilius atrodytų žeminantis, nes ponia valgydavo viena, per sniegą ir šlapdribą važiuodavo automobiliu į darbą, savo vaikus ir vaikaičius matydavo tik tris ar keturis kartus per metus.
Ašokui jo pareigos buvo svajonių darbas. Jis visada labiau norėjo dėstyti universitete, nei dirbti įmonėje. „Kaip nuostabu, – mąstė jis, – stovėti priešais auditoriją, pilną amerikiečių studentų.“ Kokį pasitenkinimą jis jausdavo, matydamas savo pavardę universiteto žinyne, po antrašte „Mokomasis fakulteto personalas“. Kaip jis apsidžiaugdavo, kai ponia Džounz jam sakydavo: „Dėstytojau Ganguli, jums skambina žmona.“ Iš jo kabineto ketvirtame aukšte Ašokui atsiverdavo platus keturkampio kiemo, apjuosto vijokliais apaugusia plytų siena, vaizdas. Giedromis dienomis jis sėdėdavo ant suoliuko ir, klausydamasis universiteto bokšto laikrodžio dūžių, užkandžiaudavo. Penktadieniais, po paskutinės paskaitos, eidavo į biblioteką paskaityti tarptautinių laikraščių, sukabintų ant ilgų medinių laikiklių. Jis skaitė apie amerikiečių lėktuvus, sprogdinančius Vietkongo tiekimo kelius Kambodžoje, naksalitų[6 - Ginkluotų maoistinių grupuočių pavadinimas Indijoje.] žudynes Kalkutos gatvėse ir beprasidedantį Indijos karą su Pakistanu. Kartais Ašokas užlipdavo laiptais į viršutinį aukštą, kur ant saulėtos ir mažai lankomos bibliotekos lentynų gulėjo visa literatūra. Jis vaikščiodavo tarp lentynų, sustodamas prie savo mėgstamų rusų autorių, ir kiekvieną kartą labai pagyvėdavo, pamatęs savo sūnaus vardą, aukso raidėmis užrašytą ant knygų kietais viršeliais raudonų ir žalių nugarėlių.
Ašimai persikelti į priemiestį buvo dar sunkiau, nei iš Kalkutos atvykti į Kembridžą. Ji apgailestavo, kad Ašokas nepasirinko darbo vietos Šiaurės Rytų rajone – tada jie būtų likę mieste. Ją pribloškė tai, kad universiteto miestelyje nebuvo nei šaligatvių, nei gatvių apšvietimo, nei viešojo transporto ir mylios atstumu – jokios parduotuvės. Ji vangiai mokėsi vairuoti tojotą korolą, kurią buvo priversta įsigyti. Moteris ir toliau kartais sau dubenyje sumaišydavo pūstų ryžių, žemės riešutų ir svogūnų, nors ir nebuvo nėščia. Tačiau jai atrodė, kad būti užsieniete – tai tarsi visą gyvenimą lauktis kūdikio, nes nuolat savyje nešioji sunkumą ir jautiesi ne savo vietoje. Turi jausti atsakomybę už savo veiksmus, ankstesnis įprastas gyvenimas baigtas, jį pakeitė daug sudėtingesnis ir reiklesnis etapas. Ašimai dingojosi, jog kaip užsienietė svetimiems žmonėms ji kelia tokius pačius jausmus kaip ir tada, kai laukėsi kūdikio, – smalsumą, gailestį ir pagarbą.
Kai vyras būdavo darbe, ji galėdavo išvykti tik į universiteto miestelį, kuriame jie gyveno, ir į senamiestį, prisišliejusį prie teritorijos krašto. Ji vaikščiodavo su Gogoliu, leisdavo jam palakstyti universiteto kieme arba lietingomis dienomis sėdėdavo su juo studentų poilsio kambaryje ir žiūrėdavo televizorių. Kartą per savaitę ji iškepdavo trisdešimt samosų, kurias parduodavo šalia ponios Etzold iškeptų sausainių ir ponios Kasoli baklavos tarptautinėje kavinėje. Už kiekvieną gaudavo po dvidešimt penkis centus. Penktadieniais Ašima nusivesdavo Gogolį į viešąją biblioteką pasiklausyti pasakų vaikams. Kai vaikui sukako ketveri, motina jį tris kartus per savaitę rytais palikdavo universiteto darbuotojų vaikų darželyje. Tomis valandomis, kai Gogolis darželyje tapydavo pirštu ir mokydavosi anglų kalbos abėcėlės, Ašima vėl pasijausdavo prislėgta, nes nebuvo pratusi būti viena. Jai trūkdavo sūnelio įsikabinimo į laisvą jos sario kraštą, jiems kartu vaikštant, ir suirzusio, aukšto berniuko balso, kai jis būdavo alkanas, pavargęs ar jam reikėdavo į tualetą. Nenorėdama likti viena namie, ji sėdėdavo sutrūkinėjusiame odiniame krėsle viešosios bibliotekos skaitykloje ir rašydavo laiškus motinai, skaitydavo žurnalus arba kurią nors iš namų atsivežtą bengalų autoriaus knygą. Skaitykla buvo jauki, šviesi, su ryškiai raudonu kilimu ant grindų. Susėdę prie didelio apskrito medinio stalo žmonės skaitydavo laikraščius. Stalo viduryje stovėjo forsitijų ir švendrų puokštė. Nebegalėdama įveikti Gogolio ilgesio, ji eidavo į vaikų kambarį. Ten, skelbimų lentoje, buvo prismeigta jo nuotrauka profiliu, sėdinčio rytietiškai ant pagalvėlės ir besiklausančio, kaip vaikų skyriaus bibliotekininkė ponia Aiken skaito Katiną su skrybėle.
Praleidę dvejus metus universiteto apmokamame pernelyg šiltame bute, Ašima ir Ašokas jau galėjo įsigyti nuosavą namą. Po vakarienės pasodinę Gogolį ant galinės automobilio sėdynės, jie išvažiuodavo apžiūrėti parduodamų namų. Šeima nenorėjo gyventi senamiestyje, ten aštuoniolikto amžiaus dideliame name buvo įsikūręs Ašoko katedros vedėjas, jis kviesdavosi Gangulius antrąją Kalėdų dieną išgerti arbatos. Ašima ir Ašokas ieškojo būsto prie paprastų kelių, kur žmonės pievelėse palikdavo vaikiškus plastikinius baseinus ir beisbolo lazdas. Visi tie namai priklausė amerikiečiams. Kai sutuoktiniai paskambindavo į duris, apavas būdavo įnešamas į vidų, kačių tualetai slepiami virtuvėse, šunys lodavo ir šokinėdavo. Jie sužinojo įvairių architektūros stilių pavadinimus: Menkių kyšulio, Medinės druskinės, Pakylėtos rančos, Įgulos[7 - JAV medinių gyvenamųjų namų architektūros stiliai.]. Pagaliau jie nusprendė įsikurti malksnomis dengtame dviejų aukštų kolonijinio stiliaus neseniai pastatytame name, kuriame anksčiau niekas negyveno ir kuris išdygo ketvirčio akro plote. Jie galėjo pretenduoti tik į tokį mažą Amerikos žemės lopinėlį. Gogolis kartu su tėvais ėjo į bankus ir laukdavo, kol jie pasirašys nesibaigiančius dokumentus. Kai pareigūnai patvirtino būsto paskolą, šeima nusprendė persikraustyti pavasarį. Keldamiesi sunkvežimiu „U-Haul“ į naują namą, Ašokas ir Ašima nustebo pamatę, kiek daug turto jie turi. Abu į Ameriką atvyko nešini po vieną lagaminą, su drabužių atsarga vos kelioms savaitėms. O dabar visuose buto kampuose stirksojo senų žurnalų Globe krūvos, skirtos suvynioti lėkštėms ir stiklinėms. Daugybės metų žurnalus Time reikėjo išmesti.
Naujo namo sienos nudažytos, kelias iki paradinių durų padengtas derva, malksnos ir terasa į saulės pusę apsaugotos nuo oro pokyčių, bet nešvarios. Ašokas nufotografavo kiekvieną kambarį ir Gogolį juose, kad galėtų nusiųsti giminėms į Indiją. Kai kuriose nuotraukose berniukas atidaro šaldytuvą arba apsimeta kalbąs telefonu. Jis – tvirto sudėjimo vaikas apvaliais skruostais, bet jau ryškėjančiais liūdno žmogaus bruožais. Jį teko įkalbinėti, kad nusišypsotų priešais fotoaparatą. Nuo namo iki artimiausio prekybos centro – penkiolika minučių, iki parduotuvių rajono, į kurį draudžiama įvažiuoti automobiliais, – keturiasdešimt minučių kelio. Adresas – Pembertono kelias, nr. 67. Jų kaimynai bus Džonsonai, Mertonai, Aspriai, Hilsai. Name buvo keturi kuklūs kambariai, pusantro vonios kambario, septynių pėdų aukščio lubos ir garažas vienam automobiliui. Svetainėje – plytų židinys ir erkerinis langas su vaizdu į kiemą. Virtuvėje – priderinta geltonos spalvos buitinė technika, besisukantis padėklas, plytelių rašto linoleumas. Svetainėje ant sienos kabėjo artimiausioje raižinių ir estampų parduotuvėje įrėminta Ašimos tėvo akvarelė, vaizduojanti kupranugarių karavaną Radžastano dykumoje. Gogolis turėjo atskirą kambarį, lovą su ištraukiama patalynės dėže, metalines lentynas, prikrautas įvairiausių žaislų: medinių konstruktorių, vandeniu pripildytų piešimo lentų, žiūronų filmukams. Dauguma Gogolio žaislų, kaip ir dauguma baldų, užuolaidos, skrudintuvas, puodai ir keptuvės, buvo įsigyti naudotų daiktų turguose. Iš pradžių Ašima nenorėjo savo namuose tokių daiktų, pati mintis pirkti tai, kas iš pradžių priklausė svetimiems žmonėms, ir dar amerikiečiams, jai atrodė gėdinga. Tačiau Ašokas pabrėžė, kad net katedros vedėjas taip apsiperka, jog amerikietis, kad ir gyvendamas dideliame name, nesidrovi mūvėti už penkiasdešimt centų nusipirktas dėvėtas kelnes.
Kai jie atsikėlė į namą, aplinką dar reikėjo sutvarkyti. Jų valdoje nebuvo nei medžių, nei krūmų prie paradinių durų, tad aiškiai švietė pamatų cementas. Pirmus kelis mėnesius ketverių metukų Gogolis žaidė ant nelygios žemės, purviname, akmenimis ir pagaliais užverstame kieme, jis susitepdavo savo sportinius batukus, o paskui visur, kur eidavo, išpėduodavo. Tokie buvo ankstyviausi jo prisiminimai. Visą likusį gyvenimą Gogolis prisimindavo, kaip šaltą, apsiniaukusį pavasarį jis rausėsi purve, rinko akmenis, po atversta plokšte rasdavo juodų ir geltonų salamandrų ir kaip kiti vaikai kaimynystėje šūkavo, juokėsi ir, važiuodami keliu, mynė triratukų pedalus. Jis neužmiršo ir šiltos, giedros vasaros dienos, kai iš sunkvežimio galo pasipylė juodžemis, o po kelių savaičių, stovėdamas verandoje su tėvais, pamatė išlindusius plonus žolės daigelius.
Iš pradžių vakarais jo šeima išvažiuodavo pasivažinėti, palengva tyrė naują aplinką: apleistus žvyrkelius, pavėsingus kaimo keliukus, ūkius, kuriuose rudenį galėdavai gauti aguročių, o liepos mėnesį nusipirkti uogų, parduodamų žaliose kartono dėžėse. Mašinos galinė sėdynė būdavo apdengiama plastikine danga, peleninės durelės likdavo uždarytos. Jie važiuodavo, kol sutemdavo, be jokio tikslo, palei paslėptus tvenkinius, kapines, galines geležinkelio stotis ir akligatvius. Kartais išvažiuodavo iš miesto į kurį nors iš Šiaurinės pakrantės paplūdimių. Tačiau net vasarą jie niekada nesimaudydavo ir nesidegindavo saulėje, visada būdavo apsirengę įprastais drabužiais, nes atvykdavo tokiu metu, kai bilietų pardavėjo kios- kelis jau būdavo tuščias, minia dingusi, mašinų stovėjimo aikštelėje likę tik keli automobiliai, ir vieninteliai lankytojai būdavo šunis vedžiojantys, saulę palydintys arba metalo ieškikliais per smėlį braukiantys žmonės. Važiuodami automobiliu Ganguliai laukdavo, kol akiratyje išnirs plonas vandenyno kraštelis. Paplūdimyje Gogolis rinkdavo akmenukus, smėlyje kasdavo tunelius. Jiedu su tėvu vaikščiodavo basi, atsiraitoję iki blauzdų kelnes. Berniukas žiūrėdavo, kaip tėvas greitai paleidžia pavėjui aitvarą – taip aukštai, kad norėdamas danguje pamatyti banguojantį taškelį, jis turėdavo atlošti galvą. Vėjas žnaibydavo ausis, stingdydavo veidus. Baltieji kirai, išskleidę sparnus, sklandydavo taip žemai, jog galėdavai juos paliesti. Gogolis įbėgdavo į vandenyną ir tuoj išbėgdavo iš jo, palikdamas neryškius, laikinus pėdsakus, sušlapęs atraitotus rankogalius. Jo motina šūkčiodavo, juokdavosi, pakeldama šiek tiek aukščiau kulkšnių savo sarį. Vienoje rankoje laikydama šlepetes, ji žengdavo į putojantį, šaltą kaip ledas vandenį, siekdavo savo sūnelio ir, imdama jį už rankos, sakydavo: „Neik taip toli.“ Bangos atsitraukdavo, sutelkdavo jėgą ir jiems atrodydavo, kad minkštas tamsus smėlis juda po jais ir verčia juos iš kojų. „Aš tuoj nukrisiu. Smėlis traukia mane“, – sakydavo ji.
Kai Gogoliui sukako penkeri, Ašima pajuto, kad vėl laukiasi kūdikio. Rytais ji prisiversdavo suvalgyti skrudintos duonos riekelę tik todėl, kad Ašokas ją paskrudindavo ir žiūrėdavo, kaip ji lovoje ją kramsnoja. Jai nuolat svaigdavo galva. Dienų dienas moteris gulėdavo pasistačiusi prie savo šono šiukšliadėžę, užsitraukusi užuolaidas, burnoje jausdama metalo skonį. Ji žiūrėdavo per televizorių žaidimus „Teisinga kaina“, „10 000 dolerių piramidė“ ir muilo operą Vedančioji šviesa. Ašokas ateidavo iš svetainės ir atsisėsdavo prie jos. Per pietų metą ji išsvirduliuodavo į virtuvę sutepti Gogoliui sumuštinį su riešutų sviestu ir želė, bet ją supykindavo šaldytuvo kvapas, nes pamanydavo, jog daržovių skyriuje pilna maisto likučių, o ant lentynų pūva mėsa. Kartais Gogolis gulėdavo šalia jos tėvų kambaryje, vartydamas paveiksliukų knygą arba spalvindamas pieštukais.
– Tu tapsi vyresniuoju broliu, – kartą pasakė Ašima sūnui. – Kažkas tave vadins dada. Argi ne nuostabu?
Kai jausdavosi pakankamai energinga, ji paprašydavo Gogolio atnešti nuotraukų albumą ir jiedu drauge žiūrėdavo senelių, dėdžių, tetų, pusbrolių ir pusseserių nuotraukas. Tik jis jų neprisiminė, nes buvo Kalkutoje tik kartą. Ašima mokė savo vaiką įsiminti vaikišką Tagorės ketureilį, deivių ir dievų, atvaizduotų šalia aukojimą atliekančios dešimtrankės Durgos, vardus: Sarasvatė ir gulbė, Kartikas ir povas kairėje pusėje, Lakšmė ir pelėda, Ganešas ir pelė dešinėje. Kiekvieną popietę Ašima miegodavo, tačiau prieš užsnūsdama perjungdavo televizorių į antrą kanalą ir liepdavo Gogoliui žiūrėti vaikiškus serialus Sezamo gatvė ir Elektrinė draugija, kad tobulintų darželyje gautas anglų kalbos žinias.
Vakarais Gogolis su tėvu vieni valgydavo vištienos troškinį su ryžiais, kurį tėvas pagamindavo kiekvieną sekmadienį dviejose aptrupėjusiose daniškose orkaitėse. Šildydamas maistą, Ašokas liepdavo sūnui uždaryti miegamojo duris, nes motina negalėjo pakęsti kvapo. Vaikui būdavo keista matyti tėvą, vadovaujantį virtuvei, stovintį motinos vietoje prie plytos. Kai jie susėsdavo prie stalo, nebesigirdėdavo tėvų pašnekesio, nei televizoriaus žinių svetainėje. Tėvas valgydavo nunarinęs virš lėkštės galvą, versdamas žurnalo Time puslapius, kartkartėmis užmesdamas akį į Gogolį įsitikinti, kad jo vaikas taip pat valgo. Tėvas sumaišydavo ryžius su troškiniu, tačiau nesulipdydavo kaip motina iš jų rutuliukų, kuri išdėliodavo juos tarsi skaičius ant ciferblato. Gogolis jau išmoko valgyti pirštais, nesutepdamas maistu delno, išmoko iščiulpti ėriuko kaulų čiulpus, ištraukti žuvies kaulus. Tačiau jei prie stalo nebūdavo motinos, jis nenorėdavo valgyti, vis laukdavo, kad ji išeitų iš savo kambario ir atsisėstų tarp jo ir tėvo, paskleistų laisvoje vietoje sarį ir oras pakviptų jos megztiniu. Kartą berniukui nusibodo kasdien valgyti tą patį patiekalą ir jis, diskretiškai nustūmęs likusį maistą į šalį, padažo likučiuose pradėjo kažką piešti smiliumi. Vaikas žaidė kryžiukus ir nuliukus.
– Baik, – paliepė tėvas, žvilgtelėjęs virš laikraščio, – nežaisk su maistu.
– Aš jau sotus, tėveli.
– Tavo lėkštėje dar kažkas liko.
– Tėveli, negaliu.
Tėvo lėkštė švarut švarutėlė, vištos kaulai – be kremzlių, nugraužti iki rausvo minkštimo, lauro lapas ir cinamono lazdelė nepaliesti. Ašokas nepritariamai, nenuolaidžiai pažvelgęs į Gogolį pakratė galvą. Jį skaudino kasdien į šiukšlyną išmetami nebaigti sumuštiniai ir kartą ar du prakąsti obuoliai.
– Baik valgyti, Gogoli. Tavo metų būdamas aš grauždavau skardą.
Motiną, tik įsėdusią į mašiną, iškart supykindavo, tad 1973 me-tų rugsėjo mėnesį ji negalėjo kartu su vyru pirmą kartą nuvežti Gogolio į pradinę miesto mokyklą. Berniukas ją pradėjo lankyti antrą mokyklinių metų savaitę, visą pirmą savaitę jis, panašiai kaip jo motina, pragulėjo lovoje, apatiškas, be apetito, tvirtindamas, kad jam skauda pilvą, kartą net vėmė į rausvą motinos šiukšliadėžę. Jis nenorėjo eiti į mokyklą, vilktis naujų, ant jo spintelės rutulio formos rankenėlės pakabintų drabužių, kuriuos motina nupirko jam parduotuvėje „Sears“. Vaikas visai netroško neštis priešpiečių dėžutės su Čarlio Brauno paveikslėliu ar lipti į geltoną autobusą, sustojantį Pembertono kelio gale. Priešingai nei darželis, mokykla buvo už kelių mylių nuo namo ir universiteto. Daug kartų tėvas vežė sūnų pažiūrėti pastato – žemo, ilgo plytų statinio su itin lygiu stogu ir vėliava, plevėsuojančia ant ilgo balto stiebo pievoje.
Gogolis nenorėjo eiti į mokyklą, nes tėvai pasakė, jog ten jį vaikai ir mokytojai vadins kitokiu, prieš pat prasidedant mokslams pagaliau išrinktu tinkamu, bet dirbtinai sudarytu Nikhilo vardu. Tas vardas reiškia „tobulas, glaudžiantis visus“ ir yra ne tik labai gerbiamas bengalų, bet ir maloniai primena rusų rašytojo Nikolajaus Gogolio vardą. Ašokas jį prisiminė, kai nieko negalvodamas bibliotekoje apžiūrinėjo Gogolio knygų nugarėles, jis greitai grįžo namo paklausti Ašimos nuomonės. Ašokas pabrėžė, kad tokį vardą ganėtinai lengva ištarti, nors ir tikėtina, jog viską įpratę trumpinti amerikiečiai šauks jį Niku. Ašima pasakė, kad vardas jai patinka, tačiau vėliau, likusi viena ir prisiminusi senelę, kuri mirė kiek anksčiau tais metais, ir laišką su tikruoju, jos parinktu vardu Gogoliui, kuris amžiams dingo kažkur tarp Indijos ir Amerikos, apsiverkė. Paskui kartais Ašima sapnuodavo, kad po daugelio metų randa tą laišką Pembertono kelio pašto dėžutėje, atplėšia jį ir pamato, kad laiškas tuščias.
Tačiau Gogolis naujo vardo nenorėjo. Jis niekaip negalėjo suprasti, kodėl turės atsiliepti šaukiamas kitaip. „Kodėl privalau turėti kitą vardą?“ – klausdavo jis tėvų su ašaromis akyse. Nebūtų taip baisu, jei ir tėvai vadintų jį Nikhilu. Tačiau, pasak jų, nauju vardu jį vadins tik mokyklos mokytojai ir mokiniai. Berniukas bijojo tapti Nikhilu, kurio nepažinojo ir kuris nepažinojo jo. Tėvai tikino taip pat turį du vardus, kaip ir visi jų draugai bengalai Amerikoje ir giminės Kalkutoje. Tai tarsi ženklas, jog paaugai ir esi bengalas. Jie užrašė vardą ant popieriaus lapelio ir paprašė sūnų jį perrašyti dešimt kartų. „Nesijaudink, – pasakė tėvas, – man ir motinai tu visada liksi Gogoliu.“
Sekretorė ponia Maknab, kuri mokykloje pasitiko Ašoką ir Gogolį, paprašė užpildyti formą.
Tėvas padavė Gogolio gimimo liudijimo ir skiepų knygelės įrašų kopijas, kurias ponia Maknab įdėjo į segtuvą kartu su registravimo lapeliu.
– Prašau eiti čionai, – pasakė ji, lydėdama juos prie direktorės kabineto. Ant durų kabėjo užrašas KENDESĖ LAPIDUS. Ponia Lapidus nuramino Ašoką tvirtindama, kad dėl pirmos praleistos savaitės problemų nekils, viskas susitvarkys. Direktorė buvo aukšta, liekna moteris trumpais šviesiais plaukais, akių vokus pasidažiusi melsvais sidabrinio atspalvio šešėliais, vilkėjo citrinų spalvos kostiumėlį. Ji paspaudė Ašoko ranką ir pasakė, kad mokykloje jau yra du indų vaikai – trečiokas Džajadevas Modis ir penktokė Rekha Saksena. Galbūt Ganguliai juos pažįsta? Ašokas atsakė, kad nepažįsta. Ji pažvelgė į registravimo lapelį ir maloniai nusišypsojo berniukui, kuris stovėjo įsikabinęs į tėvo ranką. Gogolis mūvėjo blyškiai mėlynas kelnes, avėjo raudonus ir baltus sportukus ir buvo apsirengęs dryžuotą megztinį aukšta atlenkiama apykakle.
– Sveikas atvykęs į pradinę mokyklą, Nikhilai. Aš esu jūsų direktorė, ponia Lapidus.
Gogolis nudelbė žvilgsnį į savo sportukus. Direktorė naują jo vardą ištarė kitaip nei tėvai – ji nutęsė antrą skiemenį, kuris nuskambėjo: „h-i-i-i-lai“.
Moteris pasilenkė taip žemai, kad jos veidas atsidūrė šalia vaiko, ir uždėjo ranką jam ant peties.
– Kiek tau metų, Nikhilai?
Ji pakartojo klausimą, bet atsakymo nesulaukė. Tada ponia Lapidus atsisuko į tėvą:
– Pone Ganguli, ar Nikhilas supranta angliškai?
– Žinoma, kad supranta, – atsakė Ašokas. – Mano sūnus puikiai kalba abiem kalbomis.
Norėdamas įrodyti, jog Gogolis moka angliškai, Ašokas padarė tai, ko niekada anksčiau nebuvo daręs – kreipėsi į savo sūnų taisyklinga anglų kalba, tik su akcentu.
– Nagi, Gogoli, – padrąsino tėvas, tapšnodamas vaikui per galvą, – pasakyk poniai Lapidus, kiek tau metų.
– Kaip jūs pasakėte? – paklausė direktorė.
– Atsiprašau?
– Kokiu vardu jį pavadinote? Prasideda raide „g“.
– Ak, tai. Taip mes jį vadiname namuose. Tačiau tinkamas vardas turėtų būti… yra… – jis ryžtingai linktelėjo galvą, – Nikhilas.
Ponia Lapidus susiraukė.
– Nesuprantu. Tinkamas vardas?
– Taip.
Moteris pažvelgė į registravimo lapelį. Priimdama į mokyklą anuos du indų vaikus, ji nesusidūrė su tokia painiava. Ji atidarė aplanką ir panagrinėjo skiepų knygelę, gimimo liudijimą.
– Regis, čia kažkokia painiava, pone Ganguli, – ištarė ji. – Pagal šiuos dokumentus teisėtas jūsų sūnaus vardas yra Gogolis.
– Teisingai, bet leiskite man paaiškinti…
– Jūs norite, kad mes jį vadintume Nikhilu?
– Taip.
Ponia Lapidus linktelėjo galvą.
– Dėl kokios priežasties?
– Mes to norime.
– Nesuprantu, pone Ganguli. Ar norite pasakyti, kad Nikhilas yra antrasis jo vardas. Ar maloninis vardas? Daugelis mūsų mokyklos vaikų turi maloninius vardus. Šiame lapelyje palikta vieta…
– Ne, ne, tai nėra antras vardas, – aiškino Ašokas, jau prarasdamas kantrybę. – Jis neturi antro ar maloninio vardo. Berniuko tinkamas, mokyklinis vardas yra Nikhilas.
Direktorė sučiaupė lūpas ir nusišypsojo.
– Bet akivaizdu, kad jis į jį neatsiliepia.
– Ponia Lapidus, supraskite, – paprašė Ašokas. – Nenuostabu, kad vaikas iš pradžių sutriko. Duokite jam šiek tiek laiko. Laiduoju, jis pripras.
Jis pasilenkė ir bengalų kalba ramiai, tyliai paprašė Gogolio atsakyti, kai ponia Lapidus ko nors paklaus.
– Nebijok, Gogoli, – pasakė jis, pakėlęs sūnaus smakrą pirštu. – Tu dabar esi didelis berniukas. Nereikia ašarų.
Ponia Lapidus nesuprato nė žodžio, tačiau klausėsi atidžiai ir vėl išgirdo vardą „Gogolis“, tad brūkštelėjo jį sau pieštuku ant registravimo lapelio.
Ašokas padavė vaikui priešpiečių dėžutę ir neperpučiamą striukę, jei oras atšaltų. Paskui padėkojo poniai Lapidus.
– Būk geras, Nikhilai, – palinkėjo tėvas sūnui angliškai ir, kiek padvejojęs, išėjo.
Kai vaikas ir direktorė liko vieni, ji paklausė:
– Ar džiaugiesi, kad pradėjai lankyti pradinę mokyklą, Gogoli?
– Tėvai nori, kad mokykloje mane vadintų kitu vardu.
– O ko nori tu, Gogoli? Ar nori, kad tave vadintų kitu vardu?
Patylėjęs, jis pakratė galvą.
– Ar tai reiškia, kad nenori?
Berniukas linktelėjo.
– Taip.
– Tuomet sutarta. Ar gali užrašyti savo vardą ant šito lapelio?
Gogolis paėmė pieštuką, tvirtai suspaudė jį pirštais ir parašė vienintelį žodį, kurį buvo išmokęs rašyti mintinai, tik iš susijaudinimo raidę „l“ parašė atbulai.
– Kokia graži tavo rašysena, – pagyrė ponia Lapidus, suplėšė seną registravimo lapelį ir paprašė ponios Maknab atspausdinti naują. Paskui, paėmusi Gogolį už rankos, nusivedė koridoriumi, kurio grindys buvo išklotos kilimais, cementinės sienos nudažytos. Atidariusi klasės duris, direktorė pristatė naujoką jo mokytojai panelei Votkins. Ši plaukus buvo susipynusi į dvi kasas, vilkėjo darbinį chalatą ir buvo įsispyrusi į klumpes. Klasėje aibė mokinių turėjo maloninius vardus. Andrius buvo vadinamas Endžiu, Aleksandra – Sende, Viljamas – Biliu, Elžbieta – Lize. Gogolio tėvai mokėsi visiškai kitokioje mokykloje – būdami maži, jie rašydavo parkeriais, privalėdavo juodai nublizginti savo batus, naudotis sąsiuviniais, atsiliepti šaukiami tinkamais vardais ir į vyresnius žmones kreiptis „pone“ ar „ponia“. O Amerikos mokykloje rytais vaikai turėdavo pirmiausia prisiekti ištikimybę Amerikos vėliavai. Tai buvo vienintelis oficialus ritualas. Likusią dienos dalį jie praleisdavo sėdėdami prie apskrito bendro stalo, gerdami limonadą, valgydami sausainius ir nusnausdami ant oranžinių pagalvėlių, išmėtytų ant grindų. Pasibaigus pirmai dienai mokykloje, berniukas grįžo namo su tėvams skirtu laišku nuo ponios Lapidus, sulankstytu ir prikabintu sankabėlėmis prie virvutės ant kaklo. Laiške ji paaiškino, kad mokykloje jų sūnus bus vadinamas Gogoliu, nes jam toks vardas labiau patinka. O kas patinka tėvams? Ašima ir Ašokas nusistebėjo linguodami galvomis. Tačiau nė vienas iš jų nenorėjo sunkinti padėties, jiems nebuvo kitos išeities, tik paklusti.
Taip prasidėjo formalus Gogolio lavinimas. Šiurkštaus gelsvo popieriaus lapų viršuje jis užrašydavo maloninį savo vardą, abėcėlę didžiosiomis ir mažosiomis raidėmis. Jis mokėsi sudėti ir atimti, pasakyti paraidžiui pirmuosius žodžius. Ant vadovėlių aplankalų vaikas palikdavo savo ženklą – žemiau kitų vardų eilės antro numerio pieštuku užrašydavo ir savo vardą. Per mėgstamiausias dailės pamokas molinių puodelių ir dubenėlių dugnus Gogolis išraižydavo sąvaržėle. Priklijavęs nevirtų makaronų ant kartono, pasirašydavo po paveikslu riebiu teptuku. Kasdien jis atnešdavo motinai po kūrinį, kurį ši išdidžiai pakabindavo ant šaldytuvo durelių. Dešiniajame kūrinių kampe berniukas pasirašydavo „Gogolis G“, tarsi mokykloje būtų reikėję jį atskirti nuo kito Gogolio.
Gegužės mėnesį gimė jo sesutė. Šįkart gimdymas praėjo greitai. Vieną šeštadienio rytą, klausydamiesi bengalų dainų per magnetofoną, Ašokas ir Ašima sumąstė nuvažiuoti į sendaikčių turgų kaimynystėje. Gogolis pusryčiams valgė vaflius su ledais, mintyse trokšdamas, kad tėvai išjungtų magnetofoną ir jis galėtų girdėti animacinius filmukus, kuriuos žiūrėjo. Staiga jo motinai nutekėjo vandenys. Tėvas išjungė muziką ir paskambino Dilipui ir Majai Nandžiams, kurie gyveno priemiestyje ir buvo pasiekiami per dvidešimt minučių. Jie taip pat jau augino mažą berniuką. Paskui Ašokas paskambino kaimynei poniai Merton ir ji pasisiūlė pabūti su Gogoliu, kol atvažiuos Nandžiai. Tėvai buvo paruošę Gogolį arėjančiam įvykiui, tačiau kai pasirodė ponia Merton su savo mezginiu, jis pasijuto paliktas likimo valiai ir jau nebenorėjo žiūrėti filmukų. Stovėdamas ant laiptelio prie paradinių durų, vaikas žiūrėjo, kaip jo tėvas padeda motinai įlipti į automobilį ir kaip jie mojuoja jam nuvažiuodami. Norėdamas, kad laikas greičiau prabėgtų, berniukas nupiešė save, tėvus ir naują jų šeimos narį, stovinčius eilute priešais namą. Jis nepamiršo motinai ant kaktos nupiešti tašką, tėvui – akinius, o ant plokštėmis iškloto grindinio priešais namą – žibinto stulpo. Ponia Merton, pažvelgusi pro jo petį, tarė:
– Labai panašu, tikra kopija.
Tą vakarą Maja Nandi, kurią Gogolis vadindavo maše Maja, lyg ji būtų tikra jo motinos sesuo, šildė jam atneštą vakarienę, kai paskambino tėvas ir pasakė, jog jau gimė kūdikis. Kitą dieną Gogolis pamatė motiną, sėdinčią kampe ant lovos su plastikine apyranke ant riešo ir pilvu, kuris jau nebebuvo kietas ir apvalus. Pro didelį langą jis išvydo miegančią seserį – ji gulėjo mažoje stiklinėje lovelėje ir vienintelė iš visų naujagimių buvo su tankiais juodais plaukučiais ant galvytės. Berniukas atsigėrė sulčių ir suvalgė pudingą nuo motinos padėklo. Paskui droviai padavė motinai nupieštą paveikslą. Po paveikslo figūromis jis užrašė savo vardą, ma ir baba. Tik po naujagimio atvaizdu nieko neužrašė.
– Nežinojau kūdikio vardo, – pasiteisino Gogolis. Tėvai jam pasakė. Tąkart Ašima ir Ašokas buvo pasirengę, pasirašę berniukų ir mergaičių vardų. Jie jau pasimokė su Gogoliu, žinojo, kad Amerikos mokyklose niekas nepaisys tėvų norų ir užregistruos vaiką maloniniu vardu. Jie nusprendė, kad, norėdami išvengti tokios painiavos, turi atsisakyti maloninio vardo – taip jau pasielgė dauguma jų draugų bengalų. Tad tinkamas ir maloninis jų dukters vardas buvo tas pats – Sonali, ir jis reiškė „auksinė“.
Po dviejų dienų, grįžęs iš mokyklos, Gogolis rado namie motiną, dėvinčią ne sarį, o chalatą, ir pirmą kartą pamatė pabudusią sesutę. Ji buvo aprengta rausva pižamyte, paslėpusia jos rankytes ir kojytes, ir rausva kepuryte, parišta po kakliuku ir įrėminusia apvalų kaip mėnulis jos veiduką. Tėvas taip pat buvo parėjęs. Tėvai pasodino Gogolį svetainėje ant sofos, padėjo jam ant kelių Sonali, liepė priglausti ją prie krūtinės, o ranka prilaikyti galvytę. Tada tėvas nufotografavo juos nauju 35 mm juostos nikono fotoaparatu. Langinės buvo truputį pakeltos, į kambarį sklido sodri popiečio šviesa.
– Labas, Sonali, – pasisveikino Gogolis, žvelgdamas žemyn į sesutės veiduką, paskui į objektyvą. Sonali vardas buvo užrašytas mergaitės gimimo liudijime ir turėjo lydėti ją visą gyvenimą, tačiau namuose visi pradėjo ją šaukti Sonu, paskui Sona ir pagaliau Sonia. Šis vardas suteikė mergaitei pasaulio pilietės statusą ir susiejo su broliu rusiška gija. Toks vardas populiarus ir Europoje, ir Pietų Amerikoje. Vėliau taip bus vadinama italė Indijos ministro pirmininko žmona. Iš pradžių Gogolis nusivylė, kad negali žaisti su sesute, nes ji visą laiką tik miega, teršia vystyklus ir verkia. Bet paskui mergytė pradėjo atsiliepti, kai jis pakutendavo jos pilvuką arba pastumdavo ant sūpynių, triukšmingai paleidžiamų pasukus rankeną, arba imdavo guguoti, kai jis šūktelėdavo: „Ku-kū!“ Gogolis padėdavo motinai maudyti mažylę, atnešdavo rankšluostį ir šampūną. Kai šeštadienio vakarais šeima važiuodavo greitkeliu į vakarėlius, rengiamus tėvų draugų, broliukas sėdėdavo šalia sesutės ant galinės sėdynės ir ją juokindavo. Visi Kembridžo bengalai persikėlė į Dedamo, Fremingemo, Leksingtono ir Vinčesterio namus su sodeliais vidiniuose kiemeliuose ir įvažiavimais iki paradinių durų. Jie susipažino su tokia daugybe bengalų, kad retas šeštadienis būdavo laisvas. Vėliau Gogolio vaikystės prisiminimuose iškildavo tas pats, pasikartojantis vaizdas – per trisdešimt žmonių užmiesčio name su trimis miegamaisiais, vaikai, rūsyje žiūrintys televizorių arba žaidžiantys stalo žaidimus, ir tėvai, valgantys ir tarpusavyje kalbantys bengališkai – kalba, kurios vaikai bendraudami nevartojo. Jis prisimindavo, kaip iš popierinių lėkščių valgė vandeniu atskiestą karį, kartais – picą arba kinų maistą, užsakytą specialiai vaikams. Į Sonios ryžių ceremoniją tėvai pakvietė tiek daug svečių, kad Ašokas nusprendė išsinuomoti salę universiteto miestelyje su dvidešimt sulankstomų stalų ir krosnimi. Priešingai nei nuolaidus jos brolis, septynių mėnesių amžiaus Sonia atsisakė valgyti bet kokį maistą. Pastvėrusi žemės grumstą, kurį tėvai iškasė kieme, ji ėmė su juo žaisti ir norėjo susikimšti į burnytę dolerį.
– Šita tai bus tikra amerikietė, – tarstelėjo kažkuris iš svečių.
Jų gyvenimui Naujojoje Anglijoje klestint, jiems bendraujant su likimo draugais bengalais, kito, ankstesnio gyvenimo žmonių, kurie pažinojo Ašimą ir Ašoką maloniniais Monu ir Mithu vardais, būrys palengva ėmė mažėti. Vis dažniau kas nors mirdavo, vidurnaktį juos išgąsdindavo telefono skambučiai ir vis daugiau laiškų jie rasdavo pašto dėžutėje, pranešančių, kad jau nebėra vienos ar kitos tetos, ar kurio iš dėdžių. Pranešimai apie mirtis niekada nedingdavo pašte. Blogos naujienos, kad ir perduodamos traškant telefonui ir atsimušant žodžių aidui, visada būdavo išgirstamos. Per dešimt metų, praleistų užsienyje, abu sutuoktiniai tapo našlaičiais – Ašoko tėvai mirė nuo vėžio, Ašimos motina – nuo inkstų ligos. Gogolis ir Sonia pabusdavo ankstyvais rytais, išgirdę kitapus plonos miegamojo sienos raudančius tėvus. Tada vaikai klupinėdami ateidavo į tėvų kambarį, pamatydavo tėvų ašaras ir, nieko nesuprasdami, sutrikdavo, tačiau patys labai nenusimindavo. Tam tikra prasme Ašokas ir Ašima gyveno lyg senukai – nebeliko tų, kuriuos jie kadaise pažinojo ir mylėjo. Tie žmonės liko atmintyje, ir tik ten Ašokas ir Ašima galėjo ieškoti paguodos. Net tie šeimos nariai, kurie dar gyveno, kažkodėl jiems atrodė mirę, nes negalėjo jų nei matyti, nei paliesti. Kai kas nors kartkartėmis telefonu pranešdavo apie gimimus ar vestuves, jų nugaromis perbėgdavo šaltukas. Kaip gali būti, kad jie dar gyvi, dar kalba? Ašokas ir Ašima giminaičius Kalkutoje pamatydavo tik kas keleri metai ir pasijusdavo dar keisčiau – šešios ar aštuonios savaitės pralėkdavo lyg sapnas. O kai sugrįždavo į kuklų savo namą Pembertono kelyje, niekas jiems nebeprimindavo šimto ar daugiau ką tik matytų giminių, ir Ganguliams atrodydavo, kad jie pasaulyje yra vieninteliai. Jie žinojo, kad žmonės, su kuriais augo, niekada nepamatys jų gyvenimo – niekada rytais neįkvėps drėgno Naujosios Anglijos oro, neregės dūmų, kylančių iš kaimyno namo, nedrebės automobilyje, laukdami, kol atitirps apšerkšnijęs stiklas ir sušils variklis.
Tačiau atsitiktiniam žmogui Ganguliai, išskyrus jų pavardę ant pašto dėžutės ir į ją metamus laikraščius India Abroad ir Sangbad Bichitra, niekuo nesiskyrė nuo kaimynų. Ašoko ir Ašimos garaže, kaip ir kitų, stovėjo kastuvai, genėjimo žirklės, rogutės. Jie įsigijo kepsninę, kad vasarą prieangyje galėtų gaminti tanduri patiekalus. Žengdami kiekvieną žingsnį, pirkdami kiek-vieną pirkinį, kad ir kokį mažą, jie apsvarstydavo ir pasitardavo su draugais bengalais. Kuo skiriasi plastikinis grėblys nuo metalinio? Kas geriau – gyva eglutė ar dirbtinė? Per Padėkos dieną šeima kepdavo kalakutą, įtrindavo jį česnakais, kmynais ir aitriąja paprika, gruodžio mėnesį ant durų prikaldavo vainiką, senius besmegenius aprišdavo vilnoniais šaliais, o per Velykas, nuspalvinę virtus kiaušinius violetine ir rausva spalvomis, suslėpdavo aplink namą. Dėl Gogolio ir Sonios jie kaskart vis ištaigingiau šventė Kristaus Gimimą ir tos dienos vaikai laukdavo daug labiau nei Durgos ir Sarasvatės pagarbinimo švenčių. Per apeigas, patogumo dėlei organizuojamas šeštadieniais du kartus per metus, tėvai nusitempdavo Gogolį ir Sonią į bengalų išnuomotą vidurinę mokyklą ar Kolumbo riterių salę, kur vaikai turėdavo barstyti serenčių žiedlapius ant kartoninio deivės atvaizdo ir valgyti prėską vegetarinį maistą. To niekaip nesulyginsi su Kalėdomis, kai jie pakabindavo ant židinio atbrailos kojinių, padėdavo Kalėdų Seneliui sausainių ir pieno, gaudavo šūsnis dovanų ir likdavo namie, nes nereikėdavo eiti į mokyklą.
