banner banner banner
Laikinos būtybės ir kitos psichoterapinės istorijos
Laikinos būtybės ir kitos psichoterapinės istorijos
Оценить:
Рейтинг: 0

Полная версия:

Laikinos būtybės ir kitos psichoterapinės istorijos

скачать книгу бесплатно

Atsidususi ir metusi į mane nevilties kupiną žvilgsnį, Nataša atrėmė galvą į kėdės atlošą ir pašnibždom ištarė:

– Mano gyvybei kyla pavojus, mano gyvybei kyla pavojus, – ir nutilo.

Palaukęs minutę ar dvi paraginau ją:

– Kalbėkite truputėlį garsiau.

– Žinau, ką norite išgirsti.

– O jūs nenorite man to pasakyti.

Ji linktelėjo.

– Įsivaizduokite, – toliau kalbėjau aš, – kad jūs ir toliau šiandien man nieko nesakote, kol mūsų laikas išseks. Įsivaizduokite, kad išeinate iš mano kabineto. Kaip tuomet pasijustumėte?

– Gerai! Pasakysiu! Žinoma, mano gyvybei gresia pavojus. Man – šešiasdešimt devyneri. Kiek man dar liko? Tikrasis mano gyvenimas liko praeityje. Mano tikrasis gyvenimas!

– Jūsų tikrasis gyvenimas? Norite pasakyti, scenoje, kol šokote su Sergejumi?

– Ar kada nors jums teko šokti?

– Tik stepą. Mėginau išmokti visus Fredo Astero[8 - Fred Astaire – amerikiečių šokėjas ir aktorius.] judesius – kartais mokydavausi namie, kartais gatvėje.

Nataša išpūtė akis ir nustebusi įsispoksojo į mane.

– Juokauju. Pasaulyje turbūt nerastum prastesnio šokėjo už mane, bet esu geras stebėtojas ir galiu įsivaizduoti, kaip nuostabiai jausdavotės šokdama scenoje stebint didžiulei jums plojančių žiūrovų auditorijai.

– Žinote, kaip psichiatras esate gana žaismingas. Ir netgi šiek tiek gundantis.

– Jums tai trukdo?

– Visai ne.

– Puiku. Tada papasakokite, koks buvo jūsų tikrasis gyvenimas anuomet.

– Gyvenimas buvo toks svaiginantis – minios žmonių, fotografai, dangiška muzika, kostiumai, Sergejus – patikėkite, vienas iš gražiausių pasaulio vyrų, alkoholis, svaiginantis šokio sūkurys ir, na, taip, nežabotas seksas. Visa, kas buvo vėliau, nublanksta prieš tuos laikus, – Nataša, kuri ligšiol sėdėjo ant paties kėdės kraštelio, dabar atsipalaidavo ir atsilošė.

– Apie ką dabar mąstote?

– Derėtų jums pasakyti dar vieną dalyką: pastaruoju metu ma-ne vis aplanko keista mintis, kad kiekviena mano pragyventa dabarties diena, net jei ji labai gera, tuo pačiu yra ir liūdesio diena, nes vis labiau atitolina mane nuo mano tikrojo gyvenimo. Argi tai ne keista?

– Kaip ir minėjau anksčiau, tarsi tas tikrasis gyvenimas vis dar egzistuotų įspraustas sustingusioje erdvėje ir, turėdami reikiamų įrankių, galėtume ten patekti. Jūs viską man aprodytumėte ir papasakotumėte. Suprantate, ką noriu pasakyti?

Natašai linktelėjus galvą, kalbėjau toliau:

– Tam tikra prasme ši mintis labai svarbi norint suprasti jūsų apsilankymo muziejuje prasmę. Ieškojote ne tik Sergejaus, ieškojote savo prarasto gyvenimo, nors, kaip suaugęs žmogus, suvokiate, kad viskas praeina, kad praeitis egzistuoja tik mūsų sąmonėje, ir jūsų jaunystės dienų pasaulis – jau tik prisiminimas, elektrinis ar cheminis signalas kažkurioje jūsų smegenų dalyje.

– Nataša, – kalbėjau toliau, – suprantu, ką jums tenka patirti. Esu daug senesnis už jus ir susiduriu su tomis pačiomis problemomis. Mirtis mane labiausiai baugina dėl to, kad žinau, jog kai numirsiu, visas mano pasaulis, kitaip tariant, mano prisiminimų pasaulis – ta turtinga vieta, kurioje pilna įvairių, per visą gyvenimą mano pažinotų žmonių, ir kuris, regis, yra tvirtas kaip granitas, išnyks kartu su manimi. Tik žybt! Ir viskas. Pastarąsias dvi savaites tvarkiau senų dokumentų ir nuotraukų dėžes. Pažvelgęs į nuotraukas, kuriose užfiksuota kokia nors gatvė rajone, kur gyvenau vaikystėje, arba koks nors draugas ar giminaitis, kurio gyvo seniai jau nebėra, metu jas lauk. Ir kaskart šis veiksmas supurto mane iš vidaus, nes matau, kaip po truputį nyksta mano praeities pasaulis.

Nataša giliai įkvėpė ir jau švelniau tarė:

– Suprantu, ką norite pasakyti. Ačiū už jūsų žodžius. Labai vertinu tai, kad kalbate su manimi taip asmeniškai. Žinau, kad sakote tiesą, nors tokią tiesą labai sunku priimti. Noriu jums pasakyti, kad kaip tik dabar, šią akimirką, jaučiu, jog mano protas įelektrintas minčių apie Sergejų. Žinau, kad jis bet kokia kaina stengsis ten išlikti, toliau egzistuoti, kad galėtų amžinai šokti.

– O apie Sergejų pasakysiu štai ką, – tariau. – Pažįstu daugybę žmonių, kurie mokyklos klasių susitikimuose bematant įsimylėdavo – kartais buvusius draugus, kartais kokį mažiau pažįstamą žmogų. Gyvenimo saulėlydyje daugelis mesdavosi į naujas santuokas, kurios kai kuriems būdavo sėkmingos, kai kuriems katastrofiškos. Manau, kad daugelis iš jų įsimylėdavo savo prisiminimus, kitaip tariant, savo jaunystės džiaugsmą, mokyklines dienas, svajones ir iliuzijas apie jų laukiantį nuostabų ilgą gyvenimą. Bet neįsimylėdavo konkretaus žmogaus. Jų išrinktasis virsdavo jaunystės džiugesio simboliu. Noriu pasakyti, kad ir Sergejus yra to stebuklingo jaunystės tarpsnio dalis. Ir kadangi jūsų gyvenime jis atsirado kaip tik tuo metu, jūs pripildėte jį meilės, kitaip tariant, perkėlėte meilę į jį.

Nataša nieko neatsakė. Po kelių minučių paklausiau jos:

– Apie ką galvojate?

– Galvoju apie jūsų knygos „Meilės budelis“ pavadinimą.

– Ir manote, kad šitaip kalbėdamas tampu jūsų meilės budeliu?

– Negalite to nuneigti.

– Nepamirškite, kad pati papasakojote, kaip įsimylėjote Pavelą ir kaip nuostabiai su juo gyvenate. Kai tai išgirdau, nuoširdžiai nudžiugau dėl jūsų abiejų. Taigi, negriaunu meilės. Siekiu sunaikinti meilės miražą.

Vėl įsivyravo tyla.

– Galvokite garsiai.

– Mintyse girdžiu tylų balsą, šnabždesį…

– Ir ką jis sako?

– Jis sako: „Eik po velnių, neatsisakysiu Sergejaus.“

– Tam reikia laiko, prie šios minties turite priprasti pamažu. Leiskite jums užduoti kiek kitokį klausimą: įdomu, ar pajutote kokį nors pokytį nuo mūsų užsiėmimų pradžios?

– Pokytį? Ką turite omeny?

– Vakar pasakojote apie bjaurų kvaitinantį jausmą lyg būtumėte atitrūkusi nuo žemės. Sakėte, kad nieko nejaučiate, tarsi jūsų čia ir nebūtų. Ar šis pojūtis nors kiek pasikeitė? Susidaro įspūdis, kad šiuo metu tvirtai stovite ant žemės.

– Nepulsiu neigti, esate teisus. Šiuo metu ant žemės stoviu tvirčiau nei kada nors anksčiau. Kai padus svilina įkaitinti riebalai, ne-įtikėtinai puikiai pavyksta susikoncentruoti.

– Manote, kad aš žiaurus?

– Žiaurus? Ne, ne žiaurus, bet negailestingas, tikrai negailestingas.

Žvilgtelėjau į laikrodį. Buvo likusios vos kelios minutės. Kaip išnaudoti jas kuo efektyviau?

– Nataša, gal norėtumėte ko nors paklausti?

– Hm, netikėtas pasiūlymas… Taip, turiu vieną klausimą. Kaip jums tai pavyksta? Ką darote žinodamas, kad jums aštuoniasdešimt ir gyvenimo pabaiga neišvengiamai artėja?

Man galvojant, ką atsakyti, ji tarė:

– Ne, tai aš elgiuosi žiauriai. Atleiskite, man nederėjo jūsų to klausti.

– Jūsų klausimas visai ne žiaurus. Gerai, kad paklausėte. Atsakymą bandau suformuluoti ir sudėlioti taip, kad jis būtų sąžiningas. Yra viena Šopenhauerio citata, kurioje meilės aistra prilyginama akinančiai saulei. Kai bėgant metams ji priblėsta, staiga išvystame įstabų žvaigždėtą dangų, kurį buvo nustelbusi arba paslėpusi saulė. Todėl išnykus jaunatviškoms aistroms, kurios kartais būdavo nepaprastai kankinančios, dabar sugebu geriau pajusti žvaigždėtą dangų ir mėgautis kitais įstabiais gyvenimo džiaugsmais, kurių anksčiau nesupratau. Įžengęs į devintą dešimtį galiu jums pasakyti – dar niekada nesijaučiau geriau ir nepatyriau tokios vidinės ramybės. Taip, suprantu, kad mano gyvenimas artėja prie pabaigos, tačiau pabaiga juk artėja nuo pat gimimo. Skirtumas tik toks, kad dabar mėgaujuosi blaiviai suvokdamas malonumus ir džiaugiuosi galėdamas tai daryti kartu su savo žmona, kurią pažįstu beveik visą gyvenimą.

– Ačiū. Dar kartą pasakysiu, kaip man svarbu, kad su manimi kalbate taip asmeniškai. Keista, tačiau jums kalbant, prisiminiau sapną, kurį sapnavau šią savaitę. Buvau jį pamiršusi, bet staiga viską atsiminiau labai aiškiai. Žingsniavau tuščiu keliu ir kažkaip žinojau, kad paskutinis šiuo keliu ėjęs padaras buvo mano šuo Balu. Tada pamačiau Balu tupintį šalikelėje ir priėjau prie jo. Pasilenkusi pažvelgiau jam tiesiai į akis ir pagalvojau: Mes abu esame gyvos sielos.

Ir tada man dingtelėjo, kad aš niekuo nesu geresnė už jį.

– Ką jautėte sapne?

– Iš pradžių labai apsidžiaugiau vėl pamačiusi savo šunį. Netekau jo likus trims savaitėms iki išvykimo į Jungtines Valstijas. Jis buvo su manimi ištisus šešiolika metų, ir man buvo labai sunku susitaikyti su jo netektimi. Iš tiesų, labai laukiau šios kelionės, nes tikėjausi, kad ji numalšins mano skausmą. Ar turite šunį? Jei ne, nesuprasite, ką tai reiškia.

– Ne, tačiau man patinka katės, ir aš suprantu, koks didelis jūsų skausmas.

Kiek luktelėjusi ji linktelėjo galva, tarsi sakytų, jog yra patenkinta mano atsakymu.

– Taip, kentėjau labai smarkiai, vyro manymu, net per smarkiai. Jis sako, kad buvau per daug prisirišusi prie Balu, kad man jis buvo nelyginant vaikas. Tikriausiai neminėjau, kad vaikų neturiu.

– Taigi, sapne ėjote tuo pačiu keliu, kuriuo prieš kelias savaites buvo ėjęs Balu, paskui, įdėmiai pažvelgusi jam į akis, pasakėte: „Mes abu esame gyvos sielos, ir aš nesu negeresnė už tave“. Kaip manote, ką reiškia šis sapnas?

– Žinau, ką turite galvoje.

– Ką?

– Kad suprantu einanti keliu į mirtį kaip ir Balu.

– Kaip ir visos gyvos būtybės.

– Taip, kaip visos gyvos būtybės.

– O ką manote jūs?

– Manau, kad visas šis pokalbis tik dar labiau viską komplikuoja.

– Jaučiatės vis nesmagiau.

– Dar keli panašaus pobūdžio užsiėmimai, ir namo mane teks gabenti greitąja pagalba.

– Visi vakar jūsų paminėti pojūčiai – atotrūkis nuo gyvenimo, mintis, kad esate įvyniota į apsauginį sluoksnį ir gyvenimą stebite tarsi iš šono – viskas padėjo jums ištverti skausmą, kuris yra neatsiejama kiekvienos gyvos būtybės gyvenimo dalis. Prisiminkime, nuo ko viskas prasidėjo. Į mano kabinetą įžengėte laikydama savo nuotrauką…

– O ne! Nepradėkime visko iš pradžių.

– Žinau, kad uždraudėte man apie tai kalbėti, tačiau negaliu jums nusileisti, nes tai pernelyg svarbu. Paklausykite, ką dabar pasakysiu. Nors viską ir taip žinote. Nepasakysiu jums nieko, ko nebūtumėte girdėjusi. Tiesiog nuo kai kurių dalykų lengviau apsisaugoti tuomet, jei juos išgirstame iš aplinkinių, negu tuomet, kai jie kyla mūsų pačių viduje. Manau, kad kažkuria savo sąmonės dalimi jūs jau supratote, ką bandau jums pasakyti. Visa tai atspindi sapnas, kuriame einate tuo pačiu keliu kaip ir Balu. Tik nuostabu, kad savo sapną, kuris ir yra raktas į problemos sprendimą, prisiminėte tuomet, kai rengėmės baigti mūsų užsiėmimą. O nuotrauka, kurią įteikėte iš pat pradžių, leido man susivokti, kuria kryptimi reikia eiti.

– Norite pasakyti, kad visa tai žinojau? Tikrai pernelyg gerai apie mane galvojate.

– Kažin. Tiesiog sutvirtinu tą jūsų sąmonės dalį, kurioje gyvena išmintis.

Abu pažvelgėme į laikrodį. Užtrukome keliomis minutėmis ilgiau. Kildama iš savo vietos ir rinkdamasi daiktus, Nataša paklausė:

– Ar galėčiau susisiekti su jumis skaipu arba elektroniniu paštu, jeigu iškiltų kokių klausimų?

– Žinoma. Tik nepamirškite, kad aš senstu, todėl nedelskite pernelyg ilgai.

Ketvirtas skyrius

Ačiū, Mole

PRIEŠ KELIS MĖNESIUS DALYVAVAU ATVIRAME ORE SURENGTOSE LAIDOTUVIŲ PAMALDOSE, skirtose Molei, mano ilgametei apskaitininkei ir visų kitų galų meistrei, kuri pas mane dirbo ilgus dešimtmečius. Man ji buvo ir Dievo dovana, ir galvos skausmas. Pirmą kartą ją nusamdžiau 1980 metais, įpareigodamas paimti man atsiųstus laiškus ir apmokėti sąskaitas, kol aš, metus atostogaudamas, gyvensiu ir kursiu Azijoje ir Europoje. Man grįžus, Molės ėmė nebetenkinti jos menkos pareigos, ir pamažu ji ėmė vis atkakliau brautis į visus mano buities reikalus. Netrukus ji jau tvarkė mūsų finansinius ir ūkinius reikalus, apmokėdavo sąskaitas, rūpinosi korespondencija, rūšiuodavo dokumentus, rankraščius ir sutartis. Atleidusi mūsų sodininką, ji subūrė savo sodo darbuotojų komandą, o vėliau – ir dažytojų, valytojų bei meistrų komandas. Tačiau jei darbas būdavo nesudėtingas, ji primygtinai siūlydavosi jį atlikti pati.

Ji buvo nesustabdoma. Vieną dieną grįždamas namo ant keliuko, vedančio prie mūsų namo, pamačiau kelis sunkvežimius, o Molė, stovėdama po milžinišku ąžuolu, garsiai aiškino keliasdešimties metrų aukštyje esančiam vyrui, kurias šakas nupjauti. Nustebau, kaip ji pati dar neįsilipusi į medį. Ji tvirtino dėl šakų pjovimo tarusis su manimi, tačiau aš buvau tikras, kad apie tai ji net neužsiminė. Tai buvo paskutinis lašas, perpildęs mano kantrybės taurę, ir aš tą pačią akimirką pasakiau, jog ją atleidžiu. Vėliau dėl įvairių kitų nesusipratimų atleidau ją dar bent tris kartus, tačiau ji vis tiek darė savo. Kaskart, kai išreikšdavau nepasitenkinimą jai mokama pinigų suma, ji man primindavo – ir būdavo teisi, – kiek ilgai mums su žmona tekdavo kankintis vakarais bandant apmokėti sąskaitas arba suvesti čekių knygelės balansą, iki jai atsirandant mūsų namuose, o paskui pasiūlydavo man kas mėnesį keliomis valandomis ilgiau padirbėti su pacientais, kad galėčiau sumokėti jai atlyginimą. Ji tvirtino esanti nepakeičiama, o mano nepasitenkinimas ir kalbos apie atleidimą niekuomet nebūdavo rimtos, nes žinojau, kad ji teisi. Labai nuliūdau sužinojęs, jog ji mirė nuo kasos vėžio. Buvo aišku, kad niekada nerasiu kitos tokios kaip ji.

Molės laidotuvės vyko nuostabią saulėtą popietę didžiuliame jos sūnaus namų galiniame kieme. Nustebau laidotuvėse sutikęs keletą savo kolegų iš Stanfordo ligoninės. Nė nenutuokiau, kad ir jie galėjo būti jos klientai, tačiau prisiminiau, kad ji laikydavosi griežtų konfidencialumo taisyklių – iš jos niekaip nebuvo įmanoma išpešti kitų jos klientų pavardžių. Pasibaigus pamaldoms už mirusiąją, nieko nelaukdamas pakilau norėdamas išeiti, nes oro uoste turėjau pasitikti kelis draugus.

Tačiau vos pravėręs vartus į gatvę išgirdau kažką šaukiant mane vardu ir atsisukęs pamačiau link manęs einantį aukšto stoto senyvą vyrą su įspūdinga plačiakrašte skrybėle. Šalia jo buvo nepaprastai mielos išvaizdos moteris. Matydamas, kad iš karto jo nepažinau, jis prisistatė:

– Aš – Alvinas Krosas, o čia – mano žmona Monika. Kadaise, prieš daugelį metų, lankiausi pas jus terapiniuose užsiėmimuose.

Nemėgstu tokių gluminančių situacijų. Niekada ypatingai gerai neatsimindavau žmonių veidų, o su amžiumi tai tapo dar sunkiau. Kartu suvokiau, kad šis buvęs pacientas pasijus įskaudintas pamatęs, kad jo neprisimenu, todėl nusprendžiau laimėti laiko tikėdamasis, kad mano atmintis pagaliau nušvis.

– Alvinai, smagu tave vėl matyti. Malonu susipažinti, Monika.

– Irvinai Yalomai, – tarė ji, – be galo džiaugiuosi galėdama su jumis susipažinti. Alas tiek daug pasakojo apie jus. Manau, kad būtent jums turiu būti dėkinga už tai, kad susipažinome, susituokėme ir turime du nuostabius vaikus.


Вы ознакомились с фрагментом книги.
Для бесплатного чтения открыта только часть текста.
Приобретайте полный текст книги у нашего партнера:
Полная версия книги
(всего 430 форматов)